Klausimas. Kas yra ketinimas? Ar jį sukūrė Kūrėjas? Ar mes patys jį kuriame?
Atsakymas. Kadangi žmogus turi galimybę būti priešingose būsenose, viena būsena kitos atžvilgiu pasireiškia ketinimu.
Jei ko nors noriu, vadinasi, ketinu tai gauti ir mėgautis. Paprastai šį ketinimą vadiname troškimu. Dėl ko noriu jį realizuoti: dėl savęs ar dėl kitų? Taip atsiranda aukštesnio lygio ketinimas – dėl Kūrėjo.
Taigi, ketinimą apibrėžiame kaip kiekvieno noro įgyvendinimą ypatingu formatu. Kiekvienas noras, ketinimas turi labai daug lygių. Pvyzdžiui, dėl ko noriu gauti sau.
Klausimas. Jei mano ketinimas yra dėl kito žmogaus arba dėl Kūrėjo, tai jau altruizmas. Iš kur randasi toks ketinimas? Iš Kūrėjo?
Atsakymas. Taip, iš Kūrėjo, nes aš iš Jo mokausi, kaip atiduoti.
Klausimas. Negi kabalistas kiekvieną kartą skaičiuoja: „Dėl ko geriu? Dėl ko dabar einu“? Juk taip galima išprotėti!
Atsakymas. Ne. Kai tai atlieki viduje, nore, energija neeikvojama, o priešingai – gaunama.
Klausimas. Juk tai – nuolatinė kova! Man pagal savo prigimtį norisi išgerti arbatos dėl savęs, o teks gerti dėl Kūrėjo. Ar visą laiką taip ir kariausiu?
Atsakymas. Už tai gausi didžiulį papildomą malonumą, bet ne tiesiog iš arbatos, kurios nori išgerti, o iš to, kad tai darai dėl kažko kito.
Tarkime, mama prašo išgerti puodelį arbatos. Atspaudas to, kad padarei tai dėl mamos, lieka tavyje, ir šis malonumas virsta egoistiniu: aš gavau, aš mėgavausi.
O paskui? Reikia judėti toliau. Vadinasi, dabar turi gauti jau didesnį malonumą ir vėl kurti ketinimą.
Klausimas. Negi kalbame apie tokį malonumą kaip arbata, kava ir t. t.?
Atsakymas. O kodėl ne? Tas pats malonumas, esantis kavos puodelyje, – jei galima tai pavadinti malonumu, – yra amžinoje begalinėje Šviesoje. Yra tik vienas malonumų šaltinis – Kūrėjas, o mes – noras, sukurtas taip, kad gaudami iš Jo, mėgaujamės.
Klausimas. Mūsų pasaulyje man kyla noras išgerti arbatos, o koks gali būti noras būsimame pasaulyje, kuriame nėra kūno?
Atsakymas. Koks gi skirtumas? Noras taip pat ne kūniškas.
Aukštesniajame pasaulyje yra tik noras suteikti malonumą kitam ir tuo mėgautis. Suprantu, kad tai aukščiausias, geriausias, begalinis, beribis noras. Bet kodėl? Ar todėl, kad man dėl to gera? – Ne. Todėl, kad noriu, jog mėgautųsi kitas.
Šią savybę gavau iš aukštesniosios Šviesos. Dabar, jei kam nors suteikiu malonumą (bet neturiu, kam teikti malonumo, tik Kūrėjui), dėl to mėgaujuosi.
Gali paklausti: „Teikiate malonumą Kūrėjui, tarsi maitintumėte savo mažylį šaukšteliu?“ – Taip. – „Tuomet tai ne problema, aš irgi maitinu savo mažąjį sūnelį šaukšteliu ir tuo mėgaujuosi“.
Bet tai – grynai egoistinis išskaičiavimas. O kad taip nebūtų, pirmiausia reikia imti nekęsti to objekto, dėl kurio tai darai. Be neapykantos nėra meilės. Viską būtinai turi sudaryti dvi priešingos savybės. Beje, neapykanta jokiu būdu nesunaikinama, ji palaiko meilę, o meilė – neapykantą. Taip kartu jos ir egzistuoja.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur gyvena ketinimas?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui?

Klausimas. Kodėl geras Kūrėjas sukūrė blogį?
Atsakymas. Būtent dėl to, kad geras, Kūrėjas ir sukūrė blogį, kad jį pakeitę į gėrį, suprastume, kokioje būsenoje, aukštumoje, kokiame lygmenyje Jis yra ir taptume panašūs į Jį.
Klausimas. Kodėl mūsų iš karto nesukūrė tobulų?
Atsakymas. Jei iš karto būtume tobulos būsenos, jos nejaustume, kaip to nejaučia gemalas motinos įsčiose.
Klausimas. Ar Kūrėjas be blogio dar ką nors sukūrė?
Atsakymas. Ne, Jis sukūrė tik blogį, tai vadinama „prieš Save“, t. y. kažką priešingo Sau.
Klausimas. O iš kur tuomet atsiranda altruizmas?
Atsakymas. Altruizmas atsiranda mumyse, kai siekiame įgyti Kūrėjo savybių.
Kiekvieno žmogaus širdyje yra paties Kūrėjo specialiai įdiegtas taškas, su juo galime pakeisti savąjį egoizmą į priešingą savybę. Šis taškas vadinamas „Kūrėjo dalis iš aukščiau“.

Iš 2017 m. vasario 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas sukūrė blogį?

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kongreso rezultatas – išvada, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.“ Kas akimirką savo gyvenime turime tai nuspręsti, turime būti įsitikinę, kad Jis geras ir kuria gėrį, kitaip tariant, pateisinti Jį visuose veiksmuose.
Tai pirmojo sąlyga, nuo kurios prasideda kabalos mokslas (nuo straipsnio „Nėra nieko kito, tik Jis“) ir visame kelyje iš mūsų reikalaujama tik to. Keičiasi tik sąlygos, mūsų vidinės bei išorinės būsenos. (Iš esmės tai viena būsena, mums tik atrodo, kad skirstoma į vidinę ir išorinę.)
Kad imtume gyventi šio principo viduje: „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ būtina dirbti grupėje, sudarytoje iš dešimties žmonių. Ir ši būsena prasideda nuo stadijos „užuomazga“ (ibur), kai visur anuliuoju save šio principo atžvilgiu.
Tai reiškia, kad prilimpu prie aukštesniosios pakopos esant bet kokioms sąlygoms, kurias Jis sukuria, visiškai anuliuodamas save. Taip tampu dvasiniu embrionu.
Štai šią būseną norime pasiekti ir todėl kongrese kalbėjome vien apie tai: kaip realizuoti šią būseną, kokie turi būti mūsų tarpusavio santykiai grupėje, kuo kiekvienas turi padėti kitiems ir pan. Viskas tik apie tai, kaip pasiekti būseną „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“ embriono pakopoje.
Kodėl taip ilgai kalbėjome apie tai, ką galimą pasakyti per pusę minutės? Esmė ta, kad ši būsena realizuojasi ne viename žmoguje, o per ryšį tarp žmonių. Šio ryšio viduje atsiskleidžia problemos, juk mes atskleidžiame savo sudužimą.
Darbas, siekiant įtvirtinti principą „Nėra nieko kito, tik Jis, geras ir kuriantis gėrį“, prasideda prijungiant prie jo sudužusius norus, kad jis realizuotųsi tarp jų. Būtent „tarp“ mūsų, o ne kiekviename iš mūsų.
Nepakanka tiesiog pasakyti, kad prilipau prie Kūrėjo: ryte pabundu su mintimi apie Jį ir į viską, kas vyksta žiūriu, kaip į išeinantį iš Jo. Tai gerai, tačiau tai tėra abstrakčios žinios, o ne praktiniai veiksmai. Jei noriu iš tiesų realizuoti šį principą tinkamai, turiu tai įgyvendinti grupėje. Tai visas darbas.
Tad kongresas mums reikalingas bendram darbui. Nepakanka skaityti straipsnių pačiam ar net juos išmokti atmintinai, juk svarbiausia realizacija – tarp mūsų. Kartu iš straipsnių ištraukiame vis daugiau informacijos ir kaskart juos suvokiame naujai: vis giliau.

Iš 2018 m. sausio 7 d. pamokos „Darbas tobulumo būsenoje įeinant į ibur“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito tik Jis“

Paslėptis, esanti prieš atskleidimą

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Šiandieniniame pasaulyje, t. y. mūsų pojūčiuose, kurie mums atrodo kaip išorinė tikrovė, karaliauja mūsų egoizmas, priešingos Kūrėjui savybės. Kiek ištaisysime savo norą, kad jis duotų, tiek galėsime sutikti ir išvysti, kad valdo ne egoizmas , ne faraonas , o Kūrėjas .
Viskas priklauso tik nuo mūsų: mes blogąjį valdytoją keičiame geru. Visas mūsų darbas – vietoj egoizmo valdžios atkleisti davimo, meilės valdžią. Ir tai priklauso nuo paties žmogaus, juk visas pasaulis – jo norų atspindys, kaip pasakyta: „Kiekvienas teisia priklausomai nuo savo trūkumų.“
Žmogaus užduotis – ištaisyti savo norą, kad netrukdytų Kūrėjui užpildyti jo taip, kaip Jis užpildo visą tikrovę. Tam reikia, kad nesijausčiau atskirtas nuo Kūrėjo. Tai tikrovės suvokimo klausimas, tai reikia ištaisyti taip, kad pajaustum, kaip „Visa žemė (noras) Jo kupina“, kitaip tariant, Kūrėjas atsiskleidžia visame žmogaus nore.
Mumyse atsiskleidžia sugadinti, savo forma priešingi Kūrėjui norai, ir turime pasistengti, kad vietoj jų mūsų nore įsiviešpatautų „Nėra nieko kito, tik Jis.“
Pats vienas žmogus to negali atlikti. Jis tegali prisifantazuoti, bet jei iš tikrųjų nori išsitaisyti, reikia, kad jo noras prilygtų Kūrėjui, t. y. davimui ir meilei. Tad čia būtinas bendras darbas su kitais, kad bendrame nore įsiviešpatautų Kūrėjas.
Taip kartas po karto taisome vis labiau sugedusius norus, atsiskleidžiančius iš sudužimo. Susijungdami su draugais susijungiame su Kūrėju, ir taip taisome tikrovę, kol išvysime, kad ji visa užpildyta viena jėga ir „Visa žemė kupina Jo didybės.“

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrinijos dėsnis

Atskleisti tobulą tikrovę

Naktis pavirs diena, o diena – naktimi

Nuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas. Ką reiškia, kad mokinys anuliuoja save mokytojo atžvilgiu?
Atsakymas. Norint gauti iš mokytojo, reikia anuliuoti save jo atžvilgiu. Tai būtina sąlyga. Ką reiškia anuliuoti? Ne įprastiniame gyvenime, kuris neturi jokio ryšio su dvasiniu, o ten, kur kalbama apie tavo dvasines savybes.
Turi anuliuoti jas, tapti nuliu, „įeiti“ į mokytoją ir tada visiškai atsiduosi jo valiai ir jis iš tavęs padarys tavo kitą būseną.
Kūdikį glaudžia prie krūties ir jis žinda, gaudamas savo pirmąją porciją, dėl kurios gyvena. Lygiai tas pats ir čia – mokinys turi iš mokytojo gauti savo porciją, ir todėl turi anuliuoti save. Išsižioti ir gauti.
Klausimas. Ar pamenate, kada teko pirmąsyk anuliuoti save Rabašo atžvilgiu? Kaip tai pasireiškė?
Atsakymas. Man tikriausiai buvo kur kas paprasčiau, nes troškau turėti mokytoją, kuris sakytų viską, ką tik galima. Beje, Rabašas kalbėjo labai mažai ir kažkaip reikėjo suprasti, atspėti, išsiaiškinti detales.
Bet iš principo ieškai, kaip tapti nematomam šalia jo, kad tai, kas yra jame, automatiškai persilietų į tave.
Klausimas. Tai buvo sunku ar to norėjote?
Atsakymas. Iš pradžių labai norėjau. Nieko kito netroškau, kad tik įeičiau pas jį į „olą“ ir sėdėčiau greta jo.
Paskui pasidarė sunkiau, nes egoizmas nuolatos augo, kad virš jo pakiltum, kitaip tariant, kad būtų pasiektas toks egoistinio noro storumas, kurį galėtum anuliuoti ir joje iš mokytojo galėtum gauti tai, ką jis nori duoti. Todėl egoizmas turi visąlaik augti, o atstūmimas vis stiprėti.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kabalisto kelias

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Kuris arčiau mokytojo?

Jeigu mėginu savo problemas spręsti vienas, per savo vidinį asmeninį aiškinimąsi ir mokymąsi, tai darau sau tik blogiau! Juk visi aiškinimaisi, visi susiskaidymai susiję su tuo, kad norai buvo susilieję draugėn ir išsiskyrė.
Todėl veikti reikia tik per mūsų vienybę – nėra jokio kito sprendimo, tik mūsų vienybė. Susivieniję galime ištaisyti bet kokią situaciją.
Užuot aiškinusis reikia viduje susijungti, ir taip išspręsime visas problemas. Jeigu mėginu ištaisyti savo asmeninį, nemalonų vidinį pojūtį, tai tik griaunu būseną. Kaip sakoma „Prašantis už save, atneša žalos visiems ir sau pačiam.“
Visos būsenos kyla dėl atsiskleidžiančių informacinių įrašų (rešimot) iš sudužimo, kitaip tariant, mūsų norų atsiskyrimo vienas nuo kito. Ši atskirtis ir yra visų problemų priežastis. Dabar tau rodoma, kur yra atskirtis, ir tu jauti ją kaip problemą.
Tad prašome ištaisyti ją, imame veikti dėl vienybės. Tam reikia, kad kiekvienas melstųsi už kitus ir susijungtų dešimtuke padedant į Šaltinį gražinančiai Šviesai .
Problemą reikia nedelsiant ištaisyti, nukreipiant į mūsų vienybę, tai vadinama priesako laikymųsi. Išnaudoju kliūtį, kad susijungčiau grupėje, kitaip tariant, per ją išsiaiškinu, kur mūsų atskirties vieta ir semiu jėgą, kuri padės man išsitaisyti, susijungti.
Visas šis procesas vadinamas „priesaku“, kitaip tariant, vieno iš sudužusio rešimot taisymas. Šį priesaką būtina atlikti, išsitaisyti padedant Šviesai, gražinančiai į Šaltinį, – jėgai, kuri atsiskleidžia mūsų vienybėje, mūsų pastangose susijungti draugėn.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susivienyti įmanoma tik dvasiniu lygmeniu

Kaip įsiskverbti į Visatos kompiuterį

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas. Kuomet pasiekiamas egoizmo apribojimas ir įgyjamas ekranas?
Atsakymas. Tai nutinka beveik nepastebimai, juk visi dvasiniai veiksmai prasideda nuo itin mažų detalių, dydžių, priešybių. Žmogus staiga supranta, kad kažkada su tuo neturėjo jokio santykio, o dabar atsirado jausmas, potyris, tai pateko į jo jutiminę erdvę.
Klausimas. Kas yra „apribojimas“ ir „ekranas“?
Atsakymas. Ir ekranas, ir apribojimas – tai žmoguje atsiradusio aukštesniosios jėgos jautimo pasekmė. Ji atsiskleidžia žmoguje kaip egzistuojanti, ir tuo remdamasis žmogus elgiasi tam tikru būdu. Jis supranta, kur reikia apriboti save, kam ir kodėl. Tad apribojimas ir ekranas natūraliai atsiranda jame.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Universali gamtos formulė

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Klausimas. Ar galės vyrai ir moterys kada nors įveikti bazinius savo norus ir elgtis vienas su kitu aukščiau savo ego?
Atsakymas. Ne. Tai gali įvykti tik tuo atveju, kuomet visa žmonija pradės kilti, išeidama iš savo kūno ribų, ir neliks pojūčio, kad esame materialiame pasaulyje. Tuomet mes vadinsimės ne vyrais ir moterimis, o vienos bendros sielos dalelytėmis.
Klausimas. Vadinasi, kabalistas taip pat negali elgtis su kokia nors moterimi kaip su drauge, ir jie negali būti bendrame dešimtuke?
Atsakymas. Niekada! Niekada jokio bendro dešimtuko negali būti. Tai prives tik prie iškraipymų. Geriau nepradėti.
Nepajėgsime peršokti per žmogiškuosius maisto, sekso, šeimos, turto, valdžios, žinių norus. Juos galima tik išnaudoti, tačiau ne sunaikinti. Be to, seksualiniai norai išliks iki pabaigos, dėl to, kad turi ryšį su santykiu tarp visų kūrinių ir Kūrėjo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyrai ir moterys: negalima niveliuoti skirtumų

Vyrai ir moterys: skirtumai dvasiniame darbe

Dvasinis pasaulis: vyrai ir moterys

Egzistuojame Kūrėjo viduje, Jis apibrėžia mumyse visus gyvenimo, būties pojūčius. Net jeigu giriame ar keikiame Kūrėją, tai irgi daro Jis. Viską valdo Kūrėjas, nėra jokios tikrovės už Jo. Kiek anuliuoju save Kūrėjo atžvilgiu, tiek kuriu save, suvokiu savo esmę.
Juk Kūrėjas sukūrė priedangą, paslėptį. Ir todėl, kai Kūrėjas visiškai pasislepia nuo Kūrinio, tada man atrodo tarsi egzistuočiau. Bet jei pats priimu paslėptį, tai priklausomai nuo to atskleidžiu aukštesniąją jėgą ir suvokiu, kad manęs iš tikrųjų nėra – aš tik Kūrėjo šešėlis.
Suvokdamas, kad nėra nieko kito, tik Kūrėjas, žmogus kuria save. Išeina tam tikras paradoksas, kad egzistuojame „Nėra nieko kito tik Jis“ viduje. Egzistuoju būtent dėl to, kad neegzistuoju! Neegzistuoja mano „aš“ – egoizmas, sukurtas Kūrėjo. Kuo labiau anuliuoju savo egoizmą, tuo labiau gyvenu tame savęs anuliavime.
Todėl čia nėra prieštaros: suvokdami, kad nėra nieko kito tik Kūrėjas tampame dideli ir lygūs Jam, tampame Jo partneriais, susiliejame su Juo „veidas veidu“. Visa tai dėl to, kad Kūrėjas sukūrė paslėptį, o mes šią paslėptį pavertėme šviesa.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos ruošiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp paslėpties ir atskleidimo

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Greičiau praeiti paslėpties etapą