Kabala sako, kad jeigu kas nors atsirado, tai iš tam tikros pirminės būsenos, kai dar nieko nebuvo. Ši būsena yra pirminė viskam, kas egzistuoja.
Galime kalbėti tik apie tai, kad egzistavo aukštesnioji jėga, iš kurios paskui viskas prasidėjo. Ir tau jau galime tirti.
Kabaloje aukštesnioji jėga – tai absoliutaus davimo savybė. Stebėdami Kūrėjo veiksmus kūrinio atžvilgiu, prieiname prie išvados, kad Jis absoliučiai geras, daro tik gera. Visas Jo rūpestis, visi Jo veiksmai nukreipti į tai, kad sukurtų į Save panašų kūrinį.
Kūrėjas sukūrė kūrinį „iš nieko“, nes tai buvo Jo noras.
Kūrinio medžiaga – noras gauti. Pačiame Kūrėjuje tokio noro nėra. Savo noru duoti, savo ketinimu kurti Jis sukūrė norą gauti, nes būtent to Jam trūko. Tačiau tokio noro Jis neturi, todėl tai vadinama „esantis iš nieko“.
Taip noras gauti kilo iš Kūrėjo noro duoti.

#289461

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Dvasinės būsenos“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas – kūrinio viduje

Namas, kuriame susitinka Kūrėjas ir kūrinys

Nuo ko prasideda kūrinys?

Dvasiniame kelyje visuomet siekiame priartėti prie būsenos, kurios dar nežinome, nejaučiame. Tam neturime jokių duomenų, jokių rešimot.
Pasauliams leidžiantis iš viršaus į apačią buvo rešimot, ir visi parcufai bei pakopos leidosi tolygiai, pagal tuos duomenis. Tačiau kylant iš apačios į viršų mums neaišku, kur einame.
Todėl mums reikia anuliuoti save ir susijungti su draugais, kad pakeltume maldą ir pritrauktume Šviesą, grąžinančią į šaltinį, kuri atves mus į naują būseną. Mes patys nekuriame pakopų, mums tereikia žinoti, kaip anuliuoti save kitos pakopos atžvilgiu ir tuomet ji įsivilks į mus.

#289696

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Sutalpinti savyje Begalybės pasaulį

Ant kitos pakopos slenksčio

Jei iš ryto pabundu susipainiojęs, nieko neprisimenu – tai geras ženklas. Vadinasi, praėjau tam tikrą būseną. Kai vieną būseną keičia kita, tarp jų būtinai yra atskirtis, tamsa, atsijungimas. Todėl nereikia baimintis būsenų, kai ničnieko nesuprantu. Juk bet kuriuo atveju esu valdomas aukštesniųjų jėgų, būnu Kūrėjo valdžioje.
Reikia priprasti prie šio proceso, vertinti tokias tamsias būsenas. Jei nieko nejaučiu pojūčiais, nieko nesuprantu protu, esu tarsi naujai gimęs, ir dabar esu laikomas Kūrėjo it kūdikis ant mamos rankų. Viena, ką reikia daryti, – padėti aukštesniajai jėgai manimi pasirūpinti. Ir kuo labiau perduodu save Kūrėjui, tuo labiau su Juo suartėju ir pradedu pažinti naują pakopą.
Tad nereikia bijoti, jog pamirši, ką mokęsis. Žinoma, kad pamiršime. Baal Šėm Tov patirdavo tokių būsenų, kai neprisimindavo netgi abėcėlės raidžių. Paskui tos žinios grįžta, bet aukštesnėje pakopoje. Reikia suvokti tai kaip būtiną procesą, ir pamatysite, kokius stebuklingus, nuostabius atradimus jis duoda.

#289700

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdien nuo švaraus lapo

Gimti kiekvieną dieną iš naujo

Kiekvieną dieną – naujas Kūrėjas

Kiekvienoje pakopoje, prieš kiekvieną taisymą mums pirmiausia reikia pajausti, kad esame neištaisyti. Visi nusileidžiame iš Adam Rišon nusižengimo, sudužimo. Tarsi važiuotume automobiliu, o jis staiga subyrėtų į dalis: nukristų ratai, vairas, pabirtų variklis.
Viskas ne tik sugedo, bet ir pabiro į dalis. Vietoj mašinos – laužo krūva. O dabar reikia patikrinti kiekvieną detalę ir suprasti, kaip jas sujungti tarpusavyje. Todėl tikriname kiekvienos detalės davimo ketinimą, kitaip tariant, ar ji pasirengusi susijungti su kitomis dalimis, kad automobilis vėl būtų tinkamas.
Iš detalių, kurios pajėgios ir tam pasirengusios, imame rinkti automobilį, tikrindami, kas tinka, o kas ne, ir kaip viską galima sujungti. Štai toks mūsų darbas.

#289703

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdien nuo švaraus lapo

Ataka širdyje

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Jei nejaučiame malonumo, išsivalydami nuo praeities bagažo, vadinasi nelabai norime išsivalyti. Juk kol kas siekiame malonumų, kurie nesusiję su Kūrėju, su davimu, ir norime užsipildyti egoistiškai.
Išsilaisvinti iš egoistinio ketinimo, nuo gavimo dėl savęs, vadinasi tyrinimosi darbu. Tam turiu įšokti į aukštesniąją Šviesą it į vandenį, visiškai į ją panirti, kad Šviesa paveiktų mane ir ištyrintų.
Taip vyksta kiekvienoje naujoje pakopoje. Kylant Kūrėjo suvokimo pakopomis, suartėjant su Juo, kiekviena pakopa prasideda nuo išsivalymo. Tai pirmas etapas.
O antrasis etapas – „šventumas“, kai turime ryšį su Šviesa.
Bet pirmiausia reikia išsilaisvinti iš savo egoizmo, išsivalyti pasitelkus Šviesą, tarsi panirtum į vandenį, į jūrą. O jau po to, išsivalius, galima rengtis švarius drabužius, kitaip tariant, „susitraukimą, ekraną ir atspindėtąją Šviesą“.

#289658

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Išvalyti sielos indą

Atmerkime akis!

Išsilaisvinti iš primestų tikslų

Jausti pasimetimą, painiavą – labai gera būsena. Reikia tik ištyrinti galvą ir širdį nuo visos šios painiavos, kad būtų švarus kli, kitaip tariant, išsilaisvinti nuo ankstesniojo bagažo. Ir tai geras ženklas, žymintis perėjimą į naują būseną, į naują pakopą.
Matome tam daug pavyzdžių savo gyvenime: negaliu rašyti ant jau prirašyto popieriaus – man reikia švaraus lapo. Negaliu pilti gėrimo į purviną stiklinę, kurioje neaišku, kas buvo. Juk tai sugadins visą gėrimo, kurio dabar noriu paragauti, skonį. Mums reikia švarių indų.
Todėl reikia kasryt priešais pamoką priprasti išvalyti savo indą, nelaukiant, kol jis išsivalys pats savaime. Ir tuomet švariame inde galėsiu patikrinti save, ką į jį gaunu, kuo jį užpildau.
Kitaip sakant, reikia būti jautriam tikrinant savo dvasinį kli ir jo užpildymą. Todėl parašyta: „Tegu tau kiekviena diena bus kaip nauja.“ Tai reiškia, kad kasdien privalau jaustis visiškai atsinaujinęs.
Galbūt vakar būta tam tikrų suvokimų, kai supratau daug ką iš to, kas anksčiau buvo neaišku. Tai nesvarbu, juk visa liko praeityje. O jeigu dirbu su tuo, kas jau praeityje, tai yra klipa. Man reikia pasistengti išeiti iš vakarykštės būsenos, net jei tai atnešė man suvokimą ir pojūčius, malonų pripildymą protui ir širdžiai. Tačiau aš noriu, jog visa tai būtų tuščia, ir kasdiena būtų man kaip nauja, kad viską pradėčiau iš naujo.
Todėl, jei ateiname į pamoką ne tuščiomis, o su ankstesniuoju bagažu, tai šitai nėra gerai. Nesvarbu, koks jis buvo: geras ar blogas – dieną reikia pradėti nuo švaraus lapo.
Net jeigu stoviu dykumos viduryje, nežinodamas, kur pasukti ir ką daryti, nesuprasdamas, kam atėjau į pamoką – tai yra gerai, kad pradedu nuo nulio. Tai reiškia, kad tinkamai imu dirbti, kaip iš naujo.
Būtent taip reikia mokytis „Šamati“ straipsnius, suprantant, kad neįmanoma pradėti darbo tyrai ir tinkamai, jei tempi praeities naštą. Pradėk nuo nulio, tarsi ką tik gimęs kūdikis!

#289654

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Gimti kiekvieną dieną iš naujo

Nebijok klysti ir viską pradėti iš naujo

Naujos būsenos pradžia

Pasistenkite kreiptis į Kūrėją su džiaugsmu, juk esame Jo sukurtame pasaulyje ir turime, į ką kreiptis. Tam mums reikia šiek tiek užlipti ant savo egoizmo, kuris visąlaik reikalauja ir reikalauja, dėl ko nuolatos liūdime, esame nepasitenkinę.
Liaukitės verkšlenę Kūrėjui, kad Jis neduoda užpildymo. Priešingai, jei galime kreiptis į Jį – tai jau džiaugsmas. Ir jeigu noriu džiaugtis galimybe susisieti su Kūrėju, tai šio džiaugsmo viduje imsiu gauti iš Kūrėjo, juk džiaugsmas taps tuo kli, kurį Kūrėjas galės pripildyti. Tai ne šiaip psichologija, tai dvasinis pratimas, ties kuriuo reikia visąlaik dirbti.
Kūrėjas duoda šį pratimą, kad užuot kreipę dėmesį į save, imtume kreipti dėmesį į Kūrėją. Užuot kapstęsis savyje ir liūdėjęs, kad mano egoizmas neužpildytas, kreipiuosi į Kūrėją su džiaugsmu ir tai tampa mano dvasiniu kli.
Žmogui reikia daug metų, kad jis suvoktų šį patentą. Bet jeigu jis išgirs ir atliks šį patarimą, tai tučtuojau eis pirmyn. Stenkitės kiaurą dieną kreiptis į Kūrėją su džiaugsmu.
Visi patiria liūdesio ir abejonių laikotarpius, kurie gali trukti keletą metų. Bet vos tik žmogus įsisąmonina, kad kreipiasi į Kūrėją ir todėl visąlaik turi būti džiaugsme, juk yra priešais aukštesniąją jėgą – nuo tos akimirkos prasideda naujas jo gyvenimo etapas. Jis jau užmezga ryšį su Kūrėju.
Žmogus dar gali nejausti šio kontakto, kaip embrionas motinos įsčiose neįsisąmonina savęs. Bet jis jau dvasinio embriono būsenos ir jeigu išliks džiaugsmingas, nepaisant nieko, kas su juo vyksta, vadinasi jis pakils virš savo egoizmo ir pereis „susitraukimo“ ribą.
Kreiptis į Kūrėją norint Jį pradžiuginti, galvojant apie išorėje esantį Kūrėją, o ne apie tai, kas vyksta mano viduje, – tai svarbiausias perversmas, kurį mums reikia atlikti. Tai reiškia atsistoti ant dvasinio pasaulio slenksčio.

#289617

Iš 2021 m. lapkričio 7 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo arčiau džiaugsmo, tuo arčiau Kūrėjo

Džiaugsmas – gerų darbų rezultatas

Džiuginti Kūrėją

Klausimas: Kokių globalios krizės apraiškų nepastebime, nors turėtume į tai atkreipti dėmesį?
Atsakymas: Centrinis taškas, globalios krizės šaknis – žmonių tarpusavio atitolimas. Sėdamės prie savo kompiuterių, užsižaidžiame lyg vaikai ir nieko daugiau nesiimame.
Turime suprasti, kad tik mūsų vienų su kitais suartėjimas pasitelkus geras jėgas gali išvesti mus iš bendros krizės. Kitaip tariant, tai žmonių atitolimo krizė, kai kiekvienas siekia užsidaryti tam tikrame kokone, apie nieką daugiau negalvoti ir dėl nieko nesirūpinti.
Klausimas: Kodėl žmonės ne itin jaučia, kad yra krizė. Galbūt, jos neįvertina? Pavyzdžiui, pramonės krizę galiu įvertinti: atėjau – tuščios lentynos. O santykių krizė kažkaip slepiasi nuo žmogaus. Jis nesupranta, kas už to, ir kad tai labai rimta.
Atsakymas: Žmonės užsižaidžia su prisigalvotais „žaislais“. Įsitraukimas į žaidimą atitraukia juos nuo tikrosios problemos.
Todėl, viena vertus, žmonija tarsi auga, kita vertus, ji miršta. Viskas priklauso nuo tos būsenos blogio įsisąmoninimo. O kol kas judame tik tam, kad pripildytume kiauras kišenes tiems, kurie komanduoja ir viskam vadovauja.
Nieko gero priešakyje nematau. Reikia paaiškinti žmonėms, kur visa tai atves. Bus įsisąmonintas itin kartus, ilgas kelias, kai dirbome savo pačių priešams, kurie galvojo vien apie tai, kaip praturtėti mūsų sąskaita, kad galiausiai viską, ką sukaupėme ir perdavėme jiems, paleistų vėjais. Taip dirba žiaurus žmogaus egoizmas.
Būtina įsisąmoninti egoizmą kaip blogį ir suprasti, kad tai vienintelis blogis. Tuomet jau galėsime kalbėti, kaip iš jo išsivaduoti.

#289519

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Žmogaus pareiga

Žmonijos diagnozė

Kiekvienas žmogus turi tašką širdyje. Vienų žmonių taškas širdyje pabunda labiau, ir tuomet jie ima domėtis kabalos mokslu ir galiausiai ateina mokytis, kad pagal šią metodiką išvystytų savo tašką širdyje ir iš jo pastatytų Šventyklą, kitaip tariant, dvasinį indą (kli), parcufą iš dešimties sfirų, kuriame jie galės atskleisti Kūrėją.
Todėl Kūrėjas įdeda žmogui tašką širdyje sakydamas: „Sukurkite Man Šventyklą, kur galėsiu įsiviešpatauti, t. y. atsiskleisti jumyse.“ Tam ir egzistuojame, kad leistume Kūrėjui įsiviešpatauti mumyse, kitaip sakant, kad taptume indu, kuriame atsiskleis aukštesnioji Šviesa.
Toks žmogaus egzistavimo tikslas, ir visi turi prisijungti prie šio darbo. Juk visas mūsų gyvenimas (geras ar kupinas kančių), priklauso nuo to, ar einame keliu, kur statome kli Kūrėjui atskleisti.
Šis taškas įjungia savyje visą pasaulėdarą, tačiau kol kas jis mums atrodo vien taškas, neturintis svarbos, ir nematome jame nei jėgos, nei potencialio visiems aukštesniesiems pasauliams atskleisti. Jėga ateina, kai siekiame susijungti draugėn, kad taptume kaip vienas žmogus su viena širdimi. Tik nuo to priklauso sėkmė.
Širdis – tai visi žmogaus norai, o šios širdies viduje yra mažytė kibirkštis, vadinama „tašku širdyje“. Šis taškas šviečia, nes siekia Kūrėjo.
O kartais tai tiesiog juodas taškas, kuris nešviečia, tarsi būtų užgesęs. Ir žmogus visuomet turi stengtis įžiebti tą kibirkštį. Iš pradžių Kūrėjas pažadina ją, bet paskui darbą perleidžia žmogui, kad šis pats žadintų save.
Kartais šis taškas pabunda pats ir atveria žmoguje norą, pojūtį, kad jam trūksta dvasinio pasaulio. Tačiau nereikia laukti, kol taškas pabus pats ir trauks mus dvasingumo link. Reikia patiems grupėje, dešimtuke įžiebti kiekvieno draugo tašką, kad šis šviestų jo širdyje ir per jį visiems kitiems draugams.
Tai ypatingas veiksmas, kai jaučiu, jog draugai galvoja apie mane, ir todėl pabundu. O iki tol buvau lyg miręs. Pasistenkime galvoti apie visus draugus, kad padėtume jiems visiems degti siekiu Kūrėjui. Jei atliksime tai kartu, tai labai greitai ir lengvai pasieksime sėkmės. O pavieniui tai gali tęstis iki begalybės.
Be to, pats taškas, nors ir siekia Kūrėjo ir duoda tam tikrą ryšį, tačiau neparūpina pripildymo. Kad pripildytum reikia iš taško sukurti dvasinį parcufą, tam tikrą apimtį. O tai galima atlikti tik sujungus keletą taškų drauge.
Pajausime, kad nors ir siekiame vieno tikslo, bet esame labai skirtingi. Ir tuomet įveikdami tuos skirtumus, atstumus tarp mūsų, ir virš visko mėgindami susivienyti, pažadiname savo taškus širdyje ir dėl vidinės kompresijos ir spaudimo jie įsižiebia.
Tai didžiulė dovana – gauti pirminį pažadinimą iš Kūrėjo; privalome jį realizuoti. Antraip, tai bus nedovanotinas, didžiulės dovanos iš aukščiau ignoravimas.

#289279

Iš 2021 m. spalio 24 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje

Kada atsiskleidžia taškas širdyje?

Ko reikia taškui širdyje?

Klausimas: Kodėl krizės tikrosios priežastys iš dalies nutylimos, o iš dalies lėtai atsiskleidžia?
Atsakymas: Nes tai nenaudinga esantiems valdžioje. Žmonės, kurie šiandien valdo ir gauna pelną iš to, ką daro pasaulyje, patys savaime nelaimingi. Jie kaip voverė rate, sukasi sukasi ir vis stipriau. Kas turi 100 dolerių, nori 200, kas turi 200 – nori 400 ir t.t.
Tai užburtas ratas, į kurį pateko žmonija. Ji galės iš jo išeiti tik pasiekusi tam tikrą kritinį tašką, kai, viena vertus, žmonėms bus tinkamai paaiškinta, kur jie yra, kita vertus, jų kančios privers juos atsimerkti ir pamatyti, kur jie yra.
Tinkamas paaiškinimas ir aklavietės jautimas privers žmogų sustoti ir ieškoti išeities. Štai tada bus galima su žmogumi kalbėti, kokia ta aklavietė.

#289549

Iš 2021 m. spalio 19 d. TV laidos „Kabalos ekspresas“