Klausimas. Ar visus mano gyvenime vykstančius įvykius galiu susieti su kabalos studijomis, ar tie įvykiai vis tiek man nutiktų? Ką kabalos studijavimas įneša į mano gyvenimą?
Atsakymas. Kabalos studijavimas mūsų gyvenimą paverčia tikslingu, suteikia amžiną laimėjimą, kuris neišnyksta kartu su fiziniu kūnu, o lieka ne jame. Kadangi davimo savybė aukščiau egoizmo, tai netgi mirus kūnui davimo savybė egzistuoja toliau.
Kabala duoda mums visiškai gryną laimėjimą iš gyvenimo šiame pasaulyje. Arba iš karto, arba per keletą gyvenimų, tačiau jūs galėsite visiškai prilygti Kūrėjui, pasiekti Jo lygmenį. Tai yra mūsų raidos tikslas.
#244346

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam skirtas kabalos mokslas

Skirtumai tarp kabalos mokslo ir psichologijos

Pakeisti likimą

Klausimas. Kaip galiu pritraukti supančią Šviesą: savo pastangomis ar savo noru? Į ką ji reaguoja?
Atsakymas. Noras ir pastangos – itin artimos sąvokos. Tačiau, iš esmės, supanti Šviesa reaguoja į mūsų pastangas.
Kiek stengiuosi išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, pasiekti mano egoizmui priešingą savybę, tiek imu jausti kaip iš grupės centro mane veikia ypatinga savybė, vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo.“
#244336

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Pastangos – apačioje, pojūčiai- viršuje

Kaip pritraukti Šviesą?

Klausimas. Aplink mus daug žmonių ir kai kuriuos mes labai mylime, nes esame susiję asmeniniais ryšiais. Girdint, kad nėra nieko, išskyrus Jį, nepaisant to, kad viskas iliuzija, tas pojūtis atimamas. Ir apskritai, jei visur tik Jis, darosi kažkaip nuobodoka…
Atsakymas. Aš suprantu, kad nuobodoka. Tarkim apkabini savo vaiką ar mylimą žmoną, ar jauti kažkam neapykantą, ar ragauji kažką skanaus… Ir ką? Visa tai – Kūrėjas? Kas man lieka iš gyvenimo, jei aš viską priskiriu vienam, vieninteliam šaltiniui? Man viskas tampa prėska, be jausmų ir atspalvių.
Tačiau, paaiškėja, kad kai visus jausmus ir atspalvius susiejame su Kūrėju, tai pasiekiame visišką harmoniją ir matome, kaip visi šie pojūčiai, visiškai nesusiję vienas su kitu, staiga susirenka į vieną visumą. Ir tai Kūrėjo kalba, jo pokalbis su mumis.
Klausimas. Ką Kūrėjas prideda į šią visapusiškų jausmų paletę?
Atsakymas. Vienybės ir harmonijos atskleidimą, kai įvairūs garsai susirenka į vieną kūrinį, ir jauti tai kaip vieną visumą.
Klausimas. Argi žmonės nejaučia gamtos harmonijos?
Atsakymas. Yra žmonių, kurie gali pasakyti, kad taip jaučia gamtą. Tačiau tai juk ne žinios ir ne jausmas, o tik spėjimas.
#238785

Iš 2018 m. rugsėjo 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Kūrėjas visur kur

Klausimas. Kodėl mums duotas jausmas, kad šiame pasaulyje egzistuojame savarankiškai? Tai mus visiškai supainioja, ir tada nieko negalime padaryti patys.
Atsakymas. Priešingai, jums duodama galimybė daryti viską, kad taptumėte tokiais kaip Kūrėjas, pasiektumėte Jo lygmenį. Tai – milžiniškas darbas.
Galbūt atrodo, kad sakydamas „nėra nieko, išskyrus Jį“ iš karto nusiplauni rankas: „Jūs turite problemų? Kreipkitės į dangaus kanceliariją, aš su tuo neturiu nieko bendro“?
Ne! Jūs turite save pakeisti taip, kad suprastumėte, pajaustumėte, atskleistumėte aukščiausią sistemą, pamatytumėte, kaip ji begaliniu plonu tinklu viską apgaubia ir valdo. Tik patys atskleisdami, jausdami visą jėgų tinklą, valdantį jausmus, mintis, įvairius ryšius tarp priešingų būtybių, galite pasakyti, kad tai tikrai tas ryšių tinklas, apie kurį sakoma: „nėra nieko, išskyrus Jį“.
Knygoje „Išminties vaisiai“ Baal Sulamas rašo: „Visos mintys, iškylančios žmogaus prote, yra Kūrėjo veiksmai. Ir tai, kad jis jas iš kažkur pritraukia, ar tai, kad jos gimsta jame, yra apgavystė ir visų apgavysčių pradžia. Visas mintis, net pačias nereikšmingiausias, į žmogaus protą siunčia Kūrėjas. Ir Jis yra žmogaus, gyvūno ir viso, kas gyva, varomoji jėga.“
Mums reikia tai aiškiai jausti ir atitinkamai veikti. Mes turime patys betarpiškai dalyvauti šių jėgų tinkle, gyventi jame, daryti jį gyvą. Mes jį įjungiame.
#238885

Iš 2018 m. rugsėjo 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską daro Jis, bet sprendžiu aš!

Kas ne Kūrėjo rankose?

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Egoistinis noras puikiai veikia šiame pasaulyje, kai priešais save aiškiai mato atlygį ir gali pasverti savo veiksmų naudą, o po to nuspręsti, kur geriau dėti pastangas ir kiek. Egoizmas moka kovoti dėl atlygio.
Tačiau kalbant apie norą duoti – neturime jokių jėgų jo generuoti. Mes neįsivaizduojame atlygio ir neturime jokios motyvacijos veikti.
Išeitų, kad būtinybė atlikti davimo veiksmą panaikina mumyse norą mėgautis, be kurio negalime pasijudinti iš vietos. Jaučiamės taip, tarsi neturėtume nei rankų, nei kojų, nei galvos, nei jokios energijos. Jeigu nėra motyvacijos, tai negaliu pajudėti iš vietos, tiesiog lieku gulėti.
Man būtinas koks nors stimulas, kuris priverstų mane pasikelti. Tada ateina nemalonumai, problemos, kurios mane skaudina. Tačiau po to suprantu, kad problemos – kaip tik gerai, nes pažadina mane veikti.
Jeigu nedirbame su savo noru gauti malonumą, tai nieko negalime padaryti. Viskas sustoja. Įsivaizduokite, kad visame šiame pasaulyje staiga išsijungia noras gauti malonumą, egoizmas, esantis pasaulio pamatuose, kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Pasaulyje nelieka nė menkiausio judėjimo, juk judėta norint gauti pripildymą, kad būtų kompensuotas trūkumas. O jeigu egoizmas nieko nenori – nejuda.
Pasaulis apmirs, stos visiška tyla, o tai reiškia, kad viskas išnyks. Jeigu atome liausis sukęsi elektronai, jis išnyks, juk jame daugiau nieko nėra, išskyrus šį sukimąsi, išskyrus trūkumą. Tik trūkumas judina materiją, o jeigu jis dingsta, tai judėjimas baigiasi ir materija išnyksta. Materija – tai trūkumas.
Tai kaipgi tada atlikti davimo veiksmą? Kaip, nemarinant materialios būsenos, pastatyti virš jos antrą, altruistinį aukštą?
Tegu medžiaga veikia toliau, mums tai netrukdo, netgi atvirkščiai, padeda. Juk kildami visuomet krisime į materialų lygmenį, kad iš jo pakiltume dar aukščiau. Tačiau kaip rasti naują kurą, pagrįstą ne noru mėgautis, o noru duoti?
Kaip panorėti duoti? Tai svarbiausias klausimas. Atsakymas į jį – sėkmės garantas, juk žmonija jau pakankamai subrendusi, kad galėtų prieiti galutinį išsitaisymą. Klausimas tik tas, kaip iš bet kurios būsenos išgauti davimo jėgą. Ši jėga jau egzistuoja, bet mums reikia ją ištraukti. Savaime ji nepasireikš, antraip, jau seniai būtų atsiskleidusi pasaulyje.
Toks poreikis jau yra žmoguje, juk kiekvienas klausia: „Na, koks gi tai gyvenimas?! Kodėl gyvename, kokia prasmė?“ Bet toliau tai niekur neveda, nes net davimo jėgą norime gauti egoistiškai. Bet taip ji neateina.
Klausimas – kokį mechanizmą reikia sukonstruoti, kad per jį gautume davimo jėgą, kuri užpildo visą pasaulio sistemą? Astrofizikai sako, kad yra visą Visatą užpildanti energija. Mums atrodo, kad kosmosas – tai vakuumas, bet iš tikrųjų jis kupinas energijos.
Tokią informaciją dabar bandoma rasti garsaus tyrinėtojo Teslos užrašuose, kurią jis slėpė. Spėjama, kad jis rado būdą, kaip gauti energiją tiesiogiai iš oro. Iš tiesų tai ne tuščia erdvė, ji pilna energijos. Klausimas tas, kaip atskleisti šį energijos šaltinį? Instrukcija, kaip tai padaryti, guli priešais mus – tai kabalos knyga.
Išminčiai–kabalistai sako, kad šią energiją galima gauti per dešimtuką. Taip mes prisijungiame prie kosmoso, užpildyto davimo jėga, vadinama „Kūrėju“. Dešimtukas veikia kaip modemas arba ryšio priemonė, pajungianti mus prie šios paslėptos jėgos.
Ši jėga visad lieka paslėpta. Ji atsiskleidžia tik dešimtuko viduje, tarytum šios aukščiausios jėgos detektoriuje. Kiek įsijungsiu į dešimtuką, kiek susijungsiu su juo ir dėsiu pastangas pažadinti jį užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tiek šios davimo energijos gausiu. Tik taip tai veikia.
Ir tada pamatysime, kad esame aukščiausios, geros ir kuriančios gėrį Jėgos viduje. Tai vienintelė Jėga, be kurios daugiau nieko nėra. O visos priešingos jėgos sukoncentruotos tik manyje, kad padėtų man prisijungti prie šios aukščiausios Jėgos ir pradėti gauti iš jos energiją.
#244129

Iš 2019 m. balandžio 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Padėkite duoti prieš savo norą

Amžinas variklis

Komentaras. Šiuo metu vis labiau stiprėja visuomenės nepasitikėjimas žiniasklaida, valstybe ir vieni kitais. Matome, kad trūksta supratimo, kas yra pasitikėjimas ir kaip su juo dirbti.
Atsakymas. Taip yra todėl, kad mūsų egoizmas išaugo ir iš mūsų reikalauja visiškai naujų santykių: aiškesnių, labiau susietų, grubesnių, priklausomų tarpusavyje. Kiekviename iš mūsų – didžiulis egoizmas, ir kiekvienas nori būti laisvas nuo visų kitų. Tai pirma.
Antra, tai lydi visuomenės, technologijų, gyvenimo raida. Juk šiandien galiu ramiai gyventi aprūpindamas save ir nesirūpinti niekuo kitu. Ir jei supančiojate save ryšiais (šeima, draugų kompanija ar kolegos darbe), tuomet reikia tam tikrų ir kartais labai didelių pastangų.
Todėl mūsų laikais labai sunku paskatinti žmogų būti susijusiam su kitais. Jis tai daro arba už gerus pinigus, arba jeigu jam ko nors labai reikia.
Klausimas. Kas yra pasitikėjimas?
Atsakymas. Pasitikėjimas – kai pasikliauju kitu pagal susitarimą, kurį sukūrėme tarpusavyje.
Klausimas. O kas slypi už pasitikėjimo?
Atsakymas. Už pasitikėjimo slypi noras sulaukti iš kito žmogaus požiūrio, pagalbos, tam tikro palaikymo.
Klausimas. Ar galite pateikti idealios būsenos pavyzdį, kurioje būtų pasitikėjimas?
Atsakymas. Tai gali būti tik tada, kai žmonės ims suprasti, kad jie vieninga sistema, kad visi tarpusavyje susiję. Jie privalo atskleisti visišką tarpusavio priklausomybę. Tik tada galime pasakyti, kad visuomenėje bus kokia nors sistema, žmonės pajaus tarpusavio ryšį, pajaus save kaip vieningą sistemą, pradės abipusius mainus, darbus, rūpinsis vieni kitais ir pan.
Dabar to nėra. Net visos sistemos: sveikatos apsauga, finansai – viskas, ką sukūrėme, veikia tik skaldydamos visuomenę.
Komentaras. Prieš 30 metų, pvz., Tarybų Sąjungoje, buvo tam tikri pasitikėjimu grįsti santykiai, kai galėjome palikti raktą po kilimėliu, nerakinti durų būdami namuose…
Atsakymas. Esmė ne ta, buto durys atviros ar uždaros. Esmė ta, kad žmonės atskirti vieni nuo kitų savo vidinėmis durimis: „Aš nenoriu girdėti, kas vyksta su kitu žmogumi. Man tai visiškai nesvarbu.“
Vis tiek pripažįstame, kad be visuotinio tinkamo požiūrio į savo prigimtį, kad imtumės ją taisyti, niekur toliau nenueisime. Įvairiausia „kosmetika“ čia nepadės.
Klausimas. Kaip to pasiekti?
Atsakymas. Tam reikia išsiaiškinti, kad mūsų prigimties pagrindas yra egoizmas ir kaip su juo dirbti, kad jis virstų mūsų padėjėju, o ne kenkėju. Tai ilgalaikis visuomenės ugdymas.
Klausimas. Ar galime atkurti pasitikėjimą tarp dviejų žmonių, nepriklausomai nuo makro pasaulio?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma. Visa tai – viena sistema. Pasiekėme būseną, kai pasaulis integralus, o integralioje sistemoje dalis ir visuma lygūs. Todėl negalėsime ištaisyti santykių net tarp dviejų žmonių, net tarp vaikino ir merginos, kurie nori kurti savo santykius, grįstus tam tikru pasitikėjimu. Ne, jie yra visuomenės dalis ir elgiasi vienas su kitu taip, kaip tai vyksta visuomenėje.
Todėl viskas griūna visuose lygmenyse vienu metu.
Klausimas. Koks bus permainų taškas? Kas paleis kitą procesą?
Atsakymas. Permainų tašku taps blogio įsisąmoninimas. O tam reikia plačios reklamos, paaiškinimų, kad artėjame prie uolos krašto.
Klausimas. Kokia yra pasitikėjimo formulė?
Atsakymas. Pasitikėjimas – tai mūsų tarpusavio ryšio įsisąmoninimas ir jautimas. Kai jausime, įsisąmoninsime šį vidinį ryšį, kai jį realizuosime kiekvieną akimirką, būdami bet kokios būsenos, – tai ir vadinsis pasitikėjimu. Kitaip nebus.
Pasitikėjimas – itin didelė jėga, tai bet kurios valstybės ir visuomenės pagrindas, visų narių sulipdymas į vieną sistemą, kai jiems nereikia nieko kito išskyrus pojūtį, kad yra viename tinkle ir visiškai priklauso vienas nuo kito. Iš čia kyla žodis „pasitikėjimas“.
Komentaras. O kas yra „tikrumas“?
Atsakymas. Tikrumas kyla iš mūsų tarpusavio ryšio pojūčio.
Klausimas. Ar tai yra tam tikras tikėjimas kitu žmogumi?
Atsakymas. Tikėjimas – tai davimo savybė, kuri taip pat kyla iš mano pojūčio, kad esame tarpusavyje susiję.
Visas pasaulis yra visiškai tarpusavyje susijęs, egzistuojame mus siejančiame tarpusavio jėgų tinkle.
Pasitikėjimas – kai naudojuosi ryšio sistema tarp mūsų, kuri egzistuoja ir atsiskleidžia man. Priklausomai nuo jos atskleidimo, užmezgu abipusį ryšį su kitais. Tai ir yra pasitikėjimas. Tai nėra kažkas, kas neegzistuoja, o aš tai neva sukuriu. Tai visiška netiesa. Tam pasitelkiu vien psichologinius, fizinius elementus.
Komentaras. Tarkime, vienas žmogus sako kitam: „Nejaučiu, kad kažką darai, todėl nepasitikiu tavimi.“
Atsakymas. Teisingai, jis nejaučia, bet kažkas kitas jaučia. Mums reikia padaryti taip, kad visi jaustų, kad mus sieja vienas ryšys, priklausomybė, vienas tinklas, tuomet norom nenorom vieni su kitais elgsimės kitaip.
Man nereikia žinoti, ką jaučia kiekvienas iš jų! Man tiesiog reikia žinoti, kad taip priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir viskas, ką darau jų atžvilgiu, grįžta man. To reikia mokyti, rodyti, aiškinti, atverti žmonėms akis.
Jei norime padaryti ką nors rimto, reikia rimtų norų, rimtų priežasčių. Žmonės turi suprasti, kad jeigu dabar jie ima suprasti gyvenimo prasmę, ištakas, priežastis, dėl ko žmogus egzistuoja, kaip jis sukurtas, kas jį judina, tuomet tai rimtas darbas su savimi.
#230447

Iš 2018 m. birželio 8 d. TV laidos „Naujienos su M.Laitmanu“

Pirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

Davimas gali būti pasiektas tik virš gavimo, virš mūsų prigimties. Gavimas nuo mūsų slepia davimą, todėl visas darbas – nustatyti, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Kitaip tariant, kiekvieną akimirką dedu pastangas, kad neatsijungčiau nuo to, kad visi mano jausmai, supratimas, viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Kūrėjas. Ir ne šiaip Jo padiktuota ar atlikta per įvairius žmones, bet pats Kūrėjas. Jei bandau gyventi tokiame pasaulyje, tada po truputį pradedu jausti, kad taip yra iš tikrųjų.
Jei matytume, kad Kūrėjas absoliučiai viską daro žmogaus naudai, tai žmogus gyventų savo nore mėgautis. Jis negalėtų pakeisti savo prigimties ir įgyti davimo savybės. Mūsų tikslas – įgyti davimo savybę virš gavimo savybės.
Todėl viskas prasideda nuo tikėjimo, kad esame pasaulyje, kuris yra Kūrėjo pasireiškimas. Kūrėjas daro viską, kad išmuštų mus iš vėžių, kad suklaidintų mus, pripildydamas egoizmu, o mes, nepaisydami kliūčių, mėginame įsivaizduoti, kad viską daro Kūrėjas.
Nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto nėra jokio kito darbo tik įsivaizduoti, kad esate Kūrėjo viduje. O pirmyn einama, kai kaskart mums duodamos vis sudėtingesnės sąlygos, iki pat dvasinių laiptų pradžios, o paskui kylant pakopomis.
Įžengti į dvasines pakopas reiškia, kad mano gyvenime nelieka nieko, tik išlaikyti nuolatinį susiliejimą su Kūrėju. Nesvarbu, kokias būsenas patiriu, viską priskiriu Kūrėjui, geram ir kuriančiam gerą.
Tai priskiriama žemiausiems dalykams, vadinamiems „darbu žemėje“, pačioje laiptų apačioje. Kūrėjas gali duoti patį blogiausią mano visiško niekingumo pojūtį, o aš sutinku taip likti amžinai, nes tai kyla iš Jo, t. y., esu susiliejęs. Taip prasideda pirmoji laiptų pakopa, o toliau kylant sąlygos tampa dar sudėtingesnės.
Blogiausias mintis ir norus gaunu tik iš Kūrėjo ir iš niekur daugiau, „nėra nieko, išskyrus Jį“. Laiminu visa tai, nes tai buvo atsiųsta, kad virš visų kliūčių laikyčiausi įsikibęs Kūrėjo ir nepaleisčiau Jo. Jei anuliuoju visas savo sąlygas, tai susilieju su Kūrėju. Jums nereikia nieko siekti – tiesiog anuliuoti save.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumą kuri tu!

Dvasinių pakopų pajutimas

Naujos dvasinės pakopos požymis

Tiesa atsiskleis tuo, kad tas, kuris gailisi pats pareikš apie savo jausmus. Ir nėra būtinybės kitaip pareikšti, ir negalima paslėpti ir sulaikyti savo gailėjimosi. Bet jaučiu, kad jūs visi šiandieną pakeičiate rytdiena, ir vietoj „dabar“ sakote „paskui“.
Ir to niekaip neišgydysi, tik reikia stengtis įsisąmoninti šią baisią painiavą ir suprasti, kad išsigelbėjimas ateina iš Kūrėjo, tik jeigu mums reikia šiandien, o kas gali laukti rytojaus, tas savo klaidą supras tik besibaigiant savo metams.
Baal Sulamas 13 laiškas
Jokiu būdu negalima iki rytdienos atidėti jokių pojūčių, minčių, apibrėžimų, norų. Reikia juos apibendrinti, nukreipti į Kūrėją, susieti su Juo.
Tarkime, dabar mano galvoje sukasi visokios mintys, ir visas jas turiu susieti su Kūrėju, prilipdyti prie Jo, suprantant, kad Jis jų šaltinis ir jausmuose, ir prote.
Jei visąlaik būsiu su Juo susijęs, tai pamažu tarp manęs ir Kūrėjo ims atsirasti teisinga ryšio sistema. Iš pradžių Kūrėjas atsiskleidžia kaip visko, kas vyksta su manimi, manyje ir supančiame pasaulyje pirminis šaltinis. O paskui matau, kad nėra jokio supančio pasaulio, visa tai – ką Jis kuria aplink mane mano pojūčiuose ir tarsi yra mano pojūčių projektorius.
Svarbiausia, mėginti nuolatos susieti save su Kūrėju, kaip su visų mano pojūčių pirminiu šaltiniu. Todėl Baal Sulamas rašo, kad tas, kas tai palieka, taps protingesnis bėgant metams, t.y. neaišku, kada.
Jei žmogus to vengia, tai jį atstumia nuo dvasinio darbo, ir pats jis jau negali grįžti atgal. O kai ateis kitas jo gyvenimo ratas, o tai kaip Žemės orbita aplink saulę, tai iš tikrųjų gali praeiti metai.
#243117

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa ims staiga pati skleistis

Prašyti ateičiai

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Tikėjimas kabaloje – ne tai, ką įsivaizduojame kaip tikėjimą šiame pasaulyje. Tikėti – reiškia vadovautis „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, gerą ir kuriantį gerą. Neperkeliu šio tikėjimo niekam kitam, tai mano vidinė būsena, mano asmeninė veikla, ketinimas širdyje: noriu likti susiliejęs su Kūrėju būdamas bet kokios būsenos.
Ir nesvarbu, kuria kryptimi ji keisis, noriu laikytis Kūrėjo it vaikas įsikibęs motinos taip, kad jo neįmanoma atplėšti nuo jos.
Tegu siaučia audra aplink mane ir mano viduje, prote ir širdyje: man svarbiausia – įsikibti Kūrėjo ir pamatyti, kad viskas kyla iš Jo. Viena sąlyga: „Klausyk Izraeli, mūsų Kūrėjas, Kūrėjas – vienas “, kitaip sakant, bet kurioje situacijoje viskas kyla tik iš Jo. Tai vadinama susiliejimu.
Po to sąlygos tampa vis sudėtingesnės, tampa grėsmingomis arba, atvirkščiai, viliojančiomis į malonumus, o aš visada laikausi tvirtai įsikibęs Kūrėjo, tarsi kūdikis motinos. Tai reiškia, kad kovoju už susiliejimą.
Po to, kai nusileidžiu į visišką nulį, kai man tampa nesvarbu, visa, kas vyksta, išskyrus mintį, vidinį supratimą, kad viskas kyla iš Kūrėjo, tada virstu dvasiniu embrionu, prieinu laiptų papėdę. Taip Mozė atveda Izraelio tautą į Sinajaus kalno papėdę, ir jie sutinka su visomis sąlygomis, todėl nusipelno gauti Torą.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Absoliutus tikėjimas

Prašyti iš tamsos