Klausimas iš Facebook. Teigiate, kad Mašijach – tai jėga, ir juo žmogus tapti negali.
Atsakymas. Mašijach – tai jėga ištraukianti mus iš egoizmo į davimo ir meilės savybę. Žmogus visiškai išsitaiso, jei šios jėgos padedamas įgyja davimo ir meilės savybę. Ir pasiekęs šią pakopą jis gali vadintis Mašijach.
Klausimas. Kadaise taip vadino didžius kabalistus, o ypač Ari?
Atsakymas. Taip. Kitaip sakant, tai žmogus, turintis visiškai jam išsitaisyti padedančių jėgų. Tačiau tai nereiškia, kad jis gali ištaisyti ir kitus, mat valios laisvė išlieka, ir kiekvienas tai turi atlikti pats.

Iš 2017 m. lapkričio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamtos dėsnių neapeisi!

Dviejų Mašijachų laikotarpiai

Du dvasinio tapsmo etapai

Tikėjimas – tai davimo jėga, kurią žmogus įgyja ir pagal ją gyvena. Šis davimas turi būti aukščiau gavimo, nes jis kuriamas virš noro mėgautis, nepaisant jo, ir yra priešingas gavimo jėgai.
Šiandien duodame, tačiau nevadiname to davimu, mat duodame, kad gautume savo nore mėgautis. Tačiau kuomet ateina Šviesa, ji suteikia žmogui galimybę duoti nesavanaudiškai.
Mums dabar nesuprantama ši savybė, juk ji nesutinkama šiame pasaulyje. Tik Šviesa gali taip paveikti norą mėgautis, kad jis panors duoti. Visa tai dėl jame veikiančios Šviesos jėgos. Šviesa įeina į norą ir įpareigoja jį dirbti duodant, nes Šviesa pirminė, o noras antrinis, jį sukūrė Šviesa.
Visas dvasinis pasaulis sukurtas noro mėgautis viduje, kuris pajuto atsiskleidusią aukštesniąją Šviesą.
Tos noro mėgautis dalys, kurios buvo paveiktos grąžinančios į Šaltinį Šviesos, dirba, kad duotų: arba forma „duoti, kad duotum“, arba forma „gauti, kad duotum“, pakeitusios savo išnaudojimą į priešingą. Tos dalys, kurios paveiktos Šviesos gali dirbti, kad duotų, vadinamos dvasiniu pasauliu.

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Magnetiniame davimo lauke

Atskirti šviesą nuo tamsos

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Malda – tai mano paskutinis veiksmas Kūrėjo atžvilgiu. Atsakydamas į maldą Jis jau ištaisys mus. Todėl viskas baigiasi malda, o iki jos reikia pasirengti, išsiaiškinti, ko tiksliai prašau, kokia forma, dėl ko.
Malda apima visus prašymus, kuriuos kūrinys kelia Kūrėjui. Žinoma, tai nenutinka per vieną kartą ir neperduodama kokiais nors žodžiais ar sakiniais, tai paremta nuosekliais išsiaiškinimais, prašymu padėti, kol pasiekiame tobulą maldą.
Kūrėjas – pilna AVAJA, kuri yra Begalybės pasaulyje ir savyje apima absoliučiai viską. Todėl jei norime iš ten ką nors gauti, tai it kompiuteryje turime tiksliai žinoti, kur kreiptis, su kokiu slaptažodžiu, kokia komandą naudoti, kad tai būtų tikslus prašymas.
Ir tuomet šis prašymas pereina per visas pakopas ir įeina į Begalybės pasaulio Malchut, ten begalinės galimybės, juk nuo pat pradžių ten yra visi kelim ir visos šviesos, kaip pasakyta: „Veiksmų pabaiga – pradiniame sumanyme“, kitaip tariant, egzistuoja galutinio išsitaisymo būsena visu savo nuostabumu.
Jeigu kreipiamės teisingai, įsijungiame į šią sistemą, esame joje pagal savo prašymą, esame tinkamoje vietoje ir iš tos bendros „atminties“ gauname tai, ko reikia, mat ten norai ir šviesa vienybėje. Ir tai veikia mus ir praktiškai veda į tą būseną, į kurią kreipėmės savo maldoje.

Iš 2018 m. sausio 25 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Jeigu mes „matricoje“, tai kaip susisiekti su jos kūrėju?

Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Klausimas. Buriantis į ratą itin svarbu tinkamai nusiteikti, kad jaustum tikrumą – rate galima išspręsti bet kokią problemą. Iš kur kyla šis tikrumas?
Atsakymas. Ratas – tai egoistų bendrumas, kai kiekvienas egoistas pakyla virš savęs, virš savo asmeninio egoizmo ir drauge su visais stengiasi sukurti bendrą vienybės tašką, kuriame pajaučiamas Kūrėjas.
Kiek jie atskleidė šią jėgą, šį lauką, tiek iš tikrųjų mato ir gali išspręsti visas problemas.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Vienykitės arba mirkite!

Pati pavojingiausia būsena – ne pakilimai ar nuopuoliai, o abejingumas. Juk neturime jėgų iš jo išeiti: nei į viršų, nei į apačią. Tai vadinama mirtimi. Apačioje, nukritęs, žmogus išgyvena įvairiais problemas, negatyvius poveikius, pašalines mintis – tačiau jis gyvena, jis nėra miręs. Mirtis – tai abejingumas.
Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną!“, kitaip tariant, Jis kviečia išsiaiškinti, kiek esame priešingi aukštesniajai jėgai, dvasiniam pasauliui, davimui ir meilei. Ir tuomet turėsime instrumentus darbui: Šviesa atsiskleis tamsos fone.
Antraip neįstengsime jos atskirti ir pajausti. Todėl „Egipto tremtis“ buvo būtina, juk joje atsiskleidė, kiek esame priešingi Kūrėjui, mat Faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė. Ir kai žmogus pažįsta visą šią priešingybę, jis yra pasirengęs išeiti iš Egipto.
Tačiau mūsų problema ne šviesa ir tamsa, o pilkos sutemos, abejingumas. Šiuo atveju nieko nepadarysi. Jei sėdžiu kalėjime, tačiau jaučiuosi uždarytas, stengiuosi iš visų jėgų, kad iš ten pabėgčiau. Jeigu nesijaučiu surakintas, kalėjime, atskirtas nuo tikrojo gyvenimo, ir esu pasirengęs likti kameroje amžiams, tai nėra blogesnės būsenos. Tai ir yra tikrasis kalėjimas, ir čia tik aplinka gali padėti žmogui.
Geros ir blogos būsenos veda pirmyn, tačiau abejingumo būsena statiška ir užima 90 % viso laiko. Ji praryja mūsų gyvenimą, palikdama be jokios vilties pasiekti kūrimo tikslą. Todėl esame priverti kovoti su juo – čia ir yra mūsų valios laisvės erdvė.
Tai vidurinysis Tifėrėt trečdalis, kai mūsų neveikia nei jėgos iš viršaus, nei iš apačios, esame tarp jų ir negalime niekur pabėgti. Tai ir yra tikrasis kalėjimas.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Abejingumo dykynė

Belaukiant milžiniško efekto

Tegyvuoja neabejingumas!

Eiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automtizmas ar sąmoningumas

Ilgas kelias vienybės link

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Klausimas. Kodėl išėjusi iš Egipto Izraelio tauta nuolatos niurnėjo, jiems netiko jų ėjimas pirmyn?
Atsakymas. Taip dabartis vertinama praeities atžvilgiu, iš dviejų būsenų renkamasi valios laisvė.
Taip nutinka ant kiekvienos pakopos, kiekviename žingsnyje, nes egoizmas visąlaik auga ir reikia virš jo pakilti. Didelis egoizmas – didelis pakilimas. Ir taip tol, kol neįeisime į „Izraelio Žemę“. Po keturiasdešimtiems klajojimo po dykumą metų visi kylame į „Sinajaus kalną“.
Anksčiau kilo vienas Mozė, o dabar visus traukiame paskui save. Tai ir reiškia, kad jis veda tautą per dykumą.
Kilti į „Sinajaus kalną“, kitaip tariant, kilti virš neapykantos, yra žmogaus gyvenimo tikslas. Čia jau prasideda ir davimas, ir meilė, ir tarpusavio ryšys, visi susilieja į vieną visumą, ir tiek, kiek susilieja, – atskleidžia Kūrėją.
„Izraelio Žemė“ pasiekiame galiausiai, pasiekę meilę. O visas kilimas – pakilti virš egoizmo. Tai reiškia „turėti Chasadim savybę“.
Chėsėd ­– gailestingumas, kai jaudiniesi dėl kitų taip, kaip jie jaudinasi dėl savęs.
Tuomet, kaskart ant esamo lygmens savo poreikiai yra nuslopinami iš naujo įvertinant kitų poreikius, matant juos vertesniais, reikalingesniais. Kaip motina rūpinasi kūdikiu, kurio poreikiai svarbiau visko, tai ir mes elgiamės kitų atžvilgiu.
Tarsi įleidi kitą žmogų į save, visiškai atlaisvini jam vietą toje pakopoje. Tai atlikai ir akimirksniu tavyje kyla kitos pakopos egoizmas, toks stiprus, kad net nepastebi to žmogaus, o jeigu jis papuola į tavo akis, tai erzina, atrodo tau priešingas. Ir vėl imi ties tuo dirbti, kol jis tau netampa artimesnis net už save patį.
Tai reiškia, kad išėjai į naują pakopą. Ir taip kartojas vėl ir vėl.

Iš 2015 m. kovo 25 d. TV programos „Amžinosios Knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš neapykantos kalno

Priešingybių vienybė

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Atskleisdami pačią mažiausią Šviesą, mažiausią sritį dvasiniame pasaulyje, per ją susisiejame su visa dvasine struktūra: su visais pasauliais, visais parcufais, sfiromis, iki pat Begalybės pasaulio. Tik šis ryšys kol kas neįsisąmonintas.
Juk kiekvienas, netgi mažiausias atskleidimas turi turėti penkias dalis, per kurias užmezgame ryšį su penkiais pasauliais ir galiausiai su keturiomis tiesioginės Šviesos stadijomis, iš kur viskas kyla.
Neįmanoma ištaisyti pačios menkiausios detalės apačioje, jeigu jos malda (MAN) nekyla į viršų iki Begalybės pasaulio Malchut, jei nėra atidirbama keturiose tiesioginės Šviesos stadijose, kur kūrinijos pradžia ir pabaiga, ir iš kur leidžiasi pas mus žemyn. Tai vadinama įrašu aukštesniajame pasaulyje, „Gyvenimo knygoje.“

Iš 2018 m. sausio 23 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kiekvieną dieną – naujas dangus ir žemė

Kiekvienas turi tapti kūrinio autoriumi

Kaip tinkamai suformuluoti maldą?

Klausimas. Kodėl negalima tiesiogiai bendrauti su Kūrėju? Kam reikalingas tarpininkas – mokytojas?
Atsakymas. Iš esmės tai ne tarpininkas, o tavo ankstesnioji būsena. Esmė ta, kad visa kūrinija – sudužusi sistema, kuri ima taisytis nepertraukiama grandine – nuo mažiausio, beveik nepažeisto elemento, iki sudėtingiausio.
Ankstesnysis elementas visuomet perduoda savo žinias, tai, kas sukaupta, savo ryšį kitam elementui. Todėl taip vyksta, kad visuomet esame vorele susiję su savo mokytojais ir tampame kitos kartos ugdytojais.
Klausimas. Jei mokytojas – mano ankstesnioji būsena, tai kas mano būsimoji?
Atsakymas. Būsimoji – tu pats, kol judi dvasiniame pasaulyje. O vėliau – tai tavo mokiniai – tie, kas sudužusios sistemos pakopomis turi taisytis po tavęs. Jie randa tave arba tau dar gyvam esant, arba kokiu nors būdu dvasiškai su tavimi susiję po mirties.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės informacijos perdavimas

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Tik iš priešingybės galima suprasti, kiek davimas ir meilė yra pakylėta, ypatinga savybė, kaip sakoma, „šviesos pranašumas iš tamsos.“ Ir todėl šviesa sukuria tamsą ir vysto šį juodąjį tašką.
Išeitų, kad viskas prasideda ir baigiasi AVAJA, nuo keturių tiesioginės šviesos stadijų. Kūrinio viduje tai atsiskleidžia kaip lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus.
Negyvajame lygmenyje beveik nejuntamas šviesos poveikis norui, tad jis mums ne itin įdomus. Pirmąsyk augaluose galime stebėti, kaip šviesa veikia norą.
Tad žmogaus dvasinis vystymasis panašus į medžio augimą: kaip šaknis ir šaka. Štai kodėl sakoma, jog „žmogus tarsi lauke“, juk žmogus prasideda, kai noras ima reaguoti į jį veikiančią šviesą, ką galima stebėti žvelgiant į medžius.
Tad Naujieji medžių metai (Tu bišvat – 15 –oji švat mėnesio diena pagal hebrajų kalendorių – vert. past.) – tai kūrinijos atsinaujinimo šventė, dvasinio darbo etapų mokymasis, Kūrėjo poveikis ir mūsų reakciją į tai.
Mums reikia sužinoti, kaip Kūrėjas veikia kūrinį, ir kaip pastarasis atsakydamas į tai turi prilygti Kūrėjui, kad būtų ne šiaip medis, o žmogus, Adam, augantis it medis. Kitaip tariant, kad prilygtų aukštesniajai jėgai. Jeigu mes savo pastangomis stengiamės prilygti medžio raidos etapams, tai iš šito išauginsime žmogų.

Iš 2018 m. sausio 31 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Piršlybos su Aukštesniąja gamtos jėga

Nuo ko prasideda kūrinys?

Praeiti per pasaulių filtrą