Klausimas. Sakote, kad pagal Kūrėjo sumanymą visi pasieks galutinį ištaisymą. Ar ne geriau žinoti, bent jau apytikriai, šio įvykio datą ar tikimybę kiekvienai sielai konkrečiame įsikūnijime? Be tikslo itin sunku gyventi.
Atsakymas. Jokios datos nėra! Niekam nieko nereikia iš anksto žinoti. Kad pasiektum tą datą, reikia tikslo. O data bus tada, kai ją sukursite!
Galima išpranašauti gyvūninio kūno būseną – nėra problemų. O sielos būsenos neišpranašausi, ji visiškai priklauso vien tik nuo žmogaus, netgi ne nuo Kūrėjo.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas padės akliesiems?

Gyvenimas duodant: lengvai ir gražiai

Dvi duotybės

Klausimas. Ar verta dėti pastangas, kad pakeistum įvykių klotį?
Atsakymas. Žinoma! O kam gi egzistuojame, kam studijuojame kabalą? Ji studijuojama būtent tam, kad būtų galima pakeisti savo likimą! Tik tai mus domina.
Mano likimas priklauso nuo to, kiek galėsiu gerais ryšiais būti susijęs su visa žmonija.
Kuo tvirtesni bus mano ryšiai su didesniu žmonių skaičiumi pasaulyje, tuo giliau prasiskverbsiu į pasaulėdaros sistemą ir imsiu ją suvokti kaip atskiras aukštesnysis elementas, vadinamas „siela“.
Būtent apie tai turiu galvoti. Kūnu turiu rūpintis, kol jis egzistuoja, bet svarbiausia – siela.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Svarbiausias, ką įgiju gyvenime, – siela

Gyventi, kad išaugintum sielą

Klausimas. Aš suprantu, kad viskas vyko pagal Kūrėjo planą. Ar dabar galiu sudaryti su Juo sutartį ir anuliuoti kažkokių praeities veiksmų pasekmes, kurios man trukdo dabartiniame gyvenime?
Atsakymas. Praeitimi galite nesirūpinti. Jos nėra. Kiekvieną akimirką mes gimstame iš naujo. Taip kad, nuo šios akimirkos pradėkite tiesiog dirbti, ir viskas, nesvarbu, kiek jums metų. Man jau 70 metų, o aš kiekvieną kartą pradedu dirbti tarsi naujai gimęs. Ir nėra problemų.

Iš 2016 m. balandžio 10 d. pamokos rusų kalba

Kabalos ypatingumas tas, kad ji gali sujungti priešingas žmonių (partijų, tautų) savybes (nuomones, norus, tikslus) į vieną visumą.

Pagrindis įspūdis iš pasaulio – jaučiamas nuolatos augantis nerimas. Patarčiau daryti visa, kas būtina, kad jis nurimtų.

Akivaizdu, kad naujasis laikas nuo senojo skirsis psichologiškai: savo tiesumu, būtinybe spręsti užduotis, smerkti politinį korektiškumą.

Iki absurdo iškeltas politinis korektiškumas, humanizmas, liberalizmas, demokratija, tapę raidos stabdžiu, patys iššaukia savo žūtį.

Be abejonės, jei ES šalyse nebus ugdoma, kaip suartėti, dėl natūralios egoistinės raidos kils neapykanta ir atstūmimas.

Jeigu nėra kabalistinio ugdymo, kaip mylėti draugus ir pasaulį, egoizmas grupėje pagimdo narcisizmą, atvedantį prie visuotinės neapykantos ir nacizmo.

Klausimas. Pradėjau mokytis kabalos savarankiškai ir pastebėjau, kad mane nustojo dominti dauguma žmonių iš mano aplinkos. Ar tai auga mano egoizmas, ar didėja savybių skirtumas?
Atsakymas. Esmė ta, kad gyvenime ieškome aplinkos, atitinkančios mūsų vidines savybes, tikslus. Išeina, kad nevalingai linkstame prie žmonių, su kuriais mums įdomu.
Jeigu kalbėčiau apie save, tai – mano mokiniai, bendraminčiai draugai, ir viskas. Natūralu, kad neišnyksta trauka vaikams, anūkams, dėl to, kad jie – mano šeima, bet tai nesusiję su dvasingumu. Su kitais žmonėmis aš nesusijęs, neturiu su jais bendrų interesų.
Kai kada mane suranda buvę bendraklasiai arba žmonės, su kuriais aš buvau susitikęs ankstesniais gyvenimo etapais. Išskyrus paprastus pasisakymus ,,Kaip gyveni? Kaip laikaisi?“, – mūsų niekas nesieja. Pora minučių, ir baigiasi šneka.
Dėl to galite ramiai reaguoti į tai, kad nebeįdomu su buvusiais pažįstamais. Gyvenimas jus išskyrė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo vertybių rūšiavimas

Žemiška veikla ir dvasinis vystymasis

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Tikrasis tikslas – išsiaiškinti kančių šaltinį, jų funkciją ir išmokti jas teisingai naudoti gėriui.
Kančių šaltinis – tai pagrindas visos kūrinijos. Kančios sukurtos Šviesos, Aukštesniosios jėgos, kuri nori pripildyti kūrinį, dėl to veda ir jį vysto. Mes galime vystytis tiktai kančių padedami, jos galų gale atveda prie klausimo apie gyvenimo prasmę.
Žmogus turi pakilti virš kūniškų malonumų: maisto, sekso, šeimos, pinigų, valdžios, žinių ir suprasti, kad egzistuoja tikrasis ir amžinasis užpildymas. Ta pati Šviesa, kuri sukūrė kančią, dabar jas užpildys.
Nesvarbu, nuo ko kenčiame, bet kuri kančia – tai užpildymo trūkumas. Dėl to šiandien taip paplito narkotikai. Juk norų tiek daug! Pavartojęs narkotikų, jis jau nieko nenori, ir jam pavyksta nuraminti kančias.
Narkotikai atjungia protą, veikdami smegenų receptorius, o Aukštesnioji šviesa, užpildanti norą, padidina jį ir priverčia norėti vis daugiau, kad pasiektume amžiną ir tikrą pripildymą.
Aš nepanaikinu kančios: kančia ir šviesa veikia kartu. Tai vadinama pripildymu viduriniojoje linijoje, kuomet rūpinuosi, kad kančios (noras) išliktų: nesiekiu tiktai prisipildyti ir jas užgesinti, kad netekčiau visų norų.
Branginu kančias, duodančias galimybę visą laiką jas pripildyti ir mėgautis, pereinant nuo kančios prie prisipildymo, lig malšinant alkį. Kaip prieš maistą stengiamės sužadinti apetitą: pasivaikščioti, suvalgyti ko nors aštraus, pakalbėti apie maistą. Teisingai naudojamos kančios atneša malonumą.
Žmonės pasiruošę mokėti nemažus pinigus, kad atgautų apetitą, seksualinį geismą, moka psichologams, kad palaikytų norą turėti šeimą, išvengti skyrybų. Visi norai atneša naudos, ir jų negalima užgniaužti. Net gi skausmas yra gerai, nes praneša apie ligą ir verčia eiti pas gydytoją ir pasirūpinti gydymu.
Kančios atlieka labai svarbią funkciją, dėl to negalima jų nuimti, o reikia jomis teisingai pasinaudoti. Tuo ir užsiima kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mes kenčiame, 1 dalis

Kodėl mes kenčiame, 2 dalis

Kodėl mes kenčiame, 3 dalis

Klausimas. Kas yra religija kabalos požiūriu ir dėl ko ji reikalinga?
Atsakymas. Religija vadinama teisingo žmogaus vystymosi bendroje gamtos sistemoje metodika. Skirtingai negu negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygiai, žmogiškas vystymasis numato aktyvų pačių žmonių dalyvavimą.
Kažkada pasaulis pradėjo vystytis nuo nulio. Pradžioje vystėsi negyvoji gamta, augalai, gyvūnai, o pabaigoje – žmogus. Ši evoliucija vyko automatiškai dėl gamtą valdančios jėgos.

Tačiau kažkuriame vystymosi etape žmogus peržengia tam tikrą slenkstį, už kurio staiga atsiskleidžia, kad tai ne atsitiktinis, o tikslingas vystymasis. Pirmiausiai tai atskleidė žmogus vardu Adomas, dėl to ir buvo pavadintas pirmuoju žmogumi.
Adomas atskleidė, kad visa evoliucija – tai procesas, tiksliai suorganizuotas iš aukščiau. Tačiau šitas procesas nėra iki galo nulemtas, jame yra toks taškas, nuo kurio žmogus turi pradėti dalyvauti procese savarankiškai. Šitas savarankiškumas atsiranda nuo Adomo atskleidimo laikų, ir dėl to mes pradedame skaičiuoti laiką ne nuo pirmojo nulio ir pasaulio gimimo, o nuo pirmojo žmogaus – Adomo.
Adomo atradimai laikomi pasaulio pradžia, ir nuo to momento skaičiuojami 6000 metų, skirti pasauliui išsivystyti. Būtent nuo šito laiko mes aktyviai įsijungėme į vystymąsi, tapdami  partneriais aukštesniosios gamtos jėgos, kuri vadinama Kūrėju.
Taigi, tikroji religija – tai mūsų dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika, kuri mus moko, aiškina ir ruošia išpildyti mūsų misiją. Iš tikrųjų, nieko nėra ką daryti šitame pasaulyje, išskyrus mokytis teisingai dirbti su Aukštesniąja šviesa, kuri įpareigoja vystytis, norime to ar ne, t. y. natūraliu vystymosi keliu – „savo laiku“ (beito).
Natūralaus vystymosi kelias – tai kančių kelias. Mes gauname galimybę vystytis kitu keliu – teisingai, savarankiškai, sąmoningai, lyg „greitindami laiką“ (axišena). Taip mes savyje sukuriame Adomo, žmogaus, formą, kuri reiškia „panašus“ į Kūrėją.
Išeina, kad tikroji religija – tai visai ne tradicinė religija ir tikėjimas, kurie egzistuoja šiandien žmonijoje, o kabala. Religija – tai vienintelis žmogaus veiksmas gamtoje, per kurį jis tampa Kūrėjo partneriu evoliucijoje, padedantis aukštesniajai jėgai privesti prie baigtinės, iš anksto numatytos, teisingos ir ištaisytos formos. Tokiu būdu žmogus tampa visiškai toks kaip Kūrėjas.
Religijos tikslas – privesti prie suvokimo savo blogio ir išmokti atskirti gėrį nuo blogio. Šitame yra visas skirtumas tarp Kūrėjo ir kūrinio. Kūrėjo savybės – tai gėris, o kūrinio savybės – blogis. Dėl to, kiek mes suvokiame savo egoizmo blogį, tiek atskleidžiame Kūrėjo gėrį.

Klausimas. Jeigu žmogus nori iš esmės susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą, tai ką galime laikyti gyvenimo šiukšlėmis?
Atsakymas. Žmogus gyvenimo pabaigą turi pasitikti, sukūręs ryšį su kitais žmonėmis, per kuriuos atsiskleidė Kūrėjas. Tai vienintelis dalykas, kuris lieka po gyvenimo, o visa kita – visiškas šlamštas!
Deja, praktiškai visi pragyvena gyvenimą veltui, išskyrus tuos, kas laiku ateina į kabalą ir teisingai ją praktikuoja.
Klausimas. Kodėl žmogus kuria šeimą?
Atsakymas. Jeigu jis gyvena dėl to, kad pasiektų egzistavimo tikslą, atskleistų Kūrėją šitame gyvenime, tuomet visi jo veiksmai pateisinami ir turi teisingą kryptį.
Kūrėjo atskleidimas kūriniams – tai suvokimas visos kūrinijos sistemos, sistemos valdančios mūsų ir visus likusius pasaulius. Žmogui atsiskleidžia tarsi didelis kompiuteris ir jame veikiantis protas, su kuriuo jis visiškai susijungia ir identifikuojasi. Jis iki galo supranta tą protą, yra susijęs su juo ir taip pat pradeda jį valdyti.
Būtent tokios būsenos turi pasiekti kiekvienas, kaip pasakyta: „Nugalėjo Mane Mano sūnūs“. Mes turime įgyti aukštesnįjį protą, ir tai galima padaryti gyvenimo bėgyje. Kviečiu!

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba kaip pakeisti likimą

Ką pasiimsiu su savimi į amžinybę?

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Pranešimas. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų šalių lyderiai stengėsi sukurti tokias taisykles, kurios padėtų nepasikartoti praėjusiojo dešimtmečio siaubui. Jie bandė skatinti gerovę ir nepriklausomybę, kad karas taptų  ne tik neįsivaizduojamas, bet ir materialiai neįmanomas.
Jų pastangos pradėjo duoti vaisius – nuo to laiko Vakarų Europoje nebuvo nė vieno ginkluoto konflikto. Pasaulinės prekybos plėtojimas prisidėjo prie pajamų augimo visame pasaulyje, bet Breksitas – ženklas, kad globalizacijos procesas pasuko atgal. Dauguma ekonomistų buvo sukrėsti šios netikėtos nesėkmės.
Komentaras. Problema ne globalizacija, ją nustatė gamtos jėgos. Mes vystėmės iki tokios būsenos, kai turime pradėti artėti vieni prie kitų iki pajautimo visiškos vienybės kaip vienoje šeimoje, širdyje. Šitas procesas turi būti pastovus ir sąmoningas, kaip būtinybė laikytis gamtos dėsnių.
Nereikia išradinėti mūsų ateities. Galėjome ją planuoti, kol vystėme savo prigimtį, įprastą mūsų egoizmą. Tačiau prieš mus atsiskleidžia kitas vystymosi etapas – integrali vieninga žmonija. Kad eitume kartu su gamtos jėgomis į šią būseną, turime studijuoti integralius mūsų vystymosi dėsnius. Dėl to mes patys turime tokie tapti. Tai ir leidžia padaryti kabala.

Daugiau šia tema skaitykite:

Europai – Nobelio premijos rekviem

Europos klaida

Skyrybos pagal anglus, 1 dalis