2017-06-26 
Klausimas. Kodėl vyrų ir moterų pasaulio suvokimas taip skiriasi? Kokia to prasmė?
Atsakymas. Tai tėra psichologija, ne daugiau. Ir vieni, ir kiti egoistai. Jų suvokimas niekuo nesiskiria, gal tik fiziologiniu, psichologiniu aspektu. Bet tai niekaip nesusiję su dvasiniu pasauliu.
Iš 2016 m. lapkričio 27 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
Komentarų nėra
2017-06-26 
Klausimas. Kas yra dvasinis žmogaus, jo sielos darbas?
Atsakymas. Kabalistai darbu vadina pastangas, nukreiptas prieš savo norą.
Tarkime, man norisi gulėti, bet keliuosi ir einu į darbą. Tai mūsų pasaulyje vadiname pastangomis. Mes tik pamirštame, kad jeigu vis dėlto keliuosi ir einu – vadinasi tai jau mano valios pasireiškimas, kitaip tariant, aš nugalėjau savo norą drybsoti ant sofos, žiūrėti futbolą ir nusprendžiau, kad man geriau eiti ir užsidirbti pinigų.
Antraip neįstengčiau atsikelti ir eiti į darbą, kad ten švaistyčiau savo energiją. Nors ir per jėgą, bet vis tiek tai yra mano noras.
Kitaip sakant, vieną norą keičiu kitu, nes matau aiškią naudą. Tai mūsų pasaulyje ir yra fizinis darbas, kurį atlieka visi: sportininkai, menininkai, darbininkai – nesvarbu kas ir kaip. Jeigu žmogus gali nugalėti save ir ką nors atlikti, tai jo materialus fizinis darbas. Negali? Reiškia, reikia ateiti pas jį „su bizūnu“ ir panorės.
Kitais žodžiais tariant, jeigu įvairiais būdais veikiant žmogų (gėdijant, peikiant, sukeliant kančias) galima pakeisti jo norus ir priversti užsiimti tam tikra veikla, tai toks darbas vadinasi mūsų pasaulio darbu. Galiausiai žmogus panorės jį atlikti, kad išvengtų kančių.
Dvasinis darbas neišpildomas. Žmogus nuo pat pradžių negali jo atlikti, nes vietoj jo šį darbą atlieka Šviesa arba Kūrėjas. Todėl jis ir vadinamas Kūrėjo darbu.
Esmė ta, kad aš pats turiu prašyti Kūrėjo, kad Jis atliktų šį darbą už mane, t.y. prašymai, įtikinėjimai, pasirengimas, kad Jis mane ištaisytų – tai mano darbas.
O atliktį jį turi Jis, nes absoliutaus davimo ir meilės savybė atsieta nuo mano esybės, visiškai nepriklauso mūsų prigimčiai, ir todėl, toks koks esu sukurtas, šio darbo atlikti negaliu.
Tad turiu įtikinti aukštesniają Šviesą, kad labai noriu, kad ji tai atliktų už mane. Bet kodėl šis darbas bus priskiriamas man? Nes aš prašiau. Padariau viską, kad tai išsipildytų, ir todėl šis darbas mano, nors ir vadinamas „Kūrėjo darbu“. Jis atlieka, tačiau aš Jo prašau, meldžiu.
Tai mūsų pasaulyje, mūsų padėtyje ir yra vienintelė galimybė žmogaus laisvai valiai pasireikšti.
Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
2017-06-26 
Kiekvienas turi gerų ir blogų savybių. Protingieji kituose išskiria ir mato tik gerąsias. Anot kabalos, reikia ištaisyti ir blogąsias.
Grėsmė pasauliui – tik nusikalstamumas: kibernetinis, teroristinis, organizuotas, vietinis, tarptautinis.
Darbas – pirmiausia darbas su savimi. Būtent tai tikrasis darbas, o visa kita palikime robotams!
Kabala moko, kad pasaulis priklauso nuo stebinčiojo savybių. Todėl kabala padeda išeiti iš depresijos, padeda matyti partnerį mylimu.
2017-06-25 
Klausimas. Ar teisingai suprantu, kad Kūrėjas kalbasi su mumis per žmones?
Atsakymas. Taip. Jis kreipiasi į tave per žmones, bet visai ne taip, kaip žmonės kreipiasi į tave. Jis kalbasi su tavimi veikdamas tave per aplinkinius, gyvūnus, augalus ir netgi akmenis – per viską, kas aplinkui.
Visas pasaulis – Kūrėjo kalba. Šiek tiek įtempk vidinę klausą ir išgirsi.
Iš 2016 m. gruodžio 11d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
2017-06-25 
Siela – tai ištaisytas mūsų noras prisipildyti, kuris taip susietas su kitų žmonių norais, kad tarpusavyje nebekyla jokių kliūčių.
Tai bendras noras, mūsų jaučiamas tarsi vienas ir vadinamas sielos indu. O bendrame nore atsiskleidžiantis jausmas vadinamas sielos šviesa, sielos pripildymu.
Vis dėlto, turime rūšiuoti savo norus ir pripildymus, visą laiką sekti, kad jie būtų nukreipti į davimą vienas kitam, o toliau – į bendrą davimą Kūrėjui.
Sielos indas sudarytas taip, kad visos pirminės neigiamos savybės lieka jame, o virš jų vyksta ištaisymas. Būtent egoizmo ydų atskleidimas ir jų ištaisymas suteikia mums tarpusavio ryšio gelmės pojūtį.
Mūsų pasaulyje ir šeimoje, ir tarp draugų nuolat kyla įvairių problemų, nes esame egoistai. Ir kol mūsų egoizmas nebus ištaisytas per ginčus, prieštaravimus ir, galiausiai, pakeitimus, tol nebūsime tikri, kad esame tarpusavyje susiję.
Todėl būtina nuosekliai atskleisti visas problemas, kad ir mes patys taip pat nuosekliai išsitaisytume susijungimui tarpusavyje.
Kartu tie, kas juda pirmyn, jaučia vis didesnes problemas ir prieštaravimus, kurių nebepajėgia suvaldyti. Šitaip bendra sistema, bendra siela moko juos rasti teisingą tarpusavio ryšį ir tikrąją jų vietą.
Taip bus iki pat pabaigos! Tik po to, kai atsiskleis visi nusikaltimai, o virš jų – vientisa nedaloma meilė, žmogus bus tikras, kad jis – „teisuolis“. Tokios būsenos neįmanoma pasiekti, prieš tai savyje iki galo neatskleidus „nusikaltėlio“.
Tai žmoguje atskleidžia Kūrėjas, juk nėra nieko naujo, viskas kyla iš mūsų sielų šaltinio. Visi „nusikaltimai“ – žmogaus viduje, ir jis turi tai išsiaiškinti. Atskleidimas vyksta pakopomis, ne iš karto, pagal žmogui suteiktas savybes, galimybes, santykius su pasauliu – štai čia jam būtinas ryšys su Kūrėju, dėkingumas, viską dengianti meilė.
Žmogui neduodama to, ko jis negali pakelti. Blogis atsiskleidžia tik po to, kai Kūrėjas suteikia žmogui tam tikras vidines ir išorines sąlygas, kad jis galėtų pakilti virš blogio, įveikti jį ir padengti meile.
Daugiau šia tema skaitykite:
Meilė – tai tiltas virš neapykantos
2017-06-24 
Komentaras. Viena vertus, žmogus negali atsikratyti savo egoistinės prigimties, tai daro aukštesnioji jėga. Kita vertus, sakote, kad žmogui duodama tik tai, ką jis gali atlikti.
Atsakymas. Žmogui kaip matematikoje iškeliama sąlyga, kad tai neįmanoma, bet būtina. Ir kyla natūralus klausimas: „O kaip?“ Jeigu nieko negalime padaryti, bet išsitaisyti būtina, vadinasi pabėgti irgi negalima.
Sprendimas toks: pasitelkus kabalos mokslą, pritraukti jėgą, kuri pakeistų mus, o ne mes patys keistume save! Tam kabala ir duota žmonijai.
Žinoma, nepajėgiame išsiveržti iš mūsų egoistinės prigimties, verčiančios mus galvoti tik apie save ir apie nieką kitą, juk sąmoningai ar pasąmoningai mumyse yra tik ji.
Tačiau galime pritraukti ypatingą jėgą, vadinamą „Tora “ arba aukštesniąją Šviesą (davimo savybė, meilės savybė), kuri mus pakeis.
Nūnai iš savo klaidų imame matyti, kad sukamės it šuo paskui savo uodegą, ir nieko negalime padaryti nei su savimi, nei su pasauliu. Mums telieka pakelti rankas aukštyn ir atsiduoti evoliucijos malonei: kas bus – tas bus.
Sprendžiant iš depresijos paplitimo, narkotikų vartojimo ir visų kitų rodiklių, didžioji žmonijos dalis ima įsisąmoninti, kad yra atsidūrusi beviltiškoje padėtyje. Ir dabar reikia kažką galvoti ir daryti.
Yra tik viena išeitis – pakilti virš savęs, o tai galima tik padedant aukštesniajai jėgai. Jos atskleidimas ir yra kabalos metodika.
Kai visi supras, kad tai vienintelė galymybė išeiti iš aklavieties, tuomet „ir mūsų kieme bus šventė“.
Daugiau šia tema skaitykite:
2017-06-24 
Klausimas iš „Facebook“. Reinkarnacija – tai sielos augimas. Jei esamame įsikūnijime siela nespėja realizuotis, tai ji turi grįžti į Žemę mokytis dar kartą toje pačioje klasėje ir pereiti į kitą? Ar kabalos mokslas pripažįsta reinkarnaciją, jei taip, tai kaip ji vyksta?
Atsakymas. Kiekviename iš mūsų, kuris gimsta Žemėje, yra sielos užuomazga, vadinamasis „taškas širdyje“. Širdimi vadinamas žmogaus noras, pasąmoninga, kartais nejaučiama trauka pasiekti savo šaknį.
Troškimas pasiekti savo šaknį žmogų stumia į priekį. Vieni tai jaučia stipriau, kiti – silpniau, dar kiti – iš viso nejaučia. Tačiau tašką širdyje turi visi.
Žmogus, kuris jį jaučia, pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, todėl būtinai nori pasiekti šaknį, iš kur tas taškas tarsi žvaigždutė nusileido ir apsigyveno jame,– jam to reikia, ten jo namai.
Taškas širdyje nulemia žmogaus labai aiškų ir teisingą siekį: jis turi sužinoti, kam jis egzistuoja. Tokie žmonės ateina į kabalos mokslą ir realizuoja šį siekį grįžti namo, į savo šaltinį, į savo šaknį.
Apie tai ir kalba kabalos mokslas. Mūsų užduotis šiame gyvenime – pasiekti šaknį. Jei žmogus pradeda dirbti su savimi ir įvykdo šią užduotį, vadinasi, jis pabaigė savo reinkarnaciją.
Jei jis sustojo kelio viduryje, tai privalo sugrįžti kitame gyvenime ir tęsti išsitaisymą, kol pasieks savo šaknį. Galbūt tai įvyks ne per vieną gyvenimą.
Tas, kuriame šis troškimas dar neišreikštas, tiesiog grįžta į šį gyvenimą sukaupti reikiamą kiekį materialių kančių, kurios iškelia jam klausimą: „Dėl ko aš kenčiu?“ Ir tada prasideda ieškojimai.
Tokiu būdu mes esame arba eilėje laukiančiųjų, kada panorės realizuoti tašką širdyje, arba pusiaukelėje, arba jau realizuojame jį.
Iš 2016 m. lapkričio 9 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaitykite:
2017-06-23 
Klausimas. Kodėl būtent žmogus laikomas kūrinijos viršūne?
Atsakymas. Žmogus – kūrinijos viršūnė, nes viskas sukurta pagal struktūrą, kuri vadinasi „Žmogus“ (Adam) ir visos kūrinijos dalys yra šios sistemos dalys.
Kai žmogus pradeda suvokti kūriniją, ji jame atsiskleidžia kaip jo sudedamosios dalys ir jis ima suprasti, kad iš esmės sukurtas tik jis, visa kita – negyvosios gamtos, augalijos objektai ir reiškiniai, gyvūnai ir žmonės yra jame.
Taip jaučia ir suvokia kiekvienas iš mūsų. Ir nors mums nesuprantama, kaip taip gali būti, bet būtent taip yra: jaučiu, kad viskas manyje, tu jauti, kad viskas tavyje, jis – kad viskas jame. Juk kūrinija – tai daugybę kartų persipinanti sistema, kurioje kiekvienas įjungia savyje visus.
Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
2017-06-23 
Klausimas. Smegenis tiriantys chemikai, norėdami pagal skirtingas chemines reakcijas apibūdinti skirtingus norus, suprato, jog galima aprašyti praktiškai viską, išskyrus ketinimą. Būtent tai skiria žmogų nuo gyvūno.
Gyvūno ketinimai ir norai sutampa, o žmogus – kuo labiau išsivystęs, tuo labiau jo ketinimai skiriasi nuo jo norų.
Atsakymas. Ketinimas – aukščiau prigimties, virš materijos. Būtent to norėčiau pasiekti, kai mane veikia Šviesa.
Ketinimas – tai ne noras ir ne šviesa.
Šviesa – pašalinis energijos šaltinis. Noras – tai, kas jau veikia mano materijoje. Jei noriu pasiekti naują būseną, tai būtent pats noras ir yra ketinimas. Kabaloje ketinimą priskiriu ne materijai, o Šviesai, kuri mane keičia.
Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
2017-06-22 
Klausimas. Kokį darbą turiu atlikti aš, o kokį Šviesą, Aukštesnioji jėga, Kūrėjas?
Atsakymas. Turiu atlikti darbą, kuris priverstų Šviesą ištaisyti mane. Mano darbas vadinasi malda, prašymu. Turiu stipriai panorėti atlikti tokį veiksmą, kurio savaime atlikti negaliu. Juk neįmanoma visiškai duoti, be jokios grąžos sau, mat mūsų prigimtis – absoliutus egoizmas.
Iš aukščiau galime gauti tokią galimybę, ji vadinasi Šviesa, Šviesa Hasadim. Bet tik tuo atveju, jei mane veiks aukštesnioji Šviesa. Paprašyti, kad ji veiktų mane – galiu, bet prašyti reikia per grupę, dirbant dešimtuke.
Ir tuomet galėsiu duoti nuo savęs, nereikalaudamas jokių atlygių ir grąžos.
Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų k.
Daugiau šia tema skaitykite:
rašykite
prenumeruokite
