Klausimas. Kai miršta mokytojas, ar mokiniui lieka ryšys su juo?
Atsakymas. Ryšys lieka. Jeigu mokinys yra dvasiniame lygmenyje, jis šį ryšį supranta, palaiko. Priklausomai nuo jo lygmens, praktiškai nėra jokio skirtumo, ar mokytojas greta jo fiziškai, ar ne.
O jeigu tai paprastas mokytojas, kaip fizikas ar matematikas, ten, žinoma, jokių ryšių nėra. O čia ryšys tęsiasi, ir niekaip nenublanksta dėl to, kad mokytojas išėjo. Netgi priešingai – ryšys tampa tvirtesnis, tikslingesnis, tyresnis, aiškesnis, skambesnis.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės informacijos perdavimas

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Mokytojo ryšys su mokiniu

Klausimas. Ar galima sakyti, kad Kūrėjas per mokytoją moko mokinį?
Atsakymas. Žinoma. Taip vyksta pradedant nuo pirmojo kabalisto Adomo ir toliau per visą Toroje aprašytą kabalistų eilę: Nojų ir visus jo sūnūs, kurie iš tikrųjų ne sūnūs, o mokiniai, iki pat Abraomo.
Ir toliau nuo Abraomo per visus kitus kabalistus – Izaokas, Jokūbas ir t. t. – jo vaikus ir anūkus. Kabaloje giminystės ryšiai reiškia giminingas sielas, pagal perduodamą dvasinę informaciją.
Kai Toroje sakoma, kad kažkas kažką pagimdė, kalbama apie dvasinius objektus (parcufim), kurie gimdo vieni kitus, mezgasi ir vystosi.
Klausimas. Kitaip tariant, Izaokas ne Abraomo sūnus, o jo mokinys?
Atsakymas. Žinoma. Jis galėjo turėti 20 žmonų ir 100 vaikų. Ir kas iš to? Toroje nurodomi būtent mokiniai.
Klausimas. Kai sakoma „Abraomo šeima“, ką reiškia „šeimos“ sąvoka?
Atsakymas. Dvasinė būsena: Abraomo noras, vadinamas „Sara“, iš kurio mezgasi siela, vadinama Izaoku – kairiąja linija.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuris arčiau mokytojo?

Perduoti – iš žmogaus žmogui

Šviesa ieško suvienytos širdies

Klausimas. Mokytojas kabalistas pats sau renkasi mokinius, ar mokinys eina paskui mokytoją ir prašo jį mokyti?
Atsakymas. Nei viena, nei kita. Mokytoją ir mokinį skiria iš aukščiau. Beje, suartina taip, kad tarp jų susikuria santykiai tam tikru atstumu. O po to, priklausomai nuo to, kaip stengiasi užmegzti ryšį su Kūrėju, mokinys vis labiau artėja prie mokytojo.
Klausimas. Rabaš pats atėjo ir pasiėmė jus ir pirmojo mokytojo Hilelio?
Atsakymas. Taip, nes nebūčiau galėjęs pats palikti Hilelio. Nuo jo neįmanoma atsiplėšti, nes mano egoizmas gavo tokius malonumus, atsakymus ir pripildymus, kad neįmanoma perduoti.
O pas Rabašą atvirkščiai – atsisėdai, atsivertei „Mokymą apie dešimt sfirų“, beveik visi žodžiai nesuprantami. Aš, jis ir dar keletas žmonių sėdime ir skaitome. Ir taip visą pamoką. Kitaip tariant, čia imi pritraukti Šviesą priklausomai nuo savo ketinimo. O su Hileliu užsiimdamas gauni tik žinių.
Klausimas. Kokie ryšiai egzistuoja tarp mokytojo ir mokinio?
Atsakymas. Tarp jų egzistuoja tik ryšys per Kūrėją, nieko kito. Viskas eina per Jį, kad būtų pasiektas aukštesnysis tikslas.

Iš 2017 m. spalio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Pasitikėk tuo, ką sako širdis

Mokytojas ir mokinys – ryšys tarp pakopų

Klausimas. Koks mokytojo vaidmuo vystant manąją sielą?
Atsakymas. Mokytojas – tas, kuris moko jus, nurodo jums kryptį, palaiko jus. Dėl jo metodikos vystotės, aklai sekdami ja, mat dvasiniame pasaulyje galima eiti tik taip.
O jeigu eidami paskui mokytoją įjungiate savo protą, žinias, šio pasaulio ketinimus, tuomet jums nieko neišeis.
Mokytojas – tas, paskui kurį einate užmerktomis akimis, atlikdami viską, ką jis sako.
Klausimas. Kaip pasitelkus knygas galima paspartinti sielos vystymąsi?
Atsakymas. Lygiai taip pat reikia elgtis su knygomis. Yra trys veiksniai, paskui kuriuos einame užsimerkę: mokytojas, knygos, grupė.
Tereikia suprasti, ką reiškia „užmerktomis akimis“: užmerkiant akis ten, kur nori įsikišti mūsų egoizmas. Štai taip nedelsdami turime jam užkirsti kelią. Visur kitur eiti atsimerkus. Kabala – tai mokslas, išmintis.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip padėti mokytojui?

Pajusti mokytojo norą

Kūrėjo garsiakalbis

Rabaš pasakojo, kaip jo tėvas, Baal Sulamas, kartą atvyko pas savo mokytoją į Pursovą, nedidelį miestelyje netoli Varšuvos. Laukdamas mokytojo jo kabinete, jis priėjo prie knygų lentynos ir atsitiktinai paėmė vieną iš jų. Tai buvo Ari „Gyvenimo medis“.
Vėliau jis pasakojo: „Atverčiau ją ir nusistebėjau! Joje buvo kalbama apie tai, ką norėjau visą gyvenimą žinoti!“ Vos tik mokytojas įėjo į kambarį ir jį išvydo, suriko: „Padėk į vietą!“ Tačiau Baal Sulamas jau įsiminė, kokia tai knyga, ir netrukus suradęs ėmė ją studijuoti.
Po keletos metų jis suprato, kad jis nebeturi ko mokytis nei iš savo mokytojo, nei apskritai būdamas Lenkijoje.
Tačiau, kaip sakė Rabaš, Baal Sulam nežinojo, kad jam prireiks dar 20 metų, kad pradėtų savo dvasinį kelią. Rabaš tuomet pasakė mažiau. Tai ne 20 metų, o daugiau.
Komentaras. Įsivaizduokite, kaip taip skamba pradedantiesiems!
Atsakymas. Reikia žinoti tiesą. Juk kalbame apie sielos transformaciją, apie sielos persikūnijimus, apie tai, kad nusileidžiame į mūsų pasaulį 70-80 metų, kad būtent per tą laiką pakeistume save ir išeitume į kitą dvasinę pakopą.
Tad nėra ko čia slėpti. Priešingai, tau duodama galimybė ir reikia ją išnaudoti. Nesi laisvas iki gyvenimo galo – tu įeini į šią sistemą. O kodėl tu gimei, kam egzistuoji? Tik dėl to.
Kabalos mokslas tik apie tai ir kalba. Nereikia apgaudinėti, menkinti jos svarbos, nes ji kalba apie žmogaus tikslą šiame pasaulyje, šiame gyvenime. Ir tas, kas nori tuo užsiimti, turi suprasti, kur jis einąs. Kitaip, atėjęs į kabalą, pavers iš jos visokius mistinius dalykus. Nors šiandien tai praktiškai nebeįmanoma.
Baal Sulam atvirai ir daug rašo apie tai savo knygų puslapiuose. „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“, savo laiškuose ir straipsniuose jis atvirai kalba apie tai, ko iki jo niekas niekada nekalbėjo.
Bet kas suranda jo knygas? Žmonės, kuriems to iš tiesų reikia. Jeigu žmogus atėjo pas mus mokytis, jis turi suprasti, kad šis ryšys – amžiams, jis privalo atlikti savo misiją.
Žinoma, jis gali išeiti ir iki gyvenimo galo užsiimti žemiškais reikalais, jei pavyks. Bet iš esmės nuo to nepabėgsi. Kalbama apie sistemą, kurioje visi norom nenorom turime dalyvauti.
Klausimas. Ar iš principo įmanoma, kad žmogus ieškos kito mokytojo?
Atsakymas. Taip. Jeigu jis išties ieško gyvenimo prasmės, tai privalo ieškoti.
Klausimas. Tačiau tam tikru metu jis turi aiškiai apsispręsti: „Čia!“ įsikibti dantimis ir laikytis?
Atsakymas. Tai pageidautina atlikti kuo greičiau, kad iš tikrųjų įsikibtum, antraip, gaila laiko.
Klausimas. Kaip žmogus atsivertęs knygą gali iš dviejų eilučių staiga suprasti: „Viskas! Čia atsakymas!“?
Atsakymas. Iki tol, kol radau savo mokytoją, keletą metų skaičiau tokius Baal Sulamo veikalus kaip „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų““ ir „Įvadas į kabalos mokslą“.
Tačiau, kai radau Rabašą, jis pasodino mane su savo mokiniu Hileliu, ir šis ėmė man aiškinti  „Įvadą į kabalos mokslą“, aš buvau tiesiog nustebintas.
Iki tol man neužteko paaiškinimų keletui žodžių ir būtent juose buvo raktas, kaip suprasti visą tekstą. Jei tai turi, eini toliau, o jei ne – prašoki, ir tekstas tau atrodo paviršutiniškas, įprastas.

Iš 2016 m. spalio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Slaptosios kabalisto praktikos

Garbė vadintis „Barucho sūnumis“

Kad atskleistum gyvenimo prasmę reikia Mokytojo. Jis organizuoja kiekviena dvasinio darbo žingsnį. Kitaip žmogus primena miške pamestą kūdikį.
Mokytojas moko KAIP galvoti, o ne KĄ galvoti. Jis moko būti savarankiškam nuo visų ir nuo savęs, nurodo tik vieną tikslą – atskleisti Kūrėją.
Dvasinis Mokytojas – tai dvasinė sistema, o ne žmogus. Jis perduoda mokymą: sukuria užduotis ir veda jų sprendimo link – ir Mokinys įeina į sistemą.
Dvasiniame kelyje tik ryšys su Mokytoju lemia galimą mokinio sėkmę. Ryšys su mokytoju apibrėžia ryšį su grupe ir Kūrėju.
Dvasinis Mokytojas – tavo aukštesnysis (parcufas, ACHAP), jis gimdo tavo sielą ir ją kelia. Jūsų ryšys amžinas ir nulemtas iš anksto.
Mokytojas – tas, kuris veda vaiką į kelia, iš kurio šis neišsuks visą gyvenimą. Kitaip tai ne Mokytojas?..
Ugdymas – tik veikiant aplinkai. Nuo vaikystės reikia atvesti vaiką į aplinką, kurios vertybės – vienybė.
Išmokyti gamtos dėsnį: Gamta – uždara sistema. Todėl vienybė gelbėja nuo visų nelaimių, o atitolimas – visų bėdų priežastis.
Kam reikalingas ugdymas? Jaunimui. Kad rastų vidinę mokymo prasmę ir pažabotų iš griaunančio ego augantį individualizmą.

Šiandien 26 metai nuo mano Mokytojo Baruch Šalom Levi Ašlag mirties, kuris buvo paskutinis iš didžiųjų kabalistų, sudarančių išminčių grandinę nuo Adomo iki mūsų dienų: Adomas, Abraomas, Mozė, Rašbi, Ari, Baal Sulamas, Rabaš ir daugybė tūkstančių tarp jų,
Rabašas parodė didžiulę narsą perduodamas mums kabalistinę metodiką, kad mes šioje kartoje galėtume ją atnešti visam pasauliui. Be jo darbų neturėtume tokios galimybės. Mačiau, kaip tvirtai jis laikėsi šio principo – atskleisti kabalos mokslą pasauliui – aukščiau bet kokių kitų interesų.
Šiandien ankstų rytą pakilome į Jeruzalę aplankyti jo kapo. Žinoma, ši vieta mums ne daugiau nei simbolis, paprotys, o ryšys su mūsų Mokytoju – gyvas, nuolatinis. Mes visi tikimės tapti jo vertais sūnumis, todėl mūsų grupė vadinasi Bnei Baruch – Barucho Ašlago sūnūs.

Daugiau šia tema skaitykite:

Garbė vadintis „Barucho sūnumis“

Kaip padėti mokytojui?

Naujasis Sinedrionas

Baruch Šalom Levi Ašlag (Rabaš) buvo pati artimiausia grandis mums iš didžiųjų kabalistų grandinės, per kurią aukštesnioji jėga atsiskleidžia pasauliui ir perduoda mums Torą.
Jis yra mūsų aukštesnioji pakopa ir vienintelis dvasinis parcufas, nuo kurio priklausome ir todėl mūsų mokymasis iš esmės remiasi jo straipsniais. Rabašas viską atliko tam, kad parengtų pagrindą būsimai kartai.
Nors tai nebuvo paprasta, jis rado savyje jėgų visiškai anuliuoti save savo didaus tėvo ir mokytojo Baal Sulamo atžvilgiu, visiškai nepaisydamas savęs. Ir todėl jis pasiekė visas dvasines pakopas. Iš jo darbų dar išvysime, kaip aukštai jis pakilo. Jo straipsniai parašyti labai šiltu stiliumi, itin rūpinantis skaitytoju, mokiniu.
Jo širdies būta itin plačios, šiltos, kupinos meilės. Tačiau jei įstengsime suvokti, kaip giliai parašyti jo straipsniai, išvysime, kad jis yra Acilut pasaulio GAR ir net aukščiau, ko neįmanoma įsivaizduoti.
Rabašas nutiesė mums kelią, rašydamas straipsnius ir nustatęs papročius, kurių stengiamės laikytis. Jis suteikė mums formą, kokia turi egzistuoti kabalistinė grupė. Taip mes ir tęsiame.
Baal Sulam buvo tarsi Ari, sukūręs dvasinio kilimo metodiką, o Rabaš – jos praktinė realizacija, tuo jis panašus į Baal Šėm Tov. Nė vienoje kitoje kabalistinėje knygoje nemačiau taip išsamiai aprašytos dvasinio darbo tvarkos: to, kaip žmogus turi organizuoti save savo artimiausioje aplinkoje, tolimesnėje aplinkoje, pasaulių sistemoje ir savo santykiuose su Kūrėju.
Visos šios sistemos, kurias žmogus turi praeiti, kad susilietų su aukštesniąją jėga, daugiau niekur nėra paaiškintos taip sistematiškai kaip Rabašo straipsniuose. Žmogus gali pasiimti šiuos straipsnius ir paskui juos eiti, juk jie jame kurs teisingą santykį, teisingas sąvokas.
Daugiau tokių knygų nėra. Rabašo straipsniuose gauname ne tik komentarus, bet ir tikslius nurodymus, ką daryti, kokios reakcijos tikėtis, ir kaip eiti pirmyn. Jis aiškina mums visą procesą, kurį turime praeiti, iš jo gaunamą reakciją, ir kiekvienos sielos patiriamas vidines būsenas.
Daug kartų skaičiau šiuos straipsnius ir, žinoma, skaitysiu toliau, ir galiu paliudyti, kad jie paslėpti, o ne atskleisti. Po keletos studijų metų pajausite jų beribę gelmę.
Staiga išvysite, kad Rabašas rašo apie tai, ko anksčiau nepastebėjote, nesupratote, nejautėte. Šie straipsniai nėra paprasti, jie daugiasluoksniai, atsiskleidžiantys priklausomai nuo skaitytojo pasirengimo. Jie suteikia tokią paramą ir pagalbą pradedantiesiems dvasiniame kelyje, kurios negausi net iš Baal Sulamo veikalų.
Baal Sulamas – aukščiausių aukštumų kabalistas, mokslininkas, tyrėjas, o Rabašas – dvasinis globėjas: minkštas, mylintis, imantis tave už rankos ir vedantis per visas būsenas. Tik išaugę dvasiniame pasaulyje, galėsime įvertinti visą jo reikšmę.

Iš 2016 m. spalio 6 d. pamokos „Prisimenant Rabašą“

Mokytojas Baruch Šalom Levi Ašlag (Rabaš) – mūsų šaltinis, iš kurio gauname visą kabalos mokslą. Ji mums ateina iš jo lūpų.
Visi jo straipsniai, visi aiškinimai, visas jo mokymas, kurį jis gavo iš savo didaus tėvo Baal Sulamo pereina mums. Tikėsimės, kad priimame visa tai ir tinkamai realizuojame vardan šios didžios sielos.
Žinoma, dvasiniame pasaulyje nebūna mirties, todėl ir šiandien esame valdomi tos jėgos, kuri vadinasi Rabaš. Turime suprasti tai, jausti tai, ir neatitrūkti nuo viso mums palikto paveldo. Mūsų pareiga išversti Rabašo straipsnius į visas pagrindines kalbas ir skleisti juos po visą pasaulį.
Mums reikia kuo tiksliau ir atidžiau išpildyti visus jo patarimus bei rekomendacijas, matyti jį kaip mūsų Mokytoją, dvasinį tėvą. Nuo to priklauso viskas, ko galime pasiekti dvasiniame pasaulyje, amžinybėje, gyvendami šiame pasaulyje ir ne tik.
Juk dvasinių pakopų ir sielų laiptai nesikeičia, todėl mes visi priklausome nuo jo. Rabaš – tai tas šaltinis, iš kurio gauname gyvenimą, per mūsų tarpusavio ryšį su juo. Todėl mūsų organizacija pavadinta jo garbei „Bnei Baruch“ (Barucho sūnūs).
Mes išties jo sūnūs ir būsime verti šios garbės!
Baal Sulam straipsnyje „Įvadas į knygą į Panim meirot umasbirot“ (8 punktas): Suprask, kiek turime būti dėkingi mūsų mokytojams, perduodantiems mums savo dvasines šviesas ir sielas, kad suteiktų malonumą mūsų sieloms, stovinčioms kryžkelėje tarp sunkaus kančių kelio ir Šviesos kelio. Jos gelbėja mus iš pragaro, baisesnio už mirtį.
Jie moko mus, kaip siekti dangiško malonumo, padeda pakilti į subtilias, taurias aukštumas, kurios yra mūsų lemtis, parengta ir laukianti mūsų nuo pat pradžių. Išminčiai jau pasakė: „Nėra kartos, kurioje nebūtų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo.“
Tai reiškia, kad būtent kabalistai yra dvasinio gyvenimo šaltinis, per kurį mums ateina gausa iš Kūrėjo, įsiliejanti į mūsų pasaulį kaip taisanti ir užpildanti Šviesa. Šviesa ateina iš Adomo ir toliau pereina per visą kabalistų grandinę, o mes jau gauname ją iš Rabašo. Todėl turime būti itin dėkingi mūsų mokytojams, perduodantiems mums savo dvasines šviesas“…

Iš 2017 m. rugsėjo 24 d. pamokos „Rabašą prisimenant“

Klausimas. Kaip mokinys gali padėti mokiniui, ir kada mokytojas perduoda Šviesą mokiniui?
Atsakymas. Tai įmanoma tik būnant atsidavusiam idėjai, mokymuisi, vienybei, padedant mokytojui jo darbe su bendrąja grupe.
Kai 1980 m. radau savo Mokytoją, po keleto užsiėmimų man neliko jokių abejonių, kad turiu pervažiuoti arčiau jo ir daryti viską, kas galima. Bet tada buvo kitos sąlygos, nebuvo interneto, nebuvo net kabalistinių knygų – jos buvo retos, it radinys. Nuo to laiko praėjo 37 metai. Šiandien yra visiškai viskas, knygos išverstos į įvairias kalbas.
Padėti mokytojui – žinoma, tai itin rimtas akstinas vystytis. Reikia stengtis būti panašiam į mokytoją, juk ką daro aukštesnysis parcufas, to turi siekti ir esantis ant žemesniosios pakopos. Lygiai taip ugdome vaikus.
Visada sekite aukštesniojo pavyzdžiu: koks jo požiūris į pasaulį, užsiėmimus, platinimą, ir taip eisite pirmyn. Tai pats geriausias stimulas vystytis.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. vaizdo konferencijos su Pasaulinės akademijos (MAK) kursų studentais