Klausimas: Kas yra „kilimas dėl kritimo“ ir kaip tai pasireiškia veiksmais?
Atsakymas: Geriau sakyti „kritimas dėl kilimo“. Nes visi kritimai, kurie su mumis vyksta, skirti tam, kad padėtų pakilti aukščiau. Todėl kiekvienas naujas kritimas visada didesnis nei buvęs. Atitinkamai kiekvienas naujas kilimas aukštesnis už paskesnį.
Klausimas: Ką žmogus jaučia, esant kritimui? Kaip aš galiu suprasti, kad patiriu kritimą?
Atsakymas: Jis jaučia, kad jam nesvarbus dvasingumas, jis nori tik šio pasaulio malonumų, jam nėra svarbus Kūrėjas, viskas nesvarbu, kas priklauso dvasiniam kilimui. Jis nori mėgautis šiuo pasauliu, o kartais net nenori ir to, nes išgyvena bendrai nusivylimą, neviltį, beprasmiškumą. Tai yra kritimas.
Klausimas: Kuo skiriasi toks dvasinis kritimas nuo depresijos?
Atsakymas: Priežastimi: kodėl, dėl ko?
Depresija – tai bendra būsena, kai gyvenime žmogui niekas nemiela, be to, jis visiškai neturi norų ir niekuo negali jų patenkinti.
O dvasinis kritimas – kai jam specialiai suteikė naują, išvystytą egoizmą, ir šis egoizmas tempia jį žemyn. Todėl egoistinė depresija daug rimtesnė, nei įprasta depresija, nes tu jauti, kad tavęs nejaudina nei dvasingumas, nei Kūrėjas – niekas!
Viskas dingsta. Ir tu krenti dar žemiau, nei paprasta depresija sergantis žmogus šiame gyvenime. Bet visa tai labai greitai praeina, ir atsiranda kilimas. Šiame gyvenime mes visada suvokiame šviesą iš tamsos, negali būti jokių pakilimų, jei prieš tai nebuvo kritimų.
Klausimas: Kaip greitai tai praeina?
Atsakymas: Tai priklauso nuo žmogaus. Kritimas gali trukti tiesiog keletą sekundžių, akimirką.
Komentaras: Vienoje iš savo knygų jūs paminėjote, kad vienas iš XVII-XVIII a. kabalistų išgyvendavo 400 būsenų per penkias minutes.
Atsakymas: Lygiai tas pats vyksta ir mūsų XXI a.
#261111

Iš 2019 m. kovo 27 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Besišypsanti depresija

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Klausimas: Ar teisingai galvoju, kad tendencija nuraminti kitus ir ieškoti teigiamos nuomonės žalinga ir pražūtinga?
Atsakymas: Nereikia raminti kitų, reikia padėti kitiems pakilti.
O kam jie gyvena ir gauna kokias nors kančias? Būtent tam, kad tinkamai jas išnaudotų. Tartum prieš jus būtų ligotas žmogus, o jūs užuot jį gydęs, duodate jam raminamuosius. O liga tuo tarpu progresuoja.
Turite paaiškinti žmogui, kokia tai liga, ir kaip jis gali išsigydyti, pasveikti.
#265645

Iš 2020 m. balandžio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sukioti kaip Rubiko kubą

Kliūtys virs pagalba

Žvelgti kitaip į kliūtis ir sunkumus

Klausimas: Ko asmeniškai bijote? Ar kabalistai bebaimiai?
Atsakymas: Ne, kabalistai nėra bebaimiai. Bijau Kūrėjo.
Iš tiesų bijau tų abejonių ir kliūčių, kurias Jis man siunčia. Ir kuo toliau einu pirmyn, tuo jos didesnės, galingesnės ir jų baiminuosi. Turiu jų bijoti. Jei nebus baimės, neimsiu apie jas galvoti, joms ruoštis, nesistengsiu jų įveikti.
Protingas žmogus turi baimių, drebulį. Ir jos niekur nedingsta. Tiesiog jis žino, iš kur jos ateina ir kaip su jomis dirbti.
Antraip, jei, tarkime, po kokios nors injekcijos žmogui išnyks baimės, skausmo pojūtis, ir kiti įvairūs pojūčiai, tai kaip jis dirbs, kaip judės, kaip ras padėtį esant bet kurioms sąlygoms?
Klausimas: Kokią pačią didžiausią baimę teko patirti iki dvasinio suvokimo ir po to?
Atsakymas: Tai daugiausia baimės, kai jautiesi negalįs įveikti savo egoizmo, tingėjimo, bejėgiškumo, kai sutelki visas jėgas, ketinimus, kad susiorganizuotum ir tinkamai kreiptumeisi į Kūrėją pagalbos.
#265683

Iš 2020 m. balandžio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikia bijoti

Visos baimės pagimdytos paslėpties

Perėjimas nuo gyvūninės prie dvasinės baimės

Koronavirusas atėmė iš mūsų pasitikėjimą ateitimi, skendinčia rūke. Neaišku, kas bus su manimi ir mano gyvenimu rytoj ar po mėnesio, kas įvyks darbe ir namuose.
Kaip galima gyventi tokiame nenuspėjamame pasaulyje? Bet šis nenuspėjamumas dėl to, kad mes su senais egoistiniais matais bandome priartėti prie naujojo pasaulio, kuris dabar palaipsniui mums ryškėja tarsi miražas dykumoje.
Jis artėja vis arčiau ir arčiau, bet mes kol kas negalime jo pamatyti teisingai, nes vis dar elgiamės vieni su kitais egoistiškai. Tarsi būtumę ėję keliu ir staiga patekę į nepažįstamą miestą, kuriame santykiai tarp gyventojų kažkokie keisti ir mums nesuprantami. Mus stebina tai, kas ten vyksta.
Būtent tai dabar ir matome. Nesuvokiame, kad įžengėme į naują epochą ir gamta reikalauja iš mūsų visiškai naujų santykių, vadovaujantis meilės artimui kaip pačiam sau dėsniu, ir žmonių vienybės. O mes nesuprantame, ko iš mūsų nori, kaip maži vaikai, kuriems mama sako: „Nustokite muštis, būkite gerai vaikai! Kodėl jūs negalite žaisti kartu?“
Bet aš negaliu, mano prigimtis reikalauja visą laiką pyktis ir muštis – tik taip jaučiu, kad gyvenu. Kad ir kiek mama man priekaištautų, nenoriu girdėti ir tuoj pat pabėgu, vėl puolu muštis. Štai tokia šiandieninė žmonija.
Tai kaip vis dėlto įtikinti save pasikeisti ir imti gyventi naujai? Juk vos tik sukursime tarp mūsų ryšių tinklą, grindžiamą abipusiu davimu, meile, vienybe, mes iš karto pamatysime, kur esame. Staiga pasijusime visai kitame pasaulyje, kurio anksčiau nepastebėjome.
Taip vaikai laksto vienas paskui kitą tarp suaugusiųjų, nekreipdami į juos dėmesio, tarsi jie būtų baldai. Vaikai turi tarpusavio sąsajas, o suaugusieji jiems tik trukdo. Ir staiga vaikai užauga ir supranta, kad čia yra nauja prasmė, nauji santykiai, kita programa, didingas ir aukštas tikslas, kurio taip pat verta siekti. Tokios būsenos šiandien ir esame.
Tai labai svarbus laikotarpis, ir nors jis pasireiškė epidemijos forma, tai neturi mums kenkti. Manau, kad koronavirusas kardinaliai pakeis žmoniją.
Mes visi esame tokios pačios būsenos ir pradėkime pamažu keisti save nuo abipusės neapykantos ir konkurencijos į abipusį ryšį ir palaikymą. Pradėkime žvelgti į gyvenimą ir į mūsų pasaulį globaliai ir integraliai, kaip mus moko gamta, ir tokia ši istorija pasieks laimingą pabaigą visiems: mums patiems ir mūsų vaikams.
#264762

Iš 2020 m. gegužės 12 d. TV programos „Taika“

Klausimas: Kodėl nepaisant visų veiksmų platinime, maksimalaus įsijungimo į dešimtuko darbą, mūsų nepalieka nepasitenkinimo jausmas, ir vis jaučiame, kad per mažai darome dėl dvasingumo, nors pasitelkiame visas galimas priemones? Kodėl Kūrėjas siunčia tokį pojūtį?
Atsakymas: Kūrėjas nepaisant jūsų gerų pastangų ir tikslių, nuoširdžių siekių vis tiek siunčia jums nepasitenkinimo pojūtį. Matyt, Jam reikia, kad jūsų siekis būtų didesnis.
O jūs užmegzkite ryšį su Kūrėju ir paklauskite Jo, nors Jis ir slepiasi. Jis taip ir vadinasi „Besislepiantis“ (Kėl mistatėr)
Štai ir paklauskite Jo: „Ko Tu iš manęs nori? Kaip galiu priartėti prie Tavęs. Parodyk man užuominas.“ Imkite taip su Juo žaisti. Pamatysite, kad išreikšdami savo poreikius, pojūčius, norus, juose pajausite Jo atsakymą.
Nesigėdinkite. Jis labai mėgsta tokius pokalbius. Juk ta aukštesnioji jėga – amorfiška. Ji aplink jus. Kuo labiau žadinate tokius klausimus, pojūčius savyje, tuo greičiau ir subtiliau Jį pajausite.
#260773

Iš 2020 m. sausio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nenutraukti ryšio su Kūrėju

Artimas ryšys su Kūrėju

Dvasinio darbo ypatingumas

Klausimas: Nejaugi manote, kad net jei išgyventų, neduok Dieve, tik 15% Žemės gyventojų, tai užuot įpykę, jie bent kiek atsitrauktų nuo savo egoizmo, individualizmo?
Atsakymas: Jokiu būdu. Tai nieko nepakeistų. Aš apskritai nekalbu apie tai, kad reikia mažinti gyventojų skaičių. Nesakau, kad šis virusas turi praretinti didžiules žmonių mases, išrinkti senukus, ligonius, dar ką nors. Ne.
Mūsų Žemės rutulys, kaip rašo Baal Sulamas, gali išmaitinti dešimtis milijardų žmonių. Juk žinome, kiek Žemėje yra didžiulės, negyvenamos, neapdorotos erdvės. Teisingai naudojantis žemė gali išmaitinti dar 20-30 milijardų žmonių. Nėra jokios būtinybės naikinti.
Jei sumažinsime savo neteisingą intervenciją į gamtą, tai vanduo ir oras taps švarūs ir skaidrūs, užsiveis žuvys, atsiras tokie žvėrys, kurių mes jau seniai nematėme. Visa tai priklauso nuo mūsų teisingo santykio su gamta, o ne nuo mūsų kiekio.
Paskaitykite, ką dabar rašo laikraščiuose ir internete: atsiranda įvairūs laukiniai gyvūnai, kurie jau nebijo priartėti prie mūsų. Praėjo viso labo vienas-du mėnesiai ir žiūrėkite, kas vyksta gamtoje.
Gamta pasiruošusi, ji nori teisingo santykio su ja ir taip į tai reaguoja. Aš nemanau, kad pokyčiai užims daug laiko, jei žmogus nors truputį pradės suprasti savo integralų įsijungimą į sistemą.
#264625

Iš 2020 m. balandžio 5 d. pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas mus privers…

Atmerkime akis!

Koks bus pasaulis po koronaviruso

Klausimas: Kaip nuo demokratijos pereiname prie fašizmo?
Atsakymas: Taip, kaip nuo kapitalizmo atėjome į demokratiją. Mumyse sukasi „varikliukas“, kuris vysto egoizmą ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai.
Kokybinis egoistinio „varikliuko“ vystymasis – tai nuolatinis judėjimas vienybės link. O vienybė egoistiniame lygmenyje atveda prie fašizmo. Todėl kadaise taip nutiko Vokietijoje – tuomet ji buvo labiausiai išsivysčiusi šalis.
Manau, kad grįštančiam fašizmui dabar aišku, koks trumpas jo kelias. Jis negali matyti priešakyje šviesios ateities. Situacija nebe ta, kaip buvo Hitlerio laikasi: Europos, pasaulio pavergimas, kariuomenės įvedimas į Afriką, Ramiojo vandenyno regioną. Jis tikrai labai rimtai siekė valdyti pasaulį.
Šiandien, jei laiku neparodysime pasauliui, kad raida turi būti kitokia, tai įmanoma, kad fašistiniai režimai įsigalės daugumoje pasaulio šalių, ypač išsivysčiusiose, ir tuomet pasaulis vėl nusidažys rudai. Istorija gali pasikartoti.
Turime parodyti visiems natūralų raidos kelią. Kiti keliai, nors ir konsoliduoja, integruoja visuomenę, bet pamažu atveda prie išnykimo, susinaikinimo.
Jei tai parodysime, tai galime tikėtis, kad žmonės supras idėją, nors realizuoti ją nebus taip paprasta.
Baal Sulamas savo straipsniuose rašo, kad gali įvykti trečias ir ketvirtas pasauliniai karai, nes kančios būtinos, norint pereiti Rubikoną nuo egoistinės raidos prie altruistinės. Viskas priklauso nuo to, kiek įstengsime parodyti žmonijai, kad galimas sklandesnis, geresnes perėjimas.
#223095

Iš 2017 m. rugpjūčio 21 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du vystymosi keliai

Kodėl grįžta nacizmas? II dalis

Visa evoliucija – tai egoizmo vystymasis

Klausimas: Šiandien, kilus pandemijai, žmogus susidūrė su rimtu klausimu. Jis priprato kažkur bėgti, kartais ir nuo savęs paties, ir labai bijo sustoti, pažiūrėti į akis savo baimėms ir susipažinti su savimi. Dabar idealiausias laikas susipažinti su savimi, savo baimėmis. Ką jūs patartumėte jam? Kas yra baimė ir kaip ją suvaldyti?
Atsakymas: Baimė – tai nežinomybės pasekmė. Kitaip, iš kur ji? Žmogus, kuris supranta reiškinio esmę, netgi jei tai kažkas baisaus, jau kitaip jį priima. Šiandieninė būsena atrodo baisi dėl to, kad žmonės nežino, kas su jais vyksta ir kodėl. Nežino, kas su jais bus rytoj. Tarp kita ko šie klausimai kaba ore, ir niekas negali prisiliesti prie jų, kad kažkaip išspręstų.
Klausimas: Ar jūs manote, kad reikia ir svarbu susipažinti su savo baimėmis?
Atsakymas: Manau, kad kiekvienas tam, kad gyventų kaip žmogus, turi suprasti, kam jis gimė, kodėl sukurtas šis pasaulis, kas yra už mirties ribos ir t. t. Visus šiuos klausimus jis turi atskleisti, kitaip jo gyvenimas kažkoks nepilnavertis: kad tik negalvotum apie tai.
Klausimas: Matau dvi žmonių kategorijas: tie, kuriuos sukaustė baimė, ir tie, kurie apskritai nemato problemos. Kur aukso vidurys?
Atsakymas: Manau, kad aukso vidurio čia negali būti. Žmogui reikia suprasti, kodėl plinta virusas, kaip jis susijęs su juo pačiu ir visais, kokiu tikslu gamta jį davė. Tai yra mes galime pasinaudoti esama būsena, atskleisti ją ir sužinoti, kokiu tikslu mes gyvename, kodėl gamta tokiu būdu mus baudžia, ar nusipelnėme mes to, kaip atsikratyti viruso.
Mums reikia išnaudoti šią būseną iki galo. Juo labiau, kad visi sėdi namuose ir nežino, ką toliau daryti: nei valdantieji, nei paprasti piliečiai. Turime šiuos klausimus išsiaiškinti, ir turime tam galimybę. Reikia sustabdyti nesibaigiantį bėgimą ir pasistengti suprasti, dėl ko gyvename. Priešingu atveju mūsų gyvenimas visai betikslis.
#264158

Iš 2020 m. kovo 29 d. programos „Susitikimai su kabala. Viktorija Bonia“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo unikali šiandienos situacija?

Ar koronavirusas paliks pėdsaką mumyse?

Apsauga nuo baimių

Matome, kad šiuolaikiniame pasaulyje moterų vaidmuo auga: moterys stiprėja ir įgyja vis didesnę įtaką. Jos geriau kontroliuoja savo norus ir siekia tikslų.
Moterų silpnybė yra ta, kad jų tikslams įgyvendinti reikalinga vyro parama. Tačiau kai tik moterys gauna tokią paramą, jos sugeba atlikti tokias užduotis, kurių vyras nesugeba.
Tikiuosi, kad ateityje moterys turės daugiau galimybių vadovauti pasauliui, teisingai ir natūraliai bendradarbiaudamos su vyrais.
Tada pasaulis nebebus toks primityvus ir sugedęs, koks buvo, kol jam vadovavo vyrai, o moterys sėdėjo namuose ir užsiiminėjo tik vaikais ir namų ūkiu. Matome, kad dabar vyksta atvirkščiai: kuo toliau pasaulis juda išsitaisymo pabaigos link, tuo daugiau jėgų įgyja moterys.
Kiekvienas vyras šiek tiek prisibijo savo žmonos. Dėl to, kad moteris rūpinasi namais, ji juos valdo.
Tai būdingas mūsų laikmečiui. Rabašas juokavo: „Tai šventas vyras: jis nebijo nieko, išskyrus Kūrėjo ir savo žmonos“. Ir tai tikrai yra tiesa.
Dabar daug kur miesto mere renkama moteris. Kodėl gi ne? Jei moteris gali valdyti namus, tada ji gali valdyti miestą. Vyras labiau išsiblaškęs ir nelabai tinkamas šiam vaidmeniui. Vyras stipresnis, bet moteris protingesnė ir geba vienu metu palaikyti skirtingas sistemas.
Lygiai taip, kaip ji namuose susitvarko su visomis savo pareigomis: skalbimu, valgio gaminimu, vaikais ir tūkstančiu skirtingų dalykų, ir visur tvarka. Pabandykite išimti moterį iš namų, kad vienas vyras šeimininkautų juose, ir po savaitės butas virstų sąvartynu.
Taip ir parašyta: „Moteris yra namai“. Bet ar šalis ir pasaulis nėra mūsų namai? Moteriai trūksta tik vyro palaikymo, ir viskas susitvarkys. Esu tikras, kad jei moterys būtų visų vyriausybių viršūnėse, jos užtikrintų taiką pasaulyje. Kad ir kaip sunku būtų moterims susitarti tarpusavyje, tačiau jos susitartų, nes moteris yra pasirengusi susitarti ir nusileisti dėl taikos.
* * *

Vyrai ir moterys turėtų jaustis kaip lygiaverčiai partneriai, kiekvienas protingai suvokdamas savo vaidmenį ir žinodamas, kad jei su tomis jėgomis ir savybėmis, kurias mums suteikė gamta, mes papildysime vienas kitą iki visiško tobulumo, tai ir bus išsitaisymas.
Knygoje „Sfat Emet“, „Pinchas“ skyriuje, parašyta: „Apie Adomą sakoma, kad buvo sukurti du kūriniai, tai yra žmogaus jėgoms patraukti šviesą iš būsimo pasaulio. Vyriška jėga traukia šviesą iš aukštesniojo pasaulio, o moteriška jėga užbaigia taisymo veiksmus šiame pasaulyje.“ Moteris yra indas, gaunantis šviesą, o vyro stiprybė yra pritraukti šią šviesą, kad atiduotų, t. y. per ketinimą.
#261312

Klausimas: Koronaviruso epochoje atsiranda žmonių, kurie nieko nebijo. Mačiau vaizdo įrašų, kuriuose Italijos merai miestuose bara žmones ir reikalauja skirstytis po namus, nes jie tiesiog vaikštinėja. Net Italijoje! Tačiau yra žmonių, kurie natūraliai laikosi įstatymų, sėdi namuose ir klauso. Ko iš tikrųjų reikia bijoti: kad užsikrėsi pats ar užkrėsi kitus?
Atsakymas: Labai džiaugiuosi, kad kyla toks klausimas. Reikia galvoti apie kitus. Nepaisant to, kad netikiu gydytojais ar tuo, kad užsikrėsiu ir būsiu šios infekcijos nešiotojas, vis tiek turiu daryti tai, ką sako gydytojai. Žmonės turi matyti, jog jais rūpinuosi. Ne savimi, o jais.
Klausimas: Taigi, žmogus turi vaikščioti su kauke, rodydamas, kad nenori užkrėsti kitų. Ar tai – tarpusavio laidavimas?
Atsakymas: Žinoma! Pirmiausia. Kaip galiu daryti dalykus, kurie keltų pavojų kito žmogaus gyvybei? Gyvybei! Šiandien tai – gyvybės klausimas! Virusas – tai rūpinimosi vienas kitu programa. Jūs nenorite rūpintis vienas kitu dėl savo įprastų, egoistinių troškimų? Jūs nenorite galvoti apie tai, kas sudaro bendrą integralią sistemą, žemiškąją civilizaciją? Tada virusas jus išmokys. Jis papildo tai, ko negalėjome papildyti patys, protingai, savo noru. Jis verčia mus tai daryti.
Klausimas: Ar jis gali mums ką nors padaryti, ar ne?
Atsakymas: Gamta mums gali padaryti bet ką. Ir labai greitai!
Klausimas: Ar galima mus perdaryti? Visą laiką galvojau tik apie save, toks mūsų visų gyvenimas.
Atsakymas: Kančios viską pakeis.
Pastaba: Visą laiką tobulėti tik verčiamam kančios – didelė nelaimė.
Atsakymas: Ne tik kančia vysto, bet mes, deja, geruoju vystytis nenorime! Nenorime mąstyti! Jei su mumis geruoju nieko negalima padaryti, patys išprovokuojame gamtos smūgius.
Komentaras: Išeitų, kad virusas labai protingas?
Atsakymas: Visa gamta protinga. Ji veikia pagal konkrečią programą. Jei nevykdai šios programos, tada įsijungia kitos programos, vėliau dar kitos ir t. t. Gamtoje tokių vadinamųjų virusų nepritrūks. Mes tai vadiname „virusu“, tačiau tai – programėlė, bendrosios egoistinės programos dalis, kurią ji po truputį pradeda kreipti. Dar ne laužo, o tik truputį mus pasuka.
Dabar šis virusas aptinkamas gyvūnams, vėliau jį turės paukščiai, po to jį nešios mašalai, uodai ir t. t. Net neįsivaizduojate, kas gali būti! Mes atsidursime priešiškame pasaulyje, kuriame viskas bus nuteikta prieš mus, nes mes esame pasauliui priešingi, nes savo elgesiu demonstruojame jam neapykantą! Pažiūrėkite, ką mes su pasauliu padarėme!
Taigi, gamta mus keis, prireikus – laužys. Mes privalėsime su šiuo pasauliu elgtis kitaip. Pirmiausia, atsikratyti bet kokio egoistinio, kenkėjiško piktnaudžiavimo. Mums nebereikės milijonų parduotuvių ir viso kito, ką sukūrėme savo pasaulyje vien per XX amžių. Taip mes pamažu grįšime į vėžes.
Klausimas: Kada virusas supras, kad baigė savo darbą?
Atsakymas: Tai gamtoje vyksta automatiškai. Kai imsime mažiau eikvoti, teršti, leisime gamtai pradėti valytis, kai vandenynai pradės virškinti jį užplūdusį plastiką. Pamatysime, kad ir žemė taps derlingesnė, paukščiai ims giedoti. Viskas bus gražu, gerai. Gamta uždainuos, kai nustosime trikdyti jos harmoniją! O tam reikia laiko.
Kol kas to dar nedarome, todėl turime būti apriboti, gyventi pagal dabar atsiskleidžiančius gamtos dėsnius. Sėdžiu izoliuotas kambaryje ir nesirodau. O ką galiu padaryti? Toks gamtos dėsnis.
Kai visi būsime su gamta santykinėje pusiausvyroje, galbūt ji pradės veikti mus subtilesniais metodais, kad dar labiau artėtume prie jos, kol pasieksime būseną, kurioje fiziniai veiksmai ims veikti mūsų moralinius principus, mūsų tarpusavio sąveiką.
Nenorėjome savo sąmoningumu, jausmais eiti iš vidaus į išorę. Nes nenorėjome keisti savo santykių ir požiūrio į gamtą, bet gamta dabar mus privers atvirkščiu būdu – spaus iš išorės į vidų, kol pasikeisime.
Klausimas: Ar mano pastangos neužkrėsti kito yra tikras žingsnis gamtos link?
Atsakymas: Tik iš reikalo: tai dar nėra sąmoningumo, susitarimo, savanoriško suvokimo ir norimo veiksmo lygmuo, bet jau pradžia. Ačiū Dievui, gamta pradėjo su mumis dirbti.
Klausimas: Ar kada nors ji paliks mus ramybėje, sakydama: „Dabar galite šiek tiek atsipūsti“?
Atsakymas: Kai būsime su ja dinaminėje pusiausvyroje.
Komentaras: Tai – labai tolimas tikslas.
Atsakymas: Bet ir nereikia, kad ji paliktų mus ramybėje. Neduok Dieve!
Svarbu, koks žmogaus požiūris: tenkindamas savo poreikius, jis neturi piktnaudžiauti ir niokoti gamtos. Programa veikia mumyse, turime jai paklusti ir keistis. Niekur nepabėgsime: arba savo noru spartinsime procesą, vadinamą „achišėna“, arba gamta darys mums spaudimą, ir, žinoma, tai truks ilgiau bei sukels daugiau kančių. Bet vis tiek programa jau įjungta. Viskas. Dabar ims veikti.
#264332

Iš 2020 m. balandžio 6 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta žūsta nuo žmogvirusio

Nereikia bijoti

Ko mus moko koronavirusas?