Klausimas. Kinijos vadovybė pradeda naudoti skaitmeninių technologijų sistemą, galinčią analizuoti kiekvieno šalies piliečio duomenis; tai leis taikyti socialinio skatinimo ar bausmės priemones. Gerai tai ar blogai?
Atsakymas. Apskritai kalbame apie visuotinę ir gana natūralią mūsų dienų tendenciją: po istoriškai trumpo laisvės laikotarpio, vėl neriame į diktatūros, sekimo metodus, tik dabar pasitelkdami naujas technologijas.
Žmonės nesimoko iš ankstesnės patirties, nes vystosi veikiami vienos jėgos – savo egoizmo. Visi mūsų pakilimai ir nuopuoliai yra jo viduje. Tad, deja, ateityje mūsų laukia nelabai malonūs laikotarpiai.
Kita vertus, reikia suprasti, kad didelių šalių valdymui reikia kompetentingo požiūrio ir specialių kontrolės priemonių. Negalima visko palikti savieigai.
Kinija – rimta valstybė. Atsižvelgdamas į šios tautos istoriją, geografiją, mentalitetą, manau, kad nauja epocha padės jos vystymuisi ir laipsniškam išėjimui iš šimtametės priespaudos.
Apskritai tikiuosi, kad pasaulis galų gale pradės įsisąmoninti, kad tarpusavio santykiams reikia kito pagrindo, kitos bazės. Teisingas susivienijimas virš savo egoizmo – štai ko žmonės turi mokytis. Galbūt kinams pavyks pereiti kapitalistinės raidos kelią savo „socializme“ ir daugiau ar mažiau ramiai sukurti teisingus, gerus santykius tarp žmonių.

Iš 2018 m. sausio 18 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Komunizmas pagal kinus

Du vystymosi keliai

Fašistinių visuomenių atsiradimas rodo, kaip jų norime, nes gamta mus prie to veda. Viduje besisukantis „egoistinis varikliukas“ verčia mus suprasti, kad žmonijos ateitis – susivienijimas.
Fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Antraip, jis negali egzistuoti.
Fašistinė visuomenė turi socialistinę/ komunistinę alternatyvą, kuri, atrodo, yra šiek tiek apčiuopiama, bet neveiksminga. Teoriškai ji priešinga fašizmui.
Be to, ji negali būti įgyvendinta, mat fašizmas realizuojamas remiantis mūsų egoizmu. O priešinga vienijimosi idėja, grįsta meile, mūsų prigimčiai yra nenatūrali. Ir nors socializmo ir komunizmo šalininkai rašo ir kalba apie tai, tačiau visa tai itin teoriška ir rimtos praktikos ten nėra.
Nemanau, kad socializmas Rusijoje buvo tam tikras eksperimentas ir bandymas sukurti ką nors panašaus. Ten, žinoma, buvo panaudota tam tikrų įdomių elementų kaip visuotinis švietimas ir kita, tačiau kapitalizmas taip pat tai praktikavo, kad eitų pirmyn. Be to, tarybinė vyriausybė pasitelkė slopinimą ir kitus jėgos metodus, kurie įpareigojo žmogų tariamai palaikyti gerą tarpusavio ryšį su kitais.
Visa tai buvo atliekama „iš po prekystalio“, todėl to negalima pavadinti netgi bandymu sukurti visuomenę, priešingą išsivysčiusiam kapitalizmui ir fašizmui, grindžiamiems aiškiu egoizmu. Žmonija nieko negali padaryti, nors ir jaučia, kad yra lygiagretus kelias. Tam reikia perkurti visą žmogaus prigimtį, visą gamtą
Kabalos mokslas atsiskleidžia kaip žmogaus prigimties taisymo metodas, suteikiantis galimybę realizuoti susivienijimą, remiantis gerumu, gerais siekiais. Tačiau tik tokiu atveju, jei visuomenė iš anksto praktiškai persmelkta šių idėjų, be to, reikia, kad žmonės suprastų, jog kito kelio nėra.
Todėl tėra du vystymosi keliai: arba fašizmas, nacizmas, naikinimas, didžios kančios iki atominių karų, arba naujo tipo žmonių ugdymas.

Iš 2017 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Kodėl grįžta nacizmas? II dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Sunku suprasti, ką Baal Sulamas nori pasakyti rašydamas apie socializmą ir teisingą paskirstymą savo laikraštyje „Tauta“. Juk ta visuomenės forma, kuri egzistavo Rusijoje, sukompromitavo visus tuos žodžius, kuriais buvo pavadinta iškreipta santvarka. Todėl dabar taip sunku vartoti tuos pačius žodžius.
Tai labai primena situaciją su kabalistiniais, vien dvasinį pasaulį reiškiančiais terminais, kurie buvo panaudoti žemiškoms sąvokoms. Ir išėjo, kad užuot būtų išaiškinta tokių žodžių dvasinė prasmė, suprantant, jog kalbama apie davimo veiksmus ir darbą su įvairiomis noro dalimis, kai susijungiama su kitais žmonėmis ir atskleidžiamas Kūrėjas, – šiems žodžiams buvo palikta tik materiali prasmė.
Ir jais įvardijami materialūs daiktai nebesuvokiami kaip dvasinių būsenų, kurias žmogui reikia pasiekti, simboliai, o pavirto į savarankiškus reiškinius. Ir šis iškreipimas labai trukdo suvokti kabalistinius tekstus.
Tas pats nutiko su žodžiais: socializmas, komunizmas, lygybė, kurie buvo vartojami absoliučiai kita, tuščia ir atvirkštine prasme, kad tiktų rusų diktatoriškam režimui. Tačiau toks supratimas iki šiol įsitvirtinęs žmonių galvose ir itin nelengva jo atsikratyti, suvokti kitą prasmę. Problema – tikrieji apibrėžimai, tiek kabalos moksle, tiek ir visuomeninėje santvarkoje.
Kabalos moksle – tai trėmimo epochos pasekmė, kai dvasinius terminus vartojo ribota prasme, tik tam, kad turėtume materialius dvasinių reiškinių simbolius mūsų pasaulyje. O apibrėžimai, apibūdinantys ištaisytą žmonių visuomenę, buvo iškreipti dėl to, kad Rusijoje jie įgijo neteisingą išraišką. Visa problema – apibrėžimai.
Žodis socializmas mūsų laikais suvokiamas kaip keiksmažodis, o komunizmas asocijuojasi tik su Rusija. Demokratija suprantama, kaip galimybė kiekvienam daryti, ką nori. Mes visiškai praradome teisingus žodžių apibrėžimus ir čia visas sunkumas.

Iš 2011 m. rugsėjo 5 d. pamokos pagsal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Marksizmas – ne tai, ką manėme

Karlas Marksas ir kabala

Kodėl žlugo marksizmo teorija

Iš trečiosios pamokos Berlyno kongrese

Karlas Marksas pakankamai gerai jautė visas kabalistines išvadas ir jas dėstė gana atvirai, bet tokiems mažiems žmonėms kaip Leninas ir jo bendražygiai – nesuprantamai. Apie tai rašo Baal Sulamas.
Karlas Marksas, kaip matyti iš jo originalių tekstų, manė, kad kai tik žmonės pradės dirbti su savo egoizmu, jie pajaus, kad tai neįmanoma. Iš esmės, tai Rusijoje suvokta tada, kai po revoliucijos buvo pradėta socializmo statyba. Bet buvo nueita tokiu keliu, kurio Karlas Marksas, žinoma, negalėjo numatyti – prievartos keliu.
Jeigu tu „meilę artimui“ laikai būtina sąlyga, tai negali šios sąlygos, šio dėsnio brukti prievarta. Tai grynai rusiškas išradimas. To paprasčiausiai negali būti! Tačiau bolševikai pasielgė būtent taip ir galiausiai viską pavertė teroru: pražudė 40 milijonų žmonių. Bet net ir tai nedavė laukiamo rezultato. Tu negali dirbtinai, savo sugalvotu, o juo labiau – prievartos keliu pakeisti žmogaus prigimties, – tai neįmanoma. Jeigu tai prigimtis, argi tu gali jai priešintis?! Ši neva meilės artimui ideologija buvo brukama iki paskutiniųjų tarybų valdžios dienų, kol žmonės visiškai viskuo nusivylė. Išoriškai ji skambėjo gražiai, bet mes suprantam, kad, iš esmės, tai buvo paprasčiausias teroras.
Karlas Marksas manė, jog žmonės pajaus būtinybę suartėti, supras, kad neturi būti eksploatacijos, kad kapitalizmas yra ydingas, kad būtina suvisuomeninti nuosavybę ir darbo rezultatus. Vis tiek šitai turės įvykti. Juk į tai veda visuotinė krizė. Niekur mes nedingsime!
Karlas Marksas kabalistines sąlygas išdėstė kaip ekonomikos dėsnius: kiekvienas už savo darbą turi gauti tik tiek, kiek jam būtinai reikia, kad galėtų egzistuoti mūsų pasaulyje. Toliau… „Būtinai“ – vadinasi – visa, kas reikalinga normaliam kiekvieno žmogaus egzistavimui. Butas, darbas, šeima, atostogos, pensija, sveikatos apsauga, vaikų auklėjimas – visa, kas reikalinga mūsų pasaulio lygmeniu mūsų įprastame gyvenime, – tai turi turėti kiekvienas. Bet tai, kas daugiau nei būtina, yra visuomenės nuosavybė. Ir ji turi būti panaudota visuomenės labui, be to, tik tiek, kiek reikalinga šiai visuomenei. Tik tuomet tarp mūsų ir gamtos bus pusiausvyra!

Daugiau šia tema skaitykite:

Ir vėl Marksas ir komunizmas…

Karlas Marksas ir finansinė krizė

Pasaulio ekonomika ir Aukščiausioji šviesa

Pranešimas: Krizė Volstryte, pensinių ir indėlinių santaupų praradimas, būsto rinkos griūtis bei nedarbas iškėlė ekonominio išlikimo klausimą. Krizė ragina sustiprinti valstybinį reguliavimą, atsisakyti liberalių metodų finansų sektoriuje. Dar neseniai Ameriką bauginęs žodis „socializmas“ jau nebegąsdina. O kodėl socializmas – blogai? Tegul valstybė rūpinasi savo piliečiais, o ne tais, kurie varto milijardus.
Komentaras: Kol kas veržimasis socializmo link – skurdus (egoistinis). Kitaip ir negali būti. Palaipsniui suvokiama globalumo realybė, kurioje turime gyventi, – pasaulyje kaip mažame kaime, jausdamiesi viena šeima. Tai dar tėra žodžiai, to dar nesame iki galo suvokę, priėmę kaip fakto, kaip mūsų pasaulyje staiga pasireiškusio reiškinio, kurio neišvengsime ir kuris įpareigoja mus visiškai pakeisti mūsų gyvenimą. Tai galima palyginti su tuo, ką jaučia iki gyvos galvos įkalintas žmogus, palaipsniui suvokiantis, kad jo gyvenimas visiškai pasikeitė ir reikalauja kitokio jo santykio ir elgesio. Natūralu, jog tada, kai jaučiama globalizacija, visuotinis ryšys ir priklausomybė, socializmas suvokiamas kaip pageidautinas ir aukščiausias. Tačiau mes turėsime pakoreguoti jo suvokimą. Visų, kaip vienos šeimos, pojūtis atskleis Aukščiausiosios Šviesos harmoniją, malonumą ir amžiną gyvenimą… Bet iki tol žmonėms teks nueiti egoizmo atstūmimo nuo savęs kelią. Kad to panorėtų, jie turės suvokti egoizmą kaip blogį:
– konkrečiomis kančiomis, kylančiomis dėl egoizmo (dešimt Egipto bausmių, kurių pirmoji, finansinė, prasideda dabar), arba
– teoriniu suvokimu, mokantis kabalos.
Bet kuriuo atveju žmonija privalės sąmoningai priartėti prie gyvenimo „visi kaip viena šeima“, kai kiekvienas vertina kiekvieną šeimos narį.