Pranešimas. Šiuolaikinis žemės ūkis paseno, netgi kalbant ir apie genetiškai modifikuotas kultūras. Kompanijos Pronutria projektas leis gaminti didelį kiekį baltyminio maisto nedideliame žemės plote, gaminti saugius, aukštos kokybės produktus, darant minimalų poveikį aplinkai. Kaip žaliava panaudojama saulės šviesa, anglies dioksidas, azotas ir vanduo.
Įvairaus tipo baltyminį koncentratą gaminančius fabrikus galima statyti skirtinguose planetos kampeliuose – jie bus panašūs į šiuolaikines saulės jėgaines: eilės blokų, kuriuose vystosi fotosintezę vykdančios, įvairiausias medžiagas gaminančios ląstelės.
Komentaras. Krizė vyksta šalyse, kurių gyventojams netrūksta maisto, kurie iš esmės nebadauja! Technologiškai galima išspręsti visas šiuolaikines žmonijos problemas, bet praktiškai neįmanoma išspęsti nė vienos, kol neištaisysime žmogaus, kad jis liautųsi siekęs slopinti kitus, atvirkščiai, kad siektų remti kitus kaip savo vaikus.
Kol egoistinė žmogaus prigimtis (jo savybė slopinti) nepasikeis, priešpriešos su Gamta (savybe duoti ir mylėti) krizė tik plėsis. Ši krizė neleis išspręsti nė vienos iš mūsų problemų. Pavyzdžiui, esant visa ko gausai pasaulyje, pusė žmonijos mirs nuo bado.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Ką reiškia gerovė?

Negalime kalbėti apie konkrečią būsimos visuomenės formą, nes ji nuolatos keisis, transformuosis.
Pasitelkus auklėjimą, natūraliai, be prievartos perorganizuojant visą pramonę, prekybą, darbo bei socialinius santykius, automatiškai išnyks nereikalingos įmonės, gamybinės atliekos, nebebus teršiama gamta.
Palaipsniui išnyks viskas, kas nereikalinga, tarytum nutekės riebalų perteklius, kuris tik kenkė tiek vartotojams, tiek gamintojams, tiek ekologijai. Imsime gyventi bei vartoti optimaliai, racionaliai. Tai priklauso tik nuo mūsų teisingos sąveikos lygmens. Todėl visko pagrindas yra integralusis auklėjimas.
Tokia transformacija vyks nuolatos. Priklausomai nuo to, kaip mes vis daugiau ir giliau dirbsime, siekdami pajausti vienas kitą, rūpinsimės tarpusavio susivienijimu, integracija, laidavimu vienas už kitą, kai kiekvienas bandys kaip nors  iš vidaus palaikyti kitus, bus matyti, kaip ir ką reikia daryti.
Kadangi užsidarys daugybė nereikalingų įmonių, atsilaisvins milžiniški žmogiškieji ištekliai. Žmonės turės daug laisvo laiko ir užsiims būtent integraliuoju auklėjimu, vieni kitų aptarnavimu.
Tokiu būdu beveik visiškai išnyks dabartinės ekonomikos bazė, kurios gyvybę palaiko tik pirkimas-išmetimas. Dėl to ji ir neturi ateities.
Bet kuo pakeisti mirštančią ekonomiką – nežinoma, nes nėra integraliai mąstančių specialistų. Integralioji ekonomika turi išaugti būtent iš integraliojo auklėjimo!
Tarp mano mokinių yra profesionalų ekonomistų, – ir jie nesupranta, ką reikia daryti, nes patys turi pasiekti integralaus tarpusavio ryšio integralioje visuomenėje būseną. Mums teks išgyventi labai rimtą revoliuciją, visos bankų, finansinės, ekonomikos bei tarptautinės prekybos griūtį.
Perėjime iš senosios į naująją sistemą būtinas auklėjimo periodas – kokybinis vidinis šuolis, prieš žmogui žengiant į naują etapą.

Iš 2012 m. lapkričio 28 d. TV programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus be darbo – ne žmogus

Optimalioji ekonomika

Problema tik viena − tai mes patys!

Nuomonė. Pasaulio ekonomika lengvai pasiduoda panikai ir minios sindromui: kad būtų išprovokuota rimta krizė, jau seniai pakanka gandų apie ją. Deja, ekonomistai ir politikai apsimeta, kad to nepastebi, ir visiškai rimtai samprotauja apie artėjantį eilinį krachą, taip jį ir priartindami.
Įtikinti korporacijas ir žmones, kad krizė neišvengiama, kur kas paprasčiau, nei atrodo. Neatsargūs žodžiai gali sukelti realius ekonominės veiklos dalyvių veiksmus, kurie ir išprovokuos ilgai trunkančią recesiją.
Bostono universiteto profesorius Laurence Kotlikoff taip aprašė šią problemą:
– Ekonomika gali eiti iš proto.
– Kad išprotėtų, jai nereikia objektyvių priežasčių.
– Pasitikėjimo pojūtis – tai visuomenės aukštai vertinama prekė.
Šiandien Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikia ne panikos, o tikrų lyderių. Prezidentas ir politikai turi liautis gąsdinę gyventojus. JAV korporacijos jau aktyviai mažina investicijas ir samdomų darbuotojų skaičių.
Jeigu Kongresas taip ir nesugebės rasti išeities iš aklavietės ir recesija visgi prasidės, abi JAV partijos – respublikonai ir demokratai – tuoj pat pareikš: „O mes jus įspėjome.“
Deja, jos taip ir nesupras, jog nebandydamos sutvarkyti biudžetą pačios tapo svarbiausia recesijos priežastimi. Amerikos ekonomika ir be to ganėtinai beprotiška, jai nereikia bepročių lyderių, kurie ir toliau stiprintų jos nestabilumą.
Komentaras. Problema ta, kad naujiems ekonominiams santykiams aprašyti būtina nauja kalba, t. y. reikia kalbėti apie visišką abipusį bendradarbiavimą, protingą vartojimą, stengtis, kad gyventojai suprastų naujus (integralius) visuomenės dėsnius. Šiuos dėsnius mums diktuoja nauja mūsų raidos evoliucinė pakopa ir mes privalome jų laikytis. Delsimas veikia ne mūsų naudai, juk skirtumas tarp mūsų ir pasaulyje pasireiškiančių naujų dėsnių  didėja, ir tai bus juntama kaip besiplečianti krizė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui gresia pavojingas nusileidimas

Kaip žlugs pasaulinė ekonomika XXI amžiuje

Artėja finalas

Nuomonė: (L. Brahm, politologas): Kinija praranda konkurencinį pranašumą. Daugelis užsienio gamintojų atsiima savo investicijas.
Užsienio kapitalo antplūdis leido Kinijai integruotis į tarptautinę bendriją.
Kinijos ekonomika – tai kapitalizmas, išpūstas steroidais, ir yra pavojus, kad jis subliūkš. Turtuolių grupelė sukelia vargšų pasipiktinimą. Ekonomika tampa vis trapesnė.
Nauja Kinijos reforma neįmanoma, nekeičiant esamų socialinių vertybių, visuomenėje klesti pinigų kultas. Kinijos ekonominio augimo modelio balanso jau neįmanoma pasiekti tik finansiniais ir administraciniais svertais. Būtina permąstyti tokią sąvoką kaip socialinė sėkmė. O tai, gali būti, ir taps didžiausia Kinijos problema.
Komentaras: Suvokti, kas yra socialinė sėkmė – tai ne tik pati didžiausia, o vienintelė problema, ir ne tik Kinijos, o viso pasaulio. Ši sėkmė pasiekiama tik auklėjant žmones. Reikia eiti į žmones. Jokios finansinės ar administracinės priemonės nepadės. Jos tik sukels pasipiktinimą ir sukilimus. O integralusis auklėjimas nedelsiant nukreips mases į krizės priežastį ir jos ištaisymą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Finansinių modelių netobulumas

TVF: Krizė bus jaučiama dar dešimtį metų

Apie Aukso amžiaus pabaigą

Nuomonė (šaltinis). Pasaulis niekaip negali atsikratyti finansinės ir ekonominės krizės, o ekonomikos mokslą užvaldo vis naujos teorijos.
Britų ekonomistas Fritz Schumacher suprato, kad reikia atlikti žmogiškųjų institutų kaip sudėtingų dinamiškai valdomų struktūrų sisteminę analizę. Metaekonomiką jis apibrėžė kaip ekonomikos humanizaciją paisant stabilios supančios aplinkos reikalavimų. Taigi ekonomistas įtraukia moralės filosofijos, psichologijos, antropologijos ir sociologijos elementus, kurie netelpa į pelno maksimizavimo ir individualaus racionalumo rėmus.
Lygiai taip pat Eric Beinhocker iš neseniai įkurto Naujo ekonominio mąstymo instituto pasisako už „naują ekonominio pasaulio matymo ir supratimo būdą“. Toks požiūris negali apsieiti be psichologijos, antropologijos, sociologijos, istorijos, fizikos, biologijos, matematikos, informatikos ir kitų disciplinų, nagrinėjančių sudėtingas adaptacines sistemas.
Manome, kad „mikro-, makro-, mezo-, meta-“ ekonomikos – tai, ką vadiname „systemnomics“ – tai išsamesnis ekonomikos, suprantamos kaip gyvų sistemų visuma, besivystanti dinamiškai besikeičiančiose sudėtingose gamtos sistemose, analizės būdas.
Komentaras. Tai jau tam tikras žingsnis teisinga linkme. Juk iš tikrųjų nėra paprasta ekonomistams pakeisti savo požiūrį – „maksimalus pelnas bet kokia kaina“ – į kažkokias neapskaičiuojamas vertybes, tokias kaip ryšys, pagalba, meilė. Jiems teks parengti visiškų žmonijos, bendrai tenkinančios savo protingus poreikius, tarpusavio ryšių sistemą, kurioje racionaliausios ekonomikos požiūriu gaunama maksimali nauda esant minimalioms išlaidoms bei visuomeniniams ir supančios aplinkos nuostoliams.

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Bankininkai: rinkos žlugimas per keletą savaičių

Pasitikėjimo trūkumas

Klausimas: Kaip atrodys ta visuomenė, į kurią norime vesti žmones? Kokiais štrichais jiems pavaizduoti socialinį „meilės artimui kaip sau pačiam“ paveikslą?
Atsakymas: Neįmanoma to paaiškinti kaip „viens, du, trys“. Turime organizuoti visuomenėje plačius sisteminius aiškinimus apie tai, kodėl ji kenčia. Vieni neturi būsto, kiti – atlyginimo, treti – sveikatos, o mes turime paaiškinti šių reiškinių priežastis.
Juk priežastis tik ta, kad negalime subalansuoti mūsų tarpusavio santykių. Iš tikro, normaliam vartojimui turime išteklių daugiau nei reikia. Galime gaminti pakankamai maisto ir kitų prekių, kad aprūpintume kiekvieną žmogų pasaulyje viskuo, kas būtina. Kodėl gi to nedarome? Todėl, kad kiekvienas nori pasiglemžti sau kuo galima daugiau kitų sąskaita. Taip pasąmonės lygmeniu veikia mūsų noras, netgi jei kam ir atrodo, kad jis yra „geras žmogus“. Tokia mūsų prigimtis, ir tai patvirtina tyrimai.
Ką gi mums su savimi daryti, jei norime gerai gyventi? Mes studijuojame natūralias mūsų organizmo ir kitas subalansuotas sistemas, iš šių pavyzdžių pradedame suprasti, kaip turi būti subalansuota žmonių visuomenė. Juk išskyrus žmones, visos kitos gamtos dalys – negyvoji, augalinė, gyvūninė – yra pusiausvyroje. Tiktai mes iškraipome pusiausvyrą tame lygmenyje, kuri yra aukščiau mūsų gyvūninės dalies. Šį lygmenį ir turime subalansuoti.
Kaip? Mūsų „gyvūnas“ turi egzistuoti gyvūninėje pakopoje, o mumyse esantis „žmogus“ turi būti teisingai susijęs su kitais vienoje bendroje žmogiškojoje sistemoje (Adam).
Šis suskirstymas į du lygmenis būtinas. Jis padeda pamatyti, kad mūsų „gyvūnui“, t. y. kūnui visomis prasmėmis yra geriau, jeigu aprūpiname jo būtinuosius, o ne perteklinius poreikius. Reikia tik išsiaiškinti, kas būtina, ir apsiriboti sveiku rinkiniu.
Žinoma, perėjimas neturi būti staigus: mūsų organizmas užterštas įvairiausiais nuodais ir negali iš karto prisitaikyti prie sveiko maisto. Miesto gyventojai, išvykę į gamtą, patiria „deguonies smūgį“, todėl iš pradžių negali apsieiti be angliarūgštės pertekliaus. Todėl reikia palaipsniui atvesti savo „gyvūną“ į natūralią, deramą, palankiausią būseną.
Šiandien žmonės šito nesupranta ir ryja viską, kuo juos maitina, įskaitant ir maistą skrandžiui, ir peną protui. Norėdami pagerinti padėtį, turime priimti atitinkamus įstatymus.
Fiziologijos problemai spręsti turime objektyvų, nepriklausomą, mokslinį pagrindą, kuris leis rasti teisingą sprendimą, jeigu, žinoma, į reikalą nebus įpainioti suinteresuotieji asmenys. Bet ką daryti toliau? Ką daryti su „žmogumi“ mumyse? Kaip neutralizuoti savo egoizmą, kad jis neištrūktų į laisvę, kas kartą ką nors puldamas, bandydamas „praryti“ visą pasaulį?
Štai ir paaiškėja, kad turime sureguliuoti santykius žmonių visuomenėje – visų pirma, kreipdamiesi į plačiąsias mases. Negalime jėga versti vienytis, – tai sukuria autoritarinį režimą: nacistinį arba sovietinio tipo.
Tai ne taisymas, o gadinimas, nes tuo nekuriame racionalaus tarpusavio ryšio, ir žmogus toliau gyvena tik pagal egoizmo – nacionalinio ar valstybinio – įstatymus. Tada viskas matuojama jėga arba pranašumu prieš kitus ir prieš gamtą, kuri siekia totalios, visuotinės pusiausvyros. Tokiems režimams nėra vietos – tai diktuoja netgi ne mūsų antipatija, o gamtos dėsniai.
Koks gi teisingas sprendimas? – Susivienijimas į vieną visumą, buvimas kaip vienas žmogus su viena širdimi, su vienu kūnu ir sumanymu, remiantis vienu „meilės artimui kaip sau“ dėsniu. Tada visi kaip kūno lastelės rūpinasi vienas kitu.
Baal Sulamas aiškina, kaip tai įgyvendinama visuomenėje. Pavyzdžiui, žmonijai reikalingos įmonės vadovas liks vadovauti. Žinoma, jis nusipelno daugiau nei kiti, bet ne jo kūnas, o „žmogus“ jame. Mes jį patenkinsime – tik ne doleriais, kaip dabar. Juk iš tikro jam reikia ne pinigų, o saugumo, užtikrintos rytdienos jausmo – sau ir savo vaikams. Tai jam užtikrins visuomenė.
Jau šiandien pasaulio turtuoliai nėra tikri dėl to, kas atsitiks su jų santaupomis rytoj. Dabartinio nestabilumo sąlygomis daugėja šansų likti be nieko. Tu turi rūmus, bet ką daryti, jeigu jų niekas neperka, o maistas baigiasi? Kas atsitiks, jeigu už milijonus nupirkti namai bus parduoti už tūkstančius?
Taigi, reikalingas auklėjimas. Reikia paaiškinti žmogui, kad saugumą jam teikia aplinka, o ne banko sąskaita. Jeigu jis šito nesupranta, palauksim keletą mėnesių – pats įsitikins, ko verti jo pinigai. Juk depozitais sotus nebūsi, net jei juos paversi auksu – jo taip pat į lėkštę neįdėsi. Vieną dieną paaiškės, kad ir jis niekam nereikalingas.
Paaiškėja, kad niekuo negali būti tikras, tik aplinkos rūpesčiu. Visi smūgiai, kuriuos šiandien patiriame, turi atvesti mus prie šios išvados: užmerktomis akimis, kaip kūdikis ant motinos rankų galiu pasikliauti tik aplinka.
Tai ir yra „meilė artimui kaip sau pačiam“ – pirmajame, egoistiniame priartėjimo etape. Aš formuoju patikimą visuomenę sau, savo vaikams ir anūkams.
Kitaip gamta viską „anuliuos“, pasitelkusi aštrėjančią krizę. Niekas šito nenori, bet toks yra natūralus vystymosi procesas. Amerikiečiai labai stengėsi visam pasauliui parodyti vartotojiškos visuomenės pavyzdį, bet išėjo tai, ko niekas nesitikėjo. Tiesiog gamtoje veikia kiti dėsniai, ir jais vadovaudamiesi turime suprasti, kur einame.
„Mylėti artimą kaip save“ reiškia, kad galiu pasikliauti tik aplinka, kurią reikia taip suformuoti, kad visi būtų vieningi ir garantuotų vienas kitam gerą gyvenimą. Tai geriausias sprendimas, palaikomas pačios gamtos. Juo vadovaujantis baigsis taifūnai, uraganai bei kitos gamtos nelaimės, taip pat prievarta, ligos ir kitos visuomenės problemos – viskas staiga nurims.
Ir tai ne partijos sprendimas, ne kokio nors fiurerio nurodymas, o gamtos paliepimas. Jai nepasipriešinsi, ji diktuoja savo sąlygas, kurias naudingiau vykdyti nei patirti naujus smūgius ir mokytis iš karčios patirties. Reikia tik studijuoti gamtos dėsnius ir nuosekliai, bet kaip galima greičiau juos vykdyti, nes laiko liko ne tiek ir daug. Gamtos spaudimas padarys tai, ko nepadarysime patys.
Taigi, stebime gamtą ir matome, kad ji pagrįsta tarpusavio rūpesčiu, vienijimusi dėl bendros sistemos gerovės. Tai iš esmės vienintelis, universalus gamtos dėsnis. Galima jį vadinti „meile artimui kaip sau pačiam“, galima naudoti kitą formuluotę, tai esmės nekeičia. Vienaip ar kitaip, esame uždaroje sistemoje, siekiančioje pusiausvyros, – svarbu tai, kokio sudėtingumo jos veikla.
Šie dėsningumai paprasti ir mokslui žinomi, todėl nesudėtinga atsižvelgiant į juos suformuoti ekonomiką. Tereikia pakeisti mąstymo paradigmą – juk viskas turi prisidėti prie pusiausvyros. Tai bus visapusiškai optimali ekonomika: minimalios išlaidos ir jokio pelno – tik išlaidų ir nusidėvėjimo padengimas. Visur ieškome galimybių taupyti, išlaikydami maksimalų balansą, – ir nusileidžiame į optimalaus kūno poreikių aprūpinimo lygmenį.
Tada paaiškės, kad kiekvienas turi viską, ko reikia, o visus kitus poreikius patenkina visuomenė. Be to, žmogus gauna tokį pasitenkinimą, kokio dar niekada nepatyrė. O kaip pranašumas prieš kitus ir banko sąskaitos? Suprasime, kaip beviltiška laukti pasitenkinimo iš jų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Pasitikėjimo trūkumas

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Pranešimas: Kaip išmatuoti gerovės lygį ir gyvenimo kokybę šalyje? JT atsižvelgia į vieno gyventojo pajamas ir vidutinę gyvenimo trukmę. Butano karalystėje matuojamas ne turtas, o teisingumas, harmonija ir dvasinis gyvenimas. Australijoje sugalvojo „geros nuotaikos indeksą“. Vokietija bando susikurti „augimo, gerovės, gyvenimo kokybės“ indeksą.
BVP – tai visų prekių ir paslaugų, pagamintų šalyje, rinkos vertė, jos ekonominio augimo, bet ne gyvenimo kokybės rodiklis.
Gerovė – tai gyvenimas be finansinių rūpesčių, gera sveikata, pasitikėjimas rytojumi. Tai – gerovė asmeninė.
O kaip visuomeninė? Svarbiausias socialinės gerovės ženklas – gyventi taikoje su savo aplinka, su šeima ir artimaisiais, galimybė atvirai reikšti savo nuomonę, gyventi tolerantiškoje visuomenėje, saugomam supančios aplinkos.
Žmonės tikisi ne tiek ekonominio augimo, kiek pasitikėjimo rytojumi, darbo vietų išsaugojimo, stabilių pajamų, santaupų, geros medicininės priežiūros, pakankamos pensijos.
Komentaras: Tik egzistavimas visuomenėje: a) tolygaus racionalaus paskirstymo (atsižvelgiant į kiekvieno poreikius), gyvenant viename visiems priimtiname lygyje, dėl kūno egzistavimo ir b) sielos pripildymo, susivienijus Aukščiausiojo vienybės pojūtyje – suteiks galimybę pripildyti visus žmogaus – kūno ir sielos – troškimus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius

Laimei reikia pagarbos, o ne pinigų

Pasirinkimo paradoksas

Pranešimas: Stambiųjų Europos bankų skolų draudimas pasiekė lygį, didesnį nei tas, kuriam esant žlugo JAV finansų grupės prieš trejus metus. Likvidumo stoka kelia problemų bankams. Kyla lygiai toks pats jausmas kaip per įvykius 2008 metais.
Komentaras: Kol pasaulis neatsisakys konkurencijos, krizė nesibaigs. Bankrotai nušluos nereikalingas įmones, pasaulis atsikratys neracionalios gamybos ir paslaugų.
Kol sistema nepajudės integracijos, susivienijimo link – nieko, išskyrus blogį, neįvyks, o blogis vyks, kad priverstų mus pasikeisti, sukurti tarpusavį susijusią visuomenę, kurioje žmonės laiduoja vienas už kitą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis skolose

Holistinis požiūris

Europai gresia „prarastasis dešimtmetis“

Pranešimas: („The Financial Times“): Lordas S. Volfsonas, Konservatorių partijos rėmėjas, įsteigė 250 000 svarų sterlingų premiją už mokslinį neskausmingų bendros Europos valiutos laidotuvių scenarijų.
Antra pagal dydį po Nobelio premijos ekonomikos mokslo premija turi pritraukti autoritetingiausius ekonomistus šiai problemai spręsti. Spekuliacijų, susijusių su atskirų šalių išėjimu iš euro zonos, pakanka. Trūksta įvairiausių rimtų šių veiksmų poveikio tyrimų.  Gali būti, kad tinkamo plano neatsiras. Tai savaime bus labai iškalbinga.
Komentaras: Be abejonės, tokio plano niekas negalės sudaryti, nes tam būtina suprasti mūsų pasaulio ryšių daugialypumą, jam būdingą visišką tarpusavio priklausomybę vieningoje pasaulinių tarpusavio santykių sistemoje.
Tokio požiūrio mokslas neturi, nes yra kuriamas remiantis žmonių egoistinėmis savybėmis ir yra jų egoistinio, protekcionistinio požiūrio į pasaulį kūrinys. Šiandieninės ekonomikos mokslo problemos šaknis yra egoistinis požiūris į mūsų pasaulį, kai pasaulis tuo tarpu krypsta į visišką tarpusavio priklausomybę (laidavimą).
Tai dar Marksas numatė ir perspėjo mus apie tokią ateitį (komunizmą). Iki šių dienų niekas nesupranta jo mokymų esmės. Jis numatė žmonijos ateitį, abipusio laidavimo visuomenę, kaip gamtos užprogramuotą mūsų santykiuose, jos susivienijimą, ekonomikos kalba.

Daugiau šia tema skaitykite:

Marksizmas – ne tai, ką manėme

Euro pabaiga artėja

Neramus šimtukas

Nuomonė: (RF finansų ministras A. Kudrinas): Globalios ekonomikos augimas per artimiausius 5–10 metų bus pakankamai mažas, laukia ilgi kovos su augimo mažėjimu metai, tačiau recesijos galima išvengti, mūsų laukia blaivus dešimtmetis, prarastasis dešimtmetis – akivaizdu, kad augimo tempai bus maži. Galynėsimės su augimo mažėjimu daug metų.
Komentaras: Jeigu nevyktų svarbių įvykių, tokių kaip karai, katastrofos, tai ekonomikos augimo nesulauktume niekada. Pasaulis palaipsniui supras, kad žmogus sukurtas ne tam, kad beatodairiškai vaikytųsi iliuzinės laimės turtuose, valdžioje, šlovėje, o tam, kad protingai apribodamas vartojimą, neribotai augtų dvasiškai.
Kam reikalingas tolimesnis augimas? Turtuoliai toliau lobsta, o vargšai vargsta! Krizė – ne finansų, o pasaulio, kurį sukūrėme. Arba finansų ministras to nesupranta, arba gudrauja…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgai lauktas liberalios pasaulinės sistemos žlugimas

Dramatiškoji ekonomika

Perspektyvos priklauso nuo norų!