Ištraukos iš būsimos mano knygos „Vadovas po knygą „Zohar“

Jei norime padėti žmonijai, „Zohar“ turi tapti pačia svarbiausia pasaulio knyga.
„Zohar“ –  tai ne knyga, tai – sistema. Šios knygos skaitymas aktyvina teigiamą dvasinės sistemos poveikį mūsų pasauliui ir lemia jo gerovę.
Visas mūsų pasaulyje atsirandantis gėris kyla iš kūrinių ryšio sistemos, vadinamos „knyga Zohar“.
Kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką instinktyviai veikiame dėl gerovės, todėl ši tvarka, „knyga Zohar“, per kurią ateina teigiama jėga, visuomet turi būti prieš mus.
Jei nors šiek tiek pajudėsime šio tikslo link, pastebėsime, kaip viskas keičiasi į gera – jausmuose, prote, suvokime, veiksmuose. Visa tikrovė pasikeis, pasaulis staiga taps kitoks.
Palaipsniui pradėsime jausti, kad mus veikia viena vienintelė –  Aukščiausia, gera, globojanti jėga; kad aplink yra dar kažkas, kad net oras sutirštėjo…
„Knyga Zohar“ – tai netgi ne gėrio ir gausybės ragas, o ryšio tarp mūsų ir Kūrėjo sistema.
Tikėsimės, kad sugebėsime įsiklausyti į didžiųjų kabalistų patarimus ir su knyga „Zohar“ pasieksime mūsų egzistavimo tikslą.

Brangūs draugai! Pradedu publikuoti ištraukas iš savo būsimos knygos „Vadovas po knygą „Zohar“.

Autoriaus įžanginis žodis

Mielas skaitytojau!
Jeigu klausi, kam tau reikalinga ši knyga, pakanka perskaityti vieną puslapį, ir tada galėsi nuspręsti – tęsti ar palikti.
Kabalos mokslas ir jo pagrindinė knyga „Zohar“ paaiškina žmogui jo gyvenimo priežastį ir tikslą, jo dvasinio vystymosi programą (šioji nuo pat pradžių slypi prigimtyje), ir kaip pasiekti gyvenimo tikslą einant trumpu ir lengvu keliu.
Kūrėjas, kaip mums aiškina knyga „Zohar“, sukūrė žmogaus vystymosi programą – pasiekti Jo paties būseną. Kodėl? Nes ši būsena pati geriausia.
Tačiau norint, kad žmogus pasiektų šią būseną, nepakanka jo pripildyti malonumais ir suteikti žinių apie amžiną ir tobulą gyvenimą. Reikia, kad žmogus visiškai pajaustų šią būseną.
Ir todėl žmogus pats turi pasiekti tobulybę, kurioje yra Kūrėjas. Žmogus turi išmokti, kaip malonumus ir kančias atskirti nuo tiesos ir melo, pasirenkant karčią tiesą, o ne saldų melą.
Tai nelengvas vystymosi kelias. Dalį šio kelio nueiname nesąmoningai, per daugelį gyvenimų. Tačiau mūsų kartoje pasiekėme paskutinį vystymosi etapą ir jaučiame, kad turime įsisąmoninti gyvenimo prasmę – suprasti, kas su mumis vyksta, kur mes egzistuojame ir kam?
Šie klausimai kiekvieną žmogų pasaulyje pamažu atves į kabalos mokslą – lygiai taip, kaip tave, dabar atsivertusį šią knygą. Nes po visų paieškų, žmogus niekur neras teisingo atsakymo – neatskleis savo egzistavimo šaltinio.
Ši knyga pasakoja apie tavo vystymosi etapus iki kol tampi visiškai panašus į Kūrėją. Šis procesas – neišvengiamas ir būtinas kiekvienam gyvenančiam Žemėje.
Užversi šią knygą ir toliau gyvensi kaip anksčiau arba pasistengsi suprasti kabalos mokslo naudą – ir nulemsi savo ateitį.
Arba tu ir toliau gyvensi spaudžiamas aplinkybių, kurios kaip ir dabar, tačiau labiau spausdamos atves tave į kabalą.
Arba tu dabar stengsies atskleisti valdančią tave Kūrėjo ranką. Šiuo atveju, tu išvysi kelią ir tikslą, visų įvykių priežastį ir sužinosi, kaip lengvu ir maloniu keliu įgyti gyvenimą – tokį, kaip Kūrėjo.
Sėkmės!

Daugiau šia tema skaitykite:

Grįžę prisiminsime, kas seniai pamiršta…

Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?

Įsigilinti į kabalos mokslą

Būsimos mano knygos „Vadovas po knygą „Zohar“ ištraukos.
Knyga „Zohar“ – kabalos mokslo viršūnė. Neatsitiktinai žmonijos paveldo lobyne ji užima ypatingą vietą.
Ir neatsitiktinai ji kelia tokią pagarbą ir baimę.
Šioje knygoje slypi didžiulė dovana, gauta tiesiai iš Kūrėjo – ypatinga jėga, galinti mus atvesti į gėrį, amžinybę, tobulybę.
Todėl „Zohar“ ir atsiveria būtent šiandien, kai visa žmonija yra savo raidos lūžyje.
Jokia kita knyga, netgi iš kabalistinių, skirtų pakelti mus į aukštesnįjį pasaulį, negali savo poveikiu prilygti knygai „Zohar“.
Ji taip sužavi, sudomina, patraukia, jog norisi nuolat grįžti prie jos, vėl ir vėl jausti jos poveikį.
Į ją jau įsigilinusiam skaitytojui ši knyga tampa energijos, jėgų ir gyvybės šaltiniu.
Ji atveria tokias aukštesniojo ir mūsų pasaulio paslaptis, kurių mokslui nepavyksta atskleisti iki šiol.
Per knygą „Zohar“ galime suprasti, kas su mumis vyksta, atverti sau naują gyvenimą, prisijungti prie gėrio ir tobulos pilnatvės šaltinio.
*   *   *
Šios knygos tikslas – paruošti skaitytoją knygos „Zohar“ studijoms. Tai knygos „Zohar“ gidas,  skirtas savarankiškoms studijoms ir nereikalaujantis jokių išankstinių žinių.

Klausimas: Ar skaitydami knygą „Zohar“ siekiame tapti jautresni tam, ką jaučiame penkiomis juslėmis? Ar siekiame išugdyti savo sąmoningumą, šio pasaulio matymą?
Atsakymas: Visiškai ne! Skaitydamas knygą „Zohar“ pamirštu šį pasaulį, nematau ir nejaučiu jo.
Aš įeinu į Aukščiausio valdymo ir priežiūros sistemą, skaitau apie ją, tyrinėju ją ir stengiuosi pajausti, t. y. susijungti su ja savo jausmuose ir sąmonėje.
Kaip galėdamas stengiuosi panaudoti visus vardus ir pavadinimus, apie kuriuos pasakoja „Zohar“.
Juk iš esmės visa knyga „Zohar“ pasakoja apie IŠSUT, ZA, Malchut ir apie sielas.Visi įvykiai vyksta tarp ZA ir Malchut, tačiau „Zohar“ tai išreiškia tūkstančiais įvairiausių galimų vardų ir situacijų.
Todėl skaitydamas knygą „Zohar“ stengiuosi patekti į šias dvasines būsenas, o ne pritraukti jas į mūsų materialųjį pasaulį. Kam jis man reikalingas?…
Turiu atpažinti save dvasiniame pasaulyje, atpažinti, kaip apsivelku Acilut pasaulio ZON, kaip su juo susitapatinu ir susilieju visuose savo noruose ir mintyse.
Visa, kas vysta, visada turiu stengtis matyti viename bendros sielos kūne, juk tai mano savybės – Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Juozapas, Aaronas, Dovydas, visi veiksmai, apie kuriuos pasakoja „Zohar“, klipa ir šventumas, ZON pakopos Acilut pasaulyje.
O šis pasaulis man tarsi neegzistuoja. Aš nesuprantu ir nejaučiu jo, man nereikalingas šis įsivaizduojamas pasaulis.
Parašyta, jog turime pakilti į aukštesnio pasaulio lygmenį ir iš ten, šiek tiek suprasdami apie dvasines šaknis, galime studijuoti jų žemesnes šakas, esančias mūsų pasaulyje.
Tačiau nėra jokios būtinybės šiaip sau būti tose šakose. Be to, draudžiama susieti aukštesniąsias šaknis su jų žemesnėmis šakomis.
Kai imi aukštesnio pasaulio pavadinimus ir veiksmus ir bandai šiame pasaulyje įžvelgti jų rezultatą tarsi jie tiksliai atitiktų vieni kitus, tai vadinama stabmeldyste.
Tai – draudžiama, todėl, kad neteisinga. Ką reiškia „draudžiama“? To paprasčiausiai nėra. Tai vadinama „sukurti sau stabą“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nupieškite Aukštesnįjį pasaulį!“

„Pirmiau išvirkite sriubą!“

„Mūsų pasaulyje nėra nieko švento“

„Zohar“, „Vajece“  skyrius, 59 psl.: „Ir štai Kūrėjas stovi aukščiau“. Čia, matydamas kopėčias, išvydo Jokūbas tikėjimo ryšį – Nukvą, sujungiančią visas sfiras draugėn. Posakis „Stovi aukščiau“ – nurodo druskos stulpą, kalvą.
Nes visos pakopos kaip viena yra šiose kopėčiose, Nukvoje, idant viskas būtų sujungta vieningu ryšiu, nes šios kopėčios patalpintos tarp dviejų pusių, kaip pasakyta: „Aš esu Kūrėjas, Abraomo, tavo tėvo, Dievas ir Izoako Dievas“.
Tai dvi pusės: dešinė ir kairė. Abraomas – dešinioji, Izaokas – kairioji.
Malchut – tai pavidalas, Kūrėjo paveikslas. Mes esame malchut viduje, mes – tai malchut, mes viską jaučiame jos viduje kaip pasaulio vaizdą. Bet iš tiesų jaučiame Kūrėją ir nieko daugiau.
Problema ta, kad tai mes Jį jaučiame pagal savo savybes, pagal savo panašumą į Jį.
Pojūtis visada kyla iš Šviesos, bet noras, jos suvokimo indas, jaučiasi vienaip arba kitaip ir tai priklauso nuo to, kiek jis yra priešingas Šviesai ar panašus į ją.
Todėl aukštesnės sfiros – tai malchut viduje esančios savybės, kurios apima ir Kūrėjo santykį, kai malchut stengiasi prilygti joms.
Jos vadinasi sfiromis, nes jau šviečia malchut viduje, kur pastaroji jas „uždega“ savo ištaisytu noru mėgautis „kad duotum“. Todėl ji švyti.
Juk Šviesa pati savaime nešviečia, ji paslėpta. Ir tik tiek, kiek žemesnė pakopa pakyla, kad prilygtų aukštesniajai pakopai, jos savybės, kurias ji pažadina, idant prilygtų aukštesniajai pakopai, šviečia ir vadinamos sfiromis.
Todėl viską jaučiame, viskas prasideda ir baigiasi malchut viduje. Ir jeigu įsivaizduojame kokią nors struktūrą iki malchut, – tai šitaip tik mes suvokiame.
Lygiai taip pat šiame pasaulyje mums atrodo, kad priešais mus egzistuoja kažkokia realybė, supantis pasaulis, bet iš tikrųjų priešais mus nieko nėra, visa tai tik mūsų viduje. Tiesiog mūsų suvokiama visa realybė suskirstyta į „aš“ ir „mano išorėje“.
Taip pat ir dvasiniame pasaulyje: visą realybę dalijame į sielą, kuri kol kas dar mato tik save pačią, ir į tai, kas yra už sielos ribų.
Bet kai pabaigiame visus taisymus, viskas susijungia į viena, ir nėra skirtumo tarp vidaus ir išorės, viskas susijungia į vieną tašką.
Kildamas aukštyn žmogus mato, kad paveikslas, nors ir tampa platesnis, turtingesnis ir sudėtingesnis, tačiau, iš kitos pusės žiūrint, viskas susirenka, susitvarko į dešimt sfirų.
Todėl galime daryti išvadą, jog viskas priklauso nuo mūsų suvokimo, nuo to, kiek esame panašūs į Šviesą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinis liftas“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

Klausimas: Ar aš  galiu pritraukti supančią Šviesą, jei visą dieną vienas klausausi „Zohar“?
Atsakymas: Dvasiniame pasaulyje nėra nei laiko, nei judėjimo, nei erdvės. Argi teisuoliai, knygos „Zohar“ autoriai, fiziškai palikę mūsų pasaulį prieš du tūkstančius metų, nėra šiuo metu kartu su mumis?
Štai ką prieš savo mirtį savo mokiniams pasakė Ari: „Jei užsitarnausite, aš ateisiu ir mokysiu jus“.
Vienas mokinys paklausė: „Kaip gi tu ateisi, jei dabar palieki šį pasaulį?“ „Ne tavo žinioje paslaptys“ – atsakė Ari.
Dvasinis ryšys žmogaus viduje atsiskleidžia daug aiškiau, nei fizinis kontaktas.
Todėl mes esame kartu su visomis sielomis, kurios jau atsiskleidė, kartu su visais draugais, siekiančiais šio atsivėrimo, ir visi kartu pasieksim šį tikslą.

Ištrauka iš 2010-06-08 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Kaip Jums pavyksta suprasti tai, kas parašyta knygoje „Zohar“? Atskleiskite paslaptį…
Atsakymas: Аš matau, o ne suprantu. Tiesiog matau.
Tarkime, mes stovime kartu su jumis, aš rankose turiu žiūronus, o jūs – ne, ir netgi galbūt jūsų silpnas regėjimas.
Jūs manęs klausiate: „Kas –  ten, o čia – kas?” Aš matau savo akimis, o jei to nepakanka, žiūriu per žiūronus, teleskopą arba mikroskopą.
Tai yra turiu priemonę tam, kad matyčiau, ir jums pasakoju, ką matau.
O jūs to nematote ir jums tai kažkas visiškai naujo, keisto, neaišku, ar egzistuojančio, ar ne. Jums viskas neaišku, painu, neįprasta.
Todėl jums reikia įgyti šias priemones: „žiūronus“, „teleskopus“, „mikroskopus“. O kad tai įgytumėte, reikia Šviesos iš Aukščiau.
Šios priemonės – ekranas, kuris padeda mums matyti naują pasaulį, Aukštesnįjį pasaulį.
Mums tereikia sužadinti sau Šviesos poveikį. Pati efektyviausia priemonė tam – bendras mokymasis iš kabalistinių šaltinių grupėje.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pirmiau išvirkite sriubą!“

„Prieš skaitydami knygą „Zohar”…”

„Pasaulinės sielos reanimacija”

„Zohar“, skyrius „Vaikra“, p. 87: Kadangi Tora kilo iš Binos, pirmosios lentelės taip pat buvo parašytos iš Binos.
Pasakyta: „įrėžta lentelėse“. Skaityk ne įrėžta (charut), o laisvė (cherut).
Tai tikroji laisvė, kadangi tai yra vieta, nuo kurios priklauso visa laisvė. Nes laisvė nuo visų jėgų pasiekiama tik padedant Binos Šviesoms.
Toroje nėra ginčytino dalyko, kuriame viskas nesusivestų į vieną vietą – į Malchut, ir nesueitų į vieną šaltinį – Jesodą.
Mes – kūrinijos medžiaga, noras mėgautis, pripildyti save. Jis gali tik gauti. Jeigu jo ketinimas – gauti dėl savęs – šį ketinimą, o ne norą, mes vadiname „blogiu“.
Juk noras – tai medžiaga, kuri nekinta, apie ją negalima pasakyti – gera ji ar bloga. Tai lemia ketinimas – geras arba blogas. Ir jame slypi mūsų pasirinkimo laisvė.
Mumyse esančių norų negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse mes neturime pasirinkimo laisvės, nieko negalime juose pakeisti.
Tai vis labiau patvirtina ir visi moksliniai tyrimai. Vienintelis įmanomas pakeitimas – žmogaus lygmenyje, ketinime, esančiame virš noro.
Pats noras yra sukurtas Kūrėjo ir suteiktas mums nekintamu pavidalu. O ketinimas virš noro nuo pat pradžių mums duotas egoistinis, „dėl savęs“, ir mes turime nutarti, kad šis ketinimas – blogas, kadangi nukreiptas prieš susivienijimą, prieš davimą artimui, davimą Kūrėjui.
Tačiau ketinimas gali būti priešingas – „dėl kitų“, davimo, ir tada jis vadinamas „geruoju pradu“.
T.y., „blogasis pradas“ ir „gerasis pradas“, gėris ir blogis nustatomi pagal ketinimą, o pats „pradas“ – nekintantis noras.
Šis ketinimas galimas tik žmogaus lygmenyje. Ketinimas prilygti Kūrėjui vadinamas gėriu, o priešingas jam – blogiu. Ketinimas realizuojasi vienijantis su kitais arba atsitolinant nuo kitų.
Todėl iš savo ketinimų privalau išrinkti tik tuos, kurių atžvilgiu turiu pasirinkimo laisvę, – ar vienytis su kitais bendrai ketinant vieni kitiems atiduoti, kas daro mus panašius į Kūrėją.
Ir tik čia aš nustatau gėrį arba blogį – arba mano egoizmo, arba Kūrėjo valios atžvilgiu.
Todėl, jeigu norime save ištaisyti, tai gali atlikti tik Bina – aukštesnioji atidavimo savybė.
Priartėdama prie noro mėgautis, ji keičia jo blogą savybę į gerą, t.y. ketinimą gauti – į ketinimą duoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Lynu – tiesiai pas Kūrėją“

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Gėris ir blogis mūsų pasaulyje“

Knyga „Zohar“ atsiskleidė tik dabar, nes besivystydami praėjom negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir pasiekėme žmogaus lygmenį (žodis adam – „žmogus“ kyla iš žodžio edome – „panašus į Kūrėją“).
Todėl šiandien jaučiame krizę, bejėgiškumą, neviltį ir nusivylimą mūsų gyvenimu.
Knyga „Zohar“ atsiskleidžia, kad galėtume išsitaisyti – pasiekti tokią pačią tarpusavio ryšio sistemą kaip Begalybės Malchut, kur visi esame susieti į vieną visumą.
Pirmasis išsitaisymo etapas vadinasi „nedaryk kitam to, ko nepakenti pats“. Tai „chafec hesed“ lygmuo (nieko netrokštantis sau), „sugrįžimas iš baimės (drebėjimo)“.
Antrasis išsitaisymo etapas dar aukščiau – lygmuo „mylėk artimą kaip save patį“, „sugrįžimas iš meilės“, gavimas, kad duotum.
Turėsime atlikti šiuos du išsitaisymus, ir juos abu realizuoti santykiuose tarp žmonių.
Juk po to mūsų ištaisytuose santykiuose atsiskleis Kūrėjas – pagal mūsų meilės ir davimo artimui dydį, kaip pasakyta: „Nuo meilės artimui – iki meilės Kūrėjui“.
Nė vieno ištaisymo neįmanoma atlikti kitaip, kaip tik realizuojant jį kabalistų, t.y. norinčių pasiekti žmogaus lygmenį, grupėje.
Tarpusavio santykiuose jie formuoja Begalybės Malchut sistemą, norėdami pajusti joje Begalybės Šviesą, Kūrėją.
Knyga „Zohar“ turėtų mums duoti tam jėgų, norus ir vidinius suvokimus.
Todėl „Zohar“ skaitymo metu reikia stengtis išlaikyti ketinimą, kad visi mes – viena visuma, kad mūsų taškai širdyje, norai pasiekti dvasinį pasaulį, susijungia kartu ir iš šių bendrų norų formuojame mūsų dvasinį indą, Šchina, Begalybės Malchut, kurioje pajusime Kūrėją.
Turime jaustis esantys kartu kaip knygos „Zohar“ autoriai – kabalisto Šimono grupė, ir stengtis įsivaizduoti šios sistemos viduje mūsų tarpusavio ryšius, apie ką ir pasakoja Knyga.
Juk „Zohar“ kalba tik apie ryšį tarp mūsų, nors tai aprašo naudodama įvairias šio pasaulio formas ir vaizdinius. Bet kalbama tik apie mūsų sielos jėgas.

Daugiau šia  tema skaitykite:

„Stebuklinga infuzija“

„Kaip suprasti knygą „Zohar“

„Slaptoji „Zohar“ jėga“

Zohar, „Vaikra“ skyrius, 108 p.: Ir kadangi žemesniųjų nuodėmės kenkia viršuje, – jie atneša auką.
Apie šią auką pasakyta: „Už jūsų nusikaltimus ištremta jūsų motina“. Juk žala dėl nuodėmės veda prie Zeir Anpino ir Malchut atsiskyrimo, nes Malchut buvo ištremta dėl nuodėmės.
O auka, kurią jie atneša, priartina aukštesnįjį pasaulį, t. y. Zeir Anpiną, prie žemesniojo pasaulio, t. y., prie Malchut. Ir viskas tampa vieninga (bendra).
Žmogus niekada nesiruošia nusidėti. Jeigu jis tiksliai žino, kad daro nuodėmę, tai negalės nusidėti. Žmogus nusidės tik tuo atveju, jei nežinos arba galvos, kad tai nėra nuodėmė.
Neįmanoma nusidėti Kūrėjui – nebent jeigu Jis pasislėpęs, bet tada tai nelaikoma nuodėme.
Visos nuodėmės, apie kurias kalba kabalos mokslas, buvo padarytos aukštesnės jėgos leidžiantis iš viršaus žemyn.
Kildami iš apačios į viršų, niekada nenusidedame. Mes tik atskleidžiame nuodėmes, kurios nuo pat pradžių yra mumyse iš Jo.
Kūrėjas sukūrė blogąjį pradą, o didesnio arba kitokio blogio padaryti neįmanoma. Jis pavertė Save į savo priešingybę, įdėjo mums šią priešingybę – ir palaipsniui mums ją atskleidžia.
Visas blogis, kurį dabar atskleidžiame savyje – tai tik pati mažiausia priešingybė Kūrėjui, esanti mūsų viduje.
Kildami pakopomis Begalybės pasaulio link, atskleisime savyje vis didesnę priešingybę Jam, kol begalybės lygmenyje Kūrėjas mums neatsiskleis kaip visiška priešingybė Sau.
Blogis mumyse bus be galo didelis – bet taip pat turėsime jėgą jam pasipriešinti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra nuodėmė. Moters nuodėmė“

„Kas yra pragaras?“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“