Klausimas. Viena vertus, yra pasakyta, kad aš džiaugiuosi nusidėjėliais, kurie atsiskleidžia manyje, ir tai – geras ženklas. Kita vertus, jei susilaukiame problemų – tai išduoda mūsų darbo trūkumus.
Kaip suderinti šį dualumą? Problemos, kurias gauname, yra ir gero, ir blogo darbo rezultatas? Ar mūsų darbas turėtų būti vertinamas kažkaip kitaip?
Atsakymas. Į šį klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai.
Dalykas tas, kad mes esame didelėje sistemoje ir tikrai negalime pasakyti, kad teisingai elgiantis viskas susitvarkys  ir nieko man nenutiks. Priešingai, kai elgiamės teisingai, tai pasiruošiame bet kokiam pasistūmėjimui.
Mūsų judėjimas pirmyn vyksta trimis linijomis: kairiąja, dešiniąja ir viduriniąja. Vidurinioji linija neegzistuoja, mes ją pasirenkame iš optimalausio kairiosios ir dešiniosios linijų derinio. Todėl, ką begautume, turime tai vertinti kaip teisingą veiksmą iš aukščiau.
Juk sistema visada reaguoja pačiu optimaliausiu būdu, nukreipdama save būsimos būsenos link. Bet sistema atsižvelgia tik į bendrą būseną, o ne į kažkieno asmeninę: tavo ar mano.
Todėl negalima sakyti, kad jei tu viename žingsnyje pasielgei teisingai, tai kitas tavo žingsnis bus rožėmis klotas. Kodėl staiga tave užklumpa problemos? O kam jas dar siųsti, jei ne tau, juk tu teisingai esi paruoštas. Jei tu toks sveikas, teisingas, tau užkraunama dar 10 tonų. Sakykim, šalia tavęs – silpnas egoistas. Kiek jis, vargšas, pakeltų?
Todėl bet kokiomis aplinkybėmis mums reikia turėti ketinimą ne dėl savęs – dėl Kūrėjo, nekreipiant dėmesio į tai, kas mums suteikiama, – turime dėkoti už gėrį ir blogį vienodai. Tai ir yra mūsų užduotis.
Nereikia manyti, kad jei mums kilo sunki problema, tai mes būtinai elgėmės neteisingai. Galbūt priešingai, – dėl to, kad pasielgei teisingai, kad esi rimtas ir atsakingas, ant tavęs užgriuvo kalnas, nes būtent tu gali tempti jį pirmyn.
Todėl nereikia vienpusiškai į tai reaguoti, neva gaunu užmokestį už tai, ką padarau neteisingai. Tai matyti visuose pavyzdžiuose, aprašytuose Toroje. Juk mes nuolatos veikiame, judėdami išsitaisymo link. Geriausia klausyti, ką pataria kabalistai: užsimerkti ir eiti pirmyn, viską laiminant. Tai, kas vyksta su tavimi kiekvieną akimirką, bendros sistemos suteikta tau, kad pačiu geriausiu būdu judėtum pirmyn. O tu pabandyk pasiekti rezonansą su šia sistema.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automatizmas ar sąmoningumas?

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Panašus į Šviesą

Klausimas. Suprantame, kad mūsų vystymosi procesas tampa vis efektyvesnis, tačiau kartu ir griežtesnis (gerąja to žodžio prasme). Kaip prie to pridėti džiaugsmą ir dėkingumą, kad tai būtų ne tik žodžiuose? Iš kur gauti įkvėpimo, nežiūrint į tai, kad įvykiai nebūtinai malonūs?
Atsakymas. Džiaugsmas gimsta iš supratimo, kad visa ateina iš Kūrėjo, viskas – dėl mūsų tolimesnio vystymosi, kad kartu su grupe suformuotume vieną bendrą kūną, vadinamą siela. Juk, bet kuriuo atveju žmonija juda pirmyn – tik nesąmoningai, o mes judame pirmyn sąmoningai. Čia slypi didžiulis skirtumas.
Įsivaizduokite kūną, kuris veikia automatiškai, nes kiekvieną akimirką jį perkelia į naujas sąlygas, ir protą, kuris veikia ne automatiškai, o sąmoningai, reaguodamas, analizuodamas ir spręsdamas, kaip veikti.
Pažvelkite į žmones aplink save, kaip jie kovoja už savo egzistavimą, nesąmoningai vykdydami kūrimo programą. Be to, vykdo ją lėčiausiu lygiu. Jų darbo taktai nedideli, riboti, labai ilgai trunka, kol juose kažkas įvyksta. Tačiau mūsų laikais šis dažnis didėja.
O mums suteikta visiškai kita – sąmoningo dalyvavimo keičiant save – sistema. Svarbiausia, įsijungti į tai, juk mes įveikiame visokias problemas, o jas įveikti mums žymiai sunkiau nei paprastiems žmonėms, nes problemos matomos mums kaip beprasmės, nereikalingos kliūtys, atrodo, kad geriausiai būtų užsiimti kažkuo kitu.
Paprastas žmogus žino, kad toks yra gyvenimas ir nieko negali padaryti. O mums tai nėra gyvenimas, kaip ir visa, kas yra šiame pasaulyje. Bet, kita vertus, mums suteikta galimybė žvelgti į tai iš aukštesnio lygmens, suprantant, kad mūsų pasaulis suteiktas dėl to, kad įjungtume savo ketinimą: atlieku šiuos veiksmus, įveikiu kliūtis, bet su ketinimu taip įeiti į aukštesniąją būseną, aukštesniąją sistemą.
Daugelį metų kabalistai sunkiai vargo, užsidirbdami duonos kąsnį. Baal Sulamas dirbo statybose. Bnei Brake iki šiol išliko pastatas, kurio statyme jis dalyvavo. Rabašas tiesė kelius, paskui siuvo batus, pakeitė daug profesijų, kol gyvenimo pabaigoje pradėjo dirbti įstaigos tarnautoju.
Kabalistų gyvenimas buvo labai sunkus, bet jie nuo to nebėgo. Svarbiausia, kad jie ir toliau galėjo sąmoningai dirbti Kūrėjui, judėti link Jo, tarp kitko, padedant ir šioms baisioms būsenoms.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Sankt Peterburgo kongresas. Įvadinė 1-oji pamoka
Klausimas. Aš turiu draugų, kurių įtaką juntu – aš su jais susijęs. O jeigu noriu į save įtraukti visus, man reikalinga pagalba. Neaišku, iš kur ji ateina, ko prašyti.
Atsakymas. Mūsų susivienijime, kuris iš tiesų egzistuoja, tik mes jo nejaučiame, yra mus jungianti ir kartu laikanti jėga. Tai ir vadinama „Šviesa, grąžinanti į šaltinį“. Šią vienijančią jėgą mes norime pajusti tarp mūsų.
Klausimas. Kaip užsikabinti būtent už šio taško ir nepabėgti?
Atsakymas. Tu bėgsi nuo visko, kad ir kas būtų, išskyrus tai, ko geidžia šią akimirką tavo kūnas. O jis nori pavalgyti, pamiegoti, pailsėti, papramogauti.
Vadinasi, bet kokiu atveju tu visada veiksi prieš savo kūną. Tam yra aplinka, kuri verčia tave siekti dvasingumo. Niekur nedingsi! Ir jeigu tu supranti savo tikslą, jis tampa geidžiamas.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. Sankt Peterburgo kongreso įvadinės 1-osios  pamokos

Klausimas. Kai mes pasieksime naują tarpusavio ryšių lygmenį, ar prireiks didesnio būrio draugų, kurie aktyviai dalyvautų šioje sistemoje?
Atsakymas. Ne. Didžiausią reikšmę turi mūsų darbo kokybės didėjimas: maksimalus įsijungimas, susivienijimas, vienas kito supratimas, kiekvieno rūpinimasis tuo, kaip jis susijęs su kitais.
Aš turiu jausti visų vidines vibracijas, jų sėkmę, normalią žemišką gerovę. Turiu dėl jų jaudintis, t. y. maksimaliai jais rūpintis visuose lygmenyse ir jausti kaip vieną visumą. Svarbiausia, turiu tarp jų save anuliuoti. Jeigu mane tai jaudina, vadinasi, manyje jau vyksta teigiamos permainos.

Iš 2014 m. spalio 8 d. pamokos rusų kalba pagal knygos „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – ypatinga substancija

Vadovas po knygą „Zohar“. Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Švitras egoizmui – balzamas širdžiai

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji pamoka
Klausimas. Jei esame pasiruošę atskleisti Kūrėją, tai kodėl Jo neatskleidžiame?
Atsakymas. Jeigu jūs pasirengę, tai atskleiskite – kur gi problema? Tam nereikia jokių veiksmų, išskyrus bendras pasaulinės grupės pastangas.
Tarkim, tavo namuose teka vanduo iš čiaupo. Pastatyk po juo puodelį ar dubenį ir kiek nori pripilk – atskleisk. O jeigu tavo puodelis sudužęs ar dubuo skylėtas, tai ką gali padaryti? Juk nepasistengei suklijuoti kažkada sudužusio indo. Kur gi dabar pilsi vandenį? Kame atskleisi Šviesą?
Tu esi Šviesos vandenyne, bet to nejauti, nes neturi jokio matuoklio patalpinti, apžiūrėti, išmatuoti ir pajausti šią Šviesą.
Klausimas. Tarkim, aš nepasirengęs atskleidimui, bet visi likusieji dešimtuke – pasirengę. Kaip man dirbti?
Atsakymas. Prašykite būti sujungtas su likusiais devyniais rato dalyviais taip, tarsi jūs pasiekėte minimalų dvasinį lygmenį. Ir nesvarbu, kad dar nesate pasiruošę, prašote tol, kol jūsų prašymas taps tikras, ir iš karto pajausite, kad viskas pildosi.
Klausimas. Tai ko mes laukiame? Kodėl netęsiame aptarimų rate, kad pasiektume šį lygmenį?
Atsakymas. Mes negalime užsiimti tuo pačiu ilgą laiką, nes dingsta pojūčio aštrumas, pavargstame, žmonės turi pakeisti aplinką. Mums tyčia duodamos tokios būsenos, kad persikrautume kaip kompiuteris.

Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. kongreso Sankt Peterburge 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalinis šaltinis – prieš tave

Šviesa iš grupės centro

Dvasinės linijos pradžios taškas

Penktoji pamoka Sankt Peterburgo kongrese
Klausimas. Jei mūsų dešimtuke susirgo ir kenčia žmogus, ar galime mes jam kaip nors padėti?
Atsakymas. Jūs privalote jam padėti viskuo, kuo tik galite.
Dešimtukas – tai laidavimas: vienas už visus ir visi už vieną. Tai aiškus suvokimas, kad tik kartu galime pasiekti tikslą, ir kiekvienas draugas yra svarbesnis už mane.
Klausimas. Ir tada jis pasveiks?
Atsakymas. Jei jūs labai panorėsite – taip.
Klausimas. Galbūt yra kažkoks algoritmas, apie ką galvoti? Patarkite, apie ką mums galvoti, kad žmogus iš tikrųjų pasveiktų.
Atsakymas. Aš negaliu to padaryti, kadangi visi jūsų algoritmai bus egoistiniai. Mes nesame tokiame lygmenyje, kad mūsų troškimai, nukreipti Kūrėjo link, ir mūsų norai, kad draugas pasveiktų, galėtų susijungti. Jie kol kas dar nesuderinami. Todėl pasakyti ką nors daugiau negaliu, kad jūs visko, kas šaus į galvą, nepradėtumėte naudoti egoistiniais tikslais.
Jums reikia padėti draugui gydytis ar stabilizuoti santykius namuose savo gerais norais ir ketinimais įprastame žemiškajame lygmenyje.

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. penktosios pamokos Sankt Peterburgo kongrese

Kongresas Sankt Peterburge. 2-oji pasiruošimo pamoka
Klausimas. Bandžiau įvairius būdus, kaip dirbti su egoizmu, bet iki šiol jis manyje labai stiprus. Kaip dirbti su pataikavimu, prisitaikėliškumu, veidmainiavimu?
Atsakymas. Mes nedirbame su egoizmu. Dirbame tiktai pozityvia kryptimi! Taip neigiama pusė palaipsniui pereina į teigiamą. Mes jokiu būdu negalvojame apie jokius neigiamus dalykus ir neverkiame dėl to, kad turime daugybę negerų savybių. Mus tai turi mažiausiai jaudinti!
Tai – šviesos darbas. Ji ateis ir viską ištaisys. Mano problema, kaip ją pritraukti. Jeigu sėdėsiu, verksiu ir graušiu save, man nieko nepavyks. Šviesą galima pritraukti tiktai tada, jei pradėsiu aukštinti jos savybes savo akyse – per savo draugus, per vienijimosi savybę, parodydamas visiems, kad to noriu.
Todėl mūsų darbą sudaro ne tai, kad studijuočiau savo neigiamas savybes, mėgaučiaus jomis, ragaučiau ir verkčiau gailiomis ašaromis: „Štai koks aš blogas!“. Tai blogiausia, kas gali būti. Tuo mes kaltiname Kūrėją už tai, kad Jis mus tokius sukūrė. Juk viskas, kas vyksta, kyla iš Jo.
Atvirkščiai, kai siekiame gėrio ir pradedame suprasti, kad visas blogis – tai tiesiog matomas mūsų vidaus antspaudas tam, kad pakiltume virš jo ir dar labiau siektume gėrio, tada visa tai tampa labai reikalinga, svarbu. Bet tiktai veržiantis į teigiamą pusę!

Iš  2014 m. rugsėjo 18 d. Sankt Peterburgo kongreso 2-osios pasiruošimo pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesigraužk, kaip pagautas vagis

Prisikasti iki tikrojo egoizmo

Prieš prigimtį

Kongresas Sankt Peterburge. 6-oji pamoka
Klausimas. Mes visada sakome: „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, ir visur tai naudojame – tarsi kamštį kiekvienai skylei. Jeigu kas nors mane nuskriaudė ar supykdė, aš paprasčiausiai reaguoju, kol prisimenu: „O, juk tai atėjo iš Kūrėjo. Na, jeigu iš jo, tai gerai!“
Kaip pasiekti būseną, kai reaguosiu į draugą su tokiu pat virpuliu, kaip į Kūrėją: „O, juk tai mano artimas!“?
Atsakymas. Tai neteisinga. Kūrėjo jūs nepasiekiate, todėl sakote: „Na, tiek to“, ramindami save ir sutikdami su tuo, kas vyksta. Tai savęs nuraminimas, kaip sakoma „opiumas liaudžiai“.
Iš tiesų, turi būti tobulo absoliuto atskleidimas. Kada tikrai suprasite ir pajausite, atskleisite Kūrėją, tada jūsų sutikimas su Juo įgaus tikros jėgos.
O iki to jūs tik raminsite save: „Nieko nepadarysi, Kūrėjas – tai Kūrėjas.“ Kaip rašoma draudimo polisuose: „Trenkė žaibas – nieko nepadarysi. Kas kaltas? – Antgamtinė jėga.“
Klausimas. Gal tokiu atveju trūksta analizės?
Atsakymas. Trūksta tik atskleidimo! Atskleidžiame ne prote, o jutimo organuose, induose (kelim). Reikia teisingai reaguoti.
Pirmiausiai privalome reikalauti išaiškinimo. Reikalauti, o ne paprasčiausiai sutikti, nes sutikdami viską, ką Jis jums daro, užglaistote. Jis nori sukelti rimtus tarpusavio jausmus, išsiaiškinimus, o jūs iš anksto sutinkate: „Ne, ne, nereikia, viskas gerai!“
Reikalaukite iš Kūrėjo paaiškinti!

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. kongreso Sankt Peterburge 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai kiekvienas atsako už visus

Kūrėjo link su sudaužyta širdimi

Greičiau praeiti paslėpties etapą

Penktoji pamoka Sankt Peterburgo kongrese
Klausimas. Kaip teisingai kurti norą „gavimas dėl davimo“?
Atsakymas. Gavimas dėl davimo yra neįtikėtinai sudėtingas dalykas, apie tai kol kas nereikia net galvoti. Mūsų pirmaeilis uždavinys – pakilti aukščiau savo egoizmo. O pasinaudoti ego dėl davimo – tai aukštasis pilotažas.
Klausimas. Bet išėjimas iš savo prigimties – ne mažiau nei „aukštasis pilotažas“?
Atsakymas. Ne,  kur kas mažiau. Viskas prasideda nuo to, kad žmogus anuliuoja save prieš grupę. Auga tikslo svarba, vadinamosios „lo lišma“ pakopos, kai žmogus vis dar yra egoizme, bet palaipsniui juda išėjimo iš jo link.
Išėjimas iš egoizmo vadinamas machsomo – sąlyginės ribos tarp materialiojo ir dvasinio pasaulių – perėjimu. Toliau žmogus pradeda kilti „davimo dėl davimo“ pakopomis, kol pasiekia penkiasdešimtąją pakopą ir tik po to pradeda kopti „gavimo dėl davimo“ pakopomis.
Klausimas. O jeigu aš neturiu noro jungtis su kitais, kas tada?
Atsakymas. Tokio noro niekas neturi. Jis kyla iš būtinybės. Jei norite geruoju pasiekti tikslą gyvenime, jums reikia visa tai praeiti. O jei ne, tai teks praeiti priverstinai. Nuo pat pradžių neturite jokio noro dirbti prieš egoizmą – jūs absoliučiai sveikas žmogus. Tik tikslo svarba privers jus dirbti prieš jį.

Iš 2014 m. rugsėjo 21 d. penktosios pamokos Sankt Peterburgo kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Mano tikslas – panorėti

Veikiami egoizmo narkozės

Sankt Peterburgo kongresas. 2-oji pamoka
Klausimas. Baimė, susipynusi su meile – tai ir yra tas nerimas, virpėjimas prieš Kūrėją? Ar tai kažkoks naujas, mūsų pasaulyje dar nepasireiškęs, jausmas?
Atsakymas. Mes nekalbame apie tai, kas pasireiškia mūsų pasaulyje, t. y. egoistiniuose noruose. Juk juose nėra nieko, išskyrus gyvūninę baimę dėl savo žemiško egzistavimo ir meilę malonumams, užpildantiems mano gyvūninę esmę.
Mes nekalbame apie tai, ką jaučia gyvūninis kūnas, o bandome įsivaizduoti save  duodančiaisiais, ten kur karaliauja dvi savybės: meilė ir virpulys. Mes galvojame tik apie tai, kas vyksta ne mumyse, o išorėje, kas nukreipta į kitus, o per juos į Kūrėją – bendrą davimo ir meilės savybę.
Klausimas. Kodėl nejaučiame to virpulio, apie kurį Jūs kalbate?
Atsakymas. Nes dar nepasiekėte reikiamos išsivystymo stadijos.
Kai žmogus kuo nors labai rūpinasi, virpa, nerimauja, jam atrodo, kad jis labai stengiasi, bet nepasiekia to, ko jam reikia. Tada pradeda svarstyti: „Kas yra? Turėtų pavykti, bet nepavyksta. Aš tiek metų mokausi, tiek daug dirbu su savimi, tiek platinu, tiek padariau! Kur suklydau, kas nepavyko? Kodėl nematau teigiamų pokyčių? O gal pokyčiai tame, kad aš jų nematau? Bet aš turiu tai žinoti”. Žmogui kyla reikalavimas. Jis kyla dėl jo pastangų.

Iš 2014 m. rugsėjo  19 d. kongreso Sankt Peterburge 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nepavesti grupės