Jei iš ryto pabundu susipainiojęs, nieko neprisimenu – tai geras ženklas. Vadinasi, praėjau tam tikrą būseną. Kai vieną būseną keičia kita, tarp jų būtinai yra atskirtis, tamsa, atsijungimas. Todėl nereikia baimintis būsenų, kai ničnieko nesuprantu. Juk bet kuriuo atveju esu valdomas aukštesniųjų jėgų, būnu Kūrėjo valdžioje.
Reikia priprasti prie šio proceso, vertinti tokias tamsias būsenas. Jei nieko nejaučiu pojūčiais, nieko nesuprantu protu, esu tarsi naujai gimęs, ir dabar esu laikomas Kūrėjo it kūdikis ant mamos rankų. Viena, ką reikia daryti, – padėti aukštesniajai jėgai manimi pasirūpinti. Ir kuo labiau perduodu save Kūrėjui, tuo labiau su Juo suartėju ir pradedu pažinti naują pakopą.
Tad nereikia bijoti, jog pamirši, ką mokęsis. Žinoma, kad pamiršime. Baal Šėm Tov patirdavo tokių būsenų, kai neprisimindavo netgi abėcėlės raidžių. Paskui tos žinios grįžta, bet aukštesnėje pakopoje. Reikia suvokti tai kaip būtiną procesą, ir pamatysite, kokius stebuklingus, nuostabius atradimus jis duoda.

#289700

Iš 2021 m. lapkričio 9 d. rytinės pamokos pagal knygos „Šamati“ straipsnį Nr. 54

Daugiau šia tema skaitykite:

Kasdien nuo švaraus lapo

Gimti kiekvieną dieną iš naujo

Kiekvieną dieną – naujas Kūrėjas

Jeigu pasaulis tokios kritinės būklės, kodėl Kūrėjui neįžiebus masėms stipraus intereso kabalos mokslui ir taip stumtelėti pasaulį taisymosi link?
Esmė ta, kad Kūrėjas organizuoja pasaulį pagal tą didelį egoizmą, kurį mums reikia ištaisyti. Jis neparenka norų ir nespaudžia jų. Ta sistema, kurią Jis sukūrė kūrimo pradžioje, ir visos sąlygos atsiskleidžia ir realizuojas per visą istoriją.
Kūrėjas nesiruošia peržiūrėti bei keisti kūrimo veiksmų proceso viduryje ir nesileis į kompromisus. Esame sistemoje ir turime savo pastangomis nustatyti, kokios jėgos joje turi būti didesnės, o kokios mažesnės, kaip jų pagalba atvesti mus į tinkamą vienybę.
Neanuliuojame jokių jėgų. Viskas lieka: ir blogos jėgos, ir didelis egoizmas. Niekas nesunaikinama, kad ir kaip to norėtume. Viena egzistuoja priešais kitą, teireikia padidinti davimo jėgą gavimo jėgos atžvilgiu, gėrio jėgą blogio jėgos atžvilgiu. Tik tokia forma pasieksime pusiausvyrą tarp šių dviejų sistemų.
O kai jos pamažu pasieks pusiausvyrą, tai tarp jų dviejų, jų tinkamame derinyje atskleisime Kūrėją.

#288810

Iš 2021 m. spalio 19 d. rytinės pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 26

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Filmas pagal žiūrovų užsakymą

Kūrėjo žaidimų tikslas

Pastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Klausimas. Materialiame pasaulyje darbas – tai priemonė, iš kurios laukiame rezultato, kuriuo paskui mėgaujamės. O dvasiniame pasaulyje mėgaujamės pačiu darbu?
Atsakymas. Taip, mėgaujamės dėl to, kad siekiame Kūrėjo ir visąlaik stengiamės rasti, kaip vis labiau Jį paveikti, nukreipti save į Jį.
Kaip tik todėl dvasiniame pasaulyje nėra laiko. Mūsų pasaulyje laikas – tai atkarpa nuo darbo pradžios iki jo rezultato. Tad galime ištemti ar sustumti laiką, o dvasiniame pasaulyje – jis stovi vietoje.
Klausimas. Ar mūsų pasaulyje yra pavyzdžių, kai mėgaujamės pačiu darbu?
Atsakymas. Aišku. Bet kuris muzikantas, skulptorius, šaltkalvis, dailidė – nesvarbu kas, jei jis meistras – tai mėgaujasi savo darbu. Jam tai užsimiršimas, malonumas. Žinoma, tai ne kabala, o meistriškumas.
Žinau pagal save, kaip dažnai pasinaudodavau gamtos duota galimybe pasinerti į meistrystę, kai mėgaujiesi savo darbu, kai pats darbas yra tikslas – kad jis būtų gražus, kad neštų tam tikrus vaisius, nors tai ir nėra gyvenimo rezultatas.

Iš 2018 m. vasario 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas malonumas

Prieš tave – beribis malonumas

Parengiamojo etapo maistas: beskonis, tačiau kaloringas