Klausimas: Kaip galėčiau nustatyti, kiek toli esu nuo dvasingumo?
Atsakymas: Jei aš ieškau, noriu pakilti, pasistūmėti, atskleisti dvasinį pasaulį, privalau žinoti, kiek savo savybėmis esu nutolęs nuo dvasingumo – atstumo ar laiko atžvilgiu. Žmogus ­– tarsi ligonis, turintis sužinoti savo ligos priežastį: kas jam trukdo būti sveikam? Ir suprasti, kad jam būtina šviesa, grąžinanti prie ištakų.
Tuomet žmogus netruks suvokti, kad kilti pavieniui, kaip kad jis įsivaizdavo, – neįmanoma. Pakilti įmanoma tik vienybėje su kitais, tiksliau, LINK VIENYBĖS SU KITAIS, link atidavimo savybės, šiame ryšyje atskleidžiant Kūrėją. Problema tik, kaip sujungti mane, visus likusiuosius ir Kūrėją ­– mus visus kartu.
Paprastai žmogus supranta ryšio su Kūrėju naudą, trokšta ryšio su Juo, visų egzistuojančiųjų šaltiniu. Bet vos tik sužino, kad tarp jo ir Kūrėjo yra meilės žmonėms sąlyga – akimirksniu atsitraukia.
Sielų vienybė – fokusuojanti prizmė, pro kurią žmogus gali pamatyti Kūrėją, kai tik sujungia visas sielas savo viduje.
Antraip jis neįgis prizmės ir neatras Kūrėjo.
Tarp žmogaus ir Kūrėjo yra sudužęs kli, sielos, kurias jis turi sujungti. O žmogus nesupranta, kad būtent čia slypi jo išsigelbėjimas, kad tai galimybė suprasti, kas yra Kūrėjas. Ir tai įmanoma tik per fokusuojančią prizmę – sistemą, sujungiančią visus troškimus ir siekius, nukreiptus į Kūrėją. Kai mes juos visi kartu suvienijame, viduje atskleidžiame Jį.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Sudaužyta tik tavo siela“

„Rinkis – priimti vaistą ar mirtį“

„Kokie sūlai mus riša“

Klausimas: Kaip žmogus pajunta, kad pereina „machsomą“?
Atsakymas: Žmogaus pajunta tai savo vidumi. Kaip dabar jauti save ir šį pasaulį, mėgaujiesi arba kenti, taip tu pajusi ir dvasinį pasaulį.
Metodika labai paprasta – paaiškinti tau, kas yra malonumas ir kančia, kaip juos jauti šiuo metu, kaip galėtum pradėti sąveikauti su jais, mėgautis jais ir juos valdyti.
Juk be šito nieko nėra. Mes – tai noras mėgautis. Kūrėjas – tai malonumas, kuris atsiskleidžia šio noro viduje kartu su malonumo Šaltiniu.
Kadangi be „kelim“ nieko nėra, dvasinį pasaulį tu suvoki tokiais pat pojūčiais, kaip ir materialųjį. Nemanyk, jog dvasingumas yra kažkur toli, kažkokiose erdvėse. Kalba eina apie tai, kas vyksta tavo viduje – tiek dabar, tiek vėliau.
Tačiau skirtumas yra. Ir labai didelis. Dabar aš savo gyvenimą ir egzistavimą suvokiu savo mažyčio „kli“ viduje, ir tai vargu galima vadinti gyvenimu. Kai mes išplečiame „kli“, nebegalim į jį gauti tiek mažai, kaip anksčiau.
Tačiau neturime pamiršti, kad pajusti tikrąjį gyvenimą galima tik su sąlyga, kad per „kli“ norime jį perduoti toliau, atiduoti, mylėti, išeiti už jo. Antraip malonumas anuliuojasi „kli“ viduje.
Juk galima pasakyti, kad tu ir dabar pilnas Begalybės šviesos. Tik tu ją neutralizuoji savo egoizmu, nes Begalybės šviesa, patekusi į norą, tuoj pat gęsta – tarsi per trumpą sujungimą tarp pliuso ir minuso, tarp dviejų laidų, kai tarp jų nėra varžos.
Tas pasipriešinimas (varža) viduryje ir yra tavo egoizmas. Tu pats privalai padaryti iš jo pasipriešinimą – tik tada atsiras malonumas. Antraip nieko nepajusi – išskyrus menką žemiškąjį gyvenimą, kurio pojūtį tau suteikia šviesos kibirkštėlė, už kurios turėtum užsikabinti.
Prieš tave – milijardus kartų didesnis malonumas, ir jį gali pajusti be jokių problemų. Vienintelė sąlyga – didini „kli“. Viskas priklauso nuo tavęs. Trūksta tik „kli“– beribis malonumas prieš tave.
Ką reiškia beribis? Kaip „kli“ gali būti be ribų? Kai tavo „kli“ išsiplės iki tokio dydžio, kokį jį iš pat pradžių sukūrė Kūrėjas, žmogus pajus neapsakomą malonumą. Tai ir vadiname beribiu „kli“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ką reiškia pereiti machsomą?“

„Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!“

„Veržkitės į „paskirties tašką““

Klausimas: Būna retų akimirkų, kai žmogus pajunta ypatingą jėgą, kuri persmelkia viską aplink, apgaubia jį gerumu ir visą pasaulį pripildo meilės.
Šis pojūtis – didžiausias malonumas iš visų, kuriuos tik įmanoma patirti. Norinčiųjų tai pajusti turėtų išsirikiuoti tokia eilė, kurioje stovėtų pusė pasaulio gyventojų.
O juk šis malonumas tėra mažytė dalis to, ką pajunta žmogus, užlipęs ant paties pirmojo dvasinio laiptelio, –  argi įmanoma ištverti dar daugiau? Man teko tai patirti ir aš neįsivaizduoju, kaip galima savyje sutalpinti dar daugiau.
Atsakymas: Žinoma, tu to neištversi! Jei loterijoje išloštum milijoną dolerių, tavo širdis plyštų. Mus vienodai jaudina ir blogi, ir geri dalykai. Yra tam tikra riba, kol aš jaučiuosi gerai, bet jei džiaugsmo dar daugiau – tai tampa pernelyg dideliu išbandymu.
Mūsų pojūčių ribos nedidelės, todėl jas reikia praplėsti. Mes turime pajusti amžinybę, tobulumą, begalybę – visais rakursais ir pjūviais.
Kiekvienas žmogus turi pajusti Kūrėją su visa Jo pilnatve ir jėga – visą Jo programą ir vidines galimybes.
Tam ir skirtas visas mūsų darbas. Vienintelis mūsų mokymosi ir netgi viso gyvenimo tikslas – išplėsti savo pojūčių ribas, kad pajustume kuo daugiau malonumo. Todėl kabalos mokslas taip ir vadinasi (kabala – reiškia  „gavimas“).
Reikia tik išmokti tai pajusti. Nes jei aš gaunu egoistiškai, kiekvieną kartą naikinu savo norą, ir jis dingsta.
Patenkinu savo norą šią akimirką – ir malonumas dingsta. Akimirka gali tęstis keletą minučių, valandų ar netgi savaičių, jei tai kas nors svarbaus – naujas namas ar įdomi kelionė. Bet galų gale vis tiek viskas baigiasi ir išnyksta.
Mes turime sukurti tokį kli, kuris būtų amžinas ir neišnyktų. Kūrėjas nori iš manęs tik vieno – kad išmokčiau mėgautis ir gauti malonumą iš visko  – netgi iš žemiškojo gyvenimo. Todėl neturi savęs riboti ir tapti vienuoliu.
Tu patirsi vis daugiau ir daugiau malonumo, reikia tik suvokti jo prigimtį  (taip pat ir šio pasaulio) ir išsiaiškinti, kaip mėgautis.
O mes šito nemokam! Tai faktas, nes tiek tūkstančių metų egzistuojame šiame pasaulyje, bet taip ir neišmokom juo mėgautis. Tik jaučiamės vis nelaimingesni.
Ko protingas žmogus nori iš gyvenimo? Mėgautis! Bet jis to nesugeba netgi šiame žemiškajame pasaulyje. Ir jis nesimoko! Tik vis labiau gadina savo gyvenimą.
Ir tik visų mūsų bandymų pabaigoje, kai visiškai nusiviliame, ateina kabalos mokslas ir paaiškina mums, kokiu būdu reikia mėgautis.
Kiek gi malonumo tu sugebėtum pajusti – lyg mažas vaikas, kuris svajoja apie ledų dėžę, o ją gavęs negali suvalgyti daugiau trijų porcijų.
Taip ir tu – pajutai nedidelį dvasinį nušvitimą ir stebiesi, kaip galima patirti dar didesnį?! Juk pats mažiausias dvasinis laiptelis yra milijardus kartų (netgi milijardą pakėlus milijardu laipsniu) didesnis nei tai, ką tu patyrei tą retą akimirką, kai tau vos vos prasivėrė dvasingumas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Begalinio pripildymo metodika“

Klausimas: ką reiškia pereiti machsomą?
Atsakymas: pereiti machsomą (barjerą tarp mūsų pasaulio ir dvasinio pasaulio) reiškia galimybę atsiriboti nuo noro mėgautis, nuo minčių apie save, nuo norų dėl savęs… Bet prieš tai žmogus įsisąmonina, kad jo įprastiniai norai, rūpestis savimi yra vienintelio ir didžiulio blogio šaltinis. Blogio, nuo kurio norėčiau atsiplėšti, bet negaliu!
Tačiau „labai norint“ atsiskleidžia ypatinga jėga, kuri atlieka su manimi šį veiksmą – „perveda“ per šį blogį, pakelia virš jo. Machsomą pereinu tik būdamas visiškai sąmoningas ir pasirengęs. Kalbant bendrai, bet kuris dvasinis ištaisymas vyksta tik tada, kai žmogus visiškai sutinka su veiksmu, kurį po to atlieka Kūrėjas arba Šviesa.
Dauguma žmonių tikisi pereiti machsomą kongresų metu. Tačiau reikia prisiminti, kad žmogus išbandomas kantrumu ir ištikimybe tikslui, t. y. davimo ir meilės savybe bendro kli (Adam) atžvilgiu. Dažniausiai žmogus pasitraukia iš kelio dėl nuovargio, kitaip tariant, dėl kantrybės ir tikrojo noro nebuvimo. Tačiau tai ir yra ta savybė, kuri suformuoja kli Šviesai gauti už machsomo.

Klausimas (iš dienoraščio anglų): kaip suprasti, kad jau praėjai machsomą? Ar tai jaunčiama instinktyviai?
Atsakymas: tada atsiveria ryšys su visa pasaulių sistema, Aukštesniąja jėga, visais pasauliais. Žmogus įgyja davimo savybę, suvokia pasaulį, kaip vieną visumą ir savyje pajunta valdančiąją jėgą.

Klausimas: ar, perėjęs machsomą ir einatis į galutinį išsitaisymą žmogus jaučia augimo skausmus, dvasines kančias, o gal už machsomo žmogus nebejaučia nei skausmo, nei kančių?
Atsakymas: Jaučia!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Machsomas – vienumoje ar grupėje?“

„Visa žmonija – per machsomą“

„Kabalos mokslo studijavimas“

Mes neturime nieko kito, išskyrus norą gauti, valdomą per malonumus, ir pereinantį iš vienos  būsenos į kitą, veikiant dviems jėgoms: traukiančiajai ir atstumiančiajai. Šviesa – tai jėga, kuri skatina norą gauti malonumą.
Kūrinijoje egzistuoja tik dvi sudedamosios: noras mėgautis ir malonumas, skatinantis jį veikti. Nesvarbu, kaip juos pavadintum: šviesa ir „kli“, noru ir malonumu, tuštuma ir pripildymu – esmė nesikeičia. Tik jie egzistuoja visuose galimuose lygiuose ir pakopose: cheminiuose elementuose, fizikoje ir t.t. Kietieji kūnai, kristalų struktūra, skystis, biologiniai, biocheminiai elementai – visa, kas gyva ir kas negyva. Visus juos galima „nuleisti“ iki noro ir pripildymo lygmens.
Pažvelkite, kaip atomai, priklausomai nuo laisvų elektronų kiekio, susijungia į molekules, o šios savo ruožtu, kaip plytelės,  jungiasi į cheminius elementus. Po to šios plytelės pagal valentingumą susijungia į cheminius elementus. O jau šie, atitinkamai pagal lygį, jungiasi į biologines ląsteles. Iš biologinių ląstelių susikuria skirtingos formos, pavyzdžiui, kūno dalys ir pan. Bet kiekvieno daikto viduje, jo pagrinde yra noras gauti malonumą ir pripildymas.

Klausimas: Ar galima išmatuoti šiuos pagrindus: norą mėgautis ir pripildymą?
Mūsų materialiame pasaulyje mes dydžius matuojame, pvz., remdamiesi traukos jėga, elektronų skaičiumi, valentingumu ir pan. Ląstelių susijungimas biologiniu lygiu vyksta jau pagal kitą programą – atsiranda širdis, inkstai, plaučiai ir kiti organai. Tačiau pagrindas visada yra tas pats dėsnis, realizuojamas vis kitame lygmenyje.
Bet jeigu, kaip sako kabalistai, bet kas tiek mūsų materialiame, tiek dvasiniame pasaulyje galiausiai tėra noras gauti ir jo pripildymas, suraskime, kurgi tarp šių dviejų sudedamųjų yra manasis „Aš“. Atrodytų, viskas tėra kažkokia materija, mechanizmas, o mes tik plūduriuojame egoistinių norų jūroje.
Ar yra kas nors, iš anksto neužprogramuota, ką galėtume pavadinti žmogaus „Aš“? Gal žmogus nuo gyvūno skiriasi tik tuo, kad sugeba savo protu nustatyti, jog egzistuoja, žvelgdamas į save „iš viršaus“. Žmogus tyrinėja savo prigimtį, mediciną, bet ar, be viso šito įsisąmoninimo, turime galimybę iš tiesų pakilti ant aukštesnės pakopos?

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tobulumas – sujungus šviesą ir norą“

Klausimas: Žmogus negali nieko atskleisti, jeigu nejaučia tuštumos. Gresiantys smūgiai kaip tik ir atneš jam šią tuštumą. O ar yra kitas kelias?
Atsakymas: Aišku, kad yra. Žinome, kad apetitas kyla valgant arba žiūrint į valgančiuosius.
Kodėl? Pirma, tave veikia visuomenės nuomonė. Antra, kabala aiškina, kad noras atsiranda iš vidaus (iš rešimot, kli (indo) avijuto ) arba jis (apetitas) yra sužadinamas iš išorės (aplinka, Šviesos avijutas).
Jeigu norą gausime iš Šviesos („Grąžinanti į šaltinį Šviesa“), tai pačiu teisingiausiu keliu ateisime į tikslą.
Todėl, jeigu atskleisime pasauliui smūgių priežastį, tai, nors šie smūgiai ir yra menki, tačiau įsisąmoninant priežastį, atsiskleidžia Šviesa, atsklindanti mums iš ištaisytos būsenos. Matau šią ištaisytą būseną, matau, kokia ji puiki ir didinga palyginus su mano dabartine būsena. Tai vilioja mane eiti į priekį, į tikslą – ir manęs jau nebereikia baksnoti kančiomis!
Todėl būtina pasauliui paaiškinti kančias!

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Ką reiškia Šviesa dvasine prasme? Ir kuo skiriasi žemesniuosiuose dvasiniuose pasauliuose esanti šviesa nuo aukštesniųjų pasaulių, esančių arčiau Kūrėjo, šviesos?
Atsakymas: Šviesa: viskas, ką gauna kli (siela). Skiriasi ne pačios šviesos, bet indai, kli, norai, kuriuos jos pripildo, – noro atiduoti dydžiu, išsitaisymo jėga. Kaip šviesa mūsų pasaulyje – paprasta, „balta“, bet sudaryta iš 7 spalvų, nes potencialiai gali būti atskleista 7 kli rūšių. Nors pati savaime neegzistuoja. Nėra šviesos be kli, nėra Kūrėjo be kūrinio. Juk mes nagrinėjame tik materiją ir materijos formą, o abstrakčios formos ir jos esmės nagrinėti negalime, nes iš tikrųjų jų nesuvokiame. Kosmose nėra šviesos, tik tamsa, nes nėra kas ją sulaikytų, atspindėtų – nėra kli.
Taigi šviesa praeidama, pavyzdžiui, pro stiklą, kuris sugeria vieną iš ją sudarančių elementų – tam tikro ilgio bangas, matoma tokios spalvos, kurią sugėrė. Jei stiklas sugeria raudonas šviesos bangas, tai šviesa atrodo raudona, t. y., mes jaučiame ne pačią šviesą, o tik jos pasireiškimą sieloje. Tiksliau – sielos reakcija, norai, į kažką išorėje, dvasiniame pasaulyje, vadinama šviesa. Arba šviesa vadinama davimo savybė, kurią siela pasiekė ir kuri joje jaučiama. Kitaip tariant mes matome ne šviesą, o kli, sielos, savybes, kurios pasireiškia padedant kažkam, kas vadinama šviesa.

Klausimas: kalbame, kad dvasiškai tobulėdama moteris turi stengtis padėti pasaulinės grupės vyriškajai daliai – taip ji gauna užpildymą. Tačiau tiesioginis moters noras „būti kaip Kūrėjas“ aplinkinių yra pašiepiamas. Moteris turėtų gėdytis tokio siekio?
Atsakymas: Nusiraminkite, veikiau atvirkščiai: visi mes – vyrai ir moterys, visos sielos – Kūrėjo atžvilgiu esame moteriškoji dalis, kli (indas), noras Jo, t. y. vyriškosios dalies, mus Pripildančiojo atžvilgiu.

„Apie dvasinį moters tobulėjimą“ – Pokalbis (rusų k.) 1,  2,  3,  4

Klausimas (iš dienoraščio anglų kalba): Šiame gyvenime esu moteris. Visuose ankstesniuose gyvenimuose buvau vyras. Jeigu dabar savybėmis tapsiu panaši į Aukščiausiąją jėgą, dvasiniame pasaulyje būsiu moteris? Jeigu taip, tai ar vyras dvasiniame pasaulyje taps moterimi, kai jo indas, kuris priskiriamas moteriškai daliai, prisipildys Šviesa?
Atsakymas: Jūs visada buvote moteris ir būsite ja iki visiško išsitaisymo.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kartais per pamokas jaučiame ryšį, vienybę, malonumą, nes dvasiniai vieno žmogaus išgyvenimai – tai visos grupės (bendro kli) dvasinių išgyvenimų rezultatas. Ar galima tuo mėgautis? O gal geriau slopinti savyje tokį jausmą, kol jis neperaugo į egoistinį malonumą?
Atsakymas: Reikia mėgautis meile kitiems! Žmogus auga tik veikiamas teigiamų emocijų! Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą!

Klausimas: Vakar vakare man kilo stiprus noras daryti gerai visiems, be atlygio, – ir tuo mėgavausi. Šiandien pabudau ir pajutau savo kasdienę, egoistinę, niūrią būseną. Sakykite, kas tai buvo? Tai buvo aukštesnioji pakopa?
Atsakymas: Jūs mokotės, ir Šviesa su jumis dirba, Ji sukūrė jumyse tokį pojūtį, kad parodytų pavyzdį, ko reikia siekti (tai pažadinimas iš Aukščiau – hebr.k. itaruta de leela). Dabar pats artėkite prie tokio pojūčio (tai pabudimas iš apačios – itaruta de letata), kol visam laikui įgysite naujas savybes ir šiuos pojūčius!

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jeigu žmogus įsisąmonins blogį ir taps altruistu, kaip jis įstengs gyventi tarp egoistų?
Atsakymas: Mylėdamas juos! Juk jis išsitaisys ir elgsis su visais kaip Kūrėjas.

Klausimas: Jeigu piramidės viršūnė pereis machsomą, ar tuomet likusieji pereis jį automatiškai?
Atsakymas: Ne, nes tokiu atveju jie neturėtų savųjų kli, savojo Aš. Tačiau jie galės tai padaryti drauge su jau išsitaisiusiais.

Klausimas: Ar Jums neatrodo, kad machsomo perėjimo vienumoje laikai baigėsi, ir kitas perėjimas privalo būti tik grupinis? – TAIP!

Klausimas: Ar įmanoma pereiti machsomą ir pasiekti visišką išsitaisymą, studijuojant kabalą vienumoje (pagal jūsų tinklapio medžiagą ir pirminius šaltinius) be grupės ir nedalyvaujant platinime? – Ne, tai visada būdavo pasiekiama grupėje.
Jeigu ne, tai ko tada iš vis įmanoma pasiekti tokiu būdu? – Nieko, būtinas ryšys su panašiais į save.

Apie sąvoką „machsomas“ (rusų k.)

Machsomas, sveiki atvykę! (rusų k.)