Klausimas. Kabala – tai natūralių gamtos dėsnių atskleidimas sociumo lygmenyje?
Atsakymas. Visas materialias problemas mėginame spręsti sociumo lygmenyje, ir netgi dvasiniame. O jeigu jos bus sprendžiamos materijoje, tai užtruks dar šimtus metų.
Replika. Sakote „Skanaukite, mėginkite ir žinokite iš anksto, kad nieko nepavyks, kol neatsiskleis Kūrėjas“.
Atsakymas. Taip. Tačiau kaskart tai vis tiek naujas žingsnis. Nesibaiminkite. Svarbiausia – nebijoti. Tai itin siaurias kelias, tačiau svarbiausia – nebijoti.
#254161

Iš 2019 m. sausio 1 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Tarkim, aš paprašiau mokytojo paskambinti Kūrėjui. Mokytojas atsakė, kad Kūrėjas laukia būtent mano skambučio. Kaip, remiantis šia schema, sukurti grįžtamąjį ryšį, paskambinti Kūrėjui ir sukurti nuolatinį abipusį ryšį?
Atsakymas. Jei esate susivieniję grupėje, tada galite surinkti Kūrėjo numerį. Įsivaizduok, kad Kūrėjui galima paskambinti, tik jei visi kartu surenkate Jo numerį, kurį sudaro dešimt skaičių. Kiekvienas surenka tik savo skaičių. Surinkę numerį iš dešimties skaičių patenkate pas Kūrėją, ir Jis jums visiems iš karto atsako. Jei kažkas iš jūsų nutraukia šį ryšį, tai jis nutrūksta visiems, nes trūksta vieno skaičiaus. Taip jis veikia.
#247430

Iš 2019 m. balandžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagauti bangą su Kūrėju

Pratimas „Ryšys su Kūrėju“

Nenutraukti ryšio su Kūrėju

Aukščiausia jėga valdo visą gamtą ir pati ja yra, juk Kūrėjas ir yra Gamta. Ji turi protą, tai yra jos aukštesnioji dalis. Iš to lygmens ji viską valdo.
Kai sakau, kad noriu sužinoti gyvenimo prasmę, savo egzistavimo prasmę, aukštesniąją jėgą, kuri mane sukūrė ir viską valdo – tai reiškia, kad noriu suvokti Kūrėjo protą, Jo mintis, Jo galimybes, Jo ketinimus ir planus. Man tai būtina gyvenime.
Todėl Aukštesniojo proto suvokimas man yra reikalingiausias, kitaip, esu visiškai Jo valdomas. Aš, žinoma, galiu užsimerkti ir ramiai eiti pirmyn: kaip Jis mane valdo, taip tegu ir valdo, – bet taip niekaip negalėsiu dalyvauti savo gyvenimą valdyme, neįstengsiu jo pakeisti.
Aukštesniojo proto, Jo tikslo, Jo plano suvokimas leidžia man pačiam pakilti į tą lygmenį, kažkokiu būdu pradėti asmeninį valdymą, kištis į tai, ką Jis daro su manimi.
O galbūt Jis pats to nori? Ir tuomet galėsiu tapti Jo partneriu ir valdyti taip, kaip Jis valdo mane. Galų gale galėsiu suprasti, ko Jis iš manęs nori, kur šaukia, traukia, stumia. Pagaliau galėsiu suprasti Jo kreipimąsi į mane.
Jis pažadina viską, ką patiriame viduje ir išorėje. O aš noriu žinoti, su kokiu tikslu, kam ir kaip. Galbūt galėsiu visai kitaip suvokti save, pasaulį, gyvenimą ir kitus tikslus, pasiekti visko, ko norėsiu. Galbūt suvokdamas aukštesnįjį protą, galėsiu pakilti į amžinybės, begalybės ir ypatingų galimybių lygmenį. Kitaip tariant, kūrimo tikslo suvokimas turi išspręsti visas mano problemas.
Todėl turime to siekti. Pamėginkime ir sužinokime, ką taip darydami galime įgyti, kiek galime pakeisti save, savo likimą.
#249071

Iš 2019 m. balandžio 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra dvasinis suvokimas?

Kaip suvokti Kūrėją?

Kas yra suvokimas kabaloje?

Klausimas. Kaip apsisaugoti nuo nusilpimo dėl negatyvių žodžių ir emocijų, kuriuos neretai gaunu per kitus studijuojančius kabalą žmones?
Atsakymas. Į tai reikia žiūrėti labai paprastai: nėra nieko kito, yra tik Kūrėjas. Jis apsivelka į visus kitus draugus, kurie tau atrodo kaip egzistuojantys ir per juos atlieka su tavimi savo pratimus.
Staiga tau atrodo, kad draugai kažką tau sako, ar kad vengia tavęs, ar kad tave žemina. Iš tiesų tai ne jie, o Kūrėjas taip elgiasi su tavimi. Todėl visuomet kreipk dėmesį į juos, tačiau turėk omenyje, kad tai gauni iš Kūrėjo.
Tad už kiekvieno draugo reikia matyti Kūrėją. Ir tuomet jiems neturėsi jokių pretenzijų, tik pretenzijas sau ar Kūrėjui.
Klausimas. Ir visa tai kyla iš Kūrėjo, kad mes eitume pirmyn?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Nejau žeminimas veda žmogų pirmyn?
Atsakymas. Visos mūsų gyvenimo akimirkos skirtos tam, kad vestų mus pirmyn. Kūrėjas nuolatos traukia mus pas save, netgi tada, kai to nejaučiate. Tik tuo Jis ir užsiima.
#251635

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Ko reikia norint vystyti sielą? Kaip vyksta pats vystymosi procesas? Kaip suprasti ir pajausti, kad esi teisingame kelyje?
Atsakymas. Norint vystyti sielą būtina tik viena – pradėti vystyti ją suartėjant su kitais.
Tam paprastai kuriame nedideles grupes, vadinamas „dešimtukais“, nes pageidautina, kad grupė būtų sudaryta iš 10 dešimties žmonių, bet galima ir mažiau. Suartėdami tarpusavyje dešimtuke, žmonės ima jausti tam tikrus joje veikiančius dvasinius dėsnius.
Tai itin įdomi būsena. Galime iš savęs atlikti laboratoriją, kurioje jausimės esą veikiami ypatingos jėgos arba Kūrėjo.
Kitaip tariant, pradėję suartėti tarpusavyje, imsime jausti kaip tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas, o nutoldami vienas nuo kito – kaip Jis atitolsta nuo mūsų. Juk Kūrėjas yra šios mažos grupės centre, ir mes taip galėsime Jį apibrėžti, išsiaiškinti, atskleisti. Ši būsena ateina ne iškart, tačiau prie jos mums reikia prieiti. Pamėginkite.
Kurdami tarpusavyje ryšius nepaisydami atstumiančių egoistinių jėgų, imsime tai jausti. Būtent, suartėdami nepaisydami atstūmimo ims iššaukti mumyse tam tikrą jausmą, kad kažkas atsiskleis. Tas „kažkas“ ir bus Kūrėjo suvokimo šauklys. Tai nėra paprasta ir nevyksta iš karto, tačiau kaip tik tai ir yra mūsų praktikumas.
#251399

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, kuris kyla visiems

Kaip vystosi siela?

Kaip suprasti, kad siela vystosi?

Klausimas. Ką reiškia „pajausti Kūrėją per grupę“? Kaip tai vyksta?
Atsakymas. Jei neįsijungiu į grupę, tai negaliu pajausti Kūrėjo. Juk tesu vienas mažas parametras. Norint pajausti Kūrėją, be manęs turi būti dar devyni tokie pat parametrai, ir tuomet turėsiu modelį, kuris vadinasi AVAJA (Kūrėjo vardas).
Todėl būtinai turi susijungti su dar devyniais draugais. Drauge mes, kad ir kokia tai būtų būsena, turime mėginti būti tarpusavyje susiję, kad it lokatorius mėgintume pagauti tarpusavyje tokias būsenas, kurios pagautų Kūrėjo pavidalą.
Tai vyksta su sąlyga, kad visi nusižeminame kitų atžvilgiu ir mėginame padėti vieni kitiems, susisiejame kolektyvine atsakomybe – abipusiu laidavimu, ir esame susivieniję, sąjungoje („brit“).
Tai tos sąlygos, apie kurias mums rašo Rabašas. Jei esame daugiau mažiau į jas nukreipti, ir mėginame susitelkti, kas jų laikytumės – viskas! 100% pagavome Kūrėją.
#251417

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusitaikyti į Kūrėją

Rato centre tarp mūsų

Ar galima judėti pirmyn be grupės?

Iš pamokos tema „Susiliejimas“
Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jis tarsi šoka į jūrą ir iš pradžių nesuvokia gilių, subtilių apibrėžimų. Kaip naujagimis, kuris pirmomis dienomis nieko nesupranta, nemato, negirdi. Svarbiausia, jis tvirtai susietas su savo noru mėgautis, egoizmu. Pirmas dvasinio darbo etapas yra atsiplėšti nuo šio egoizmo, atsitolinti nuo jo ir pažiūrėti į jį iš šono.
Reikia daug metų, kad Grąžinanti į šaltinį šviesa padarytų savo darbą su žmogumi ir jį pakeistų. Pirmi pokyčiai – kad mes pradedame girdėti, apie ką kalba kabalistai.
Tam, kad įeitum į dvasingumą, reikia išeiti iš savęs, padaryti save nuliu, t. y. išeiti iš savo noro mėgautis, iš savo siekių, lūkesčių kažką pasiekti dėl savęs. T. y. aš sutinku su viskuo, ką gaunu, ir nieko nekritikuoju.
Viskas ateina iš Kūrėjo ir yra geriausia man. Todėl aš apie tai visai negalvoju: Kūrėjas veikia tik gerai. Taip aš žiūriu į materialų gyvenimą.
Ir dėl dvasingumo aš gaunu viską optimaliai. Tačiau juk nieko neturiu?! Ir puiku, tai geriausia, nes aš tai gaunu iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį!
Žmogus prieina prie tokios išvados, priimdamas savo materialią padėtį, kaip optimaliausią ir nereikalauja jokio priedo, visiškai save anuliuodamas. Viena, ko prašau materialume ir dvasingume – kad Kūrėjas darytų su manimi, ką nori, ir padėtų man su tuo sutikti.
Pirmoji dvasinė pakopa – tai sugebėjimas visiškai prisilipinti prie Kūrėjo dieną ir naktį, šviesoje ir tamsoje, nelaimėje ir džiaugsme, nesvarbu, kas vyksta. Jei aš taip anuliuojuosi, tai patenku į dvasinį pasaulį, atsistoju ant jo pirmojo laiptelio. Tai – pakilimas tarp dviejų būsenų: apačioje – žinojimas, viršuje – tikėjimas virš žinojimo.

* * *
Viskas ateina iš Kūrėjo, kuris žino, ko man reikia. O mano darbas – visa tai priimti. Tai nereiškia, kad aš užmirštu apie materialias reikmes: privalau rūpintis savo šeima ir sveikata.
Bet kad ir kokia būtų mano vidinė būsena – tamsa ir neviltis, sumišimas ir nesusipratimas, painia ir jausmų atbukimas – sutinku su viskuo, ką siunčia man Kūrėjas, ir esu pasiruošęs likti tame amžinai.
Reikia prašyti ne pakeisti mano būseną, o pakeisti mano požiūrį į šią būseną. T. y. aš noriu sutikti su tuo ir nieko nereikalauti. Jei tai atėjo iš Kūrėjo, man daugiau nieko nereikia.
Aš nieko neturiu nei dabar, nei perspektyvoje, – visiška tamsa, pasaulis išnyko. Viena, už ko aš laikausi, tai būsena, kurią atsiuntė Kūrėjas – geras, darantis gėrį, ir nelaukiu jokių pasikeitimų. Aš nereikalauju, kad tamsa išsisklaidytų ir būčiau pažinime bei atskleidime, aš pasiruošęs būti šioje būsenoje, kiek tik reikia.
Taip aš sukuriu savo pakopą Keter, davimo indą (kli). Juk apatinė aukštesniojo pakopa – tai Malchut, kurioje nieko nėra. Ir jei aš priimsiu su džiaugsmu tą aukštesniojo karalystę (Malchut) tokiu pavidalu, kokiu ji pasireiškia – tamsa, beviltiškumu – ir dabar, ir ateityje, tai ji tampa mano Keter pakopa, pačiu subtiliausiu, duodančiuoju kli, kuris man šviečia ir leidžia keliauti toliau.
Visose pakopose iki pat ištaisymo pabaigos mums reikia anuliuotis savo pakopoje, ir tada iš viršaus gausime papildomas aukštesniąsias pakopas. Tai įėjimas į dvasinį pasaulį ir pirmas aukštesniojo kontaktas su žemesniuoju. Aukštesnysis tampa mano pirmąja dvasine būsena.
#247269

Iš 2019 m. birželio 1 d. pamokų

Klausimas. Jei Kūrėjas Vienas, Vienintelis, tai kodėl Jis turi daug vardų?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia Kūrėją, jis suteikia Jam vardus. O kada žmogus Jį atskleidžia, tai vardas iš viso išnyksta, lieka tik keturių raidžių pavadinimas, kuris parodo, kaip mes Jį suvokiame savo pojūčiuose. Kitaip tariant, egzistuoja šaknis, arba nulinė stadija, po to pirma, antra, trečia ir ketvirta.Visos jos, išskyrus šaknį, yra Kūrėjo vardai, t. y. Kūrėjo pasireiškimas mumyse. Šaknis – tai davimo savybė, tai yra tai, kas išeina iš Kūrėjo. Vėliau tai įeina į mūsų norą.
Klausimas. Net jei aš jaučiu, kad Jis žiaurus ir taip Jį vadinu, tai irgi Kūrėjo vardas?
Atsakymas. Taip. Tai, ką tu jauti, ir yra Kūrėjo vardai. Be to, ir tai, ką tu dabar jauti kasdieniniame gyvenime, tai irgi Kūrėjas ir Jo pasireiškimai tavo noruose. Taigi, nėra nieko, išskyrus Jį, ir dabar taip pat.
Kyla klausimas: kaip galima įsivaizduoti Kūrėją, vietoj to, kas vyksta aplink mus negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame pasaulio lygmenyse, kaip Jo savybių pasireiškimą mūsų atžvilgiu? Jei mes tinkamai visa tai įtraukiame į save, tai mus veikia tik šaknis.
#246214

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Per visą mano sąmoningą gyvenimą – laisvė man visuomet buvo svarbi. Daug ką aukojau dėl asmeninės laisvės, tačiau pernai supratau, kad esu laisvės vergovėje. Kur riba tarp laisvės ir vergystės tai laisvei?
Atsakymas. Neteisingai apibrėžiate laisvę.
Laisvė – tai pasirinkti tinkamą, nuo mūsų nepriklausantį gyvenimo tikslą, kuris mums duotas gamtos. Šis tikslas – pasiekti Kūrėjo lygmens.
Kai žmogus išnaudoja visas turimas priemones, kad pasiektų šią būseną, tuomet jis gali laikyti save laisvu.
#250421

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš laisvas?

Tikroji laisvė – greičiau tapti žmogumi

Kaip tapti laisvam?

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“