Klausimas: Nūnai dauguma kalba, kad mokslininkai, išeinantys iš mokslo rėmų, pereina ribą nuo vien mokslinių tyrimų prie kažko mistiško. Jiems iš tikrųjų turi atsiskleisti naujas vidinis pažinimas.
Atsakymas: Tam jie turi tapti kabalistais. Ir nieko nebijoti. Čia nėra jokios mistikos.
Kalbama apie penkias mūsų jusles, kuriomis suvokiame supantį pasaulį ir jomis remdamiesi kuriame žemiškus mokslus. O keisdami save – išplečiame savo jusles, kad per jas kurtume dar vieną mokslą – kabalą.
Šis mokslas priklauso nuo besikeičiančių mūsų jutimo organų, o ne nuo prietaisų, kuriuos sukuriame, siekdami papildyti penkias materialias jusles.

#289539

Iš pokalbio apie mokslą

„Kur yra Dievas? Bet kuriuoje vietoje, kur Jam leidžia įeiti“. Menachėm Mendel iš Kocko.
Tai tiesa.
Klausimas: O mes neleidžiame įeiti?
Atsakymas: Mes Jį neigiame, atitraukiame Jį nuo savęs. Ir todėl esame savo nelaimingų fizinių dėsnių viduje.
O jeigu pamėginsime įnešti Kūrėją (t. y. davimo, meilės, suartėjimo, vienybės savybę) į mūsų pasaulį, jei leisime toms jėgoms mus veikti, tai išties atskleisime Jį.
Klausimas: Kas yra Jo atkleidimas? Aš Jį girdžiu, matau, jaučiu?
Atsakymas: Savyje. Jaučiuosi veikiąs pagal visuotinės meilės ir ryšio dėsnį.
Klausimas: Ir tai reiškia, kad atskleidžiu Kūrėją?
Atsakymas: Taip.

#289513

Iš 2021 m. spalio 4 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Galimybė atskleisti Kūrėją

Vieta, kur mums atsiskleis Kūrėjas

Atskleisti Kūrėją

Išoriniuose moksluose įspūdis užgožia protą, juk ten kur įsiviešpatauja emocijos, protas liaujasi dirbęs. Kaip sakoma – „pametė galvą nuo meilės“.
Bet dvasiniame pasaulyje viskas priešingai, ten išgyvenimas ir įspūdis prideda suvokimo, jį pagilina. Juk dvasinė meilė nuo pat pradžių grįsta apribojimu, ekranu, atspindėta Šviesa, kitaip tariant, noro mėgautis įveikimu, o tai skiriasi nuo to, kas yra materialiame pasaulyje, kur mus traukia ten, kur mus veda noras.
Dvasiniame pasaulyje siekis susivienyti, mylėti, suartėti nuo pat pradžių grindžiamas pakilimu virš savo noro. Ir todėl jausmai bei protas nesusipriešina, o abu veikia viena kryptimi.
Be to, suvokiu tai, ko dabar nėra nei mano jausmuose, nei prote. Neinu paskui savo norus ir hormonus. Kiekvienas žingsnis ir pojūtis, suvokimas – priešinasi egoizmui. Ir todėl jausmai ir protas palaiko kitas kitą, o ne neigia.

#289415

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas širdyje

Suderinti protą ir jausmus

Išskaičiavimas be lyrikos

Nėra nieko didesnio, aukštesnio ir tobulesnio nei ryšio su Kūrėju trūkumas. Jeigu man trūksta susilieti su Kūrėju, tas gali būti geriau?
Jei priešais mane padengtas stalas, tai puiku, kad esu tiek alkanas, kad esu pasirengęs paskanauti visas vaišes nuo stalo ir taip suteikti pasitenkinimą Šeimininkui, kuris visa tai paruošė su meile.
Trūkumas – tik jį Kūrėjas ir sukūrė. Kūrėjui reikėjo vien trūkumo, ir todėl Jis jį sukūrė. O mums reikia tik išmokti dirbti su trūkumu. Tam ir skirta kabala, kuri moko, kaip suformuoti teisingą trūkumą. Reikia tik trūkumo, o užpildymas ateis.

#289418

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. rytinės pamokos pagal knygą „Šamati“, Nr. 45 straipsnis

Daugiau šia tema skaitykite:

Alkis – geriausias prieskonis

Alkis visiškame pertekliuje

Kenčiame, nes trūksta meilės?!

Ar įmanoma dvasiniame kelyje eiti pirmyn be kritimų? Jei nebūtų kritimų, niekuomet nepasiektume galutinio tikslo. Juk kylame būtent nukritę.
Nepajėgiame šiaip sau pakilti. Dabar manyje nėra jokių jėgų, kad atlikčiau dvasinį veiksmą vedinas tikrojo davimo, neturiu ir antiegoistinio ekrano, neturiu jėgų įveikti. Aš visas iš noro mėgautis, ir kaip galiu duoti?
Tad ką daro iš aukščiau? Įstumia mane į nuopuolį, aš kenčiu, bet laikausi. Svarbiausia kritimo metu išlaikyti įprastinę dienotvarkę: darbas ir mokslas, darbas ir mokslas… Stovėti atkakliai kaip asilui, kad ir kas būtų.
Tuomet išeitų, kad Kūrėjas man organizuoja visus tuos kritimus – ir tegu. O aš vis tiek tęsiu. Ir tada visi mano kritimai, kai nieko negalėjau atlikti, užskaitomi man tarsi viską būčiau atlikęs.
Verkiame, kad nenorime kritimų, nes tai nemalonu. Tačiau reikia juose matyti, kaip Kūrėjas dirba su mumis. Tad, tegu būna daug kritimų, juk tai reiškia, kad bus daug kilimų!

#289409

Iš 2021 m. lapkričio 3 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Nėra kritimo

Ar galima eiti pirmyn be kritimų?

Egzistuojame, kad teisingai realizuotume ryšius tarp mūsų, ištaisytume sielą ir joje atskleistume Kūrėją.
Norint pamilti artimą ir dešimtuke atskleisti Kūrėją, reikia laikytis visų sąlygų, kaip susijungti su draugais, atskleisti Kūrėjo didingumą, rodyti pavyzdį draugams, kaip galiu nusižeminti prieš juos, kaip esu pasirengęs viskam, kad tik tarnaučiau jiems ir palaikyčiau grupę.
Būtina sąlyga dešimtuke – pasiekti abipusį laidavimą, kai kiekvienas anuliuoja save kitų atžvilgiu. Be to, visi kartu pamažu formuoja maldą Kūrėjui, kad Jis padėtų kiekvienam įgyti meilės kitiems draugams savybę.
Taip mumyse, teisingame dešimtuke, atsiranda Kūrėjo pojūtis, kuris visąlaik augs, kol visiškai ištaisysime egoizmą.

#289324

Iš pokalbio apie „Knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Svarbiausia sąlyga

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Tarpusavio laidavimas – gamtos dėsnis

Klausimas: Psichologas manyje stengiasi suprasti save ir kitus, analizuoti ir spręsti problemas, kontroliuoti savo jausmus, mėgina pakeisti savo santykį su tikrove. O ką stengiasi savyje daryti kabalistas?
Atsakymas: Kabalistas randa supančios tikrovės suvokimo šaltinius, jos ribas, ir dirbdamas su savimi išplečia tas ribas tiek, kad ima matyti už tikrovės esančią aukštesniąją jėgą, davimo ir meilės savybę, priešingą gavimo ir atstūmimo savybei – tam, kas būdinga egoizmui.
Kovoje tarp šių dviejų savybių, kiekviename dvasinės raidos etape teikdamas pirmenybę davimui, meilei ir vienybei, o ne atskyrimo, gavimo neapykantos savybei, žmogus tampa kalbalistu. Jis ima veikti ne dėl savęs, ne tam, kad užpildytų egoizmą, o dėl kitų, kad skleistų altruizmą.

#289330

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „kabalistas“?

Kuo kabalistas skiriasi nuo mokslininko?

Apie ką galvoja kabalistas?

Komentaras: Briuselyje pradėjo eksperimentą – atkurti psichinę sveikatą pandemijos sąlygomis. Žmonės siunčiami ne į vaistines, o į muziejus, kurių tematika – nuo mados industrijos iki nuotėkų valymo.
Pagal panašią schemą veikta ir Kvebeke. Ten gydotojai savo pacientams išrašo iki 50 profilaktinių apsilankymų muziejuje per metus. Sakoma, kad šios krizės sąlygomis tai bus efektyviau nei antidepresantai. Ką manote apie tokį originalų sprendimą – nenaudoti antidepresantų?
Atsakymas: Labai gerai. Nors šiokia tokia ugdymo procedūra.
Klausimas: Įėjęs į muziejų žmogus pamiršta apie visas savo problemas?
Atsakymas: Jis ima kitaip žiūrėti į pasaulį.
Klausimas: O jeigu tai mados istorijos, žmonijos istorijos, gamtos ir pan. muziejai?
Atsakymas: Tai vysto žmogų, vysto jau smegenis. Jis vis dėlto ima kitaip žiūrėti į pasaulį. To reikia. Būtent tai būdas įsisąmoninti, kur mes, kas esame gamtoje, kas tokie esame apskritai. To žmogui labai reikia. Remdamasis visu tuo, jis galės spręsti kitas, geras užduotis.
Klausimas: Kitaip tariant, jūs už tai, kad žmogus lankytųsi muziejuose?
Atsakymas: Būtinai! Galiu duoti pavyzdį. 28 dienas viešėjau Toronte ir Niujorke ir praktiškai neišlindau iš muziejų. Kasdien – naujas muziejus.
Tai lavina smegenis.
Klausimas: Kitaip tariant, žmogui, kurį ištiko krizė, būtina išplėsti akiratį?
Atsakymas: Taip. Jis kitaip žiūri į pasaulį – plačiau, bendriau, mato ryšius tarp dalykų, objektų, jėgų. Jis ima į pasaulį žiūrėti taip, kad pasaulis, pasirodo, kur kas didesnis nei jo mažas, siauras pasaulėlis, kuriame jis kenčia.

#288897

Iš 2021 m. rugsėjo 9 d. TV laidos „Naujienos su M. Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Palaikymas ir pavyzdys

Kaip rasti savo sielą

Depresija – gyvenimo prasmės nebuvimo liga

Komentaras: Psichologijos tikslas – pagerinti materialaus gyvenimo kokybę. Kabalos tikslas, kaip rašo Baal Sulamas, – atsleisti Kūrėją kūriniams šiame pasaulyje.
Atsakymas: Iš principo esame itin įdomiame vienos vienintelės jėgos – aukštesnės gamtos jėgos – poveikio lauke. Galima ją įvardindinti Kūrėju arba tiesiog Gamta bendrąja prasme.
Jeigu nedarome savęs geresniais duodami ir mylėdami supantį pasaulį, jei neslopiname savo egoistinės savybės ir nevystome savyje altruizmo savybės, tai apsiribojame psichologija.
Tai galioja tiek žmogaus, tiek, tam tikru laipsniu, žemiau už „žmogaus“ lygmenį esančios gyvūninės, augalinės ir net negyvosios gamtos atžvilgiu. Tirdami šiuos lygmenis, praktiškai studijuojame mūsų pasaulio psichologiją, kitaip tariant, bet kokių organizmų ir valdančios gamtos jėgos tarpusavio sąveikos reakcijas.
Bet jeigu norime pakeisti save pagal panašumą į aukštesnę gamtos jėgą, tai tuomet įeiname į kabalos sritį.
Psichologija skirta tam, kad geriau, užtikrinčiau jausčiausi mūsų pasaulyje ir tik ribotuose rėmuose, kuriuos iš anksto davė gamta.
Jos alternatyva – kai žmogus gali išsivystyti aukščiau tų rėmų, pakilti virš savo egoizmo, pradėti tirti pasaulį davimo savybėje, kuri nukreipta ne į save, ir tuomet pradėti tirti antrąją savo esmės pusę – „sielą“.
Tuo užsiima kabalos mokslas, kad žmogus galėtų išeiti iš mūsų pasaulio rėmų, sužinoti, kas iš tikrųjų egzistuoja jo išorėje. Juk mūsų pasaulio rėmuose žmogus tejaučia save ir tai, ką pagauna savyje.
Tačiau mūsų suvokimo mechanizmas itin ribotas, todėl vystydami savyje tarpusavio ryšio, meilės, davimo, kitų pasaulio pripipildymo savybę, imame jausti tikrovę kitaip. Jaučiame jėgą, kuri egzistuoja ne mumyse ir veikia mus iš išorės.

#288920

Iš 2021 m. spalio 15 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Žmogus visuomet nori gauti maksimalią naudą minimaliai įdėjęs. Gamta taip veikia visur. Tai jos bendras dėsnis. Jei turime reikalų su noru gauti, su noru duoti, su vystymosi ir t. t. dėsniais, tai visuomet matome, kad gamta siekia optimizacijos.
Kabala atskleidžia mums universalesnį gamtos dėsnį, atkreipdama dėmesį į jos integralumą. Iš principo, egoizmas lieka, tik jis ima paisyti viso, kas aplink. Ir tuomet priverstinai galvojame apie kitus, apie tinkamą sąveiką su jais, nes priešingu atveju tai grįžta bumerangu man.
Todėl egoizmas norom nenorom tampa altruistinis, skaitosi su kitais, nes kitaip neįstengsiu egzistuoti.
Tokia abipusės veiklos forma, kai imame matyti mūsų integralumą, drauge darbuotis prie vieno bendro tikslo, kaip optimizuoti mūsų gyvenimą visuose jo lygiuose, atveda mus prie vienybės, abipusį įsijungimą, kai turiu suprasti kitą kaip save, o save kaip kito dalį.
Taip virstame viena bendra visuma tarpusavyje, su negyvąją gamta, augalija, gyvūnija.
Galiausiai pasiekiame būseną, kai keičiasi mūsų mąstymas. Viską matome ne egoistine, linijine egoistine forma, o plačiau, integraliau, kai visą pasaulį laikome savu.

#288924

Iš pokalbio apie valdymo mokslą