Klausimas. Taškas širdyje – kitas noro vystymosi lygis, per kurį galiu pradėti jausti kito norus. Kaip pajausti kitų norus?
Atsakymas. Negaliu dirbti su savo egoizmu tokiame lygyje, kuriame dabar bendraujame. Negaliu vienytis su kitais! Egoizmas lieka egoizmu.
Viena, ką galiu pamėginti padedamas taško širdyje, – tai vienytis su draugu (taškas širdyje – mano kito, dvasinio lygio – davimo savybės – užuomazga, jis manyje kol kas dar miega). Kartu bandome sukurti tarpusavio ryšį.
Dėdami pastangas gauname pagalbą iš aukščiau, iš valdančiosios jėgos, o tada iš mūsų dviejų taškų kyla bendrumas – vienas bendras taškas. Tai net ne taškas, o tam tikras indas, kuris gali užsipildyti aukštesniąja jėga, mat supanašės su ja savybėmis.
Klausimas. Kaip suprasti, kas yra aukščiausia jėga?
Atsakymas. Tai gera, valdančioji jėga, kuri lemia absoliučiai viską. Visos mano žinios, ketinimai, troškimai, mintys, veiksmai generuojami tik jai veikiant.
Kiekvieną savo egzistencijos akimirką neturiu atitrūkti nuo aukščiausiojo valdymo – niekur! Juk, išskyrus tašką širdyje, viskas, kas mane formuoja (mano pasaulio suvokimas, elgesys, viskas, kas tik egzistuoja), yra aukščiausios valdymo jėgos rezultatas. Ir nėra manyje nė vieno veiksmo, noro ar minties, kuri nebūtų jos sukurta.
Klausimas. Kur man gauti jėgų, kad galėčiau išlaikyti tokią būseną 24 valandas per parą?
Atsakymas. Tokią būseną turime savyje puoselėti, vienytis į grupę ir susitarti tarpusavyje, jog rūpinsimės vieni kitais taip, kad niekas neprarastų tinkamo ketinimo. Tokiu atveju pritraukiame vieni kitus prie aukščiausios valdymo jėgos. Vienas žmogus to atlikti negali. Pageidautina, kad jį palaikytų dešimt žmonių.
Visada turiu būti susijęs su aukštesniąja jėga, nepamiršdamas, kad viskas, kas yra manyje ir aplink mane, formuojama tik jos. Vienas negaliu nuolatos būti šioje mintyje – jau kitą akimirką apie tai pamirštu, nes nesu panašus į ją.
Jei susiburiame dešimtuką, kur kiekvienas galvoja apie kitus, kad jiems tai pavyktų, tuomet mano veiksmai jau nebe tokie egoistiški, kai vien galvoju apie tai, kaip pačiam neatitrūkti nuo aukščiausiojo valdymo. Šiuo atveju man lengviau būti antiegoistiniame ketinime, mat galvoju apie kitus, o ne apie save.
Egoizmas tarytum leidžia man galvoti, kad visi kiti neatsiliktų nuo teisingo ketinimo, neprarastų jo ir viską, kas vyksta, susietų su aukštesniąja jėga.
Ši būsena vadinama „abipusiu laidavimu“. Ir tuomet, priklausomai nuo mūsų pastangų, valdančioji jėga padeda mums išlaikyti laidavimą, palaiko mus. Išeitų, kad taip tarpusavyje sukuriame bendrą indą, bendrą įtaisą, kuris palaiko ryšį su šia jėga.
Ir kalbame jau ne apie dešimtuką sudarančius žmones, o apie bendrą ketinimą, bendrą jėgą, bendrą judėjimą, bendras mintis, kurios turi ryšį su aukštesniąja jėga. Ir visa vyksta veikiant tai pačiai valdančiajai jėgai.

Iš 2017m. rugpjūčio 16 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nepaperkamas taškas širdyje

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu

Mūsų dideliame nore mėgautis yra kibirkštis – sielos užuomazga. Ir todėl viską, kas ateina iš Kūrėjo, reikia padalyti į dvi dalis: į tą, kuri veikia noro mėgautis atžvilgiu (ji vadinama „kūnu“, egoizmu) ir į tą, kuri veikia sielos, kūrimo tikslo atžvilgiu, idant išaugintume šį tašką ir paverstume jį panašiu į Kūrėją, keldami jį dvasinių laiptų pakopomis.
Mat ten, kur prasižengėliai klumpa, teisuoliai džiaugiasi ir keliasi. Juk prasižengėliai ir teisuoliai reiškia gerąjį ir blogąjį pradą.
Kūrėjui nedirbantis žmogus verkia dėl gyvenimo sunkumų, o kitas suvokia sunkumus ne kaip smūgiuojančius jį patį, bet jo egoistinį norą mėgautis, ir todėl mato juos kaip priemonę kilti Kūrėjo link. Taip Kūrėjas žadina jį, padėdamas anuliuoti savo egoizmą ir prilipti prie taško širdyje, prie aukštesniosios jėgos.
Kiekvieną gyvenimo akimirką reikia taip traktuoti. Kūrėjas kiekvienam siunčia „kliūtis“. Ir jeigu žmogus supranta, kad šie nemalonūs poveikiai siunčiami tam, kad nuslopintų jo egoistinį norą, tai jis džiaugiasi. Juk dabar turi galimybę šį smūgį susieti su egoizmu, o tašką širdyje pamėginti prilipdyti prie Kūrėjo ir pakelti jį dar aukščiau.
Išeitų, kad visos mūsų gaunamos kliūtys – tai kvietimas dėti pastangas, kad tinkamai įveiktume jas ir vis stipriau įsitvertume Kūrėjo. O nemieli pojūčiai veikia prieš mūsų egoizmą, nurodydami mums, kur jis mumyse, ir padėdami jį nuslopinti.
Iš žmogaus nereikalaujama kovoti, tik atskirti, filtruoti Kūrėjo poveikį, nukreipti blogą poveikį į savo egoizmą, o gerą – sau pagalbon, kad priliptume prie Kūrėjo ir pakeltume tašką širdyje. Todėl „ten, kur teisuoliai praeis, prasižengėliai suklups.“
Kūrėjas jau kovoja su žmogų tuo, kad siunčia jam kliūtis Nėra kliūčių karaliaus rūmuose, su kuriomis reiktų kovoti. Tereikia iš viršaus atsiųstas problemas susieti su savo egoizmu, kad vis labiau jį prispaustume, ir vis labiau pakeltume tašką širdyje.
Tuomet išvysime, kad Kūrėjas atlieka šį darbą, kuris vadinamas Kūrėjo darbu. Kūrėjas veda šį karą ir pats jį pabaigs. Jis viską atilieka, o man tereikia būti jautriam ir kaskart tinkamai išsiaiškinti, kur nukreipti nemielą Kūrėjo poveikį: kaip jis muša mano egoizmą ir kviečia mano tašką širdyje pas Save.
Žmogus visuomet turi dalyti save į du: į egoistinį norą, kurį reikia slopinti, apriboti, liautis išnaudojus, ir į tašką širdyje, kurį esant bet kokioms galimybėms reikia nukreipti į susiliejimą su Kūrėju.

Iš 2018 m. sausio 22 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Dvasiniame procese yra „latentinis periodas“, kai žmogus nemato, kad eina pirmyn ir kad kažką daro. Tarsi besilaukianti moteris, į kurią žiūrint iš pradžių nematyti, kad joje jau auga nauja gyvybė.
Esmė ta, kad dvasiniai veiksmai priskiriami davimo jėgai, o žmogus kol kas neturi šios jėgos, ir todėl nemato dvasinių veiksmų. Jeigu šalia jo yra kabalistas, tai jis savo davimo jėga gali išvysti, kas vyksta su žmogumi ir ką jam ruošia, nors pačiam žmogui to nematyti.
Kartais žmogus visiškai nejaučia savyje jokių permainų, nors jo viduje jau vyksta pasirengimas ir itin svarbūs pokyčiai, tačiau jie žemiau jo jautrumo slenksčio. Juk jis ant šios pakopos dar neturi davimo ketinimo.
Ir todėl niekada nemato kitos pakopos, tik kabalistas, esantis šalia jo, gali apie ją sužinoti. Tarsi tėvai žino apie vaiką, koks jis išaugs po metų dviejų, o patys vaikai to nesupranta.
Visa ši paslėptis tikslingai sukurta, kad suteiktų mums galimybę išvystyti davimo kli. Juk, jeigu kita pakopa būtų atskleista, negalėtume dirbti duodami, nes žinotume apie ją.
Laimė, kad įvyko sudužimas, kad yra paslėptis, dėl jų galime vystyti davimo, tikėjimo kelim. Nenoriu matyti ir žinoti! Netgi vėliau atsiskleidžiančių matymo ir žinojimo, galimybės išvysti visą pasaulių sistemą nuo krašto iki krašto, nepriimu į tuos kelim. Nenoriu gauti atsakymų, noriu duoti aukščiau jų.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotiniame norų kaleidoskope

Nori prisijungti prie tinklo? Pirmiausia įsigyk kompiuterį

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Klausimas. Jeigu seminare kalbu – esu duodantis, o kiti dalyviai gaunantys? Arba priešingai: jei jie kalba, suvokiu juos kaip pačius didžiausius pasaulyje?
Atsakymas. Nebūtinai. Galiu kalbėti ir gauti, o ne duoti. Viskas sąlygiška, t. y., priklauso nuo žmogaus ketinimo.
Klausimas. Sunkiausia kieno nors klausytis. Jei matau žmogų pirmąsyk, kaip galiu jį išaukštinti, kad įstengčiau klausyti?
Atsakymas. Turiu įsivaizduoti esąs Kūrėjo veikimo zonoje, Jis per mano draugus kreipiasi į mane.
Todėl, pirma, mane domina, ką sako draugas, antra, kaip į tai reaguoju. Galbūt į tai žvelgiu gerai, su meile, jauduliu, atleidimu, o galbūt blogai – su kritika, nepasitenkinimu, neapykanta.
Stebiu savo reakcijas ir taip kylu virš jų ir virš visko, ką sako draugas, susijungiu su juo.
Kūrėjas nurodo man, kokioje būsenoje esu. Kad ir ką kiekvienas sakytų rate (net jei ir nemėgstu to, man tai nepatinka, atsibodo), turiu nepaisant šių pojūčių pasiekti meilės jiems, net jeigu jie kalbės pačius nemaloniausius dalykus. Juk žiūriu ne į juos, o į tai, kad per juos kalba Kūrėjas.
Klausimas. Sakykime, įdėmiai stebiu savo reakcijas į tai, ką jie sako. Ir ką daryti su tokiu stebėjimu?
Atsakymas. Analizuoti, kiek tu su jais sutinki ar ne, ir stengtis savo atsakymuose pakilti virš savojo egoizmo.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žingsnis po žingsnis

Kur atskleisti Kūrėją?

Apei ką kalbame seminare?

Žmogaus užduotis – skleisti tobulumą, egzistuojantį dvasiuose pasauliuose – žemyn iki mūsų pasaulio. Skirtumas tarp „dangaus“ ir „žemės“ yra tas, kad danguje Kūrėjas ir kūrinys tobulai papildo vienas kitą, o žemėje kūrinys yra atskirtas nuo Kūrėjo, dėl to Kūrėjas paslėptas.
Kūrėjas savo jėga sukuria taiką aukštybėse. Mums reikia padaryti taip, kad Jis galėtų sukurti taiką ir žemėje. O tai priklauso nuo to, ar suteiksime tam galimybę realizuotis. Kūrėjas pradėjo kūrinį, o mes jį užbaigiame, iš kūrinio pusės sukurdami visas sąlygas, kad Kūrėjas, meilės, vienybės savybė, galėtų mus ištaisyti ir įsikūnyti mumyse.
Iš pradžių nesuprantame, kur esą, gyvename instinktyviai veikiami gamtos, kaip maži vaikai, kurie nežino, kas aprūpina jų gyvenimą. Pamažu gamta palieka mus, suteikdama galimybę būti nepriklausomiems. Kūrėjas atitolsta, suteikdamas mums nepriklausomybę, o mes jaučiame tai kaip blogį, kančią, juk gerasis Jo poveikis išnyksta.
Tada pajaučiame savo blogio prado jėgą, klystame, nusikalstame. Nesuprantame, kad Kūrėjas atitolo nuo mūsų, kaip tėvai pamažu pasitraukia nuo savo vaikų jiems bręstant, kad duotų galimybę augti. Jei tėvai neatsitrauktų, vaikai liktų neprisitaikę prie gyvenimo.
Atsitraukdami nuo vaikų, tėvai tikisi, kad vaikai laikysis jų nurodymų: sukurs šeimą, toliau kurs taiką. Taip ir Kūrėjas, palikdamas žmogų, tikėjosi, kad patys imsime savo vystymąsi į savo rankas. Bet taip neįvyko, nes mums reikia ne šiaip priimti tėvų mokymą, bet ir pakilti virš savo egoizmo bei pradėti gyventi laipteliu aukščiau nei tėvai.
Egoizmas auga iš kartos į kartą, negalėsime gyventi taip, kaip mūsų tėvai. Mums reikės Kūrėjo pagalbos: tik „tas, kuris kuria taiką danguje, galės įtvirtinti ją tarp mūsų“. Nesutvarkysime savo gyvenimo pasitelkę mokslą, technologijas, psichologiją, mediciną – turėsime kreiptis į aukštesnę jėgą, kad ji sukurtų taiką. Visas mūsų darbas – išmokti nuleisti aukščiausią tobulybę žemyn, iki mūsų pasaulio, ir leisti jai įsiviešpatauti tarp mūsų.

Iš 2018 m. vasario 6 d. pamokos, ruošiantis Pasauliniam kongresui 2018

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Amžina nesantaika?

Išskirtiniai egoistai

Klausimas. Kodėl per seminarą negaliu kalbėti apie savo jausmus? Ar turiu juos slėpti?
Atsakymas. Neturi jų slėpti, tiesiog tavo egoistiniai jausmai niekam neįdomūs, per juos negalėsi mūsų ištaisyti, mūsų pakelti.
Jei kalbėsi kapotomis frazėmis iš knygos, vargu, ar įkvėpsi draugus, nes visiems aišku, kad jas perskaitei. Iš širdies kalbėti irgi nelabai reikia, nes mes, egoistai, jausime tai, ką jauti širdyje, ir tau galime pakenkti.
Paprastai kabalistai kalba apie bendrą kilimą, apie Kūrėjo didybę savo žodžiais. Tačiau, iš principo, geriausia kalbėti apie grupę: kokia tai ypatinga sistema, per kurią galime susilieti su Kūrėju ir visą pasaulį atvesti į naują, būtiną būseną.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką kalbame seminare?

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Kas gimsta ginčuose?

Klausimas. Iš kur kilo visos seminaro taisyklės: kalbėti iš eilės, anuliuoti save, nekritikuoti? Juk, priešingai, ginče gimsta tiesa.
Atsakymas. Visos seminaro taisyklės remiasi kabalistų aprašytais pagrindais pradedant „Knyga Zohar“, kai dešimt didžiųjų kabalistų susirinko draugėn, pasislėpė uoloje ir ten parašė šią Knygą. Iš ten ir kilo „dešimtuko“ samprata, kaip joje jungtis, ką su ja daryti.
Vėliau mano mokytojas Rabaš itin detaliai aprašė tarpusavio santykius dešimtuke, pabrėždamas, kad visi pagrindai, kokie turėtų būti žmonių santykiai rate, nesusiję su psichologinėmis treniruotėmis.
Tvirtinimas, kad ginče gimsta tiesa – visiškai neteisingas. Kaip ginče gali gimti tiesa, jei visi egoistai, visi galvoja neteisingai, o nuo to, kad jie ginčysis, iš dešimties egoistinių tiesų gims dar dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt tokių tiesų.
Nemačiau, kad tiesa gimtų ginčijantis. Tam reikia, kad žmonės būtų ypatingi ir suprastų, kaip išnaudoti šį principą esant ribotoms galimybėms.
Kabaloje tai visiškai nepriimtina. Negali būti jokių ginčų, nes tiesa mums turi ateiti iš kito pažinimo lygmens – ne mūsų! Mums savyje nėra ko ieškoti. Man rodos, žmonijos istorija mums tai tiksliai parodė: iš savęs nieko gero neištrauksime.
Tad ieškoti nieko nereikia, „tiesos“ taip pat. Turime taip susiburti, kad pritrauktume sau aukštesnįjį švytėjimą, Šviesą. Ir tuomet mums viskas pasiseks.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis?

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Klausimas. Kokia žmogaus ir Kūrėjo santykių esmė? Ar reikalingas tarpininkas?
Atsakymas. Tarp žmogaus ir Kūrėjo negali būti jokio tarpininko: tik jis ir Kūrėjas. O visa likusi žmonija, kuri neva egzistuoja, yra pačiame žmoguje.
Jei jis tinkamai žiūri į tai, kas su juo vyksta, suprasdamas, jog visa tai – jo asmeninių savybių demonstracija Kūrėjo savybių fone, ir teisingai sujungia du vaizdus, tai išvysta visą tikrąją kūriniją, kai jis ir Kūrėjas susitinka pasaulyje, kurį žmogus atskleidžia.
Klausimas. Kitaip tariant, žmogus įima į save šį pasaulį ir lieka vienas su Kūrėju?
Atsakymas. Paprastai tai vyksta dešimtuke.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarpininkas atskleidžiant Kūrėją

Dvasinė hierarchija

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Klausimas. Apie ką galima ir apie ką negalima kalbėti per seminarą? Žinau, kad kabaloje nekalbame apie asmeninius suvokimus, apie tai, kaip jaučiame Kūrėją.
Atsakymas. Galime kalbėti apie Kūrėjo didybę, tačiau be savo jausmų. Kitaip tariant, niekada nekalbame apie asmeninius jausmus, mintis, kad nepakenktume draugams. Nenoriu įpiršti jiems savo nuomonės, jausmų, supratimo. Tačiau įkvėpti – galiu.
Klausimas. Ar galima kalbėti straipsnių kalba, jei juos aptarinėjame? Ar geriau kalbėti nuo savęs?
Atsakymas. Nereikia savo požiūrio taško išreikšti straipsnio kalba. Galime perskaityti ištraukas iš ten, o pats turiu trumpai ir aiškiai perteikti savo mintis, laikydamasis bendros krypties į tai, kad taip įkvepiu draugus ir noriu, kad jie pakiltų ir pajaustų ryšį, meilę tarp mūsų.
Neverta kalbėti citatomis. Tačiau pradedančioji grupė gali jas naudoti, nes jie dar neturi savo jausmų, suformuotų minčių.
Klausimas. Ir citatomis negalima kalbėti, ir iš širdies negalima. Tai kaip galima?
Atsakymas. Savais žodžiais, tačiau ne citatomis. Taip tu „sukramtai“ juos savyje ir jie tampa tavo.
Klausimas. Ar galima pateikti pavyzdžių iš gyvenimo?
Atsakymas. Galima, tačiau pageidautina ne iš savo. Neturi įpiršti žmonėms savo asmeninių pavyzdžių. Geriausia tai atlikti ne kokio nors objekto atžvilgiu.
Klausimas. Jei griežtai laikysimės šių sąlygų, tai pokalbis bus sausas: nei pasijuokti, nei papokštauti…
Atsakymas. Žinoma, į rimtus pareiškimus nereikia reaguoti pašaipiai, juk taip juos užgesini, sumažini jų svarbą. Tačiau juokauti galima. Dar daugiau, kabalistai visais laikais itin mėgo juokus, dainas, tai visad buvo sveikintina.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Nesidrovėkite žaisti

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Klausimas. Ar egzistuoja kokie nors dvasinio darbo kokybės požymiai?
Atsakymas. Kokybiškas darbas ar ne, priklauso nuo to, kokią šviesą aš gaunu dėl savo panašumo į Kūrėją: nefeš, ruach, nešama, chaja ar jechida.
Turime praeiti 125 dvasinius laiptus iki visiško panašumo į Kūrėją. Panašumas pasireiškia per mano meilę kitiems. Vadinasi, turiu pasiekti išėjimo iš savęs pakopą – visapusę, nesavanaudišką, tobulą nežemišką meilę kitiems, t. y. rūpinimąsi kitais.
Meile kabaloje laikoma tokia būsena, kuomet jaučiu kito žmogaus norą ir noriu visiškai jį išpildyti, lyg tai būtų pats didžiausias, svarbiausias mano paties noras.
Visą savo esybę, visą savo esmę, savo vidinį aš panaudoju kitų norams aptarnauti. Dėl to tokia būsena vadinama dvasine vergove.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė meilei nelygu

Dukart apie meilę

Kas yra meilė?