Kuo aukščiau kylame į kūrimo tikslą, tuo didesnis ir agresyvesnis tampa mus atsiskleidžiantis egoizmas. Kaip pasakyta: „Kuo aukščiau žmogus, tuo didesnis jo egoizmas“. Ir mes taisome tą egoistinį norą ir taip kylame.
Pakilti galima tik ropščiantis į kalną iš sudužusių norų, likusių mums po nusidėjimo prie Pažinimo medžio, t. y. sudužus Adam Rišon sistemai. Kūrėjas tikslingai sudaužė tą sistemą, kad duotų mums medžiagos darbui ir taisymuisi.
O jeigu kritimas nesibaigia ir tik stiprėja, vadinasi, nepakankamai jį ištaisiau. Reikia dar labiau įsijungti į dešimtuką ir kartu su kritimu, pasistengti bendromis jėgomis iš jo pakilti.

Taip einame pirmyn: krentame o paskui kylame į tą pačią aukštumą, paskui dar giliau krentame, ir dar aukščiau kylame – kol prieisime patį didžiausią kritimą ir iš jo pakilsime maksimaliai aukštai, į gaulutinai ištaisytą būseną.
Todėl mums reikia vis stipriau laikytis grupės, kad įstengtume kilti dvasiniais laiptais ir kuo mažiau sugaištume nukritę.
Jeigu padariau viską, bet taip ir neįstengiau išeiti iš kritimo būsenos, vadinas, Kūrėjas rodo man, kad čia trūksta maldos.
Yra dvi sąlygos norint pakilti:
1. Ryšys su grupe
2. Pagalba iš aukščiau.
Ir norint sulaukti pagalbos iš aukščiau, reikia iš kritimo būsenos pakelti maldą aukštyn, MAN, ir gauti iš aukščiau pagalbą, MAD. Ir tuomet turėsiu jėgų pakilti.
Visa tai reikia realizuoti grupėje. O jei žmogus nėra grupėje ir negali pakelti MAN drauge su draugais, tuomet jis nesulauks pagalbos iš aukščiau, MAD, ir nepajės pakilti. Ir tuomet jis tiesiog išeis iš šios trajektorijos ir grįš į ankstesniąją būseną. Be ryšio su grupe jis nepakils į aukštesnę pakopą.
Ir todėl jis lieka savo egoizme ir viską sveria jame, keikia mokytoją, grupę ir Kūrėją. Jis galėtų atlikti teisingą skaičiavimą, jog suprastų, kodėl su juo tai vyksta, ir kad reikia dirbti su savo egoizmu kasdien.
Kad pakiltum reikia specialaus lifto: ryšio su grupe ir kreipimosi į Kūrėją. Įeinu į liftą, t. y. įeinu į grupę, kreipiuosi į Kūrėją, ir Jis kelia net tik mane, bet mus visus kartu.
Kabala aiškina mums gamtos dėsnius. Jų nepakeisi – sutinkame su jais ar ne. Nori eiti pirmyn – išstudijuok juos ir jų laikykis. O jei netiriame gamtos dėsnių, kad jų laikytumėmės, tai niekas nepadės. Kūrėjas jų nepakeis. Mums nepavyks išmelsti Jo gailestingumo ir išprašyti pakeisti gamtos dėsnius. To niekada nebuvo ir nebus. Juk Kūrėjas – Jis pats gamta.

#287989

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Lygus pakilimų ir nuopuolių kelias

Dvasinio pakilimo šaltinis

Žmogus dvasiniame kelyje praeina didelius kritimus. Ir jeigu jis nejaučia ryšio su grupe, tai gali palikti šį kelią. Jis reiškia dideles pretenzijas mokytojui, draugams, visam pasauliui ir Kūrėjui, manydamas, kad yra vienintelis teisus. O iš tiesų tai egoizmas užklumpa žmogų.
Jis galėtų gauti jėgų, kad tai įveiktų, tačiau nenori, juk jaučiasi protingesnis, stipresnis už kitus. Išdidumas taip išmeta žmogų, kad jis atsiduria palaidotas po savo egoizmo sluoksniu ir miršta dvasiniu atžvilgiu.
Taip nutinka su daugeliu, ir galiausiai jie išeina. Galbūt jie patys neįsisąmonina, kas su jais nutiko, arba priešingai, mano esą teisūs, galvodami, kad jiems pagaliau atsivėrė akys. Jie gailisi, kad įėjo į visuomenę, užsiimančią nerealiais dalykais.
O visų religijų ir tikėjimų pasekėjai dieviena mokytoją ir patį kelią. Juk ten nėra kairės linijos, neleistina kritika, kiekviename žingsnyje neauga egoizmas. Kabaloje einama dviem kojomis, dviem linijomis, kaip pasakyta: „Ir būsite kaip dievai, pažinę gėrį ir blogį“.
Todėl tik kabaloje būna taip taip, kad mokinys nesutinka su mokytoju ar netgi nekenčia jo, neigia Kūrėją. Juk mus moko kilti aukštyn, kur supanašėsime su aukštesniąja jėga, kuria mums reikia pasiekti ir suprasti. Tai ne kiekvieno jėgoms.
Būna taip, kad žmogų koks nors vėjas atpučia į kabalistinę grupę, o jis visiškai nepasiruošęs tokiam darbui. Jį kol kas domina tik mistika, bet ne kabalos mokslas, kad jį išmokytų atlikti kokius nors materialius veiksmus ir melstis, ir tuo apsiribojama.
Pas mus galima sutikti tokių „atsitiktinių“ žmonių, juk studijos atviros visiems. Todėl kartais, po kiek laiko žmogus pastebi, kad tai jam netinka: jis netinka mums, o mes netinkame jam.
Ir toks žmogus išeina. Beje, tai nepriklauso nuo intelekto, žmogus gali būti itin protingas. Čia viskas priklauso nuo širdies pasirengimo, sielos brandos. Jei žmogus pasirengęs eiti prieš savo egoizmą ir pakilti virš dviejų gamtos jėgų (gavimo ir davimo), kad susijungtų drauge su gėriu ir blogiu viename šaltinyje, Kūrėjuje, tuomet jis galės eiti pirmyn studijuodamas kabalą.
Bet jeigu žmogus to nesugeba, jeigu jam trūksta kantrybės, trūksta proto ir širdies, kad susietų gėrį ir blogį su viena jėga, tai jis išeina ir ima keikti mokytoją ir kabalą.
Juk tai ne paprastas kelias, jis reikalauja visiško savęs anuliavimo, ir kaip egoistas gali jį mylėti, su juo sutikti? Dėl šios priežasties kabalistai iki visai neseniai slėpė šią metodiką, nes ji netiko plačioms masėms. Tik nūnai imta plačiai skleisti kabalos žinias, tačiau daugelis pradeda ir meta. O likę – tie žmonės, kurie pasirengę išklausyti tiesą ir, svarbiausia, realizuoti ją savimi.
Jeigu žmogus išeina, linkime jam sėkmės įprastiniame gyvenime, o patys einame toliau. Ir diena iš dienos mūsų pasaulis rodo mums, kad nėra ko jame ieškoti. Ką laimi žmogus metęs dvasinį kelią? Vargu, ar materialiame gyvenime jo laukia turtas, šlovė, valdžia, ypatingas pasitenkinimas. Tiesiog jis nenori dėti pastangų ten, kur jam rodo gamta, t. y. kabalos mokslas.
Gamta norėjo atskleisti jam galimybes iš tikrųjų suformuoti tinkamą požiūrį į gamtą, kad žmogus galėtų paėmęs dvi gamtos jėgas, pliusą ir minusą, suderinti jas vidurio linijoje pagal kabalos metodą.
Jis turėjo šiuos taisymus atlikti savyje, iš naujo nustatyti save iš vidaus pagal visą gamtą trijose linijose (dešinė, vidurio, kairė), kitaip tariant, gavimo jėga, davimo jėga ir jų tinkamas sujungimas. Ir tuomet jis matytų, suprastų, jaustų visą pasaulėdarą aukščiau laiko ir erdvės, virš visų vienmačio egoistinio suvokimo apribojimų.
Vien altruistinis suvokimas irgi ribotas, juk niekaip neišmatuojamas: viskas atvira, viskas davime. Čia būtina suderinti dvi linijas. Tik su jomis abiem žmogus tvirtai stovi kelyje, per vidurį tarp dviejų linijų ir gali duoti, išmatuoti savo davimo dydį. Taip jis kyla pakopomis, vis labiau suvokdamas Kūrėją.

#287981

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Nėra kritimo

Juodai baltas pasaulis

Mano kritimas – didžiulis įgijimas grupei, juk dabar išreiškiu savo kairiąją liniją, norą mėgautis, pirmąsyk atsiskleidusį manyje po sudužimo. Ir jeigu su šiais norais prisijungiu prie grupės, prie toks krypties, kur visi eina, tai įpilu visiems kuro, noro medžiagos.
O Šviesa, kurią jie gaus iš aukščiau šiai medžiagai, suteiks visiems galimybę eiti pirmyn. Juk mes einame dviem kojomis. Dabar aktyvuoju kairiąją liniją su savo nauju išaugusiu egoizmu, kurį man atskleidė Kūrėjas. O grupė padeda man ir prideda prie to dešinę liniją. Taip kiekvienas atneša grupei savo egoistinį norą, o grupė padeda tą norą subalansuoti, ir mes einame pirmyn, dviem kojomis.
Tad nereikia gėdytis ir nusiminti dėl to, kad mums atsiskleidžia naujas egoizmas. Baal Sulamas rašo „Džiaugiuosi atsiskleidžiančiais prasižengėliais“, egoistinėmis mintimis ir norais, juk tai tolimesnio vystymosi pagrindas.

#287986

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Kritimas – tai džiaugsmas

Tūkstantį kartų nukrisi ir kelsies

Žmogus gimsta maža būtybe, kurios jutimo organai pamažu vystosi drauge su protine veikla. Žmogus jaučia supantį pasaulį, tiria jį, ir per šį pasaulį tiria save: kaip reaguoja į supančias aplinkybes, kaip jos priklauso nuo jo, ir kaip jis priklauso nuo jų.
Tai ir yra psichologijos tyrimo objektas, kitaip tariant, ji studijuoja žmogaus reakcijas į atsiskleidžiančią jam tikrovę tose savybėse, kokybėse, jausmuose ir prote, kuriuose jis gali vystytis mūsų pasaulio ribose.
Kitais žodžiais tariant, psichologiją galima apibrėžti, kaip žmogaus žinių visumą apie pasaulį, kuriame jis gimė ir vystėsi. Ir pagal tai „būtis apibrėžia sąmonę“.
Kabala nuo psichologijos skiriasi tuo, kad kabala nukreipia žmogų jausti tai, kas aukščiau mūsų pasaulio. Mūsų pasaulis yra egoistinėje gavimo savybėje – taip jį pažįstame ir jaučiame. Jeigu neišeiname iš šios savybės, kaip tai paprastai būna su žmonėmis, tai suvokiame jį per egoizmo savybę ir taip vertiname mus supančią tikrovę.
Jeigu tiriame tai, kas aukščiau psichologijos, ar apskritai nepaisome psichologijos, užsiimame kabala, tai čia mums atsiranda visiškai kita mūsų pasaulio suvokimo sritis.
Kabala nuteikia žmogų, kad jis išvystytų save iki savybės, priešingos materialiam pasauliui. Jeigu mūsų pasaulis suvokiame egoistinėje gavimo savybėje, su kuria gimėme ir vystėmis, tai šitai – psichologija. O jei pakylame aukščiau egoizmo į davimo ir meilės savybę, išeiname iš savojo „aš“, iš to, ką vadiname žmogumi mūsų pasaulyje, tuomet – tai kabala.
Ir tada šioje naujoje savybėje atskleidžiame visiškai kitus tarpusavio ryšius tarp mūsų ir gamtos jėgų. Suvokiame tai, kas yra „siela“, kitaip tariant, žmogaus santykį su aukštesniąja jėga, kuri jį vysto.
Tad galima sakyti, jog egoistinė mūsų pasaulio savybė, kurioje gimėme ir vystomės, suteikia mums šio pasaulio ir savęs pažinimą. Ir tai vadinama psichologija. O žmogui įgijus savybę aukščiau mūsų pasaulio – davimo savybę, nukreiptą nuo savęs į supantį pasaulį ir leidžiančią žmogui pakilti į dvasinį lygmenį, vadinama kabala.

#288842

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir psichologija: santykiai tarp mokytojo ir mokinio

Aukštesnioji psichologija

Kabala ir psichologija

Jeigu pasaulis tokios kritinės būklės, kodėl Kūrėjui neįžiebus masėms stipraus intereso kabalos mokslui ir taip stumtelėti pasaulį taisymosi link?
Esmė ta, kad Kūrėjas organizuoja pasaulį pagal tą didelį egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Jis neparenka norų ir nespaudžia jų. Ta sistema, kurią Jis sukūrė kūrimo pradžioje, ir visos sąlygos atsiskleidžia ir realizuojas per visą istoriją.
Kūrėjas nesiruošia peržiūrėti bei keisti kūrimo veiksmų proceso viduryje ir nesileis į kompromisus. Esame sistemoje ir turime savo pastangomis nustatyti, kokios jėgos joje turi būti didesnės, o kokios mažesnės, kaip jų pagalba atvesti mus į tinkamą vienybę.
Neanuliuojame jokių jėgų. Viskas lieka: ir blogos jėgos, ir didelis egoizmas. Niekas nesunaikinama, kad ir kaip to norėtume. Viena egzistuoja priešais kitą, teireikia padidinti davimo jėgą gavimo jėgos atžvilgiu, gėrio jėgą blogio jėgos atžvilgiu. Tik tokia forma pasieksime pusiausvyrą tarp šių dviejų sistemų.
O kai jos pamažu pasieks pusiausvyrą, tai tarp jų dviejų, jų tinkamame derinyje atskleisime Kūrėją.

#288810

Iš 2021 m. spalio 19 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 26

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Kūrėjo žaidimų tikslas

Lėktuve yra prietaisas, vadinamas giroskopu. Jis visąlaik sukasi ir rodo Šiaurės polio kryptį, padeda lėktuvui orientuotis.
Mums tokiu giroskopu yra grupė. Be jos, neturime jokios galimybės orientuotis. Tarsi būtume mažytėje valtelėje okeano viduryje ir nežinotume, kur plaukti. O todėl vienintelis kompasas mums – mūsų egoizmas.
Tačiau norėdami siekti teisingos krypties, neturime kompaso ar giroskopo. Turime bendrą valtį, kurioje yra grupė. Ir vienydamiesi tarpusavyje, nepaisydami egoizmo priešinimosi, taip nukreipiame save į Kūrėją, kurio nematome ir nejaučiame.
Galime laikyti kryptį į Jį tik stengdamiesi susivienyti virš savo egoizmo. Šis taškas, kur susivienijame drauge ir yra tas Šiaurės polius, kelrodė žvaigždė. Ir taip einame pirmyn.
Be grupės neįstengsi rasti savo krypties tarp visų tave supančių gamtos jėgų. Todėl pasakyta: „Grupė arba mirtis“.
Jei visąlaik noriu būti grupės centre, ten, kur fokusuojasi visi jos norai, ketinimai, dvasiniai tikslai, vadinasi, esu tinkamai nusitaikęs į Kūrėją. Turiu laikytis šio centro, kol atskleisiu jame aukštesniąją jėgą.

#288595

Iš 2021 m. spalio 15 d.  knygos „Šamati“ straipsnio Nr. 20

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė – energijos kaupiklis

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Grupės centre suvokti Kūrėją

Klausimas: Kodėl šiandien atsiskleidžia toks paradoksas: viena vertus, pasaulis globalus, kita vertus, nepaisant to, kad visi šaukia apie globalias ekonomikos, ekologijos ir pan. problemas žmogui tai neįdomu? Jį domina tik jis pats, ir kas su juo nutiks.
Atsakymas: Nejau mažas žmogus gali apimti visą globalų pasaulį? Kaip žmogus gali jį pajausti? Tai dar sykį įrodo, kabalistinio teiginio teisingumą, kad tik bendros ryšių tarp mūsų sistemos atskleidimas suteiks mums galimybę tinkamai vieniems su kitais elgtis.
Mažas žmogus to nemato aiškiai, ir pasirodo, kad jis, jo šeima, darbas, sveikata, viskas, kas jį supa, priklauso nuo viso pasaulio. Jeigu jis nuolatos galvos apie visą pasaulį, tai vis tiek neįstengs jo pilnai apimti. O jeigu galvos, kad visiems būtų gerai ir tuomet jam bus gerai – to pakanka. Juk pasaulyje veikia mūsų mintys ir norai. Tai pati didžiausia mūsų jėga.
Todėl vos tik žmogus supranta, kad priklauso nuo kitų, ir viskas priklauso nuo jo, ir ši bendra, abipusė priklausomybė tiesiogiai susijusi su jo mintimis, jis staiga mato, kad ši mintis – tai visa persmelkianti jėga pasaulyje, kuri veikia nepriklausomai nuo atstumų.
O iki tol jis tiesiog nejaučia, kaip jo mintys grįžta jam. Bet jeigu jis matytų, kokios jėgos iš jos kyla, tai bijotų blogai galvoti apie kitus, nes jaustų, kiek paskui jas užsuka atgal sau ir sukuria aplink save neigiamą kokoną. Ir tai – mūsų gyvenimas.

#288130

Iš 2009 m. spalio 14 d. TV laidos „Stambiu planu. Atskaitos taškas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Minties galia – galingiausia gamtos jėga

Minties jėga ir problemų sprendimas

Mintis – pati stipriausia jėga

Komentaras: Gydytoja psichoterapeutė Marija Bloch savo straipsnyje įdomiai rašo: „Šiuolaikinėje visuomenėje motinystė išgyvena krizę. Pasikeitė moterų padėtis, smarkiai padidėjo gyvenimo tempas. Žmonės nori greito pasitenkinimo, vertybės linksta į savimeilės pusę. Reikia gauti malonumą čia ir dabar, nededant didelių pastangų.O būti tėvais – tai ne gavimas, o davimas. Tam turime mokėti mėgautis davimu. O šiandien tai krizėje.“
Kaip tai pakomentuotumėte?
Atsakymas: Pasiekėme tokį egoizmą, kad nenorime vaikų! Nenorime augti, nenorime duoti netgi savo vaikams. Tegu auga kaip tinkami arba tegu valstybė juos aprūpina ir rūpinasi jais. O mes – ne.
Tai motinystės krizė, šeimos krizė apskritai. O kas yra šeima be vaikų?
Jei anksčiau žmonės priešinosi internatams, vaikų darželiams ir panašioms įstaigoms, tai šiandien priešingai: „Kurgi man nusiųsti vaiką, kad galėčiau užsiimti savimi“ – svarsto šiuolaikinė moteris.
Klausimas: Ar grįšime prie normalios motinystės?
Atsakymas: Manau, kad taip. Per kančias, bet grįšime.
Klausimas: Tvirtinimas, kad buvimas tėvais – tai davimas, o ne gavimas, teisingas?
Atsakymas: Žinoma.
Klausimas: Kitai tariant, davimas patiria krizę?
Atsakymas: Taip. Visa gamta sukurta taip, kad per santykį su vaikais mokytumės duoti, o paskui duotume kitiems – suaugusiems, supantiems, visuomenei ir t.t. – visai gamtai.
Klausimas: Bet juk matome, kad mama ypatingai mėgaujasi, kai vaikas šypsosi, iš šaukštelio košės valgo. Matome, kad tai didžiulis malonumas. Kur jis dingsta? Kodėl nenorima to pratęsti, dar susilaukti vaikų?
Atsakymas: Niekas nekaltas, tai gamta taip nuteikia. Ji nori, kad žmonės įsisąmonintų, kokie jie egoistai. Egoizmas stumia mus, kad būtume geromis motinomis.
Klausimas: O kaip dar galima gimdyti?
Atsakymas: Pirmiausia reikia pakeisti tikslą, o paskui gimdyti.
Klausimas: Koks turi būti tikslas? Kam gimdau vaikus?
Atsakymas: Tik pasauliui. Kad pasaulyje būtų daugiau gerų, teisingų žmonių gimdysiu ir taip auklėsiu savo vaikuis. Tam juos gimdau.
Pasiekėme būseną, kai privalome užsiimti būtent ketinimu – kam tai darau.
Klausimas: Kitaip tariant, ketinimas bus svarbiausias, norint susilaukti vaiko?
Atsakymas: Taip. Pirmiausia ketinimas, paskui veiksmas.
Klausimas: Todėl šiandien ir vyksta ši krizė?
Atsakymas: Taip.
Klausimas: Bet taip bus?
Atsakymas: Taip tikrai bus!
Klausimas: Ir štai taip visi gimdys vaikus?
Atsakymas: Taip. Ir tai bus naujas pasaulis.
Klausimas: Ir tie vaikai bus laimingesni?
Atsakymas: Žinoma! Jais rūpinsis kitaip, jie jaus, gimstą naujame pasaulyje ir tame pasaulyje norės gyventi.
Klausimas: O mamos irgi bus laimingesnės?
Atsakymas: Žinoma. Jos žinos, kam auga, gyvena ir egzistuoja jų vaikas. Jos jaus gamtą kaip beribę.

#288261

Iš 2021 m. rugpjūčio 12 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės ląstelė, kurioje viskas sutelkta

Kas penkta moteris nenori gimdyti

Gimdyti dėl savęs

Kiekvienas patiria tokių būsenų, kai norisi pabėgti iš dvasinio kelio, mesti studijas, atitolti nuo draugų. Ir tai duodama tikslingai, kad iš šių būsenų mokytų mus it dar nemokantį vaikščioti kūdikį. Tėvai atsitraukia per žingsnį atgal ir vaikas netekęs atramos ima verkti. Bet išeities nėra, jis priverstas žengti žingsnį pirmyn.

Štai taip Kūrėjas moko mus. Jis nori, kad išmoktume tvirtai stovėti ant dviejų kojų ir eiti pirmyn. Reikia suprasti, kad net kairioji koja, kairioji linija, kuri atstumia nuo dvasinio pasaulio, – irgi duodama mūsų labui, kad eitume pirmyn.

Todėl mūsų jaučiamas atstūmimai niekuomet neduodami tam, kad išmestų mus iš dvasinio kelio, priešingai, duodami tam, kad judėtume pirmyn. Iš mūsų reikalaujama tik didesnio įveikimo, kad įdėtume daugiau jėgų ir pasistengtume neužmiršti, kad taip Kūrėjas mus moko vaikščioti.

Grupė turi nuolatos laikyti žmogų apsikabinus, kad būtų tinkama aplinka, kuri palaiko jį ir neleidžia pamiršti, kad einame pirmyn būtent taip, ant dviejų kojų. Viena koja eiti neįmanoma.

Tad viskas ateina iš aukščiau ir tik tam, kad tobulėtume. Vadinasi, net pačios blogiausios būsenos irgi padeda eiti pirmyn. Iš bet kurios būsenos galima žengti pirmyn į geresnę būseną, jeigu rinksimės ne tai, kas maloniau, o tai, kas naudingiau ir efektyviau einant į kūrimo tikslą.

Tuomet išvysime, kad tokia kryptimi visuomet galime eiti pirmyn. Kūrėjas visad atveria mums būdą, kaip pakilti virš egoizmo ir priartėti prie tikslo.

#287975

Iš 2021 m. rugsėjo 30 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 10

Daugiau šia tema skaitykite:

Sąlygos, kaip tinkamai eiti pirmyn

Kabalistiniai terminai: „trys linijos“

Kliūtys – sąlygos tobulėti

Klausimas: Sakoma, kad norint vadovauti reikia trijų dalykų: laiko, talento ir noro. O jūsų nuomone, vadovu gali būti tas, kas nemėgsta vadovauti. Kodėl?
Atsakymas: Mat tokiu atveju jis nepainios žmonių, tikslingai jai nemanipuliuos. Vadovavimas geras tada, kai tiksliai žinai tikslą, nuolatos ieškai vis konkretesnių ir trumpesnių kelių jam pasiekti, ir žinai, kokius žmones pajungti, kad realizuotum tą tikslą.
Klausimas: Norite pasakyti, kad geras vadovas tas, kuriam nepatinka vadovauti, o vadovavimo imasi tiesiog iš būtinybės?
Atsakymas: Taip. Kitaip žmogus paskęs tame darbe, nuolatos jaus malonumą besikapstydamas jame.
Klausimas: Vadinasi, žmogui koks nors tikslas turi būti svarbesnis nei noras valdyti ir vadovauti?
Atsakymas: Žinoma. Jei įstengsiu nušokti į proceso galą, tai šitai man bus svarbiausia. Nemėgstu komanduoti, mėgstu pasiekti.

#271618

Iš 2020 m. birželio 11 d. TV programos „Valdymo įgūdžiai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Patraukti širdis

Lyderis – idėja

Naujojo laikotarpio lyderystė