Zohar, skyrius „Bechukotai“, 5 d.: Balakas savo darbuose buvo išminčius ir didis burtininkas, didesnis nei Bilamas.
Visa, ko nori žmogus šiame pasaulyje tarnaudamas Kūrėjui, reikia pažadinti savo veiksmais iš apačios. Nes dėl veiksmo apačioje kyla veiksmas viršuje.
Mes lyg ir priklausome nuo noro iš aukščiau – nuo Šviesos, kuri turi mus pažadinti. Tačiau savo darbu, kurį atliekame apačioje, sužadiname pabudimą viršuje.
Nors apie „prabudimą apačioje“ ir „pabudimą viršuje“ pasakyta: „Aš – pirmas ir Aš – paskutinis!“ t. y. viską atlieka Kūrėjas, tačiau tarp šių dviejų Jo veiksmų į procesą turime įsijungti ir mes.
Suprantama, viskas prasideda nuo Kūrėjo, tačiau, kai žmogui suteikiamas įkvėpimas iš aukščiau (taškas širdyje), virvagalys – toliau viskas priklauso nuo žmogaus. Ir štai čia mes paprastai pasimetame…
Žmogus būdamas žemiausiame kritimo taške, pats pakilti nepajėgs, kaip pasakyta: „Kalinys negali pats išsilaisvinti iš kalėjimo“.
Tačiau jeigu jam buvo numesta gelbėjimosi virvė, tai visa kita jau priklauso nuo jo. Ir tada jau vertinama – pasinaudojo žmogus savo šansu ar ne.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Vidinis kabalisto darbas“

„Stebuklinga infuzija“

„Visas pasaulis sukurtas man padėti“

Klausimas: Skaitant knygą „Zohar“ mano protas visą laiką įsivaizduoja išorinius paveikslus. Kaip man nepamiršti, jog tai vyksta mano viduje, ir kad kalbama apie mūsų tarpusavio ryšius?
Atsakymas: Tiesą sakant, tai nesvarbu. „Ko neatlieka protas – atlieka laikas“. Mokymosi ir tapimo artimais su draugais laikas.
Jeigu žmogus mokydamasis (galva) negali galvoti apie tikslą (širdimi), – tegu klauso savo širdies.
Svarbiausia visą laiką išlaikyti mintį apie tai, ko tu nori iš savo studijų. Be šito Tora neveiksminga.
Tora veikia priklausomai nuo žmogaus ketinimo, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir daviau Torą kaip prieskonį jam“.
Tu turi blogąjį pradą? Atnešk jį – tada gausi Torą kaip prieskonį jam (t. y. būdą jam ištaisyti).
O jeigu tavyje nėra blogojo prado, tai kuo tau padės prieskoniai? Kabalistai pateikia mums paprastus pavyzdžius.
Sriubos turi? Nori į ją įberti pipirų, druskos ir įvairių prieskonių? Prašom! O jeigu sriubos neturi, tai kam tau pipirai ir druska? Vieni jie neskanūs.
Kalbant apie mus, iš pradžių mes turime paruošti „sriubą“. Be jos mums nėra ko reikalauti prieskonių. O ir reikalauti neįstengsime!
Ruošiant sriubą – grupę – prisireikia prieskonių – kad Šviesa mus sujungtų. Tora reikalinga tiktai tiems, kurie rado savyje blogąjį pradą.
Todėl knygos „Zohar“ skaitymui ir visiems kitiems mūsų užsiėmimams turime teisingai nusiteikti, žinoti, ko būtent norime, kitaip tariant, paruošti savo blogąją prigimtį.
Turi ką taisyti, turi blogį – jis bus ištaisytas. O jeigu savyje neradai blogio – iš pradžių turi jo ieškoti.
Jeigu jautiesi esąs teisuolis, tai Tora ne tau skirta, ji skirta nusidėjėliams, kad juos ištaisytų.
Todėl didesnis už kitus atveria savyje didesnį egoizmą, didesnį blogį – ir jam yra ką taisyti.
Ir todėl nesvarbu, kiek žmogus supranta mokydamasis. „Ne išmintingasis mokosi“ (lo ha chacham lomed). Svarbiausia – jausti, kad yra ką taisyti žmogaus ryšiuose su draugais.
Juk turime susijungti į vieną norą, Adam sielą, turime tapti tikslo broliais.
Kas kad dabar nekenčiame, nenorime, nepaisome vieni kitų, bet suprantame, jog tikslas – susijungti.
Todėl laukiame, kad ateitų Šviesa, grąžintų mus į šaltinį ir mes tapsime vienu bendru noru, kad tarp mūsų atsiskleistų Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Stebuklinga infuzija“

„Klausimai kelyje – 2“

„Pasaulinės sielos reanimacija“

Zohar, skyrius „Vaikra“, p.16:… O dabar, po to kai ėmė šviesti „vav“, vidurinė linija, kai atsivėrė visos keturios Šviesos, kurios esti raidėse „jud-kuf-reiš-alef“ (ikra), jau gali Mozė įeiti į Susitikimo palapinę.
Tik vidurinėje linijoje galima įeiti į Susitikimo palapinę, tai yra į Malchut, ir nuleisti į šiuos norus (kelim) Šviesas trimis linijomis – vidurinėje linijoje. Iš to galime suprasti pagrindinį principą: Šviesą galima gauti tik atstumiant ją nuo savęs. Jei Chasadim Šviesa, atspindėta Šviesa, kyla nuo ekrano iš apačios į viršų, mes galime į jį gauti Šviesą Chochma.
Kitaip tariant, jeigu noriu pripildyti kitą, ir viską, kas pereina per mane, perduodu artimui, tai yra atstumiu nuo savęs, tai per mane gali pereiti visos Šviesos, ir aš irgi jas gausiu. Tačiau tai jau bus gavimas ekrano pagalba – priešinimasis mano ego iš apačios į viršų. Ir tada, kaip pasakyta, „Mozė galės įeiti į Susitikimo palapinę“
O jeigu laukčiau, kol Šviesos atsivers mano noruose, – tai bus vardan gavimo, ir Šviesos neatsiskleis.
Todėl Šviesų gavimo sąlyga – „pamilk artimą kaip patį save“. Visa gali pereiti per tave, jeigu tu veiki artimo labui. Tada mėgaujiesi gaudamas tai, kas ateina tau, ir tuo, kuo pripildai visą Begalybės pasaulio Malchut. Visos šios Šviesos – tavo. Tik taip jas galima gauti.
Čia išties slypi gavimo išmintis – kabalos mokslas, mokslas apie tai, kaip gauti Šviesą ją atspindint.
Ir dabar esame Begalybės Šviesoje, ji yra čia ir dabar. Tačiau nematome ir nejaučiame jos, nes pirmiau turime įgyti savybę ją atspindėti, turime apsiginkluoti Chasadim Šviesa. Tada Chasadim Šviesoje atsivers Šviesa Chochma.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kupina Šviesos tamsa!“

„Kaip rasti Šviesą?“

„Aš – juodas taškas šviesos vandenyne“

Klausimas: Kodėl knygos „Zohar“ autoriai visą laiką aiškina ir kartoja vis tą patį? Nejau neužtenka paaiškinti principo ir tęsti toliau? Kam tiek daug rašyti apie mums jau suprantamus dalykus, t. y., kad kiekvienas elementas sudarytas iš keturių dalių, kurios  dauginamos iš trijų linijų, ir iš viso išeina dvylika dalių?
Atsakymas: „Zohar“ autoriai, kartodami savo paaiškinimus tiems, kurie jau turi ekraną ir dvasinius indus (kelim), suteikia galimybę skaitant atlikti visus Knygoje aprašytus veiksmus.
Tada žmogus atskleidžia šiuos veiksmus ir atlieka juos kartu su kabalistu Šimonu: tuo metu, kai jis rašė knygą „Zohar“. Juk dvasiniame pasaulyje laiko nėra. Todėl žmogus susijungia su autoriumi, ima jį už rankos, tarsi mažylis suaugusį ir eina drauge su juo.
Taip kabalistas Šimonas veda žmogų paskui save, rodydamas ir aiškindamas jam visus veiksmus ir savybes vieną po kitos, vėl kartodamas tuos pačius veiksmus vis kitose vietose.
Kodėl? Todėl, kad kaskart turime ištaisyti dar kokią nors savybę nore mėgautis. Mums atrodo, kad jau gana, kiek galima kartoti vis tą patį, nes mes nežinome ir nejaučiame, kad tai nėra tas pats. Vardai ir pavadinimai lyg ir tie patys, tačiau kaskart tai naujas vidinis apibrėžimas.
Dėl to mums verta tiesiog plaukti pasroviui kartu su knygos „Zohar“ autoriais bandant, kaip galima labiau susijungti su jais ir stengtis suprasti, kas vyksta.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

„Zohar“ – Begalybės Šviesos šaltinis“

„Slapti knygos „Zohar“ ryšiai“

Prieš skaitydami knygą „Zohar“ turime nusiteikti taip, kad jaustumės esą grupėje.
Juk tada savo savybėmis supanašėjame su ta pačia kabalistų grupe, kuri parašė knygą „Zohar“ ir lengviau galime suprasti, ką jie mums nori perteikti.
Supratimas yra Šviesos veikimo pasėkmė. Mus veikianti Šviesa kyla iš ryšio tarp dešimties kabalistų sielų, – jie visi kartu buvo pasiekę galutinę išsitaisymo būseną, tai yra jų tarpusavio ryšys buvo galutinai ištaisytas.
Todėl, kai jie ištaisė tarpusavio ryšį iki tokio lygio, kad nė pas vieną iš jų neliko neištaisyto noro pasitenkinti, tada tarpusavyje atskleidė Šviesą, vadinamą „Zohar“ – iš Arich Ampino Roš kylantį  švytėjimą, Begalybės Šviesą.
Ir todėl, jei mes stengiamės pasiekti tokius pat santykius tarpusavyje, kokie buvo tarp knygos „Zohar“ autorių, tai pritraukiame Šviesą iš tos pačios būsenos, kurią jie buvo pasiekę.
Ši Šviesa taip pat gali sukurti ryšį tarp mūsų, kaip pasakyta: „Kuriantis taiką Aukštesniajame, sukurs taiką mumyse“. Būtent to turime tikėtis skaitydami knygą „Zohar“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pasaulinės sielos reanimacija“

„Zohar“ – tai dvasinis stiprintuvas“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Klausimas: Kodėl kabalos moksle taip svarbu žinoti žodžių reikšmes? Kokia iš jų nauda?
Matome, kad žmogus turi ilgai mokytis, idant suprastų, jog jam įprasti žodžiai turi visai kitokią reikšmę. Tai labai sunku pradedančiajam…
Atsakymas: Žinoti visai kitą tų pačių žodžių reikšmę – labai svarbu, nes taip pereiname nuo žemiškojo žodyno prie dvasinio.
Tuos pačius žodžius – Saulė, Mėnulis, Žemės rutulys, žmogus, žmogaus kūno dalys, gyvūnai, žvėrys, šeima, sueitis (zivug), bučinys, apkabinimas – visus šio pasaulio (noro gauti) pavadinimus naudojame dvasiniame pasaulyje (nore duoti). Kiekvienam žodžiui suteikiame kitokį aiškinimą, kitą prasmę.
Baal Sulamas sako („Mokymas apie dešimt sfirot“, 1 d., Vidinė žiūra), jog mes turime pereiti prie dvasinių terminų, žodžių paaiškinimų taip, kad jie įsitvirtintų mūsų prote tarsi dėžutėje su skyreliais, ir išgirdę kokį nors žodį automatiškai suprastume jo dvasinę reikšmę.
Naudodami tuos pačius žodžius ir kaskart stengdamiesi suteikti jiems kitą reikšmę, kartu pereiname nuo ekrano, piešiančio šio pasaulio paveikslus, prie ekrano, vaizduojančio būsimą, dvasinį pasaulį.
Mes neturime kitų žodžių apibūdinti Aukštesnįjį pasaulį, jėgų ir veiksmų pasaulį. Bet kadangi šios jėgos ir veiksmai realizuojasi mūsų pasaulyje, šias jėgas ir veiksmus (šaknis) vadiname jų pasekmės (šakos) vardais.
Todėl privalome žinoti jų dvasines reikšmes. Tiesa, kad pradedančiajam labai sunku, kol jis neišsivaduoja nuo žemiškos žodžio sampratos, nuo ankstesnės jo reikšmės ir nesuteikia jam naujos.
Žmogus pagal savo pasikeitimo matą suteikia žodžiams naujas reikšmes. Žodžiai „bučinys“, „kojos“, „galva“ liks fiziologiniais terminais, tačiau įgis jų šaknų dvasinę reikšmę.
Pagal šiuos pasikeitimus gali matyti, kiek keitiesi pats. Galiausiai visas kabalos mokslas skirtas tam, kad vietoj žemiško žodyno – suteiktų dvasinį.
Ką reiškia „žodynas“? – Žodžius imsi aiškinti savo vidiniais pojūčiais. Tu jauti ir žodį jau aiškini kitaip. Tu pats tuose pačiuose žodžiuose pereini nuo šakų prie šaknų.
Tobulėk, keiskis viduje – ir pamatysi, kaip keiti žodžių reikšmes. Tai keičiasi automatiškai.
Juk dvasinis paveikslas daug stipresnis nei žemiškasis, todėl jis išguis ir užims šio vietą su visais savo apibrėžimais.

Ištrauka iš 2010-04-12 d. pamokos „Ištrėmimas ir išlaisvinimas“

Klausimas: Ką daryti, jei per „Zohar“ pamoką negaliu susikaupti net penkioms minutėms?
Atsakymas: Vis tiek reikia savyje ieškoti visų šių savybių, apie kurias kalba knyga „Zohar“.
Jeigu ligoniui pasakytum, kad ši knyga padės pasveikti, išsigelbėti nuo nelaimės, bankroto, problemų, – jis ryte rytų tekstą, stengdamasis suprasti kiekvieną žodį! Jis stengtųsi suprasti šį tekstą netgi nepažįstama kalba, jei tikrai jame ieškotų išsigelbėjimo.
Tačiau mes nejaučiame baimės dėl dvasingumo trūkumo… – tik aplinka gali sužadinti mumyse šį poreikį.
Nesvarbu, kad nežinai, kur viso to savyje ieškoti, – vis tiek ieškok! Tarsi įeitum į kažkokią naują, tamsią, nepažįstamą vietą ir nieko nematytum.
Juk tu turi žibintuvėlį, ir kiekvieną kartą, kažką išgirdęs, aplink pradedi juo šviesti – o gal staiga ką nors rasi?!
Suaugusieji mokosi pripildydami savo protą. Tačiau per protą neišsivysto pojūčiai. Kai buvome kūdikiai, vystėmės nesuprasdami, kad girdime ir matome. Tačiau būtent taip mumyse išsivystė pojūčiai ir protas.
Man sakydavo „Žiūrėk!“ – o aš nesuprasdavau. Man aiškindavo ryšį tarp daiktų, o aš šio ryšio nematydavau! – Tačiau būtent per pastangas suprasti aš išsivysčiau iš gyvūno į žmogų.
Todėl ir dabar, norėdamas savyje išugdyti naujus pojūčių organus ir protą, taip pat skaitau ir nesuprantu, apie ką „tai“. Bet mano pastangos vysto naujus mano gebėjimus – ir aš pradėsiu jausti ir suprasti nuo manęs paslėptus pojūčius.
Aukštesnysis pasaulis – tarp mūsų, reikia tik vystytis toliau.
Tiesiog stenkis įžiūrėti! Taip vystosi jutimo organai. O kai pasieksi pojūčius – pradės veikti ir protas.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pro džiungles sugrįštant namo“

„Zohar“ kreipiasi į žmogaus jausmus“

„Protingiausia yra …pajusti“

Klausimas: Kaip veikia Šviesa, grąžinanti prie šaltinio, kai skaitome knygą „Zohar“?
Atsakymas: Turiu norą – suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“. Prašau Šviesos suteikti man šią galimybę.
Ką ji daro? Ji pakeičia manyje norą, ketinimą panaudoti jį taip, kad šio noro viduje pradedu suprasti, kas parašyta knygoje „Zohar“.
Viskas, ką dabar jaučiu, matau ir galvoju – įsivaizduoju savo noro viduje. Jame visa mano tikrovė.
Jeigu skaitau knygą ir nesuprantu , taip yra todėl, kad mano noras, mano jutimo organas (kli) nesuvokia to, kas parašyta knygoje.
Aš noriu tai suvokti! Kaip tai  padaryti? Tik tada, kai atsiras kokia nors jėga ir pakeis mano norą. O kitaip – ne. Juk visa mano tikrovė įsikūnija  į mano norą. Šviesa, šviečianti noro viduje, sukuria visas formas. Todėl visi mano siekiai, visi kreipimaisi turi būti skirti Šviesai, kad pakeistų šias formas. O ji jas keičia, keisdama norą.
Pakeisto noro viduje pradedu jausti naujas, tobulesnes savybes, kitas pakopas. O pati Šviesa – nekintanti.
Kiek pasikeičia mūsų noras, tiek mes ir pradedame suvokti naują, kitokią tikrovę. Būtent to mums ir reikia.
Juk viskas – pokyčių manyje rezultatas. O juos atlieka Šviesa.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kur nusipirkti norą?“

„Pats natūraliausias mokymosi metodas“

„Nuolat grąžinti save į gyvenimą“

Mes negalėjome anksčiau mokytis knygos „Zohar“ – jūs  to tiesiog būtumėt neištvėrę.
Bet ateina nauji mokiniai ir mato, kad žmonės, besimokantys jau keletą metų, atskleidžia knygą „Zohar“ ir jaučia, kad joje slypi išsigelbėjimas, – nors naujokai kol kas to nejaučia.
Jiems ši knyga atrodo visiškai nesuprantama ir sausa, netinkanti pradedančiajam. Jie nori ko nors labiau susijusio su logika, su jausmais.
Tačiau turime nepamiršti: kada grupė, daug metų esanti kelyje, pasiekia būseną, kai galiausiai gali suvokti knygą „Zohar“, ir jos pagrindinė masė yra tiek išsivysčiusi, kad supanti Šviesa gali pabaigti savo darbą ir juos visus pervesti per machsomą – tiesiog privalome seniesiems mokiniams atversti šią knygą.
O kas gi atsitiks su naujokais? Visada bus žmonių, kurie tik pradeda! Iki pačios ištaisymo pabaigos bus žmonių, ištaisymo keliu einančių jau daug metų, ir pradedančiųjų. Ir ką gi daryti?
Bet tą akimirką, kai pagrindinė mokinių masė, kuri vadovauja (eina priešakyje), pradeda studijuoti knygą „Zohar“, visi likusieji gali sutrumpinti savo mokymosi laiką! Jie gali atlikti šuolį, jei prisijungs prie kitų.
Mūsų pasaulyje panašiai vyksta su vaikais.
Kūdikis gimsta ir iš karto patenka į sąlygas, kurias jam paruošė suaugusieji, paskyrę tam daug pastangų: gimdymo namai su įvairiausiais įrenginiais, vaikų maistelis, sauskelnės – pusė pasaulio dirba, kad aprūpintų kūdikius. Ir kūdikis įsijungia į visą šį pasaulį ir auga su savo karta, o ne pradeda viską iš pradžių, nuo pirmykštės būsenos, kaip buvo prieš 20 tūkstančių metų.
Jis iš karto patenka į šiuolaikines sąlygas, apsuptas kompiuterių, mobiliųjų telefonų, mp3 grotuvų, – mes atiduodame jam viską, ką sukūrėme geriausia.
Lygiai taip pat ir dvasiniame pasaulyje –  kai ateina nieko nesuvokiantys ir ką tik gimę „vaikai“,  privalome aprūpinti juos viskuo, ką gauna ir mūsų senųjų mokinių karta. „Vaikai“ greitai viską įsisavins ir pakils dar aukščiau, nei mes.

Ištrauka iš 2010-03-12 pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Kodėl kiekvienam knygos „Zohar“ žodžiui turime suteikti dvasinę prasmę, kodėl tai nėra paprasti, žemiški žodžiai?
Atsakymas: Jokiu būdu negalima knygos „Zohar“ žodžių suprasti jų žemiškąja prasme, juk taip žmogus nuleidžia Torą iki šio pasaulio lygio.
Mes turime nuo šakų pakilti iki šaknų, iš šio pasaulio – aukštyn, į dvasinį pasaulį. O tu klausi: kodėl gi dvasinio pasaulio tiesiog neėmus ir nenuleidus į mūsų pasaulį?
Pirmiausia mūsų pasaulyje nėra tokių pačių dėsnių, kaip dvasiniame. Ką tuo išlošiame? Tai tiesiog fantazijos.
Visa painiava mūsų tikrovėje kyla dėl to, kad žmonės įsivaizduoja dvasinį pasaulį, nebūdami jame, ir po to priverstinai įvelka dvasingumą į materialumą: tarsi mano dešinėje rankoje yra davimo jėga, o gavimo jėga – kairėje, arba vienos mano kūno dalys šventesnės, o kitos – mažiau ir t.t.
Visa tai neteisinga. Mums uždrausta dvasingumą sieti su tuo, ką suprantame, jaučiame ir darome šiame pasaulyje. Tarp jų neturi būti jokio ryšio.
Mūsų pasaulyje nieko švento nėra – nei negyvajame, nei augaliniame, nei gyvūniniame, nei žmogiškajame lygmenyje. Ir nėra jokio šventumo žmogaus veiksmuose šiame pasaulyje.
Knyga „Zohar“ vadinama šventa knyga, nes jai padedant galiu pakilti iš mūsų pasaulio, egoizmo, į šventumą, davimą ir meilę artimui.
Aš – tai taškas širdyje, priklausantis dvasiniam pasauliui – šventumo pasauliui. Kaip atsvara visai mano prigimčiai, manyje yra tik taškas, ir su šia priemone – „šventa knyga“, galiu pakilti į šventumo pasaulį – į davimą.
Tačiau visai ne popierius su tipografiniais dažais vadinamas šventu. Ir raidės knygoje nėra šventos. Šventumas – tai ryšys tarp Šviesos ir indo (kli), kurį simbolizuoja raidė. Mūsų pasaulyje nėra nieko švento.
Problema ta, kad žmonės pradeda priskirti žmogui arba jo veiksmams šventumą. Tačiau visa tai tėra simboliai.
Visi priesakų laikymosi atributai – talit, tfilin, Tora, aron hodeš (spinta Toros ritinėliui saugoti) – tai tik Šviesos ir kėlim tarpusavio sąveikos, jų tarpusavio santykių, sielos būsenų simboliai. Sielos būsenos ir yra šventumas, davimas.
Toros knyga, esanti „aron hodeš“ simbolizuoja tik dvasinę esmę, vadinamą Zeir Anpin. Jis šventumo Šviesa veikia norą – malchut (visų sielų visuma) ir paverčia ją duodančia, ištaiso mūsų sielas ir pakelia mus.
Be simbolių mūsų pasaulyje nieko nėra. Visi mes „panašūs į mirtingus gyvūnus“. O tas, kuris skirsto šio pasaulio objektus ir veiksmus į labiau šventus ir mažiau šventus, tik nukrypsta nuo taisymosi kelio.
Visa tai – veiksmai „erev rav“, kurie tokiu būdu nori sustabdyti tobulėjimą dvasingumo, sielos ištaisymo link.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Šventumas – tai panašumas į Kūrėją“

„Pati reliausia kalba“

„Dvasinis pasaulis – tikrovė, o ne fantazija!“