Klausimas: Ar būna kolektyvinis, grupinis Kūrėjo pajautimas?
Atsakymas: Yra dalinis, asmeninis suvokimas, ir yra grupinis. Mes kol kas esame asmeninio suvokimo etape ir stengiamės pereiti prie grupinio suvokimo.
Tai ir yra pasaulio ateitis, pradedant mūsų karta ir tolimesnėmis. Šiandien kabalos mokslas atsiskleidžia būtent per grupinį (pasaulinį) suvokimą.
Štai kodėl mes pradedame studijuoti knygą „Zohar“, kurią parašė grupė ir kuri atsiskleidžia tik grupėje. Būtinas žmonių tarpusavio ryšys – kaip Rabi Šimono grupėje, kuri parašė šią knygą.
Pasaulis stovi ant naujos epochos slenksčio, kai suvokimas turi tapti grupinis. Juk iš esmės visas pasaulis – grupė. Tas pats įvyko ir išeinant iš Egipto prie Sinajaus kalno.
Tarp žmonių tvyrojo neapykanta (hebrajų kalba sina), bet jiems buvo pasakyta: „Jeigu jūs dabar nepareikalausite Kūrėjo, tai čia, šioje neapykantoje tarp jūsų, būsite ir palaidoti“.
Nepaisant neapykantos, jiems buvo iškelta sąlyga – susivienyti tarsi būtų vienas žmogus su viena širdimi. Bet juk tai neįmanoma! Aš nekenčiu visų taip, kad net gresiant mirčiai negaliu į juos žiūrėti!
Štai tada ir atsiskleidžia Kūrėjas, Aukštesnioji jėga, kuri įveda taiką tarp šių priešingybių. Egoistinio noro gelmė iš apačios, ekranas iš viršaus – ir Šviesa, viešpataujanti juose. Tai ir yra dvasinis indas, kli.
Reikia pasiekti tokią būseną, kai, pirma, nekenčiame vienas kito, o antra, mylime vienas kitą, ir trečia, reikalaujame atskleisti davimo jėgas tarp mūsų.
Štai kas laukia mūsų kartos. Nuo šiol procesas juda globalaus vienijimosi link, todėl pradėjome „Zohar“ studijas.
Be jokios abejonės, mes tam jau pasiruošę. Tikime, kad ir pasaulis suvoks šią galimybę taikiu keliu…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Įkvėpkite mane dvasingumu!“

„Vaikai klausia – suaugę pavydi (6)“

„Kūrėjas – tarp mūsų“

Žmogus pradeda savo kelią kaip mažas gyvūnas, kuris tejaučia, gera jam ar bloga. Taip jis pajunta Šviesą kli – savo nore.
Tačiau pamažu jame atsiskleidžia rešimot (informaciniai duomenys), kurie, be analizės „gera-bloga“, priartina jį prie papildomos analizės „tiesa-melas“.
Gera-bloga tai natūralus kūrinijos pojūtis. Bet koks kūrinys reaguoja į gerą arba blogą poveikį: susitraukia arba plečiasi – kaip negyvoji gamta, išsiskleidžia ar susiskleidžia – kaip žiedas, gyvena ir miršta – kaip gyvūnas. Tai natūrali medžiagos reakcija į šviesą ar jos nebuvimą.
Kai kūrinija atskleidžia, jog priklauso nuo aplinkos ir ima su ja sieti pojūtį gera-bloga, tai joje ir kyla šis papildomas pojūtis: tiesa-melas.
Kūrinyje gimsta du skirtingi būdai (analizės), leidžiantys vertinti jo būseną, kuri priklauso:
– nuo aplinkos,
– nuo jo asmeniškai.
Tiesą-melą vertiname atsižvelgdami į visuomenės gerovę, o gera-bloga (saldu-kartu) – atsižvelgdami į savo gerovę.
Aiškinantis tarp vidinio ir išorinio noro (kli) mumyse vystosi „žmogus“, Adomas, kuris panašus į Kūrėją.
Žmogus nuo gyvūno mumyse skiriasi tuo, kad savo pojūčiais iškyla į „išorę“, į supančią jį visuomenę.
Žmogus tas, kuris sugeba pajausti Kūrėją, kažką aukštesnio – tai, kas ne jo kūne, o visuomenė, aplinka ar Kūrėjas yra vienas ir tas pats.
Nes egoizmui vienodai nerūpi tai, kas yra išorėje.
Kažko išorinio jutimas lyginant su savęs jautimu atskiria dvasinį vystymąsi nuo žemiškojo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

„Piramidė“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Sakoma, kad viskas priklauso nuo noro. Taip pat sakoma, kad viską sukuria Šviesa, o noras – tai tik jos atspaudas.
Kaipgi šitaip? Esmė ta, kad kartais kalbama iš Šviesos, o kartais iš kli pozicijų.
Tačiau nereikia pamiršti, kad visada egzistuoja šis dvilypumas: niekada nekalbame apie Šviesą atskirtą nuo noro ir norą atskirtą nuo Šviesos.
Mes kalbame apie norą, keisdami savo formas, jaučiame Šviesą. Šias formas ir vadiname Šviesa.
Viena forma kitos formos atžvilgiu įvardijama kaip Šviesa prieš kli. Šviesa laikomas ir aukštesnės pakopos kli žemesnės pakopos kli atžvilgiu.
Juk kalbama apie sąlygines savybes. Aukštesnis – labiau duodantis ir todėl vadinamas Šviesa žemesniojo, labiau gaunančiojo, besivadinančiojo indu (kli), atžvilgiu.
Mes pripratome, kad indas turi būti kažkuo panašus į metalinį arba stiklinį, o pripildymas jo viduje – tai Šviesa. Tačiau dvasiniame pasaulyje visai ne taip.
Davimo savybė, esanti indo viduje, vadinama Šviesa. O gavimo savybė – kli.
Visa tai – noro savybės, ir kalbama tik apie jį, apie jo pakilimus ir nusileidimus. Jo aukštesnės formos vadinamos Šviesa, o žemesnės – kli.
Todėl Kūrėjas (Bore) taip ir vadinamas bo-re (ateik ir pamatyk). Juk mes Jį matome savo kli viduje. Davimo forma, atspausta kli viduje, vadinama Šviesa, Kūrėju.
Tai labai svarbios sąvokos, kadangi jos nukreipia mus į teisingą pusę, kad, išmokę teisingai elgtis su savo norais, atskleistume uždangą į dvasinį pasaulį.
Visi jie – tai tik įvairios gavimo arba davimo formos.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip rasti Šviesą?“

„Nematoma jėga, neleidžianti sustoti“

„Šviesos jėga“

Gali būti, kad 5% žmonijos aprūpins visą pasaulį tuo, kas „būtina egzistavimui“, o likusi dalis reklamuos dvasingumo svarbą.
Arba visa žmonijos užsiims išsitaisymu, o dėl to, kas „būtina egzistavimui“, dirbs po valandą per dieną.
Dvasinių ryšių tarp visų sielų vystymas – nepertraukiamas darbas. Kūrėjas turi atsiskleisti šiame pasaulyje, kitaip tariant, kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi būti įkvėptas tavo dvasingumo siekiu, svarba, ir atitinkamai įkvėpti tave savo noru. Priklausomai nuo įspūdžio, jūs panorėsite ir įstengsite susijungti.
Šiandien platindami kabalą esame tik pradinėje šio darbo stadijoje. Platinimas nėra paprastas žinių skleidimas (knygos, internetas, TV), o ryšių tarp kiekvieno žmogaus ir visų likusių užmezgimas, t. y., ištaisymo realizavimas.
Tą reikės atlikti visiems, juk ši ryšių sistema yra bendrame kli, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas, dvasinis pasaulis. Platinimas – tai galimybė kiekvienam įsijungti į ištaisytą sistemą.
Todėl mums būtina suvokti, jog kabalos platinimas – ne pareiga, o pats ištaisymo (ryšio tarp manęs ir pasaulio) veiksmas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Partnerystė su Kūrėju“

„Platinimas – dvasiniam pakilimui“

Visoje knygoje „Zohar“  kalbama apie draugų susivienijimą. Juk ir pačią knygą parašė Rabi Šimono grupė, kurioje jis pats ir devyni jo mokiniai sudaro vientisą atidavimo norą (kli, indą), panašų į Kūrėją.
Kiekvienas iš jų pristato vieną charakteringą „dešimties sfirot“ savybę, ir kiekvienas pagal savo prigimtį aprašo situaciją – ryšio su Kūrėju pobūdį.
Taigi knyga „Zohar“ byloja apie dešimt draugų, kurių kiekvienas atskleidžia dvasinį pasaulį per savo požiūrį – bet visi dirba drauge, nes suvokimas, Šviesa atsiskleidžia tik susivienijus.
Biblija kreipiasi į žmogų, stovintį priešais Kūrėją. Knyga „Zohar“ kalba tik apie jėgas žmogaus viduje.
Todėl, skaitant ją, reikia įsivaizduoti, jog visa, kas pasakyta, taikoma tik man, vyksta mano viduje.
Turiu suprasti, kad mano likimas priklauso nuo to, kaip aš susijęs su draugais. Ši sąlyga nulemta iš aukščiau.
Nėra kitos išeities – privalau mokytis pagal knygą „Zohar“ kartu su jais. Ir tuomet, kai mes drauge praeiname keliu, kuriuo mus veda knyga „Zohar“, pradedame jausti tuos pačius reiškinius, kuriuos jautė „Zohar“ kūrėjai – Rabi Šimono grupė.
Nereikia didelio proto norint pajusti dvasinį pasaulį – reikia tik sielos ištikimybės ir darbo su savo egoizmu grupėje, su draugais, kurie šalia manęs, ir su tais, kurie parašė mums knygą „Zohar“.
Tuomet kaskart, kai įsigiliname į šią knygą ir visi stengiamės susivienyti, knyga atsiskleidžia mums ir apšviečia mus savo šviesa – „Zohar“ (išvertus: „švytėjimas“).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kam atsiskleidžia knyga „Zohar“?“

„Kaip reikia skaityti knygą „Zohar“

Klausimas: Kam reikalingas materialusis pasaulis ir materialūs kūnai, jei dvasingumo noras (kli) yra ne kūne?
Atsakymas: O kokioje realybėje ruošiesi gyventi prieš patekdamas į dvasinį pasaulį? Juk būtent šis menamas pasaulis tau ir suteikia valios laisvę. Ši įsivaizduojama realybė nepaprastai svarbi, nes būtent iš jos po kiekvieno kritimo pakylame į dvasingumą. Į dvasingumą įeiname „iš nieko“, kaip „eš mi ain“ – nauji kūriniai. Į dvasingumą, į ryšį su Kūrėju būtina įeiti iš išorės, „iš nieko“. Žmogus – vienintelis gyvūnas, kurio gamta nevaldo 100 %, kuriam leidžia klysti, palikdama jame „tuščią erdvę“, suteikdama  laisvę išeiti į dvasinį pasaulį „iš nieko“, iš neigimo.
Jeigu būtume visiškai valdomi gamtos, mums nekiltų jokių klausimų  – viskas būtų nulemta iš anksto. Tačiau dėl mums suteiktos nedidelės laisvės gimsta siekis ir sugebėjimas pajusti užgimusį dvasinį norą (kli), kuris priešingas mums. Jeigu egoistinė prigimtis visiškai mus valdytų, niekada negalėtume pajusti atidavimo prigimties. Tačiau valdant egoizmui, mums paliekamas tarpelis, kurį pajutęs, nors ir nesuprasdamas savęs, pradedu jausti altruistinės prigimties pradžią ir įeinu į ją kaip  „kažkas iš nieko“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis“

„Neparsiduokite už grašius…“

„Kodėl matome mūsų pasaulį?“

Kabalos mokslą atskleidė Abraomas senovės Babilone – atskleidė kaip metodiką, sujungiančią sielas.
Jis pasiūlė ją babiloniečiams, kai pirmą kartą kilo visuotinė krizė, o dabar pasaulis ir vėl atsidūrė panašioje situacijoje.
Kabala skirta viso pasaulio ištaisymui, visų be išimties, ir todėl šiandien negalima jos įsprausti į dirbtinius rėmus, siaurą aplinką. Visos sielos turi vėl susijungti į vieną kli ir sugrįžti į Begalybės būseną.
Sielos taisymas niekaip nesusijęs su gyvenimu mūsų pasaulyje. Kiekvienas gali pradėti taisyti savo sielą nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena ir kuo užsiima.
Tam nereikalingas joks ypatingas pasirengimas. Jaučiantis tuštumą žmogus ateina į kabalą, o tas, kuris „pripildytas“ kol kas lieka stovėti „eilėje“.
„Visa žmonija savo vystymosi pabaigoje neišvengiamai turi atskleisti Kūrėją“. Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jūsų siela pabudo? Neleiskite jai užmigti“

„Kaip susivienyti žmonijai? (video klipas)“

„Kabalos metodika“

Nūnai visa žmonija pasiekė bendros sielos suskilusio indo (kli) būseną. Anksčiau to nebuvo. Praeityje visose kartose buvome individualistai – kiekvienas sau. Kai kiekvienas atskirai, kai nesusijęs su kitais – tai dar ne sudužęs indas, o tiesiog atskiros, išbarstytos, viena nuo kitos nutolusios dalys.
Jeigu šitos dalys mėgindamos, bet negalėdamos tarpusavyje susijungti, sulipdyti iš šukių (atskirų sielų) indą, bendrą sielą (Adam), vis išsibarsto – tai vadinama sudužusiu indu, egoizmo atskleidimu. Tada jauti, kad indas sudužęs, ir ką būtent reikia ištaisyti.
Kitaip tariant, kol žmogus nemėgina įsijungti į grupę, jis nemato to egoizmo, kurį ištaisęs galėtų jame atskleisti aukštesnįjį pasaulį. Būtent tai ir vyksta mūsų laikais. Aukštesnioji jėga veikia taip, kad augant egoizmui pradedame matyti, jog esame viename (globaliame) inde, ir kad jis sudužęs, o Šviesa, kuri nori užpildyti indą, iš jo išteka – per tarpus tarp mūsų. Todėl būtina, kad žmonija kuo greičiau įsisąmonintų, kad išsigelbėsime tik tarpusavyje susijungę.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kaip suklijuoti sudužusį indą“

„Sudaužyta tik tavo siela“

Klausimas: Kur yra Šviesa ?
Atsakymas: Kli prisipildo „Chasadim“ (meilės ir gailestingumo) šviesa, atidavimo jėga, kuri savyje sulaiko „Chochma“ (išminties) šviesą.
Kitaip tariant, Aukštesnioji Šviesa – tai šviesa Chochma, apvilkta šviesa Chasadim. Ši Šviesa veikia nuolat.
Mes kreipiamės į Begalybės pasaulį Malchut – juk tai vienintelė egzistuojanti būsena.
Malchut medžiaga – noras mėgautis. Kūrinys suteikia šiam norui ketinimą „atiduoti“.
Tuomet į šį ketinimą atiduoti, kylantį iš kūrinio, nusileidžia Kūrėjo Šviesa.
Taip mūsų noro viduje kartu atsiskleidžia ir Kūrėjo, ir kūrinio meilė. Ši būsena vadinasi Begalybės pasaulis.
Toji būsena jau egzistuoja, mes turime tik pasistengti, kad ją atskleistume! Bet tai pasiekiama ne po vieną, o tik bendromis pastangomis, kuriose susivienija visos dvasinės kibirkštys, visi taškai širdyje.
Bendros mūsų pastangos pažadina šviesą, pripildančią Begalybės pasaulį, ir priartina jį prie mūsų švytinčios Supančiosios šviesos pavidalu. Tada tampame panašūs į Begalybės pasaulio Malchut.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

„Ką reiškia Šviesa dvasine prasme?“

„Viską daro šviesa“

Buvo vientisas begalinis kli, kuriame nieko nebuvo ištaisyta. Kūrėjas atrodė kaip blogio šaltinis.  Ištaisau jame vieną elementą – tiktai savo paties, tik dabartyje, ir atrandu, kad Kūrėjas man geras!
O kas buvo vakar? Tęsiu išsitaisymą – ir jaučiu, kad Jis man geras visada – ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje!
O kaip dėl visų kitų?  Prisijungiu prie jų ir atskleidžiu, kad visa tai – mano kli. Plečiu išsitaisymą per visą kūriniją, per visą Begalybę, susilieju su ja.
Viskas priklauso tik nuo mano išsitaisymo. Kiek ištaisau save, tiek atskleidžiu Jį kaip gėrį, kiek ne – atskleidžiu Jį kaip blogį.
Viskas vertinama pagal savo paties išsitaisymo lygį. Nėra praeities, dabarties, ateities – yra tik ištaisytų kli atskleidimo lygis, mano išsitaisymo lygmuo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Gėris ir blogis mūsų pasaulyje“

„Mačiau kitokį pasaulį“