Klausimas: Kodėl krizės tikrosios priežastys iš dalies nutylimos, o iš dalies lėtai atsiskleidžia?
Atsakymas: Nes tai nenaudinga esantiems valdžioje. Žmonės, kurie šiandien valdo ir gauna pelną iš to, ką daro pasaulyje, patys savaime nelaimingi. Jie kaip voverė rate, sukasi sukasi ir vis stipriau. Kas turi 100 dolerių, nori 200, kas turi 200 – nori 400 ir t.t.
Tai užburtas ratas, į kurį pateko žmonija. Ji galės iš jo išeiti tik pasiekusi tam tikrą kritinį tašką, kai, viena vertus, žmonėms bus tinkamai paaiškinta, kur jie yra, kita vertus, jų kančios privers juos atsimerkti ir pamatyti, kur jie yra.
Tinkamas paaiškinimas ir aklavietės jautimas privers žmogų sustoti ir ieškoti išeities. Štai tada bus galima su žmogumi kalbėti, kokia ta aklavietė.

#289549

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

„Kur yra Dievas? Bet kuriuoje vietoje, kur Jam leidžia įeiti“. Menachėm Mendel iš Kocko.
Tai tiesa.
Klausimas: O mes neleidžiame įeiti?
Atsakymas: Mes Jį neigiame, atitraukiame Jį nuo savęs. Ir todėl esame savo nelaimingų fizinių dėsnių viduje.
O jeigu pamėginsime įnešti Kūrėją (t. y. davimo, meilės, suartėjimo, vienybės savybę) į mūsų pasaulį, jei leisime toms jėgoms mus veikti, tai išties atskleisime Jį.
Klausimas: Kas yra Jo atkleidimas? Aš Jį girdžiu, matau, jaučiu?
Atsakymas: Savyje. Jaučiuosi veikiąs pagal visuotinės meilės ir ryšio dėsnį.
Klausimas: Ir tai reiškia, kad atskleidžiu Kūrėją?
Atsakymas: Taip.

#289513

Iš 2021 m. spalio 4 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė atskleisti Kūrėją

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Atskleisti Kūrėją

Komentaras: Briuselyje pradėjo eksperimentą – atkurti psichinę sveikatą pandemijos sąlygomis. Žmonės siunčiami ne į vaistines, o į muziejus, kurių tematika – nuo mados industrijos iki nuotėkų valymo.
Pagal panašią schemą veikta ir Kvebeke. Ten gydotojai savo pacientams išrašo iki 50 profilaktinių apsilankymų muziejuje per metus. Sakoma, kad šios krizės sąlygomis tai bus efektyviau nei antidepresantai. Ką manote apie tokį originalų sprendimą – nenaudoti antidepresantų?
Atsakymas: Labai gerai. Nors šiokia tokia ugdymo procedūra.
Klausimas: Įėjęs į muziejų žmogus pamiršta apie visas savo problemas?
Atsakymas: Jis ima kitaip žiūrėti į pasaulį.
Klausimas: O jeigu tai mados istorijos, žmonijos istorijos, gamtos ir pan. muziejai?
Atsakymas: Tai vysto žmogų, vysto jau smegenis. Jis vis dėlto ima kitaip žiūrėti į pasaulį. To reikia. Būtent tai būdas įsisąmoninti, kur mes, kas esame gamtoje, kas tokie esame apskritai. To žmogui labai reikia. Remdamasis visu tuo, jis galės spręsti kitas, geras užduotis.
Klausimas: Kitaip tariant, jūs už tai, kad žmogus lankytųsi muziejuose?
Atsakymas: Būtinai! Galiu duoti pavyzdį. 28 dienas viešėjau Toronte ir Niujorke ir praktiškai neišlindau iš muziejų. Kasdien – naujas muziejus.
Tai lavina smegenis.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogui, kurį ištiko krizė, būtina išplėsti akiratį?
Atsakymas: Taip. Jis kitaip žiūri į pasaulį – plačiau, bendriau, mato ryšius tarp dalykų, objektų, jėgų. Jis ima į pasaulį žiūrėti taip, kad pasaulis, pasirodo, kur kas didesnis nei jo mažas, siauras pasaulėlis, kuriame jis kenčia.

#288897

Iš 2021 m. rugsėjo 9 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Kaip rasti savo sielą

Depresija – gyvenimo prasmės nebuvimo liga

Komentaras: Psichologijos tikslas – pagerinti materialaus gyvenimo kokybę. Kabalos tikslas, kaip rašo Baal Sulamas, – atsleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje.
Atsakymas: Iš principo esame itin įdomiame vienos vienintelės jėgos – aukštesnės gamtos jėgos – poveikio lauke. Galima ją įvardindinti Kūrėju arba tiesiog Gamta bendrąja prasme.
Jeigu nedarome savęs geresniais duodami ir mylėdami supantį pasaulį, jei neslopiname savo egoistinės savybės ir nevystome savyje altruizmo savybės, tai apsiribojame psichologija.
Tai galioja tiek žmogaus, tiek, tam tikru laipsniu, žemiau už „žmogaus“ lygmenį esančios gyvūninės, augalinės ir net negyvosios gamtos atžvilgiu. Tirdami šiuos lygmenis, praktiškai studijuojame mūsų pasaulio psichologiją, kitaip tariant, bet kokių organizmų ir valdančios gamtos jėgos tarpusavio sąveikos reakcijas.
Bet jeigu norime pakeisti save pagal panašumą į aukštesnę gamtos jėgą, tai tuomet įeiname į kabalos sritį.
Psichologija skirta tam, kad geriau, užtikrinčiau jausčiausi mūsų pasaulyje ir tik ribotuose rėmuose, kuriuos iš anksto davė gamta.
Jos alternatyva – kai žmogus gali išsivystyti aukščiau tų rėmų, pakilti virš savo egoizmo, pradėti tirti pasaulį davimo savybėje, kuri nukreipta ne į save, ir tuomet pradėti tirti antrąją savo esmės pusę – „sielą“.
Tuo užsiima kabalos mokslas, kad žmogus galėtų išeiti iš mūsų pasaulio rėmų, sužinoti, kas iš tikrųjų egzistuoja jo išorėje. Juk mūsų pasaulio rėmuose žmogus tejaučia save ir tai, ką pagauna savyje.
Tačiau mūsų suvokimo mechanizmas itin ribotas, todėl vystydami savyje tarpusavio ryšio, meilės, davimo, kitų pasaulio pripipildymo savybę, imame jausti tikrovę kitaip. Jaučiame jėgą, kuri egzistuoja ne mumyse ir veikia mus iš išorės.

#288920

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Žmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulis suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

#288842

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija: santykiai tarp mokytojo ir mokinio

Aukštesnioji psichologija

Kabala ir psichologija

Klausimas: Jei pats, savo valios jėga įveikiu kokį nors egoistinį norą, tai šitai dar nėra ekranas?
Atsakymas: Tai ne ekranas, ne egoizmo įveikimas, o tiesiog išskaičiavimas, kai pasitelkęs didesnį norą nugali mažesnįjį.
Klausimas: Kabalistai rašo, kad išeiti iš egoistinės prigimties galima tik veikiant supančiai Šviesai (or makif). Skaitydamas kabalistines knygas žmogus pritraukia sau tą jėgą ir ji keičia jo prigimtį. Kaip galiu būti tikras, kad tai nėra mano subjektyvus, psichologinis nusistatymas?
Atsakymas: Esmė ta, kad imi suprasti, kas parašyta knygose, atskleidi sau jų vidinį turinį.
Klausimas: Vadinasi, yra koks nors indikatorius, rodantis man, kad dabar pakilau virš savo egoizmo?
Atsakymas: Ne. Čia nėra jokių indikatorių, žmogus pats viską supranta. Jam tai paaiškina iš aukščiau.
Komentaras: Bet juk tai vis vien subjektyvu?
Atsakymas: Viskas subjektyvu, juk žmogus suvokia tai savo noruose – egoistiniuose, antiegoistiniuose – nesvarbu kokiuose. Šitai jis suvokia.
Klausimas: Ir nėra kaip objektyviai patikrinti?
Atsakymas: Ėmęs savo pojūčius tikrinti su tuo, kas pasakyta knygose, žmogus supranta, jog teisingai suvokia pasaulį.
Klausimas: Kitaip tariant žmogus sako, turįs ekraną, ir to niekas negali patikrinti. Ar vis dėlto yra kokių nors požymių?
Atsakymas: Yra. Žmonės turintys panašias savybes, gali tai pajausti ir patikrinti.

#286954

Iš 2021 m. rugpjūčio 20 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ekranas „nusėda“ ant noro?

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Klausimas: Kur yra ekranas: prote ar jausmuose?
Atsakymas: Ekranas yra ten, kur yra noras. Vos tik žmoguje atsiranda noras, ten gali būti įgytas ketinimas naudotis tuo noru, kad pakiltum virš jo. Tai ir yra ekrano kūrimas.
Klausimas: Ar galima išvystyti ekraną be grupės, vienam, vien skaitant knygas?
Atsakymas: Iš principo galima, ir ne tik skaitant knygas. Bet tai kur kas sudėtingiau nei dirbant grupėje.
Grupė padeda tuo, kad gali priartinti Šviesą, Kūrėjo veikimą taip, kad žmogus gauna aukštesniąją jėgą ir sukuria ekraną.

#286878

Iš 2021 m. rugpjūčio 20 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Kaip atsiranda ekranas?

Kas yra tas ekranas?

Klausimas: Žmogus supranta gėrį pagal tai, kas būtų gera jam. O kaip suprasti gėrį remiantis bendruoju pasaulėdaros dėsniu?
Atsakymas: Žmogui gali būti gerai tik tada, kai gerai visai pasaulių sistemai, nes tai yra vienas vientisas organizmas. Apie tai kalba net kosmologai ir žmonės, užsiimantys supančia mus globalia gamta.
Akademikas V. Vernadskis būtent taip priėjo prie savo noosferos teorijos. Tyrę visatą žymūs filosofai, fizikai (įskaitant A. Einšteiną) rašo, kad visa visata – tai didžiulė, uždara, daugiasluoksnė, sudėtinė, beribė mintis, kurioje visos dalys integraliai tarpusavyje susiję ir palaiko kita kitą.
Kitaip tariant, didžiulis tobulas organizmas, įimantis į save absoliučiai viską. O mes jame esame kaip vėžinys auglys, nes galvojame apie save. Tai ir yra vėžio savybė. Kai kūno dalis ima galvoti apie save ir praryja viską į save, tuomet atsiranda ši liga.

#284345

Iš 2009 m. lapkričio 11 d. TV laidos „Plačiu planu. Visaapimantis dėsnis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mylėti reiškia užpildyti kitą

Gėrio etalonas

Visi nori, kad jiems būtų gerai