Komentaras. Pasaulyje plinta nauja tendencija, kuri dabar susitelkusi moksliniame Amerikos universitetų pasaulyje. Šimtai universitetų visoje šalyje palaiko sistemą, kuri skatina skųsti savo kaimynus, dažniausiai – anonimiškai.
Mičigano universitete buvo skundžiami studentai, palaikantys Donaldą Trumpą. Universiteto laikraštis už tai, kad ji skyrė mažai dėmesio transseksualiems ir nebaltaodžiams studentams. Paskundė žmogų, nulipdžiusį sniego senį, nes jis baltas, o tai – iššūkis juodaodžiams.
Egzistuoja teisėjų komanda, sudaryta iš studentų, rečiau – iš mokytojų, ir iš policijos, kuri nagrinėja visus šiuos įvykius.
Visos šios istorijos kyla, nepaisant amerikiečių įstatymų. Laisvės pradeda nykti nuo akademinio sluoksnio. Kitaip tariant, visuomenės naikinimas prasideda nuo jos galvos – švietimo sistemos.
Atsakymas. Tai natūralu studentų aplinkoje, nes ji jau seniai mutuoja. Ir tai visiškai priešinga tam, kas turi būti šioje aplinkoje. Kur pliuralizmas? Kur laisvė? Viskas atvirkščia.
Amerikos universitetai ir apskritai universitetai visame pasaulyje tapo tiesiog nepakenčiami dėl savo ultraliberalumo, ekstraliberalumo, dėl to, kad viskas yra leistina ir viskas galima, ir todėl nėra jokių rėmų. O be rėmų žmogus – toks gyvulys, kad jo neįmanoma suvaldyti.
Studentai giriasi tuo, kad gali viską daryti priešingai. Nesvarbu ką, nes svarbiausia, kad priešingai. Iš tikrųjų, tai ideologija, kurios tikslas sunaikinti viską, kas jau yra, o kas bus vėliau – nesvarbu. Neatsižvelgiant į nieką, negalvojant apie pasekmes.
Pradėtas judėjimas, kuris iš tikrųjų gali sunaikinti visuomenę, ar mažų mažiausiai įstatymus, kuriais ji vadovaujasi. Šis judėjimas geba pakeisti visus įstatymus, sukelti abejones visomis vertybėmis ir t.t. Tai, kas vyksta, neįtikėtina!
Komentaras. Kita vertus, tyrinėtojai kalba, kad išorinių tiesos etalonų nebeliko, remtis galima tik pačiu savimi.
Atsakymas. Taip, taip iš tikrųjų yra. Jūs klausiate: „Kuo remiantis atsirado įvairių ultraliberalių srovių?“ Remiantis prielaida, kad visuomenė auklėjasi, žiūrėdama pati į save.
Klausimas. Kokį sprendimą siūlo kabala, jei kalbame apie akademinę aplinką, kur vyrauja chaosas, kur viskas neteko vertės?
Atsakymas. Visuomenė turi judėti pirmyn, remdamasi tuo, kas buvo. Kaip kitaip žinoti, kur link žengti? Gal kitas žingsnis – tiesiai į bedugnę? Bet tas niekam nerūpi. Priešingai, laikoma pažangumu: kuo aš destruktyvesnis šiandien, tuo pažangesnis.
Skųsdami nori sunaikinti kitų nuomonę? Ar tai pliuralizmas, liberalizmas, demokratija? Visai ne! Visa ši studentų brolija, apskritai, visiškai pasikeitė.
Reikalingas rimtas sukrėtimas: būdami tokie patenkinti savimi, jie negali išgirsti kitokios nuomonės.
Visuomenė susipainiojusi visame pasaulyje, todėl nepakaks traukti vieną siūlą. Viskas tarpusavy susipynę.
Dabar tai praeis per didžiulę ekonominę krizę, ir ji viską sustatys į vietas. Viskas bus peržiūrėta, permaišyta pagal tikrą, teisingą sprendimą – kas naudinga žmonijai, o kas ne. O toliau reikia pradėti iš pradžių: dėl ko jie mokosi, kokią žmoniją mes kuriame su jais, kaip jie dalyvaus bendrame žmonijos gyvenime?
Dėl to reikia žinoti, kur link turi eiti visuomenė. Mažų mažiausiai, ji turi vienytis. Tai, manau, visiems aišku. Pasaulis turi tapti globalus. Pati gamta – negyvoji, augalinė, gyvūninė ir galiausiai žmogaus – gena mus į tai. Visi gamtos lygmenys linksta į bendrą globalizaciją, tarpusavio ryšį.
Vadinasi, studentija, kaip pats pažangiausias, jaunas visuomenės elementas turi skatinti būtent tai, nešti šią vėliavą.
Mes turime vienytis. Kaip to pasiekti? Stenkimės dėl vienybės, o ne dėl atsijungimo! Juk viską, ką dabar darote, juolab skundai, skatina atskirtį. Kur tas bendras stogas, kuris turi mus uždengti, dėl kurio turime dirbti ir kuris mus sujungs?
Nepaisant to, kad esame skirtingi ir priešingi vienas kitam visuomenėje, turime jungtis aukščiau visų šių priešingybių. Priešingybių sujungimas yra menas, o ne abipusis susinaikinimas ar viduriukas, kur susitinkame, kad po akimirkos išlakstytume į priešingas puses.
Susijungimas turi būti trijose linijose: tu turi savo nuomonę, aš turiu savo, ir mes kuriame iš jų viduriniąją liniją, neatsisakydami savo nuomonės.
Tai – visa sistema, rimtas mokslas. Būtent to turime pasiekti.
#239828

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Komentaras. Nauji tyrimai parodė, kad žmogaus smegenys daug emocingiau reaguoja į blogus kitų žmonių veiksmus, todėl mums lengviau kaltinti, nei sakyti komplimentus.
Pasirodo, kad pagirtume žmogų turime įjungti tą smegenų dalį, kuri atsako už analitinį mąstymą, o štai įžeidinėti ir smerkti pakanka grynų emocijų ir spontaniškų jausmų.
Vadinasi, visur kaltos smegenys, o jūs sakote, kad visur kaltas egoizmas.
Atsakymas. Smegenys – viso labo mašinėlė. Ji nieko negamina. Bet galiausiai, kai mes nuskaitome informaciją, tai matome, kad kalbėti kažką teigiamai apie kitą sunkiau, nei kalbėti neigiamai.
Neigiama – tai atviros emocijos, o emocijos – tai grynos formos egoizmas. Taigi, mums nereikia jokios energijos, kad galėtume juo naudotis. O padaryti kažkokias teisingas išvadas apie kitą – tai labai didelis vidinis darbas. Ir, žinoma, žmogus į tai nelinkęs.
Klausimas. Kitaip tariant, visi šie beprotiški, visiškai nepaaiškinami karai, kurie dabar vyksta, – tai emocijų pasireiškimas?
Atsakymas. Žinoma! Negi tai sveikas protas?
Klausimas. Ir jūs sakote, kad turime pakilti aukščiau emocijų, bet kartu tvirtinate, kad tai neįmanoma.
Atsakymas. Neįmanoma. O kaip tu gali pakilti aukščiau jų, jei emocijos – tai mes? Be emocijų nesame žmonės, mes kompiuteriai. O taip veikti mes negalime.
Klausimas. Vadinasi, žmonija visą laiką kovos šiuose karuose?
Atsakymas. Kol pakeis savo emocijas, pakeis egoizmą, ištaisys jį. Taigi, priešakyje – egoizmo ištaisymo laikotarpis. Jis itin nepaprastas, bet šviesus, geras. Ir todėl atsiskleidžia kabala, kaip egoizmo išsitaisymo metodika.
Klausimas. Kitaip tariant, viskas, kas mums reikalinga, – tai blogio – egoizmo – suvokimas? Ir viskas?
Atsakymas. Viskas. O ko dar reikia? Be šito, pasaulyje nėra jokio blogio. Ir viskas susitvarkys.
#240065

Iš 2018 m. gruodžio 18 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas valdo smegenis?

Empatija – mūsų ląstelėse!

Išskaičiavimų ir naudos verpete!

Klausimas. Jeigu aš – jausmų vergas ir esu man primestų norų valdžioje, kaip kabala padės man pakeisti savo suvokimą, jei jis yra tiesioginė mano norų ir jausmų pasekmė?
Atsakymas. Visus tavo norus ir jausmus lemia ta pakopa, kurioje esi, su tavo pagrindinėmis savybėmis. Dabar jos yra egoistinės.
Jei imsi rimtai studijuoti kabalą, traukti sau vadinamąją Aukštesniąją šviesą, tada ji palaipsniui pradės tave keisti ir priklausomai nuo to, savo naujose savybėse įsivaizduosi kitą pasaulį.
Pats artimiausias mums pasaulis – tas, kuriame pajausi, kad viskas yra absoliučios vienybės, integralumo, visiško tarpusavio ryšio būsenos, bet pajausi tai mažiausiu lygiu, dar nesuvoksi kiekvieno objekto ir jo sluoksnių suvokimo gylio.
Kitaip tariant, patirsi Asija pasaulio Nėfėš Šviesą– pirmąją iš 125 pakopų. Tai jau suteiks tau tam tikrą įsivaizdavimą, kad yra kažkas aukščiau, nei tai, kur šiandien esi.
Klausimas. Per savo natūralius jutimo organus suvokiu materialųjį pasaulį. O kai jungsimės su kitais žmonėmis, tai mumyse susiformuos kokybiškai naujas pojūtis – Aukštesnysis pasaulis. Tai vadinama Kūrėju?
Atsakymas. Tai jau kitas lygmuo. Gali jį vadinti „Kūrėju“, nes šis lygmuo yra aukščiau tavęs. Bet tu į jį pakyli ir tampi kaip Jis.
Kūrėju visada vadiname pakopą, kuri yra aukščiau mūsų, – kai ji atsiskleidžia, iškyla kaip dar aukštesnė.
#238824

Iš 2018 m. rugpjūčio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip maksimaliai pritraukti Šviesą?

Pamatyti pasaulį tobulą

Keisdamiesi keičiame savo pasaulį

Klausimas. Vienoje iš Amerikos žemyno šalių buvo atliktas eksperimentas, kuris pranoko visus lūkesčius: senelių namai buvo prijungti prie vaikų namų. Kai senyvo amžiaus žmonės įgijo mylinčius vaikaičius, pagerėjo jų gyvenimo funkcijos, o vaikai atsikratė susikaustymo, baimės, nesaugumo jausmo ir tapo paprastais, triukšmingais, neramiais vaikais.
Kodėl taip vyksta?
Atsakymas. Todėl, kad jiems trūksta vieniems kitų. Seniems žmonėms trūksta tokių nenuoramų, o vaikams jausmo, kad yra didelių ir gerų suaugusiųjų. Tai gyvenimo užpildymas pačiu geriausiu būdu.
Našlaičiai įgyja pasitikėjimo ir geranoriškumo pasauliui, gyvenimui. Seni žmonės suminkština pasaulio pajautimą daugybe aspektų.
Net jei jie neturės ypatingo ryšio, visa tai yra energijos perdavimas, tam tikras išorinis ryšys, vien suvokimas, kad visa tai egzistuoja, suteikia visiškai kitokį vaizdą, atmosferą.
Mes esame sukurti taip, kad pagal prigimtį turime būti trijose kartose: vaikai, tėvai, seneliai. Dviejų kartų neužtenka.
Vaikas turi matyti, kad kaip jis gimė iš savo tėvų, taip jo tėvai gimė iš jo senelių. Taigi, jis mato tęstinumą, tėkmę, evoliuciją. Jis mato, kaip jo tėvai elgiasi su tėvais, ir tai tampa pavyzdžiu, kaip jis turėtų elgtis su savo tėvais.
Jis turi daug ko išmokti iš savo senelių, nes, kaip mes žinome, „Israel saba ve tvuna“ – tai ištisinė mūsų dvasinių ryšių sistema. Todėl tai yra labai svarbu. O kalbant apie našlaičius, rezultatas gali būti pritrenkiantis.
#238831

Iš 2018 m. lapkričio 27 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų laimės paslaptis

Jaunųjų tėvų mokykla

Kartu gyventi lengviau nei vienam

Klausimas. Jei aš esu grupėje, ar turiu galimybę valdyti blogį ir gėrį?
Atsakymas. Taip, būtent grupėje. Grupė gali būti ne fizinė, o virtuali, bet jūs būtinai turite turėti ryšį su kitais. Nustatydami teisingą ryšį tarpusavyje, galite sąveikauti su Kūrėju.
Kūrėjas – tai aukštesnioji jėga, kuri nuolatos veikia mus. O grupė – tai tokia minimali sistema, kuri gali teisingai suvokti Jo poveikį.
Jei tarp draugų grupėje yra tarpusavio nesutarimų, tai jūs pajausite Kūrėjo poveikį kaip neigiamą. Nenustatydami teisingo tarpusavio ryšio, visada jausite tokį poveikį. Bet esant teisingam ryšiui, pajausite gerą, vedantį į tikslą, nuolatos besivystantį jumyse Kūrėjo poveikį.
Čia ir pasieksite būseną, kai jūs, grupė ir Kūrėjas esate nuolatiniame ryšyje, abipusiame susijungime ir judėjime tikslo link. Tai ir yra jūsų bendras dvasinis darbas.
Nepriklausomai nuo to, kokius įspūdžius jaučia draugai grupėje, o jų įspūdžiai visada kyla iš Kūrėjo, nes nieko nėra išskyrus Jį, – bandydama kiekvieną akimirką susijungti kaip galima labiau, kad pateisintų Kūrėjo poveikį, grupė nuolatos keičiasi ir visą laiką artėja Jo link.
#240223

Iš 2018 m. spalio 14 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Išprašyti Kūrėjo šviesti mums

Kodėl į gėrį einame per blogį

Kritinis vienybės taškas

Klausimas. Papulti į tobulą pasaulį, į Begalybę, reiškia pačiam tapti tobulam ir iš savęs tobulo matyti amžinybę?
Atsakymas. Taip. Tiktai tiek, kiek keičiuosi savyje, aš galiu matyti pokyčius supančiame pasaulyje.
Klausimas. Kaip suprantu, kad privalau keistis pats? Juk visą savo gyvenimą tik ir stengiuosi pakeisti kitus.
Atsakymas. Tikrai, paprastai žmogus nori pakeisti visus kitus. Jis nenori nieko kito, kaip tik išlankstyti pasaulį pagal save. Bet pasaulis nesilenkia! Jis taip sukurtas, kad panorėję jį palenkti, pasilenksite patys. Ir galiausiai suprasite, galbūt, ne per vieną, o per keletą gyvenimų, kad reikia lenktis jums.
Ir tame nėra nieko žeminančio. Tai toks įtraukiantis žaidimas, tokia patraukli, nenuspėjama kelionė: aš keičiuosi ir matau, kad pasaulis aplink mane taip pat keičiasi, kaip pasakoje. Ir tai įmanoma.
Klausimas. Ir vis dėlto, žmogus per savo gyvenimo 70–80 metų vis tiek kažkaip keičiasi, ko nepasakysi apie pasaulį. Apie kokius pokyčius kalbate jūs?
Atsakymas. Pasaulis taip pat truputį keičiasi, bet tiktai tame negyvajame lygyje, kuriame keičiasi žmogus. Kodėl šiandien pasaulis truputį kitoks, nei prieš 100 metų? Įvyko įvairių techninių ir technologinių pokyčių, tapo kitokios klimato sąlygos, išmirė tam tikros gyvūnijos ir augmenijos rūšys ir t. t. Viskas kyla iš to, kad keisdamiesi mes matome besikeičiantį pasaulį.
Bet tai labai maži pokyčiai tame pačiame negyvajame lygyje. Tai ne naujas pasaulis. Juk mes liekame tie patys egoistai.
Reikalas tas, kad kai mūsų materialūs norai keičiasi, mes pradedame išrasti neva kažką naujo. O nėra ko išrasti, juk jeigu žmogus pradeda kardinaliai keisti savo prigimtį, savo egoizmą į priešingą jam davimo ir meilės savybę, ryšio su kitais savybę, tada per naujas savybes jis mato visiškai kitą pasaulį.
#238803

Iš 2018 m. rugpjūčio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Pamatyti pasaulį nuo vieno krašto iki kito

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Klausimas. Tarkime, norėdami tarpusavyje susivienyti grupėje pakylame virš savo prieštaravimų. Kada vyksta mūsų suartėjimas, neatsiejamai susijęs su „Įvado i kabalos mokslą“ (Pticha) supratimu?
Atsakymas. Kai tu išprašysi Kūrėjo, kad Jis imtų tau šviesti. Tiktai tada. Tai užima daug laiko. Viskas priklauso nuo bendrų pastangų.
Jeigu jūsų pastangos bendros, tai galima pakilti per labai trumpą laiką, tarsi kylanti raketa. Ji turi pirminį uždegimą, kuris su sprogimu pakelia ją į tam tikrą aukštį virš žemės, o paskui įsijungia variklis, ir raketa skrenda toliau.
Galima gana greitai susprogdinti šį uždegimą ir pasikelti virš egoizmo. O ten jau įsijungia pirminė pakopa ir einate pirmyn.
Klausimas. Tarkime, jau pakilau virš savęs, susijungiau su draugais ir neprašau, kad Jis man šviestų. Ką reiškia „išprašyti Kūrėjo, kad Jis man šviestų“?
Atsakymas. Jau esate tokios būsenos, kai kiekvienas neatskiria savęs nuo draugų? Tame egoizmo lygmenyje, kur dabar esate, jau pakilote virš šito? Viduje susijungėte taip, kad jaučiatės kaip viena bendra visuma? Jaučiate tą vidinį bendrumą, kurio anksčiau nebuvo? Jis atsirado tik dėl ryšio tarp jūsų.
Kitaip tariant, kiek kiekvienas anuliavo save, tiek visos anuliuotos asmeninės dalelės susijungia kartu ir sudaro vieną bendrą anuliaciją. Tai vadinama „virš savęs“. Šią bendrą dalį ir veikia Kūrėjas. Galite susijungti su Kūrėju, Kūrėjas – su jumis, ir imti veikti.
Ar tarpusavyje pajutote tą bendrą dalį, kurią kiekvienas tarytum išskyrė iš savęs ir sujungė su kitais? Aš tai atiduodu, noriu tame egzistuoti, atsiplėšti nuo savojo „aš“, būti toje dalyje, kuri išėjo iš manęs, ir joje noriu susivienyti su kitais. Ar ją turite?
Ar jaučiate, kaip šios dalys susijungia tarp jūsų į bendrą visumą, kaip jūs norite joje pajausti Kūrėją? Šioje bendroje, visų išskirtoje dalyje, norite duoti vienas kitam, susivienyti tam, kad duotume Kūrėjui ir pajaustumėte Jį. Visus šiuos išgyvenimus reikia kultivuoti, reikia juos nuolatos aptarinėti, atidirbinėti, jausti. Ir galiausiai jūs tai praeisite.
#244933

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji nauda

Kaip veikti, jei viskas dėl savęs

Kritinis vienybės taškas

Komentaras. Viena iš didžiausių problemų šiuolaikinėje visuomenėje – stresas darbe. Galima dirbti bet kokį darbą, bet vis tiek ateina išsekimo momentas, ne tiek fizinis, kiek emocinis. Netgi emocinis perdegimas.
Mokslininkai sako: „Norėdami įveikti nuolatinį stresą darbe, praktikuokite užuojautą ir sąmoningumą“. Emocinį išsekimą darbe, chroniškas ligas, susijusias su neteisingu gyvenimo būdu, galima vadinti XXI a. maru.
Raktas į pergalę prieš išsekimą ir su juo susijusias nelaimes – atjauta (gailestingumas). Pagrindinė užduotis: „Jeigu jaučiatės blogai, patiriate stresą, esate išsekęs – padėkite artimui. Parodykite atjautą, ir tuomet pasijausite geriau.
Atsakymas. Tam niekas neprieštaraus, ir pats veiksmas pirmiausiai išgydys tave patį.
Klausimas. Kad taip elgtumeisi su kitais, pirmiausiai turi pradėti atjausti save?
Atsakymas. Kitaip nepriartėsi prie kitų, kad kažką padarytum dėl jų. Tau reikalingas koks nors pagrindas, priežastis, kad staiga kažkodėl imtum gerai elgtis su kitais. O tam būtina save įtikinti, kad tau šito reikia dėl savęs, kad būtum saugus.
Komentaras. Kuomet patiriame stresą, organizmas aktyvuoja visus vidinius procesus ir raumenis paruošia būsenai „mušk ir bėk“. O kai reiškiame atjautą (rodome gailestingumą), tuomet organizmas atsipalaiduoja ir veikia pagal priešingą sistemą. Nusiraminame.
Mokslininkai priduria, kad be užuojautos, dar reikia naudoti empatiją, t. y. įsijautimą į žmones, supratimą jų padėties, ir šituo kompensuojame stresą.
Atsakymas. Tai nėra paprasta. Bėda ta, kad mes nemokome žmonių, kaip teisingai duoti, ir dėl to kyla didelių problemų. Mus verčia duoti įvairiuose darbuose: ar apdirbu metalą staklėmis, ar rūpinuosi karvėmis, ar dirbu su pinigais, nesvarbu – kur ir kaip. Netgi jeigu užsiimu žmonėmis.
Mūsų nemoko duoti. Mus moko: greitai padaryk darbą ir gauk. Tai nėra teisinga. Todėl, kad tokiu būdu vyksta išsiskyrimas tarp darbo ir mano siekimo gauti ko nors iš jo. Pats darbas tampa ne pripildymo, o išsekimo priežastimi.
Jeigu darysiu savo darbą taip, kad jį bedarydamas pajausiu, kad duodamas prisipildau, tuomet nuostabiai jausiuosi darbo pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Tačiau šito reikia žmones mokyti, tai nėra paprasta. Tai yra savo prigimties ištaisymas, kai bet kokiame darbe, bet kokiose pareigose, kur bebūčiau, su malonumu atlikdamas užduotis jaučiu, kad duodu, o duodamas – prisipildau. Tai ir yra menas arba mokslas, kaip prisipildyti, gauti – kabalos mokslas.
Klausimas. Ką reiškia „duoti“?
Atsakymas. Jeigu užsiimčiau savo vaikais ir turėčiau jiems viską atiduoti, tai ar jausčiau, kad netenku? – Ne. Nė kiek. Dėl to, kad ir taip einu į darbą tik dėl jų, ir taip darau viską dėl jų.
Vadinasi, visa problema, kad reikia svetimą pajausti kaip savą. To reikia mokytis. Reikia mokyti žmones susivokti sistemoje, kurioje esame: kad iš tiesų esame integralioje sistemoje, kur visi tarpusavyje susiję, ir kiekvienas, kuris pripildo kitus, per kitus pripildo save.
Reikia tik atskleisti šią sistemą, pradėti ją jausti. Tuomet nebus jokio skirtumo tarp atidavimo ir prisipildymo. Nebus jokio skirtumo tarp svetimo ir artimo. Jausiu, kad visi esame vienoje sistemoje.
Klausimas. Jūs kartą aiškinote, koks skirtumas tarp gyvūninės ir dvasinės energijos: keičiantis energija gyvūniniame lygmenyje, kasdieniniame gyvenime, vienas atiduoda, o kitas gauna, tai yra vienas ištuštėja, o kitas prisipildo. O keičiantis energija dvasiniame lygmenyje to nėra. Energija praeina prie visus, tarsi pripildo visus ir nė viename nesustoja.
Kaip šito pasiekti? Kaip išmokyti, iš kokių punktų susidaro šitas darbas, kad žmogus pradėtų taikyti šią metodiką?
Atsakymas. Pasiūlyčiau žmonėms ateiti į kabalos užsiėmimus ir mokytis, kaip dirbti tikrame kolektyve: kuomet duodamas kitiems, pripildau save, ir taip – kiekvienas iš mūsų. Galiausiai mes pasiekiame tokią būseną, kai kiekvienas didina pripildymą priklausomai nuo žmonių kiekio kolektyve.
Jis jaučia, kad ateidamas į darbą pavargęs, po nakties ir taip toliau, darbe gauna didžiulę įkrovą energijos ir išeina degančiomis akimis, žvalus po aštuonių ar dešimties valandų darbo dienos. Eina namo pilnas energijos. Jau iš vakaro galvoja, kaip grįš į darbą. Visi jo artimieji, namiškiai džiaugiasi jį tokį matydami ir pasitikdami.
#238953

Klausimas. Žiūrint iš žemiškų pozicijų žmonija dar niekad negyveno taip gerai, kaip dabar. Jei XX a. pradžioje nuo „ispaniško gripo“ mirė 100 milijonų žmonių, beveik 5% planetos gyventojų, tai dabar kažkas panašaus negali nutikti. Tačiau sakote, kad mūsų laikais yra dar blogiau nei anksčiau.
Atsakymas. Tai, ką žmonija prašoko per paskutiniuosius šimtą metų, nesulyginama su jokiu kitu laikotarpiu. Iš tikrųjų, prieš šimtą metų žmonės buvo priklausomi nuo derliaus. Šiandien to nėra. Jie priklausomi nuo energetinių resursų, naftos, žibalo: „Kuo šildysime namus, kuo apšviesime būstą?“
Net prieš šimtą metų žmonės gyveno labai primityviai. Amerikos didžioji depresija, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. Paskui prasidėjo raida ir per paskutinįjį penkiasdešimtmetį atlikome didžiulį šuolį.
Tačiau pradedant nuo aštuntojo dešimtmečio raida sustojo, išskyrus informaciją ir ryšius. Žmonija ėmė pamažu užleisti savo pozicijas ir šiandien mes jau ne taip veržiamės pirmyn kaip tais metais, o priešingai – išgyvename regresiją.
#243949

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, II dalis

Kai technika bejėgė

Pažanga, stumianti atgal

Išsitaisyti galima tik pasitelkus Torą, aukštesniąją Šviesą, kuri nuo pat pradžių buvo užpildžiusi bendrąją sielą, o paskui išėjo iš jos ir liko išorėje, kaip ją supanti Šviesą.
Šviesa laukia, kada norai bus pasirengę, kad įeitų į juos pagal savybių panašumo dėsnį. Todėl visi išsitaisymai galimi tik per vienybę: fizinę ir dvasinę. Reikia stengtis susijungti, kol liausimės jausti, kad kūnai mus skiria.
Juk jeigu matome kūnus – tai ženklas, kiek skiriamės vieni nuo kitų. O kai tik imame kilti virš materialių kūnų, virš vidinio atsiskyrimo, materialus pasaulis tirpsta ir išsisklaido.
Šio pasaulio nelieka – yra tik tarpusavyje susijungę norai, siekiantys vis didesnės vienybės ir ryšio. Taip dabar vietoj priešais mus esančio pasaulio atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį ir imame matyti materiją iš vidaus.
#244411

Iš 2019 m. vasario 21 d. tarptautinio kongreso 9 pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti dvasinę erdvę

Dvasinis pasaulis – ketinimų pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?