Kongresas Gvadalacharoje „Viena širdis visiems“. Pamoka Nr. 1
Straipsnyje „Grupės tikslas“ Rabašas rašo: Susirinkome tam, kad paklotume grupės pamatą visiems tiems, kam rūpi Baal Sulamo aprašytas kelias ir metodika – kaip kilti žmogaus pakopomis ir nepasilikti gyvūno kategorijoje.
Mūsų pasaulyje yra negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis gamtos lygmenys. Jei norime pakilti virš žmogaus lygmens, turime tarpusavyje susivienyti.
Jei pakilsime virš visų kliūčių, priešiškumo, neapykantos, nenoro jungtis ir susivienysime, tai daugiau nieko ir nereikės. Kabalos mokslas nieko daugiau ir nemoko – tik susivienyti.
Jei bet kurioje grupėje, bet kuriame pasaulio taške žmonės sugebės pakilti virš priešiškumo kitiems ir susivienyti, tuomet atskleis Kūrėją, Aukštesniąją jėgą, aukštesnįjį pasaulį, amžinąjį pavidalą, vadinamą „siela“, nes tarpusavio ryšyje jie sukurs sąlygas Aukštesniajai jėgai atsiskleisti.
Kabalos mokslas universalus, nes jame nėra jokių apribojimų, išskyrus vieną: pakilęs virš savo egoizmo susijunk su tokiais pačiais žmonėmis, siekiančiais susivienyti, kad atsiskleistų Kūrėjas. Daugiau nėra jokių sąlygų.
Baal Sulamas priduria: Nesitikėkime, jog ateis laikas, kai galėsime kitokiu būdu pasiekti savo vystymosi tikslą. Be jokių abejonių, jį pasieksime tik vienydamiesi. Tuomet pamatysime, kaip Aukštesnioji jėga skatina visus vienytis – ir negyvąjį, ir augalinį, ir gyvūninį, ir žmogiškąjį lygmenis.
Matome, kaip visi jungiasi, norėdami to ar ne, vis labiau ir labiau, spaudžiami visokių problemų ir kančių. Pasaulis vis labiau vienijasi, ta linkme vystosi technika bei ryšio priemonės. Vienintelė Visatoje veikianti Aukštesnioji jėga visą pasaulį verčia vienytis, pasitelkdama didelį spaudimą ir kančias.
Tačiau mums atsivėrė naujas kelias: vienytis galime patys, didindami vienijimosi greitį, dirbdami vieni su kitais tarsi laboratorijoje – nuolat vis labiau vienydamiesi galime matyti, ką tuo pasiekiame.
Todėl, sekdami kabalistų patarimais, jungiamės į dešimtukus, mažas grupeles, kad būtų patogiau, lengviau, kad galėtume lanksčiau, parankesniu būdu vis glaudžiau jungtis ir matytume, kaip atskleidžiame Aukštesniąją jėgą. Ją atskleidžiame pagal mūsų susivienijimo tipą, kadangi mūsų indas lemia Šviesos atskleidimą.
Todėl mums nereikia per kančias judėti į galutinį tikslą, kuriame visos gamtos dalys susijungs integralia, globalia forma į nedalomą vienetą. Šį darbą galime atlikti ne kančių spaudžiami, o suprasdami, suvokdami, save kontroliuodami, galime pasirinkti judėjimo greitį ir matyti, kaip tai atliekame, paskui save patraukti visą žmoniją.
Juk jeigu juos prisijungsime, patrauksime paskui save, tapsime stipresni, o tuomet Aukštesnioji jėga atsiskleis su didesne galia, nes vienysis nebe tūkstančiai, kaip mūsų pasaulinėje grupėje, bet milijonai ir dar daugiau žmonių.
Šitaip atskleisime visą Aukštesniosios jėgos galią visose Jos sistemose, patirsime, kaip Ji viešpatauja ir viską valdo, kaip visa ši sistema veikia. Tai vadinama Šchinos atskleidimu.
Didžiulis malonumas matyti šią harmoniją, kai visos kūrinijos dalys – skirtingos, išsibarsčiusios, viena kitos nekenčiančios, nutolusios, – susijungia ir tarp jų atsiskleidžia ne paprastas ryšys, o tarpusavio meilė. Tai mus užpildo ir suteikia amžinojo gyvenimo pojūtį.

Iš Gvadalacharos kongreso I-osios pamokos, 2015 m. liepos 17 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, vedantis amžinojo gyvenimo link

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Krizė: ieškant išeities

Pranešimas. Pagal OECD PISA vertinimą raštingumo lygis Suomijoje sudaro 100 proc. ir užima viršutinę poziciją įvairių šalių išsilavinimo lygio reitinge (Rusijos Federacija užima vietą trečiajame dešimtuke). Bet Suomija nesustoja ir ketina radikaliai reformuoti švietimo sistemą.
Pirmiausiai, reformoje numatyta mokymosi pagal dalykus schemą pakeisti į mokymąsi pagal temas. Pasenusi švietimo sistema tenkino bankų poreikius – rengė gerus apskaitininkus.
Vietoj atskirų valandinių istorijos, matematikos ir kitų mokslų paskaitų mokiniai studijuos šiuos mokslus bendrai, kartu lavindami ir bendravimo įgūdžius. Europos sąjungos kursas iš dalies jungs istorijos, ekonomikos, geografijos studijas kartu su užsienio kalbų mokymusi.
Mokymą planuojama pravesti mažoms grupėms, kuriose bus skatinamas komandinis darbas. Pagal pravestų šalyje eksperimentų rezultatus matyti, kad naujasis mokymosi būdas efektyviai didina mokinių žinių lygį.
Komentaras. Viskas, kas bus pravedama grupėse (ryšys) ir arčiau gyvenimo (temos), teigiamai atsispindės žiniose ir elgesyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujasis švietimas

Ne utopija, o nauja švietimo sistema

Vietoj profesinio parengimo – auklėjimas

Klausimas. Ar gali kabalos metodika tapti prieinama visiems, jei dauguma papildomo jutimų organo vystymą laiko mistika?
Atsakymas. Žmonės įprato viską, kas yra už šio gyvenimo ribų, priskirti mistikai, antgamtinėms jėgoms. Šiuo atveju yra ne taip. Kabalos mokslas yra labai paprastas, ši metodika atsirado dar Abraomo laikais.
Mokiniai susirenka aplink mokytoją, o šis sudaro iš jų grupę. Grupėje mokiniai ima dirbti tarsi laboratorijoje, sukurdami sąlygas, kuriose galima atskleisti Aukštesniąją jėgą. Tarpusavio ryšyje atskleidę šią Aukštesniąją jėgą, pradeda ją tyrinėti, vystytis ir vystyti ją pačią.
Kitaip sakant, jie veikia dviem kryptimis. Turėdami norą gauti, atskleidžia norą duoti. Taip jie gali veikti šią davimo jėgą, ją pritraukti, auginti, tyrinėti, kaip ji juos veikia. Jie pradeda betarpišką, praktinį darbą su Aukštesniąja jėga, su Kūrėju, kaip su bet kuria kita mums žinoma gamtos jėga.
Klausimas tik toks, kaip greičiau įrengti tokią laboratoriją, kurioje atskleisime Aukštesniąją jėgą, ištirsime, išstudijuosime ir galėsime dirbti su ja kaip partneriai. Mes veiksime ją, o ji – mus, visą grupę. Juk vienas žmogus negali iš savęs sukurti davimo savybės.
Tik grupėje, tarkime – dešimties žmonių tarpusavio ryšyje, galime sukurti davimo jėgą, kuri prilygs paslėptai Aukštesniajai jėgai. Tuomet ši Aukštesnioji jėga atsiskleis mums pagal savybių panašumo dėsnį.
Taip gaudome bangą radijo imtuve, nustatydami jį pagal tą bangą. Tada pagal savybių panašumo dėsnį vidine banga pagauname išorinę. Tokiu pačiu principu Aukštesniąją jėgą atskleidžiame grupėje, pagal galimybes sukurdami tarp savęs truputį davimo savybės.
Ir staiga, tarsi gaudydami išorinę radijo bangą, šioje mūsų sukurtoje davimo savybėje pajuntame kažkokį pokalbį, pašalinį, aukštesnį, poveikį. Vadinasi, mes Jį aptikome! Taip ieškome Kūrėjo.
Tai labai realus pojūtis. Jei taip organizuosime savo grupę, būtinai atskleisime Kūrėją – čia nėra jokios mistikos. Čia veikia tokie patys dėsniai kaip ir fizikoje.
Rabašas straipsnyje „Iš Tavo veiksmų pažinome Tave“ rašo: „Visa žemė pripildyta Kūrėjo didybės, ir nėra vietos be Jo.“ Aukštesnioji jėga pripildo visus kūrinius, visus savo sukurtus norus mėgautis ir valdo juos. „Bet Jos nejaučiame tik todėl, kad neturime tinkamų jutimo organų.
Taip ir radijo imtuvas – pats nekalba, o pagauna balsus, skambančius pasaulyje. Bet kol imtuvas nebuvo išrastas, šių balsų negirdėjome, nors jie jau egzistavo.
Pagal šį pavyzdį galima suprasti, kad nėra vietos be Kūrėjo, ir mums reikia tik tinkamo prietaiso. O imtuvas, aptinkantis Aukštesniąją jėgą, pagrįstas susiliejimu su Ja ir savybių panašumu, tai yra noru duoti.
Kai tik turėsime tokį imtuvą, tuoj pat pajusime, kad nėra vietos, kur nebūtų Kūrėjo, o visa žemė pilna Jo šlovės.“
Grupėje esame tarsi mokslininkai laboratorijoje, kuriems tarpusavyje reikia tik sugeneruoti davimo jėgą, kad pavirstų imtuvu. Tada imtuve atskleisime dvasinę jėgą, Kūrėją.
Ji atsiskleidžia tik ryšyje tarp mūsų. O visas išankstinis pasiruošimas, mūsų vystymasis iš negyvosios, augalinės, gyvūninės iki žmogiškosios pakopos buvo reikalingas tam, kad mumyse susiformuotų noras rasti šią bangą.
Todėl turime ieškoti, kaip, remiantis kabalistų patarimais, tinkamai susivienyti. Ir visa tai labai toli nuo mistikos. Tik visiškas neišmanėlis gali kabalą sieti su mistika, juk pagal apibrėžimą kabala – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams būtent šiame pasaulyje.

Iš 2014 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – mokslas apie Aukštesniąją tikrovę

Kūrėjo detektorius

Aukštesniosios šviesos jungiklis

Klausimas. Kaip žmogui pavyksta suvokti, kad jis priklauso nuo aplinkos? Ar galima tai suvokti be išorinių smūgių?
Atsakymas. Smūgiai „ištiesina“ mūsų norą mėgautis, suteikia jam formą, tarsi išminko tešlą. Žmogus negali pats pasiekti tokio rezultato, nes apsauginė egoizmo jėga neleis jam kentėti.
Jis nesutinka nusileisti ir nors kiek nusižeminti. Jis visokiais būdais  išsisukinės, kad tik nepakeistų savo formos, tokios naudingos egoizmui.
Sakoma, kad nėra laimingesnės akimirkos žmogaus gyvenime už tą, kai jis visiškai nusivilia savo jėgomis ir jam telieka malda. Tačiau malda turi pereiti per visuomenę, nes kito kelio nėra. Kūrėjas yra aplinkoje, grupėje, tautoje. Todėl kreipdamasis į Kūrėją privalai veikti per bendrą indą.
Privalai įsijungti į tą indą, kuriame yra Kūrėjas. Nėra šviesos be indo. Todėl, jeigu nori kreiptis į Kūrėją, reikia kreiptis į tą indą, kuriame Jis yra.
Jeigu tau reikalinga elektra, kur tu ją gali gauti? Juk negaudai žaibo danguje, o prisijungi prie akumuliatoriaus ar elektros lizdo, kuriuose yra elektros energija. Tau būtina kažkur pasijungti ir gauti elektros energijos per indą.
Todėl negali kreiptis į Kūrėją egoistiškai, kaip manei anksčiau. Dabar supranti, kad Kūrėjas yra visuomenės viduje. Tegul atsirasti šiam suvokimui padėjo smūgiai, bet tu juos sumažinai, nes galvojai apie tai, kalbėjai, skaitei, įsikvėpinėjai ir galiausiai sutaupei laiką.
Rezultatas tas pats, bet tu jau pradedi ieškoti Kūrėjo indo viduje – ten, kur Jis yra. Visos sielos ieško, kaip prisijungti prie Acilut pasaulio Malchut, kadangi joje atsiskleidžia Kūrėjas.
Pats Zeir Ampinas atskirtas nuo mūsų ir mes nežinome, kas tai. Jis mus veikia per Malchut. Mūsų pastangomis Malchut prisijungia prie Zeir Ampino ir gauna iš jo šviesą pagal mūsų poreikius. Mes dirbame per indus. Užpildymas – tai irgi mūsų indai.
Bet kuriuo gyvenimo atveju mes niekada nematuojame pačios jėgos, o tik jos poveikį kažkam. Juk mes – kūriniai.

Iš 2014 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip į tinklus įsipainiojusi žuvis

Sutikti su Kūrėju

Svarbiausia – nepamesti siūlo galo

Klausimas. Kodėl žmogui sunku paklusti aplinkai?
Atsakymas. Žmogus nusivilia, kad praėjo daug laiko, tiek daug įdėjo pastangų, o rezultato iki šiol nesimato. Tačiau, jeigu jis, nepaisant visko, yra grupėje ir į ją ateina, tai, galų gale, jo noras keičiasi.
Atsimenu, atvykau į pamoką pas Rabašą per baisią liūtį. Išskyrus mane, niekas neturėjo automobilio, todėl ilgai laukėme, bet daugiau niekas neatėjo. Tada ėmiau skambinti ir klausinėti, kodėl neateina, siūliausi pavežti. Išgirdau argumentą: „Ką galėjau padaryti, jeigu lauke toks potvynis?“
Netikėtai įėjo dar vienas mokinys, kiaurai permirkęs. Kai jo paklausėme, kaip gi jis ėjo pėsčiomis per tokią liūtį, jis atsakė: „Ką aš galėjau padaryti, jeigu pamoka?“
Taigi, vienas sėdi namuose ir sako: „Ką aš galėjau padaryti?“, t. y. kaip galėjau išeiti į gatvę per tokią smarkią liūtį. Kitas ateina visiškai permirkęs ir sako tą patį: „Ką aš galėjau padaryti?“, t. y. yra pamoka, todėl negalėjau neateiti, nors ir lijo.
Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į jam duotas sąlygas. Kiekvienu momentu tavęs klausia apie tavo požiūrį. Jeigu nepamiršti, kad viskas ateina iš viršaus specialiai tau, kad tu su tuo dirbtum, tai neturi pasirinkimo ir veiki atitinkamai.
Klausimas. Kaip esant bet kokiai galimybei mokėti palenkti save, kad galėčiau žengti žingsnį grupės pusėn?
Atsakymas. Parašyta: „Tai, ko nedaro protas, daro laikas“. Tai iš tiesų taip. Jei nėra kokybės, tai suveiks kiekybė. Bet kuriuo atveju, kada nors, veikiamas Šviesos, tu suvoksi, kad jokios priemonės tau nepadės. Tu nieko nepasieksi, betarpiškai kreipdamasis į Kūrėją, tai neveikia.
Tada nusivilsi ir nuspręsi, kad privalai susisieti su aplinka. Panorėsi, kad iš tavęs nusidriektų saitai, rišantys tave su visais, ir visus su tavimi, tarytum būtum į tinklą įsipainiojusi žuvis. Tik tokioje formoje turi galimybę kažkaip pasikeisti, o svarbiausia – leisti kitiems tave keisti.
Tu privalai pasijusti taip stipriai nusivylęs savo jėgomis, kad sutiktum atiduoti save į aplinkos rankas, pats įsipainiotum į šį tinklą su viena viltimi – kad draugai paveiks tave. Tu tiki, kad tam jie turi jėgų, o pats neturi jokio ryšio su Kūrėju, ir Jis nenori daryti poveikio tau ir tavęs keisti.
Juk matai, kad praėjo daug metų, bet niekas nepadeda. Nebėra ką daryti, ir tada priimi sprendimą. Tačiau tam reikia daug jėgų, laiko ir užsispyrimo, pastovumo. Neturi būti dienos, kai tu praleidi pamoką.

Iš 2014 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo valdymo debesyje

Jautrumas Šviesai

Sutikti su Kūrėju

Klausimas. Papasakokite, kaip Jūs nusprendėte imtis kabalos platinimo visame pasaulyje misijos, kad mes galėtume imti iš Jūsų pavyzdį?
Atsakymas. Šiandien jūs neturite kitos išeities, nes gyvenate kitoje kartoje. Aš dar buvau pereinamajame tarpsnyje. Viena koja stovėjau tame laike, kur gyveno visų kartų kabalistai, ruošę sau mokinius nedidelėse slaptose grupėse.
Taip buvo pas mano mokytoją Rabašą iki manęs. Staiga aš atsiradau ir šią vietą pakeičiau. Iš pradžių visi jo giminaičiai sutiko mane draugiškai, nes rūpinausi juo.
Vėliau mūsų santykiai atšalo, nes per mane atėjo mokytis 40 žmonių iš Tel Avivo, visiški pasauliečiai. Religingame Bnei Bracho rajone buvo nepriimtina turėti tokių mokinių, tokie namai būdavo įtartini. Vienintelis Rabašas džiaugėsi naujais mokiniais, o giminaičiai buvo nusiminę.
Aš vis dar buvau perėjime ir kažkuo padėjau įvykti šiam perversmui. Bet šiandien jūs gyvenate kitoje epochoje, naujoje kartoje. Todėl jums reikia tik susivienyti tarpusavyje ir patempti paskui save visą pasaulį: pradedant nuo pačių  siauriausių, artimiausių, ratų iki vis platesnių.
Kitu atveju spaudimas ir smūgiai aplenks jus. Jie risis didžiuliu greičiu, ne tokiu kaip praėjusiame amžiuje. Politikai ir sociologai sako, kad šiandien svarbiausia problema – tai visuomenės sveikata. Aplink tai suksis visa politinė kova.
Niekas neturi visuomenės sveikatos gerinimo priemonių, išskyrus mus. Visi kiti keliai jau seniai pasirodė neveiksmingi. Žmonija turėjo juos patikrinti ir išsiaiškinti, kad jie ne tik nepadeda, bet ir kenkia.
Taip mums rodo, kad tik kabalos keliu galėsime padėti visai visuomenei. Jei tai darome visi kartu, tai pagėrėjimas apima visas sritis: šalies gyvenimą, saugumą, švietimą.
Klausimas. Kaip dabar mums patiems priimti tokį sprendimą, kad iš tikrųjų žengtume šį žingsnį?
Atsakymas. Aš negaliu už jus nuspręsti! Jūs laukiate, kad kažką pasakyčiau, bet man nėra ką daugiau sakyti. Aš pasakiau, ką reikia daryti, o įgyvendinti teks jums.
Klausimas. Kas sulaiko mus nuo šio sprendimo?
Atsakymas. Reikalingas bendras susitarimas, kad jūs nusprendėte ir įsipareigojote, pasirašydami tarpusavio sutartį, o paskui pareikalausite vienas iš kito ją išpildyti.

Iš 2014 m. lapkričio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Laidavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš absoliučios nežinios į kitą pasaulį

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Kongresas Sankt Peterburge. Antroji pamoka
Klausimas. Savo dvasiniame darbe negaliu sujungti Kūrėjo su grupe. Ką man daryti?
Atsakymas. O kas man suteikė šią grupę? Kas mane į ją atvedė, organizavo? Kas valdo visus žmones, kurie sėdi prieš mane?
Dešimtuke, išskyrus mane, devyni žmonės ir visi pasiruošę susivienyti su manimi. Kas jiems visiems vadovauja, atrenka, paruošia, stumia vienytis tarpusavyje? Kokia jėga tai daro, jei ne Kūrėjas? Nėra jokios kitos jėgos. Man tereikia atskleisti, kaip Jis tai daro, kaip visus mus vedžioja, judindamas siūlus tarsi lėlininkas, ir taip surenka mus kartu.
O kur aš pats? Kas iš mūsų turi valios laisvę, kaip ji pasireiškia? Kokiame būtent vidiniame judesyje?
Tada pradedu galvoti, žvelgti į kitus ir suprasti, kad Kūrėjas padarė viską ir suteikė mums galimybę padidinti norą tarpusavio ryšyje, kad atskleistume Jį. Kad iš besislepiančio lėlininko Jis virstų matomu – tuo, kas užpildys tarp mūsų visas tuščias erdves ir mes staiga visomis savo jėgomis, savybėmis ir ketinimais, norais ir mintimis imsime papildyti vienas kitą taip, kad susiformuos tobula sistema, kurioje viskas idealiai tinka vienas kitam.
Todėl, išskyrus galimybę idealiai susijungti, siekti vienybės, visą kitą padarė Kūrėjas. O mums tereikia mėginti judėti idealaus susivienijimo link. Ir tai taip pat atliks Jis, bet turime stengtis to siekti.
Mes nežinome, nesuprantame, nejaučiame. Tik norime, kad tai įvyktų – Jam padedant.

Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. antrosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Daugialypis Šviesos poveikis

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimi

Kongresas Los Andžele, 4-oji pamoka
Kabalos knygų skaitymo metu mes galime pritraukti aukštesnę Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Todėl svarbu kiekvieną pamokos sekundę saugoti teisingą ketinimą atsimenant, ką noriu gauti iš kiekvieno perskaityto žodžio.
Gali būti, kad iš viso nesuprantu nei šių žodžių, nei pačios temos. Atėjau į pamoką ir išgirdau, kad reikia atsiversti kažkokią knygą. Atsiverčiu ją, skaitau ir nieko nesuprantu, juk ten parašyti man visiškai nauji dalykai. Tačiau tai nesvarbu, aš galvoju tik apie savo ketinimą: apie tai, ko noriu pasiekti sėdėdamas ir mokydamasis.
„Mokyme apie dešimt sfirot“, 155 paragrafe, Baal Sulamas rašo, kad kabalistai skirdavo savo knygas netgi žmonėms, kurie kol kas nėra pasiekę dvasinių pakopų ir nesupranta, apie ką jose rašoma. Tačiau būtent dėl to, kad skaito nesuprantamus tekstus, ir ne tam, kad suprastų, o tam, kad iš jų gautų Šviesos, jie tobulėja.
Pasakyta: „Ne gudragalvis mokosi“. Pamokos metu svarbu apsispręsti, kad ne žinių siekiu. „Sužinoti“ – reiškia susivienyti, pakilti į tam tikrą pakopą, o „Mokyme apie dešimt sfirot“ kalbama apie tokias aukščiausias pakopas, kurias aš dar negreit pažinsiu.
Bet aš reikalauju prie šaltinio grąžinančios Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri paveiktų mane ir ištaisytų, pakylėtų, išvalytų. Aš prašau, kad ji atskirtų manyje norus, kuriuos galima ištaisyti, nuo tų, kurių negalima, kad man būtų aišku, su kuriais dirbti.
Juk yra tokių minčių ir norų, kuriuos man verta atskirti ir neliesti. Kitus, atvirkščiai, reikia žadinti ir atskleisti, panaudojant juos ryšio su grupe ir Kūrėju mezgimui.
Man taip pat reikia sužinoti, kuo galiu padėti grupei: ne savo norams, o draugų norams. Todėl kreipiuosi į Kūrėją ir prašau jėgos būtent šiems norams, kad praleisčiau į grupę Šviesą, grąžinančią prie šaltinio .

Iš 2014 m. lapkričio 1 d. 4-os kongreso Los Andžele pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Pokalbis su kurčiu…

Iš kurių knygų gauname daugiau Šviesos?

Klausimas. Kodėl manoma, kad nusikaltimas prieš žmogų yra dar blogiau nei nusikaltimas prieš Kūrėją? Vadinasi,  žmogus negali užmegzti ryšio su Kūrėju, jei nesutaria su jį supančiais žmonėmis?
Atsakymas. Negali kreiptis į Kūrėją, jei šiame pasaulyje yra žmonių, kuriems tu pakenkei. Kūrėjui galima duoti tik per žmones pagal dėsnį: „Nuo meilės kūriniams prieinama prie meilės Kūrėjui“.
Juk Kūrėjas yra paslėptas ir atskleisti Jį galima tik duodant žmonėms. Todėl  kabalos mokslas vadinamas slaptuoju mokslu. Jis mus moko, kaip iš tikrųjų duoti žmonėms, kad per juos atskleistume Kūrėją. Jei mes to nežinome, tai niekada negalėsime savo davimu suteikti naudos žmonėms, o tai reiškia – negalėsime duoti ir Kūrėjui. Vadinasi,  nugyvensime savo gyvenimą taip ir nepasiekę jokių teisingų rezultatų.
Klausimas. Sakykime, įžeidžiau draugą ir noriu su juo susitaikyti. Ar pakanka tik atsiprašyti, kaip tai priimta prieš Teismo dieną (Jom Kipur)?
Atsakymas. Žinoma, nepakanka, jei tu prašai draugo atleidimo tik dėl to, kad panaikintum kaltę prieš Kūrėją Teismo dieną. Esi pasiruošęs dovanoti draugui bet kokias dovanas, kad tik įgytum jo atleidimą ir pasiteisintum prieš Kūrėją.
Na tegul būna bent taip, juk iš „lo lišma“ ateinama į „lišma“. O iš tikrųjų susitaikyti su draugu – tai reiškia jį pamilti. Kitaip tariant, sumažinti savo norus ir būti pasiruošusiam iš tikrųjų padaryti viską dėl jo. Tai ketinimo širdyje ištaisymas, kai nelieka jokios naudos  sau – nesvarbu, kas su manimi nutiks.
Tokio  išsitaisymo, kuris vadinamas tikruoju davimu, reikalaujama iš mūsų, ir išmokyti jo gali tik kabalos mokslas.
Taigi, galima sakyti, kad Teismo dienos esmė – tai rezultatų apibendrinimas, išsiaiškinant, kiek galiu save anuliuoti, kad po šios dienos pradėčiau siekti davimo ir meilės artimui. O per meilę žmonėms pasieksiu meilę Kūrėjui. Teismo diena – tai savęs teisimo diena.

Iš 2014 m. rugsėjo 30 d. 438-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Los Andželo kongresas, 3-ioji pamoka
Jei nori tyrinėti Aukštesniąją jėgą, – teigia kabalos mokslas, – turi susikurti tinkamą instrumentą. Mokslininkai taip pat sukuria matavimo prietaisus: mikroskopus, teleskopus, dalelių greitintuvus ir kt. Bet tai tinka tik fizinei materijai. Kaipgi mums tyrinėti Jėgą, veikiančią mumyse, mūsų prigimtyje?
Tam kabalistai rekomenduoja sukurti struktūrą iš dešimties žmonių (minjan), kurie stengiasi tobulai susivienyti. Savo aplinkoje pagal galimybes jie generuoja Šviesos savybę, stengdamiesi sudaryti vieną visumą, pakylančią virš jų egoizmo.
Tokioje struktūroje jau glūdi dvi jėgos: mūsų įgimta egoistinė jėga ir bendroji davimo jėga, t. y. Kūrėjas. Išskaičiavimas čia paprastas: kiek įveiksime priešiškumo jėgą vienijimosi jėga, tiek atitiksime Aukštesniąją Šviesą, būsime panašūs į ją.
Jeigu davimo savybė nors vienu procentu bus didesnė, tokiu dydžiu būsime panašūs į Šviesą ir jausime ją. Jausime tą procentą, kuriuo noras duoti viršys norą gauti.
Jei stengiamės, sutelkiame jėgas, nors nepajėgiame įveikti savo egoistinių norų, bet pradedame pastebėti, kur trūksta, kokie dar esame silpni, kodėl mums nepavyksta. Tada mumyse gimsta riksmas, prašymas, malda, kad Šviesa padėtų. Tegu suteikia mums jėgų – ir mes susivienysime. Juk aišku, kad mes neturime vienijimosi jėgos. Ji ateina tik iš Šviesos.
Taip ir judame pirmyn: Šviesa veikia mus taip, kaip Jos prašome, nugalime savo norą gauti, įgyjame didesnį norą duoti, dar stipriau tarpusavyje vienijamės – dar ir dar kartą… Apie tai sakoma: „Grašis prie grašio, štai ir visas auksinas“.
O po to ateina laikas, kai iš tikrųjų galime susivienyti. Ir tada kiekvienas jaučia, kaip išnyksta bendrame tarpusavio ryšyje. Daugiau nebėra „manęs“ ir „draugų“ – visi susilieja į vieną visumą. Ir šiuo momentu, šioje „kartu“ būsenoje, pajuntame prisipildymą, Aukštesniąją Šviesą, Kūrėją, esantį mumyse.
Tada galime Jį tyrinėti. Kitaip tariant, sukūrėme ir įjungėme prietaisą, vadinamą „grupe“, „dešimtuku“, „minjan” – dabar galime judėti pirmyn, įvairiais būdais vienydamiesi ir taip vis labiau formuodami save. O Kūrėjas priklausomai nuo mūsų ryšio kaskart vis labiau atsiskleis.
Suprantama, kad dėl Šviesos poveikio mumyse prabus vis gilesni egoizmo sluoksniai. Patirsime pasipriešinimą, kritimus, įvairias kliūtis – tai leis mums su vis didesne jėga kreiptis į Aukštesniąją Šviesą, kad ji ateitų ir suteiktų jėgų pamatyti mūsų ydas ir būdus joms ištaisyti.
Toks kelias – 125 pakopos, kuriomis kildami galiausiai pasiekiame savybių panašumo su Kūrėju lygmenį. Šiame kelyje atrandame, kokia svarbi mums jaudulio savybė. Juk tik neišsenkantis nerimas – „ar sugebėsiu duoti?“ – stumia mus pirmyn.

Iš 3-iosios Los Andželo kongreso pamokos, 2014 m. spalio 31 d.