Klausimas: Skaitant knygą „Zohar“ reikia tiesiog sekti tekstą tarsi keliautum savyje. Bet negi mums nebereikia stengtis kaip anksčiau, kad pareikalautume sau išsitaisymo?
Atsakymas: Knyga „Zohar“ pati nukreips tave į išsitaisymą, į reikiamas mintis. Ji tau pasakys, kas gerai, o kas blogai, priklausomai nuo tavo konkrečios būsenos ir ką būtent tau dabar reikia išsiaiškinti.
Ji pati suteiks tau šį požiūrį. Mums tereikia sugebėti prilipti prie jos, atsiduoti jos tėkmei ir paklusniai plaukti su ja ten, kur ji nori mus nunešti, reikia, kad mano protas ir širdis ramiai sruventų jos tėkmėje.
Juk viskas jau nustatyta: 1. mano noras, 2. rešimot jame, 3. Šviesa, kuri realizuos rešimot. Ji realizuos juos tiek, kiek stengsiuos, sutiksiu ir leisiu jai prieiti prie rešimot.
Aš tik leidžiu Šviesai veikti, o toliau viskas vyksta be mano žinios, aš tarsi liudininkas, tik stebiu, kas vyksta manyje.
Mūsų pastangos taip ir vadinasi „avodat ha šem“ – Kūrėjo darbas, o žmogus tik stebi tai. Visai kaip Kūrėjas pasakė Mozei: „Eime pas Faraoną. Aš viską atliksiu, o tu pamatysi, kaip aš su juo elgiuosi!“
Mano taškas širdyje, pirmasis dvasinis rešimot, atvedė mane prie įėjimo į naują pasaulį, apie kurį nieko nežinau! Ir dabar šiuo tašku širdyje girdžiu paaiškinimą apie šį pasaulį.
Kiek jį pažinsiu, t. y. sugebėsiu su juo susisiekti, tiek galėsiu jame gyventi.
Kaip materialūs kūnai negali gyventi šiame pasaulyje nežinodami jo dėsnių, taisyklių ir sąlygų, taip siela negali gyventi dvasiniame pasaulyje neturėdama apie jį būtinų žinių.
Mes su jumis dabar ir bandome įgyti šias būtinas žinias. O kai įgysime – pajausime, kad jau esame dvasiniame pasaulyje! Kadangi dvasiniame suvokimo atžvilgiu žinios ir pojūtis yra vienas ir tas pats.
Dabar jaučiu tik savo gyvūninį kūną – iliuzinę tikrovę, o kad pajausčiau Aukštesnįjį pasaulį savyje turiu tiktai tašką širdyje.
Dėkui Dievui, kad man davė nors tašką! Daugiau man nieko nedavė – visa kita turiu išvystyti pats, ir tam man duota knyga „Zohar“, kuri man visa tai aiškina.
Tačiau aš mokausi aukštesniojo pasaulio taip kaip kūdikis nieko nežinodamas apie šį pasaulį jį tiria. Jis nemoka suvokti pasaulio protu, analize ir sinteze. Aš irgi taip elgiuosi suvokdamas dvasinį pasaulį!
Aš mokausi tik dėl to, kad prilimpu prie knygos ir pritraukiu supančią Šviesą. Šis mokymasis – pats natūraliausias. Mes atskleidžiame naują pasaulį taip, kaip kažkada būdami vaikais atskleidėme šį pasaulį.
Aukštesniosios pakopos niekada nesuvoksime protu, juk mes jos nejaučiame, nematome ir nesuprantame. O mums reikia ją pajusti!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Protas turi remtis jausmais“

„Atsiverti Šviesos poveikiui“

„Geriausia priemonė sielai ištaisyti“

Klausimas: Ar studijuodamas knygą „Zohar“ sužinosiu, kaip užmegzti ryšį su globaliąja gamta?
Atsakymas: Ne, tu nieko nesužinosi. Bet pažadinsi jėgą, kuri veiks ir keis tave, sujungs tavyje įvairias savybes pagal panašumą su gamta. Kiek tapsi panašus į gamtą, kiek susiliesi su ja, tiek ir pradėsi viską suprasti. Supratimas ateis kaip visų pasikeitimų ir susivienijimo rezultatas.
Vien tik skaitant knygą „Zohar“ supratimas neateis. Privalai skaityti knygą „Zohar“ trokšdamas, kad ji padarytų tave vieningos gamtos dalimi, suvienytų su visa tikrove.
Tai ir yra suvokimas – paskutinis etapas, susivienijimo rezultatas. Todėl susivienijimas su gamta vadinamas „susiliejimu su Kūrėju“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Protas turi remtis jausmais“

„Kūrėjo mestas gelbėjimo ratas“

„Pajusti, kad Jis kažkur šalia“

Klausimas: Kokie požymiai rodo mūsų progresą skaitant knygą „Zohar“ ir apskritai kaip žinoti, kad dvasiniame darbe tobulėji?
Atsakymas: Pats akivaizdžiausias ir stipriausias progreso skaitant knygą „Zohar“ požymis – didesnis poreikis būti susijusiam su kitais.
Kitas požymis – aš jaučiu, kad knyga „Zohar“ kažkodėl traukia mane – kartais labiau, kartais mažiau, tačiau bet kuriuo atveju jaučiu, kad man gerai būti kartu su šia knyga, ją skaityti arba jos klausyti.
Jaučiu, kad šioje knygoje slypi jėga, kuri susieja mane su gyvenimu. Ji pasižymi tokiu efektu.
Net jeigu žmogus nesuvokia, nesupranta ir nežino, apie ką kalba knyga „Zohar“, jis vis dėlto jaučia, kad tai knyga, kuri, kaip sako Baal Sulamas straipsnyje „Baigiamajame žodyje knygai „Zohar“, – panaši į virvę, kurią Kūrėjas metė kūriniams čionai, šiame pasaulyje.
Laikydamiesi už šios virvės galo, galėsime pakilti iki Jo.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Dvasinio tobulėjimo požymiai“

„Pajusti, kad Jis kažkur šalia“

„Stebuklingas vaistas – kabalistų dovana“

Klausimas: Jei žmogus nestudijuoja kabalos, o tik skaito knygą „Zohar“, ką jis gaus?
Atsakymas: „Zohar“ – tai pagrindinė kabalos mokslo knyga. Mums knyga „Zohar“ su „Sulam“ komentarais – pats stipriausias šaltinis sielai ištaisyti.
Kiekviename mūsų yra sudužusi siela, visiškai paslėpta viduje. Mes nežinome, kokia ji. Tai didžiulis, begalinis noras (kli), egzistuojantis kiekviename žmoguje. Privalome atrasti jį, atskleisti ir ištaisyti, ir jame pajusti tą amžiną realybę, vadinamą „Kūrėju“.
Pajusdamas ir atskleisdamas ją, susitapatinu su ja. Ir tuomet aš ir Kūrėjas tampame viena visuma.
Visa tai vyksta tik dėl Aukštesniosios jėgos – jėgos, veikiančios mane ir vystančios manyje pojūtį, kad esu ne tik šiame pasaulyje, bet ir dvasinėje sistemoje.
Jeigu žmogus kartu su mumis skaito knygą „Zohar“ – to nepakanka. Juk Baal Sulamas knygai „Zohar“ parašė keturias pratarmes.
Ir jos ne šiaip sau parašytos kaip knygos „Zohar“ pratarmės, ne kaip atskiri kūriniai.
„Įvadas į kabalos mokslą“ iš tikrųjų įveda žmogų į kabalos mokslą.
„Įvadas į knygą Zohar“ suteikia skaitytojui teisingą požiūrį į knygą „Zohar“, kad jis galėtų ją atskleisti.
„Įvadas į komentarą Sulam“ visą dvasinės sistemos sandarą aprašo per tris linijas.
„Pratarmėje knygai Zohar“ kalbama apie bendrą kūrimo sistemą, apie tyrinėjimus ir esminius klausimus, apie tris kūrinio būsenas, pakopas, kuriomis kyla siela.
Po šių keturių pratarmių ir  knygos „Zohar“ žmogui nieko daugiau nebereikia – čia yra viskas.
Žinoma, dar yra viena ypatinga pratarmė – „Pratarmė Mokymui apie dešimt sfirot“. Bet kai žmogus studijuos knygą „Zohar“, jis suvoks, kas parašyta „Mokyme apie dešimt sfirot“ ir knygos pratarmėje.
Jis atras tuos pačius paaiškinimus, kuriuos Baal Sulamas pateikė kituose straipsniuose. Visas šias išvadas ir faktus jis atras knygoje „Zohar“ – bet kartu su keturiomis jos pratarmėmis.
Todėl prieš knygos „Zohar“ studijas turėtume praeiti ypatingą kursą. Žmogus gali studijuoti „Zohar“ su mumis, bet kartu turėtų praeiti ir tokį kursą. To pakaks.

Ištrauka iš 2010-02-14  d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Nesuprantu, kam man visos šios menkiausios smulkmenos, apie kurias pasakoja „Zohar“, jeigu aš nesugebu panirti į tokią gilumą?
Atsakymas: „Zohar“ – tai visa sistema, kurioje esi tarsi tam tikrame tinkle, lyg kokiame voratinklyje. Tai pasaulėdaros sistema, kuriai priklauso visi kūriniai, ir kuri yra pats Kūrėjas.
Mes skaitome knygą „Zohar“ ir norime susivienyti, kad sukeltume šios sistemos poveikį mums, kad ji pradėtų mus veikti, padarytų mus aktyviomis dalimis, suprantančiomis, savarankiškai veikiančiomis, judančiomis pirmyn.
„Zohar“ pasakoja apie sistemos darbą visoje jos daugialypėje gelmėje, kurios tu, žinoma, dar nesuvoki. Tačiau tau atsiskleis tik tai, kas tau būtina kiekvienu vystymosi momentu.
Mes skaitome tai, kas liko iš originaliosios knygos „Zohar“, kuri buvo 20-30 kartų didesnė nei išlikusioji iki mūsų dienų. Ir nepamirškite, kad ji buvo parašyta beveik prieš 2000 metų!
Įsivaizduokite, kad vienas iš „Zohar“ autorių ateitų dabar ir paskaitytų mums pamoką. Mes jį suprastume, juk jis kalbėtų mūsų kalba apie tai, ką dabar mokomės ir norime sužinoti. Ir tai žmogus iš gilios praeities?!
Ar galime kokioje nors kultūroje įsivaizduoti ką nors panašaus, – kad žmonės norėtų pamatyti ir mokytis iš savo tolimo protėvio, pavydėtų jo moralinio ir dvasinio lygmens, jį suprastų, norėtų klausyti, priimtų ir ta pačia kalba kalbėtų apie tuos pačius dalykus?
Esmė ta, kad sistema, kurią jie aprašo, – egzistuojanti, reali, globali ir amžina. Mes esame joje, ir kiekvienas ją atveria tiek, kiek sugeba ją pajusti.
Mes jaučiamės, tarsi iš šviesos užėjome į tamsą, – iš pradžių mums atrodo, jog tamsoje visiškai nieko nematyti.
Tačiau kai ten pabūni keletą minučių, pamažu pradedi šioje tamsoje įžvelgti vis daugiau ir daugiau.
O po to tu matai, kad tau beveik ir nereikia Šviesos! Yra kažkoks silpnas apšvietimas – ir tau jo pakanka.
Iš pradžių tu įeini į dvasinę tamsą ir sutrinki. Tačiau tereikia šiek tiek labiau susivienyti su kitais, dar stipresnio teksto poveikio tau, – ir pradėsi jausti, kur esi.
Vietoje šiandieninio pasaulio pojūčio pradedi jausti, kad tave supa įvairios jėgos, kurios mus veikia, kurios susijusios su mumis. Oras susispaus ir įtrauks į save dvasinį pasaulį – tu tik panorėk!

Ištrauka iš 2010-02-11 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Jeigu „Zohar“ tvirtina, kad viskas vyksta žmogaus viduje, kodėl mes materialiame, fiziniame pasaulyje kenčiame?
Atsakymas: O kas yra tas materialusis pasaulis? Tai tik aš savyje viską taip dalinu – į vidinį bei išorinį pasaulio suvokimą.
Man kol kas atrodo, kad kažkur anapus manęs, Haityje, vyksta žemės drebėjimas, dūžta lėktuvas, kyla gaisras. Bet tai tėra tikrojo realybės suvokimo trūkumas, o iš tikrųjų viskas vyksta manyje, tik aš to nejaučiu.
Tarsi kažkas vyksta su mano koja, o aš šito nejaučiu – lyg jai būtų atlikta anestezija.

Iš 2010.02.08 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Skaitydami knygą  „Zohar“, suprasti pradedame palaipsniui. „Zohar“ sudarytas ne aiškinimų pagrindu, o skaitymo, kurio metu pamažu atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis.
„Ima ilaa“ (Aukštesnioji visų mūsų Motina) vadinasi Bina. Ji mums skleidžia Šviesą, grąžinančią prie šaltinio.
Privalome tarsi kūdikiai, išplėstomis akimis ir praverta burna, pasistengti kreiptis į ją su teisingu ketinimu tapti vienu žmogumi ir panorėti atskleisti savyje davimo savybę.
To pakanka. Visa kita, kaip parašyta knygoje, pamažu savaime atsiskleis. Ką reiškia „pamažu“? – Taip, kaip mokosi kūdikiai.
Jie nežino nei vieno žodžio, nesupranta, kas vyksta, ir tik dėl troškimo sužinoti jiems atsiskleidžia tai viena, tai kita, ir jie staiga pradeda kažką suprasti. Taip jie atskleidžia pasaulį.
Tai normalus, natūralus būdas. Lygiai taip pat mums atsiskleidžia dvasinis pasaulis. Jeigu atsimintume, kaip augome ir atradome šį pasaulį, suprastume ir mūsų judėjimą dvasiniame pasaulyje.
Tuomet neturėtume jokių pretenzijų. Juk mes vystomės kaip kūdikystėje, niekas nepasikeitė.
Tada lengviau suprasime, kad iš mūsų nereikalaujama nei proto, nei ko kito – tik pajusti norą atskleisti dvasinį pasaulį, tapti nors truputį į jį panašiam.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Koks jis – knygos „Zohar“ pasaulis?“

„Knyga, kuri atveria mums akis“

„Zohar“ – tai siauras tiltas į dvasingumą“

Nesvarbu, kaip jautiesi skaitydamas knygą „Zohar“: gerai, blogai ar išvis niekaip.
Tegul „Zohar“ įsilieja į tave ir ima veikti. Svarbiausia tęsti, kad ir kas man nutiktų.
Tai reiškia, kad pakylu aukščiau egoistinių įspūdžių, nekreipiu dėmesio į savo egoistinio noro pojūčius!
Baiminuosi, džiaugiuosi, esu nirvanoje, išgyvenu siaubą, susierzinimą ar painiavą – visa tai manęs nejaudina! Esu aukščiau to!
Nesvarbu, kad taip jaučiuosi, bet vis tiek tęsiu savo darbą. Viena nepriklauso nuo kito.
Pojūčiai yra mano egoizmo viduje, nore mėgautis, jame Kūrėjas tyčia su manimi taip žaidžia, o aš turiu kaskart pakilti virš šių pojūčių ir tęsti kelią, lyg nieko nebūtų nutikę: „Man nesvarbios nei tavo dovanos, nei bausmės – man reikalingas Tu pats! Ir neklaidink manęs visais kitais pojūčiais!“
Tik toks atkaklumas duoda rezultatų.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nebūna žemiškų problemų“

„Knygų knyga“

„Meilė viską keičia…“

“Zohar“ vadinama Šviesa, ateinanti iš Arich Anpin galvos, iš Galutinio Ištaisymo būsenos per dešimt didžių kabalistų, kurie simbolizuoja pirmąsias 10 sfirų, pilną AVAJA.
Tai pati originaliausia, aukščiausia sistema, kuri nusileido iki tam tikro lygmens, o Baal Sulamas ją dar labiau priartino prie mūsų.
Pasirodo, kad esame susiję su pačia aukščiausia būsena. Ir visa tai padaryta dėl mūsų!
„Mokymas apie dešimt sfirų“ – ypatinga knyga. Tačiau jos parašymo forma taip stipriai atitraukia mūsų protą, kad mes nesugebame prie jos prijungti dar ir jausmo.
Galbūt, po „Zohar“ įstengsime teisingai skaityti šią knygą. Kaip kad „Zohar“, kuri apeliuoja į jausmą, „Sulam“ komentarai – į protą, o kartu jie taip išsupa mus į abi puses, kad mes nesugebame prieš jį atsilaikyti.
„Zohar“ – tai aukščiausiosios sistemos atskleidimas, šioje sistemoje tau leista spaudyti mygtukus. Tu nežinai, ką spaudinėji, tačiau sistema paverčia juos į teisingą poveikį.
Aukščiausioji pakopa, kabalistas supranta, ko tu nori. Jis duoda tau ne tai, ko tu savo riksmu prašai – o priklausomai nuo tavo vidinio poreikio, duoda tai, kas tau iš tikrųjų reikalinga, ir pagal tai veikia.
Todėl knygoje „Zohar“ parašyta, kad tai ypatingiausia knyga iš visų kabalistinių knygų.

Iš 2010 m. vasario 4d. vakarinės pamokos pagal knygą „Zohar“

Klausimas: Kuo tokia ypatinga knyga „Zohar“, kad sukelia mums tokias stiprias reakcijas?
Atsakymas: Tai ne knyga – tai įrenginys, kurio mygtukus spaudinėji, pats to nežinodamas.
O be to, mes skaitome knygą „Zohar“ su didele žmonių grupe iš viso pasaulio. Mes labai skirtingi, bet trokštame to paties, todėl labai stipriai spaudžiame šiuos mygtukus.
Tiesiog nesuvokiame šito. Kūdikis, kuris verkia, nesupranta, kokią sumaištį savo riksmu jis kelia namuose. Suaugęs žmogus negali atsitraukti nuo jo, verksmas sukelia jam didžiulį nerimą.
Dideliam vaikui gali pasakyti: „Eik į savo kambarį ir netrukdyk man!“ O su mėnesio amžiaus kūdikiu taip pasielgti negali – sukiesi apie jį  ir eini iš proto nuo jaudulio.
Štai tokį nerimą mes sukeliame Aukštesniajai jėgai. Taip veikia knyga „Zohar“.
Ir iš tikrųjų, tai ne knyga – tu priklausai vieningai pasaulio sistemai, kurią aktyvini šios knygos skaitymu ir noru ją atskleisti, kaip kūdikis, žadinantis tėvą (ABA), motiną (IMA), kaimynus, visą pasaulį, priverčiantis dirbti fabrikus ir gaminti vaikų maistelį, sauskelnes, rūbelius ir t.t.
Ar jis žino, ką daro? – Ne! Bet pažvelkite, kiek visko pasaulyje gaminama kūdikiams.
Dvasiniame pasaulyje yra taip pat. Meilė viską keičia… Mes patys, to nesuprasdami, paleidžiame sistemą, kuri atsakydama veikia mus – ne pagal mūsų kūdikio amžių, egoistinį reikalavimą, bet minkštai ir labai gailestingai mokydama ir padėdama ugdyti davimo savybę.
Esame tarp dviejų jėgų: savo egoistinės – iš apačios, ir supančios mus Šviesos – iš viršaus.
Jos slegia iš dviejų pusių ir tu jautiesi tarsi tarp žemės ir dangaus. Atverdamas knygą „Zohar“, įeini į Aukštesniosios jėgos sistemą. Tai visiškai kitokia sistema ir tai reiškia, kad eini Kūrėjo, Šviesos keliu.
Iki to laiko vysteisi kaip visa gamta – verčiamas būtinybės, evoliucijos proceso. Tavo noras mėgautis visada ieškojo, kur geriau ir kaip pabėgti nuo smūgių.
Bet taip tu nesivystei Kūrėjo link, o tik ieškojai sau patogesnio kampelio. Tokia buvo mūsų evoliucija iki šiandienos. O dabar  tu žadini visiškai nepažįstamą Aukštesniąją jėgą.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Zohar“ kalba gali viską“

„Įsigilinti į kabalos mokslą“