Kongresas Sankt Peterburge, 2 paruošiamoji pamoka
Remdamiesi bendro noro sudužimo supratimu ir nuoseklaus jo ištaisymo metodika, mes organizuojame mūsų darbą grupėje, kongresuose, dešimtukuose ir t. t. Viskas grindžiama medžiagos studijomis: kaip ji subyra po sudužimo ir kokiu būdu po to susijungia, veikiant Šviesai.
Gaudami kabalistų palinkėjimus ir patarimus, užrašytus mums artima psichologine forma, mokomės, kaip elgtis, kaip vienytis grupėje, palaikyti draugus, siekti būsenos, kurioje įsipareigosime vienas kitam palaikyti mūsų sąjungą.
Šios sąjungos vykdymas, darnus ketinimas būti joje, vadinamas laidavimu, kai kiekvienas iš mūsų yra pasiruošęs laiduoti už draugą.
Būtent šis darbas mums parodo, kad negalime ištaisyti savęs. Priešais mus milžiniškas pasaulis, bet pasirodo, kad jis tik atrodo mums milžiniškas, nes yra padrikas, išplėstas mūsų egoizmo. Kai tik pradedame jį rinkti – matome, kad tai viena vientisa masė, viena vieninga jėga.
Tada imame suprasti, kad pasaulis ne toks, kokį įsivaizdavome. Tai, ką matome aplink save, iš tikro yra mūsų vidinių savybių atspindys. Nors mums tai atrodo visiškai nerealu ir netgi fantastiška, bet visi žmonės, pastatai, Visata – viskas, kas yra pasaulyje, yra mano vidinių savybių – negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų ir žmogiškųjų – atspindys.
Keturi mano vidinių savybių lygmenys (negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogiškasis) – tai keturi skirtingi avijuto (noro storio) lygmenys. Pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis norai manyje veikia taip, kad aš juos įsivaizduoju kaip atitinkamus vaizdus.
Tačiau, kai žmogus dirba ne tik su skiriančia, bet ir su vienijančia jėga, iš karto ima suprasti, kad iš tikrųjų yra taip. Kad iš tikrųjų mūsų pasaulis – tai iliuzinė Visata (dabar jau taip linkę manyti daug fizikų), kad tai daugybė visatų, patalpintų viena į kitą, ir visas pasaulis yra tik tam tikra holograma, matrica. Tai, ką kabala rašė prieš 3-4 tūkstančius metų, tai, ką Adam Rišon matė dar prieš 5 700 metų, šiandien apie tai, pagaliau, kalba fizikai.
Todėl mums reikia greičiau pasiekti mūsų pirmąją dvasinę pakopą, tada neturėsime problemų, imsime suprasti, kaip viskas sudaryta. Svarbiausia – pati pirmoji pakopa, kuri, iš tiesų, yra pati sudėtingiausia, o po jos mumyse jau susiformuos įgūdžiai, atsiras supratimas to, kas vyksta.
Tačiau dabar iš visiškos nežinios turime patekti į kitą pasaulį. Todėl kabalistai suveda viską į paprastus veiksmus. Jie nekalba apie aukštas materijas, nes apie tai dar nėra kam kalbėti. Jie nekalba apie kokius nors protingus veiksmus vidiniuose ketinimuose, tvarkantis savyje, nes mes šito dar nejaučiame.
Nė vienas iš mūsų nejaučia, kad jame yra visi pasauliai, kad žmogus tarytum Begalybės pasaulis. Suvokdamas Begalybės pasaulį, žmogus suvokia jį visą. Galiausiai išeina daugialypė pasaulių sistema, kai visi mes ir kiekvienas iš mūsų, būdamas visa sistema, įeiname vienas į kitą.
Kabalistai nekalba apie tai, nes žmogus painiojasi, tai nieko neduoda. Jie paprasčiausiai pataria mums, ką daryti, ir iš jų patarimų kyla visi elgesio grupėje dėsniai bei taisyklės, kurias studijuojame, kad galėtume surinkti, sutelkti grupę. Tai svarbiausia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d.2-osios paruošiamosios pamokos Sankt Peterburge

Daugiau šia tema skaitykite:

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Aukštesniojo pasaulio formulė

Kongresas Sankt Peterburge. Paruošiamoji pamoka Nr. 2
Klausimas. Ilgus metus užsiimame kabala, suprantame savo kelią, siekiame davimo savybės, bet paskutinę akimirką pradedame baimintis, kaip suderinti gavimą ir davimą, t. y. kyla davimo savybės baimė. Suprantu, kad tai reikia padaryti ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo. Kaip neišsigąsti?
Atsakymas. Kas gi jums duoda šiuos pojūčius? Kas valdo jūsų jausmus, protą? Kas slypi jumyse ir sukelia jums tokius suvokimus? – Kūrėjas. Tai ir kalbėkitės su Juo tada, kai Jis suka jumyse rankenėlę, derindamas jūsų jausminį ir protinį aparatą tam tikram jautrumui.
Kam Jis tai daro? Susijunkite su Jo darbu, pradėkite tyrinėti, ką Jis tokiu būdu jumyse sukelia ir kodėl. Palaipsniui pajausite esantys Jo partneriai.
Juk Jis visa tai sukelia ne jumyse, o jūsų vadinamajame nore, kurį sukūrė, o dabar dirba su tuo, sukeldamas jame tam tikrą trikdį. Pagal tuos trikdžius turite rasti teisingą atsakymą, ką jūs norėtumėte, kad Jis padarytų. Arba jūs sutinkate su tuo, kad Kūrėjas darytų viską, ko trokšta, bet išmokytų jus teisingo požiūrio į Jį. Pradėkite ieškoti teisingo dialogo su Kūrėju!
Tačiau jeigu tai darysite, neperleidę per grupę, tai čia bus ne Kūrėjas, o tik jūsų psichologinės, jausminės ir proto išvados. Kūrėjas yra dešimtuke. Čia slypi visų psichologų ir kitokių tyrinėtojų, nesugebančių suprasti, kur gi Jis slepiasi, problema.
Klausimas. Sakėte, kad davimo pojūčio siekis pasireiškia akimirkai, o po to nusprūstame, vėl pajaučiame akimirkai ir vėl nusprūstame. Ar tam, kad pajaustume mūsų sąjungą, turime visi tą pačią sekundę šito panorėti?
Atsakymas. Trumpalaikis bendras noras mums nepadės. Turime sukaupti savyje tam tikrą potencialą per tam tikrą laiką, bet mūsų įtampa turi būti teisinga. Tai vadinasi „pasaulis, metai, siela“ (olam, šana, nefeš). Kitaip tariant, nesvarbu, kokius pokyčius praeiname, jeigu tai teisingai nukreipiame į tikslą, susijungiame kartu, atrandame tarpusavyje aukščiausią tašką ir susijungiame su juo, tada mumyse palaipsniui susikaupia būtina įtampa, ir Kūrėjas atsiskleidžia.

Iš 2014 m. rugsėjo 18 d. antrosios paruošiamosios kongreso Sankt Peterburge pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Įsiklausyk į Jo balsą

Meilės įstatymas

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Klausimas. Ką daryti, jeigu žmogus stengiasi visur dalyvauti, bet ne visada yra galimybė fiziškai būti su grupe?
Atsakymas. Jeigu žmogus nori būti su grupe, bet neturi tokios galimybės, jis nekaltas.
Tarkim, buvau paimtas į kariuomenę, o grupė tuo metu rengia kongresą. Nieko negaliu pakeisti.
Kai mane valdo kita jėga, kurią, be abejonės, pasiuntė Kūrėjas, man nelieka nieko kito, kaip tik jai paklusti. Vadinasi, aukštesnysis valdymas taip veikia mane arba prieš mane – nesvarbu kaip.
Jeigu jai paklūstu, nieko neprarandu, nedalyvaudamas kongrese. Bet tik tuo atveju, jeigu tikrai viską atiduočiau, kad ten būčiau, o aplinkybės klostosi taip, kad negaliu, – Kūrėjas užtvėrė mane iš visų pusių.
Tuomet žmogus turi sau pasakyti: „Aš tai priimu, bet vis tiek būsiu maksimaliai susijungęs su draugais. Aš paklūstu aplinkybėms, kurias Tu man sukūrei. Vadinasi, man geriausia – būti tokioje būsenoje.“
Būtina sutikti su Kūrėju! Bet tik po rimtos analizės, ir neieškoti visokių pasiteisinimų!

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 2-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykitės žiūrėti į save iš šalies

Nepavesti grupės

Kaip atskleisti Kūrėją

Klausimas. Kaip pereiti nuo gyvūninės smūgių baimės prie dvasinės baimės?
Atsakymas. Toks perėjimas įmanomas, jei bus tinkama aplinka. Jeigu man svarbus Kūrėjas, tada svarbiausia – ne gauti smūgiai, bet galimybė Jam duoti. Viskas priklauso tik nuo svarbos.
Kai vaikas serga, tėvai negalvoja apie tai, kaip jaučiasi patys, nesirūpina, kaip skaniau patiems pavalgyti, o bėgioja su juo pas gydytojus. Juk jiems svarbiausia vaiko sveikata. Viską lemia tikslo svarba.
Todėl mums reikia padedant aplinkai pakelti Kūrėjo, tikslo svarbą. Jei tikslas svarbus, tai daugiau dėl nieko nesijaudinsiu – galvosiu tik apie tai, kaip Jam padaryti ką nors gera. Tai lyg kūdikis, apie kurį nesiliauju galvoti ir rūpintis. Mane tai daryti verčia meilė.
Jei aplinka įteigs man Kūrėjo svarbą, imsiu galvoti, kaip Jam duoti. Tuomet davimas Kūrėjui virs gavimu, juk aš mėgausiuosi duodamas tam, kurį myliu.
Bet kyla klausimas, dėl ko duodu: ar savo, ar Jo malonumui? Čia ir prasideda analizė. O gal Kūrėjas man svarbus dėl to, kad per Jį užpildau save, pasiekiu Aukštesnįjį pasaulį? Kitaip tariat, tiesiog Jį išnaudoju.
Turiu žinoti, kad iš tikrųjų duodu Jam nesavanaudiškai. Ir čia suprantu, kad privalau atsiriboti nuo bet kokio atsakomojo gavimo, bet kokios naudos sau. Man geriau net nežinoti, kad Jam duodu, nes šis žinojimas – jau malonumas, ir labai didelis.
Jeigu žinau, kiek daug Jam daviau ir kaip Jis mėgaujasi, tai patiriu labai didelį malonumą. Kūrėjas žino apie mane, mes vienas kitam duodame, esame susiję – dėl šito verta dirbti. Patarnaudamas didžiam, pats tampi tokiu.
Turiu pasiekti būseną, kai duodamas nenorėsiu gauti už tai jokios kompensacijos. Tada imu ieškoti, kaip atsiriboti nuo bet kokios atsakomosios reakcijos, tarsi metu visas pastangas, visą meilę į atvirą kosmosą ir nejaučiu jokio atsako. Prašau tik tokios jėgos, kuri leistų man tai padaryti, ir pojūčio, kad vis dėlto duodu Kūrėjui, o ne šiaip sau praktikuojuosi.
Čia ir gimsta siekis suvokti dvasinę Kūrėjo formą: Jis nuo manęs atskirtas ir sykiu suteikiantis galimybę tiksliai dirbti Jo atžvilgiu. Tai unikali sistema, leidžianti man atsiplėšti nuo savo egoizmo ir panaudoti jį davimui Kūrėjui, gaunant tikslius ženklus, kaip dirbti.
Tai nėra paprasta, bet tokia sistema mums atsiskleidžia. Ji jau sukurta dėl sudužimo ir ištaisymų aukštesniuosiuose Acilut, Brija, Jecira, Asija pasauliuose.
Bet svarbiausia – įsijungti į grupę, kuri praktiškai atves mus į tokią dvasinę būseną. Nesvarbu, ką apie ją skaitėme ir kiek supratome – Kūrėją suprasime dirbdami praktiškai, iš Jo veiksmų.

Iš 2014 m. rugsėjo 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Neribota prieiga prie Kūrėjo kompiuterio

Grupė – ypatinga substancija

Meilės įstatymas

Kongresas Sočyje. Antroji pamoka
Klausimas. Ką reiškia „teisingu ketinimu suteikti malonumą Kūrėjui“? „Suteikti malonumą Kūrėjui“ skamba kažkaip abstrakčiai…
Atsakymas. Sakykime, mums teko garbė dirbti vienam su kitu. Mes turime tapti draugais. Aš turiu pasiekti būseną, kai jaučiu tave tokiu artimu sau, kad tarp mūsų susidaro bendras abiem darinys: mes kaip Siamo dvyniai, turintys vienas kepenis ar širdį, o visa kita – atskira.
Tarp mūsų iškyla kažkas bendro, tame bendrume jaučiu Kūrėją, kuris sujungia mus. Jis specialiai atskyrė mus vieną nuo kito, o dabar jungia, kol, galiausiai, susijungiame į vieną visumą.
Klausimas. Kam tada aš suteikiu malonumą?
Atsakymas. Tu atskleidi mūsų tarpusavio ryšyje bendrą jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“ ir jauti, kiek Jis džiaugiasi šia būsena, kai susiliejame tarpusavyje ir virstame „vienu“. Susiliedami į vieną visumą, joje jaučiame Kūrėją, nes „vienas“ – tai jau bendras indas (kli), kuris gali pajausti savo Aukštesniąją šaknį – Kūrėją.
Tai tiksliai vienas veiksmas, nieko kito gamtoje nėra. Kaip matematikoje: yra nulis ir tai, kas skiriasi nuo nulio. Visa kita tuo pagrįsta. Todėl, kai tu tik pasieki „vienetą“, kai tu ir draugas susiliejate, „vienete“ atskleidi jo Aukštesniąją šaknį – Kūrėją, ir visos jūsų pastangos susijungti tarpusavyje dabar virsta džiaugsmu, kurį atskleidžiate Jame.
Pastanga teisinga yra tada, kai susijungiate kartu, kaip „vienas žmogus su viena širdimi“. „Su viena širdimi“ – tai reiškia, kad jūs turite vienus norus, vieną ketinimą, vieną sumanymą, vieningus siekius padėti, papildyti vienas kitą. Tai yra tai, ką čia būtina pasiekti nors vienoje konkrečioje vietoje su šiomis sąlygomis.
Klausimas. Į ką aš turiu save kreipti?
Atsakymas. Kad tave paveiktų Aukštesnioji šviesa. Tai turi padaryti tu! Tik tu gali Ją įjungti. Egzistuoja tam tikras jungiklis, ir kai tu jį įjungi, Aukštesnioji šviesa veikia.
Klausimas. Kur yra šis jungiklis – prote ar širdyje?
Atsakymas. Širdyje. Protas reikalingas tam, kad suprastum, ką daryti su širdimi. Jungiklis yra širdyje, kitaip tariant noruose: į ką jie nukreipti, į kokias būsenas. Būsena, kurią aš panoriu pajausti, yra širdies nukreipimas.
Komentaras. Nieko nesuprantu…
Atsakymas. Gerai, kad supranti, jog nieko nesupranti. Vadinasi, tavyje jau yra labai geras vidinių savybių, pojūčių rinkinys. Tu supranti, kad tai nėra lengva, kad viskas išslysta, kad mūsų egoizmas kliudo mums. Ką galime su juo padaryti? Būtent dėl noro viską giliai pajausti tu sakai, kad nieko nesupranti. Širdis supranta, o ne protas. Nepainiokim! Protas suteiktas tam, kad išanalizuotume mūsų būsenas.
Aš stengiuosi atsakyti jums tik jausmais, nors sugebu viską išdėstyti grafiškai kaip tai daro kiti kabalistai. Kai mano mokiniai neturėjo jokių dvasinių būsenų, aš braižiau jiems brėžinius. O dabar, kai vidinės būsenos yra, aš kreipiuosi būtent į jas. Kam braižyti? Kiekvienas žmogus jau braižo savo širdyje.
Įjunk jungiklį, kad tave veiktų Supančioji šviesa. Niekas kitas nepadės! Tik Šviesa! Bet kryptį tu turi žinoti, turi teisingai ją įsivaizduoti.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. antrosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Kūrėjo valdymo debesyje

Padėkite suprasti, ko aš noriu

Kongresas Sočyje. 4-oji pamoka
Visi pasaulio konfliktai, visi karai sumanyti iš aukščiau tam, kad pajustume Kūrėjo Šviesos poreikį, suprastume, jog patys negalime nieko padaryti. Turime tiesiog pakelti rankas ir šauktis pagalbos. Neįtikėtina, kas vyksta pasaulyje. Staiga iš skirtingų šaltinių ir dėl skirtingų priežasčių visur kilo didžiulė neapykanta.
Beje, tai tokie konfliktai, apie kuriuos anksčiau nebūtume galėję ir pagalvoti, įsivaizduoti, kad jie įmanomi. Baisu žiūrėti į tokią milžinišką šalį kaip Ukraina, kuri plėšoma į gabalus.
Nemanau, kad dėl to reikėtų kaltinti Ameriką ar Europos Sąjungą. Visa tai mums organizuoja Kūrėjas. Priežastis viena – turime pakilti virš mūsų prieštaravimų. Pakilti tiek, kad jie baigtųsi. Tai labai rimtas darbas.
Iš viršaus su mumis žaidžia, o mes viską turime nukreipti į susivienijimą. Žemiškais būdais nieko neišspręsime.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 4-osios Sočio kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mažas mygtukas didelei Šviesai

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Negalima stovėti vietoje

Kongresas Sočyje. Antroji pamoka
Klausimas. Ką reiškia būti panašiam į Šviesą?
Atsakymas. Šviesa – tai davimo savybė, kuri pasireiškia mumyse tik vienu – abipusio ryšio – būdu. O ką man duoti? Kam? Kaip? Ką aš turiu? Gal atiduoti tau savo kavą ar gabalėlį duonos?
Ne, duoti – tai reiškia duoti ne kažką išorinio, o save, kitaip tariant, prilipti prie kito, prie kito norų, ieškojimų, siekių ir visapusiškai padėti. Tame randame davimo savybę ar dar aukštesnę, meilės, savybę. Taip pasireiškia mūsų panašumas į Kūrėją. Kaip Jis, būnantis mumyse, nori pasireikšti, taip ir mes norime šito kiekvieno draugo atžvilgiu.
Todėl neįmanoma tapti panašiam į Kūrėją anksčiau nei aukštesniojo poveikio pagalba tapsi panašus į Jį savo draugų, nors vieno iš jų, atžvilgiu. Kai veiki ne dėl savęs, visas pasaulis tau absoliučiai nerūpi, jis nejuntamas, beskonis. Bet jei gali su juo susijungti, tai tampi panašus į Kūrėją.
Visas išorinis pasaulis – tai Kūrėjo pasireiškimo būdas, priešingas mums. Kai tik pritraukiame šį pasaulį prie savęs ir susiliejame su juo meilėje visiems – neapkentėjams, priešams, milijardinei masei, kuri mums absoliučiai abejinga, – šitaip palaipsniui, ratais, vystome tokį patį santykį su Kūrėju. Kūrėjas yra juose, ir juose randame Jį. Tai vadinama: „Savo tautoje esu Aš“.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. antrosios pamokos Sočio kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugialypis Šviesos poveikis

Viską daro Jis, bet sprendžiu – aš

Apsiginkluoti aukštesniąja Gamtos jėga

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Klausimas. Kad ištaisytų, subalansuotų egoizmą, žmogus turi jį jausti kaip blogį. Kaip abejingumą kitiems, kietaširdiškumą pajausti kaip nepakenčiamą blogį?
Atsakymas. Abejingumas – rimčiausia problema. Kai nekenčiu – gerai, kai myliu – labai gerai, bet 99 procentai mūsų gyvenimo praeina jaučiant abejingumą. Žmonės laiko tai normaliu gyvenimu.
Kas padėtų išvesti mane iš abejingumo, pažadinti ir palaikyti tokioje būsenoje kiekvieną gyvenimo momentą? – Tiktai aplinka.
Jūs praėjote itin geras smarkaus jautrumo padidinimo būsenas, pajutote labiau vidinį nei išorinį poreikį keistis. Yra ko pavydėti!
Jeigu visos mūsų grupės būtų tokios, ir bendra būsena būtų kur kas geresnė. Tai galima pasiekti artimiausiame kongrese, pasistengus pasiruošti ir perduoti visiems savo pojūčius, kuriuos išgyvenote, išgyvenate, pasistenkite iš naujo atkurti juos savyje. Tai įmanoma!
Jeigu sujungsite visų 300 draugų, buvusių Sočyje, išgyventas būsenas ir padauginsite jas 5 kartus tai masei, kuri bus kongrese, o tada 500 kartus masei, pasklidusiai po visą pasaulį (netgi dar daugiau), tai galėsime labai daug pasiekti.
Tai vienas iš efektyviausių būdų, nes jūs padauginsite savo pojūčius, reikalavimus, siekį susijungti tarpusavyje, egoizmo neutralizaciją, norą būti viena visuma iš to kiekio žmonių, kuriuos galėsite pabudinti, sukeldami jiems pavydą, parodydami, kaip jumyse tai veikia, o juose – ne. Tada įvyks jūsų siekio padauginimas iš jų troškimo, ir efektas bus milžiniškas.

Iš 2014 m. rugpjūčio 25 d. 2-osios Sočio kongreso pamokos

Kongresas Sočyje. 6-oji pamoka
Klausimas. Ar galima atskleisti Kūrėją per materialius malonumus?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, ką laikome materialiais malonumais: malonumas dėl savęs ar malonumas, įvilktas į fizinius mūsų pasaulio veiksmus.
Jeigu malonumas įvilktas į fizinius veiksmus, atliekamus mūsų pasaulyje, jame galime atskleisti Kūrėją. Jeigu malonumas gaunamas dėl savęs – negalime. Bet koks veiksmas „dėl savęs“ vadinamas materialiu, o „ne dėl savęs“ – dvasiniu.
Kai mes tarpusavyje susijungiame iki visiško susiliejimo, pasiekiame tokią materialią būseną, kurioje atsiskleidžia Kūrėjas. Tai vyksta tik su sąlyga, kad jungiamės aukščiau savo asmeninių ambicijų ir norų. Visa kita daro Šviesa, tuo nereikia rūpintis, tik susipainiosi.
Reikia studijuoti Rabašo ir Baal Sulamo straipsnius, kur įterpta informacija apie dvasinio darbo sąlygas, kurių turime stengtis laikytis. Jos turi tapti privalomomis sąlygomis, su kuriomis susidūrę galime tikrinti save.
Tada Šviesa sukurs jumyse reikiamas savybes, jūs pradėsite jausti, kad visas materialusis pasaulis, iš tiesų, ne materialus, o tik toks atrodo. Taip mūsų sąmonėje jį piešia dvasinės jėgos. Kai pro šitą atvaizdą mums ims ryškėti vienintelė gamtos jėga, pradėsime pagaliau suprasti ir savo suvokimo paslaptis bei savybes.

Iš 2014 m. liepos 14 d. kongreso Sočyje 6-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas apleido mane, ar aš Jį?

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Finišas čia pat

Kongresas Sočyje. 2-oji pamoka
Šviesa – tai davimo savybė, o Kūrėją suvokiame kaip Šviesą. Iš tikrųjų yra aukštesnioji Šviesa ir dar aukščiau – jos šaltinis, kuris galbūt ir nepasižymi tokiomis pačiomis savybėmis, t. y. kažkas visai atsieta nuo mūsų.
Juk mes jaučiame Kūrėją savo savybėmis, pojūčiais, savo kėlim (indais), jutimo organais, ir tuo remdamiesi sprendžiame apie Jį, priskirdami Jam tam tikrus vardus ir ypatybes. Iš tikrųjų nežinome, kaip Jis juntamas ne mūsų suvokimo organais ir kaip atrodo. Žmogus suteikia Kūrėjui vardus pagal tai, kaip pats Jį suvokia.
Kūrėjo pajutimas gali būti daugialypis, įvairiapusis. Šviesa vadinamas toks Kūrėjo pajutimas, kuris mus moko, taiso, užpildo ir suteikia formą, taip kaip vaikas suvokia savo tėvus keliais pavidalais – kaip mokančius, ginančius ir besirūpinančius juo.
Todėl Šviesa – tai toks Kūrėjo suvokimas, kai mes iš esmės jaučiame ne Jį, bet jėgą, suteikiančią mums formą, taisančią ir keičiančią, kad galėtume Jį pajusti.
Kitaip tariant, Kūrėjo poveikis mums, kuris ruošia mus suvokti Jį patį, vadinamas Šviesa. Suprantama, kad Jis ir Šviesa – tai vienas ir tas pats. Juk už mūsų ribų egzistuoja tik ši viena šaknis. Be jos esame tik mes, vienas žmogus. Galų gale visa kita kiekvienas iš mūsų palaipsniui suvoksime kaip savo dalis.
Vis dėlto viską suvokiame taip, kad pirmiausia reikalaujame Kūrėjo šviesos ir tik po to norime su Juo susilieti. Tai teisingas santykis su Juo. Jei nori tapti panašus į Jį, elgtis su Juo taip, kaip Jis elgiasi su tavimi, turi galvoti, kaip pasikeisti, išsitaisyti. Tuomet galima suartėti su Juo. Tada mūsų santykis su Šviesa bus orientuotas į išsitaisymą ir į panašėjimą su Kūrėju vienas kitam duodant, kaip kad daro šeimininkas ir svečias.
Bet kokiu atveju Šviesa dalijasi, veikdama mus daugybe skirtingų būdų. Tai proto, jausmų Šviesa, kurios veikiami imame jausti ir suprasti, kas mes tokie, kuo skiriamės nuo Kūrėjo.
Bet koks supratimas remiasi mūsų ir Kūrėjo skirtumu, net ir šiame pasaulyje suvokdami kitus žmones, situaciją, nesvarbu ką, vis tiek jaučiame Kūrėją. Mums atrodo, kad tai kažkokie žmonės, pavidalai. O iš tikrųjų viskas ne taip. Jaučiame tik Kūrėją.
Todėl nereikia savęs apgaudinėti, juk kai būni su kuo nors, ypač su draugais, turi suprasti, kad tai Kūrėjas. „Nėra nieko, tik Jis“ – tai vienas iš paaiškinimų, kad nėra nieko daugiau, tik žmogus ir Kūrėjas. O visa kita, kas mums atrodo, kad egzistuoja, tėra mano sielos dalelės. Todėl pats svarbiausias santykis su Kūrėju – Tora.
Tora – tai visos būsenos, kurias turime pereiti, kad taptume visiškai panašūs į Kūrėją. Tai visa Šviesa, kurią turime priimti, kad mumyse įvyktų pokyčiai nuo pirmapradės egoistinės savybės iki galutinio išsitaisymo.
Iš pradžių pereiname egoizmo apribojimą, po to – jo neutralizavimą, dar vėliau  – ištaisymą, tai yra egoizmo naudojimą davimui. Dėl šių ištaisymų suvokiame Kūrėją ir pamatome, kad Jis su mumis elgiasi kaip rūpestingas, mokantis tėvas.
Jaučiame mokymosi poveikio laipsnį, vadinamą Šviesa. Kai šis poveikio laipsnis realizuojasi, imame jausti patį Kūrėją. Dėl jau ištaisytų savybių ir ypatybių kaskart jaučiame Jį vis kitaip, naujai.

Iš kongreso Sočyje 2-osios pamokos, 2014 m. rugpjūčio 25 d.