Klausimas. Ar galima išreikšti savo nesutikimą su rato nuomone, ar reikia sakyti tik tai, kas jam neprieštarauja?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip įsivaizduojate savo ryšį. Visai įmanoma, kad galima „mestelti“ kokį nors nesutikimą ir tuomet išsirutulios įdomi polemika, imsite aiškintis. Svarbiausia, kad tai, ką darote, jus suartintų.
Tai gali būti itin rimti, abipusiai, grubūs aiškinimaisi. Bet jei galiausiai suartėsime labiau nei seminaro pradžioje, vadinasi, tai jau naudinga.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Seminaras: savo reakcijų analizė

Dešimt žmonių ir Kūrėjas tarp jų

Klausimas. Kuo paaiškinti tai, kad nepakenčiu seminarų, man nepatinka toks bendravimo, mokymosi būdas?
Atsakymas. Puikiai jus suprantu. Tęskite, kiek galite, ir pamažu viskas ateis.
Yra žmonių, kuriems itin sunku sėdėti seminaruose, sunku suartėti su kitais. Reikia metų ar net dešimtmečių, kol žmogus supranta, kodėl seminarai būtini. Ir vis tiek kaskart ateiti į juos jam bus sunku.
Aš asmeniškai pagal savo prigimtį – visiškas vienišius. Uždarykite mane, sakykim, kalėjime, tik duokite visa, kad būtina, – kompiuterį, knygas, net durų galite neužverti – niekur neišeisiu. Mano prigimtis laikys mane viduje.
Yra žmonių, kurie itin mėgsta kompaniją, negali sėdėti namuose, jiems reikia sukiotis gatvėje, bendrauti su kitais. Tokiems žmonėms patinka seminarai, jie iš jų gauna didelį malonumą.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Seminaras: nekritikuoti ir nesiginčyti

Seminaras: savo reakcijų analizė

Žingsnis po žingsnio

Klausimas. Prašau paaiškinkite, kokia dvasinė šaknis išdidumo ir puikybės?
Atsakymas. Tai – mūsų egoizmas. Pasaulyje, kuriame mes egzistuojame, yra „aš“ – pats svarbiausias personažas. Kodėl? Todėl, kad aš taip save jaučiu. Aš – pats pagrindinis, svarbiausias, pats pačiausias.
Mūsų pirmapradė prigimtis specialiai sukurta kaip priešinga Kūrėjui, kad mes, gaudami iš Jo tam tikras davimo savybes, galėtume palyginti jas su savo egoistinėmis savybėmis ir kurti skirtumą tarp vieno ir kito.
Panašiai kuriame elektros schemą iš skirtingų pasipriešinimų, kondensatorių, ričių ir kitų detalių. Šie elementai priešingi vienas kitam, bet susijungę tarpusavyje jie sukuria teisingą sistemą.
Mūsų pasaulyje taip pat viskas pagrįsta veiksmu ir pasipriešinimu jam, nes mes kaip kūriniai galime pajausti bet kurią savybę, pojūtį, kokybę tik iš priešingybės: iš tamsos – šviesa, iš rūgštaus – saldumas ir taip toliau. Be priešingybės nieko negalime nustatyti. Turime turėti dvi savybes, skirtumą tarp kurių ir jaučiame.
Kūrėjas turi tik vieną davimo savybę, kurioje Jis yra nuo pat pradžių. O gavimo savybę Jis sukūrė dėl to, kad egzistuotume mes, ir aukščiau šios savybės galėtume įgyti davimo savybę.
Vadinasi, mes šiame pasaulyje egzistuojame būtent judėdami nuo egoizmo link altruizmo. Ir skirtumas tarp jų turi likti.
Iš čia išplaukia keletas labai įdomių išvadų. Visų pirma, egoizmas nesunaikinamas, kitaip mes prarasime altruizmo pojūtį. Negalima pašalinti neapykantos savybės, kitaip nepajausime meilės savybės. Negalima sunaikinti nusidėjėlių, vagių, mušeikų, kitaip nustosime jausti, ką reiškia teisuolis.
Viskas suvokiama lyginant. Išeina, kad pasaulyje turi būti visi, tik teisingai subalansuoti.
To ir siekia kabalistas, suprasdamas, kaip sukurta gamta. Jis nesiruošia nieko naikinti, taisyti, o tik rodo, kas yra prieš tave, o tu pats pasirink, kaip veikti. Kitaip tariant, tai labai gailestinga metodika, skirta blaiviai mąstantiems žmonėms.

Iš 2017 m. balandžio 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi gamtos dėsniai – tai Kūrėjo savybės

Neribotas egoizmo limitas

Gauti, kad galėtum duoti

Klausimas. Baal Sulamas rašė, kad kritika – minčių srityje garantuoją sėkmę ir raidą. Kodėl per seminarus, priešingai, draudžiama kritikuoti, ginčytis, leistis į asmeninius dialogus?
Atsakymas. Baal Sulamas sakė tai apie visiškai skirtingus dalykus. Jis rašė, kad kritinis požiūris visuomenėje, visuose visuomeniniuose santykiuose ir sferose yra būtinas norint vystytis. Ir tai natūralu. Suprantama, tai visiškai racionalus požiūris.
Tačiau grupėje turime pakilti virš asmeninių santykių aiškinimosi, nemalonumų ir tarpusavyje jaučiamo atstūmimo. Tad ten negali būti jokios kritikos. Tik tarpusavyje vienytis, kol paaiškės, kad myli visus.
Juk savo vaikus myli, kad ir kokie jie būtų. Net jeigu tavo vaikas chuliganas, bet kai šitai sako kaimynas, imi jį ginti, nors supranti, kad kaimynas teisus. Taip ir čia.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas gimsta ginčuose?

Seminaras: savo reakcijų analizė

Apie ką kalbame seminare?

Pamėginkite veikti itin paprastai: dar iki tol, kol jumyse kyla koks nors noras ar mintis, nesvarbu širdyje ar prote, pagaukite save, kad tai jums siunčiama Kūrėjo.
Pasistenkite su ta mintimi ar noru tęsti veiksmą kartu su Juo. Suprasite, kaip skirtingai imate viską jausti, kol pajausite Jį ir save partneriais.
Kas akimirką Jis pažadina jumyse mintis ir jausmus, o jūs stengiatės jas pratęsti kartu su Juo, nuolat stebėdami, kad Jis visuomet būtų jūsų veiksmų viduje.
Pamatysite, kad jums pavyks.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kovoja už mane

Esu, nes esu!

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Klausimas. Rate kiekvienas būna dviejose skirtingose fazėse: kai duoda ir kai gauna; kai kalba ir kai klauso. Kuo skiriasi kiekviena fazė? Kur esame lygūs – kai tylime?
Atsakymas. Mes ničniekur nelygūs, tik jeigu visi sieksime suartėti tarpusavyje, kad atskleistume tarp mūsų bendrą davimo ir meilės savybę, vadinamą Kūrėju.
Jeigu taip nesuartėjame, tai niekaip nebūsime lygūs. Lygybė tarp mūsų – tai pastangos suartėti su Kūrėju, kuriame mes susijungiame.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką kalbame seminare?

Kas yra lygybė?

Pasaulinės grupės dvasinė piramidė

Klausimas. Žmonės, siekę dvasinio vystymosi, stengėsi atsiskirti, pasitraukti iš įprastos aplinkos, likti vienumoje su savo mintimis ir ieškojimais.
Istorijoje nemažai tokių gyvenimo prasmės ir tiesos ieškojimo vienumoje pavyzdžių: Baal Šem Tovas, pranašas Elijas, Šimonas Bar Jochajus, Buda ir t. t. Kodėl atsiskyrimas siejamas su dvasiniu vystymusi?
Atsakymas. Dvasinis vystymasis – vidinis žmogaus, panirusio į save, procesas. Jam reikia vienumos tam, kad kiti netrukdytų, kad galėtų gilintis į save, imtų save jausti, kalbėti su savimi.
Todėl daugelyje metodikų įprasta atsiskirti. Netgi mokslininkai bei rašytojai išeina kūrybinių atostogų ir užsisklendžia, kad galėtų rašyti naujas knygas.
Suprantama, kad jei žmogus nori į ką nors koncentruotis, turi būti pats su savimi, jo neturi blaškyti išorinis pasaulis. Todėl tokia naudinga vienuma, ji pasitelkiama visose svarbiose gyvenimo veiklose, ypač siekiant ką nors sukurti, sukonstruoti, atskleisti. Tai būdinga ne tik dvasinei, bet ir materialiai veiklai.
O dvasiniam augimui, žinoma, reikia dar didesnės vidinės vienumos ir vidinių jėgų koncentracijos. Žmogus turi save pajausti, pasitikrinti, ištirti: kas aš, dėl ko sukurtas, kokiam tikslui, kas ir kaip mane valdo, esu laisvas ar ne, kaip tapti nepriklausomam?
Tai amžinieji klausimai, kilę gerokai prieš mūsų kartą. Žmonės šiuos klausimus užduoda ir ieško atsakymų jau tūkstančius metų. Be kabalos mokslo yra daugybė metodikų, bandančių atsakyti į kai kuriuos klausimus. Bet rezultatų kol kas nematyti: nė viena iš šių metodikų dar negali pateikti žmonijai sprendimo – atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę ir tikslą.
Klausimas. Kas yra dvasinis vystymasis, kurio siekia žmonės?
Atsakymas. Žmogus nori žinoti, dėl ko jis gyvena, kas jį valdo, ar įmanoma pakeisti savo likimą, ar jis turi pasirinkimo laisvę? Jis nori žinoti, kuo baigsis visas šis sunkus gyvenimas šiame pasaulyje, apie kurį sakoma: „Ne savo noru gimei, ne savo noru gyveni, ne savo noru miršti“.
Kodėl apskritai mums kyla tokių klausimų, juk gyvūnai neklausia, dėl ko gyvena? Tik žmogų kankina šie klausimai. Vadinasi, esame patys nelaimingiausi ir menkiausi padarai, nes gyvename žinodami, kad tai neturi jokios prasmės, bet vis tiek gyvename. Mūsų padėtis žymiai blogesnė nei bet kurio gyvūno.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. 925-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Dykuma IV dalis

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Klausimas. Nepasitenkinimą savo gyvenimu jaučiantis žmogus bėga į dykumą, ieškodamas savęs. Juk dykuma – tai tyla, amžinybės pojūtis, kažkas pirmykščio, visiškai nepanašaus į gyvenimo ciklą, kuriame nuolat sukamės.
Kodėl būtent dykumoje žmogus ieško vidinio užsipildymo?
Atsakymas. Nepatarčiau užstrigti ties išoriniu dykumos vaizdu. Kai Toroje minima dykuma, turima omeny vidinė žmogaus būsena. Vidinė dykuma, tai ieškojimas išdžiūvusiame gyvenime, kuriame negimsta joks vaisius.
Egoizmas visiškai išdžiovino žmogų ir neatsako į klausimą apie gyvenimo prasmę, tikslą, todėl jis jaučiasi esąs vidinėje dykumoje. Ir tada, žinoma, jam reikia rasti gyvojo vandens šulinį, kitaip tariant, aukščiausią Šviesą, kuri atsiskleidžia būtent per sausrą dykumoje.
Klausimas. Kaip iškasamas šulinys dykumoje?
Atsakymas. Šulinys atsiranda iš klausimų. Pradžioje jis visada uždengiamas akmeniu, o prieš atidarant, akmuo nuritinamas… Aplink šulinį visada įsiplieskia ginčai.
Klausimas. Kokie klausimai pragręžia žemę?
Atsakymas. Žmogus nori nusigauti iki gyvenimo šaltinio. Jis visada tikrina save ir tiria realybę: kur galima rasti savo gyvenimo šaltinį. Jis ieško būtent dykumos sausroje, nebėga nuo šio klausimo, o vis labiau gilinasi į savo gyvenimą.
Jis turi rasti savo šaltinį ir suprasti, kodėl gyvenąs, su kokiu tikslu, koks yra šio trumpo, kupino kančių gyvenimo rezultatas. Per tokius ieškojimus žmogus galų gale pasiekia šaltinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma I dalis

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Klausimas. Vidinė dykuma – ar ši būsena būdinga kiekvienam žmogui?
Atsakymas. Yra žmonių, kurių egoistinis noras išsivystė tiek, kad jie pradeda jausti nepasitenkinimą savo gyvenimu.
Tai toks jausmas lyg žmogus būtų dykumoje. Jis nori patikrinti, kodėl taip vyksta? Ar čia yra koks nors tikslas, aukštesnė programa? Kodėl jis jaučia tokią sausrą, gyvenimo tuštumą, kurioje neauga joks vaisius?
Pats sau sako, kad reikia patikrinti, kokia ta jame esanti dykuma. Ir tai reiškia, kad jis pabėga į dykumą, kaip ir mūsų protėviai – ieško tikslo ir neranda. Vis giliau panyra į vidinius aiškinimusis, bandydamas suprasti, kodėl jaučia tokią tuštumą gyvenime ir negali nieko padaryti.
Tai dykumos būsena, kurioje jis ieško vandens šaltinių – šulinių, kaip kadaise Abraomas ar Izaokas. Toroje yra daug pasakojimų apie šulinius, kurie yra tokie reikalingi dykumoje. Juk, jeigu žmogus jaučia gyvenimo sausrą ir niekuo negali atgaivinti savo sielos, turi rasti gyvojo vandens šaltinį, t. y., aukščiausią jėgą, galinčią atsakyti jam, koks gyvenimo tikslas, esmė ir prasmė.
Jis ieško, kokia jėga sukūrė šias dvi būsenas: sausrą ir vandenį, t. y., egoizmą ir norą mylėti, blogį ir gėrį. Išsiaiškinęs, kad viskas kyla iš vieno šaltinio, suglumsta, kaip taip gali būti. Juk žmonės tikėjo, kad yra dvi jėgos: blogis ir gėris. Ir net pats Abraomas kažkada senovės Babilone darė stabus, iš kurių pusė buvo blogi, o pusė geri.
Būtent dėl to, kad išeina į dykumą ir iškasa ten vandens šulinius, randa vidurinę liniją. Vidurinė linija yra ta pati aukščiausia jėga, kuri sukelia tiek sausrą, tiek drėgmę. Tai ir yra atsakymas į žmogaus ieškojimą: sausros ir dykumos pojūtis duodamas tam, kad žmogus ieškotų ir rastų aukščiausią jėgą, kuri yra abiejų reiškinių šaltinis.
Klausimas. Kaip randama aukščiausia jėga dykumoje?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad žmogus jaučia sausrą ir absoliučią tuštumą, atskleidžia aukščiausią jėgą.
Klausimas. Kodėl būtent dykumoje?
Atsakymas. Žmogus turėtų atsakyti į klausimą, kodėl tokia sausra yra jo sieloje. Ir tada jis randa gyvojo vandens šaltinį, kuris yra būtent dykumoje.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma, I dalis

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą