Klausimas. Kabalos išminties esmė – norų, ketinimų, minčių, sielų vienybė. Koks pagrindinis instrumentas, kuris dvasiškai suklijuoja mus? Kas visa tai sujungia?
Atsakymas. Juos jungia mūsų noras, kai dešimtuke taip norime būti drauge, kad jaučiame tarpusavio siekį, sąveiką, mintis, kitaip tariant, atsiskleidžia visiškai naujas abipusis jausmas, kurio anksčiau niekas nepatyrė.
Jis irgi dar ne dvasinis, tačiau tai jau tam tikro vieningo, Kūrėjo laiminamo lauko atsiskleidimas. O paskui susijungsime vis labiau, kol prote, širdyje, ketinimuose imsime jausti, kaip norime padėti kitas kitam, atsirasti vienas kitame, susivienyti tarpusavyje.
Tuomet megzdami vienybės tinklą imsime jausti, kad ten yra Kūrėjas, tarsi mes pagavome Jį į tą tinklą kaip didžiulį delfiną.
#262915

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinė mintis

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Klausimas. Ar nepavojinga žmogui, esančiam absoliučios meilės būsenos, būti visuomenėje? Juk jeigu žmogus nepyksta, jis negali apsisaugoti. O mūsų visuomenė siekia išnaudoti kiekvieną savo tikslams.
Atsakymas. Iš dalies tai teisinga. Visame pasaulyje stipriai auga neapykanta, žmonės visiškai atitolę vieni nuo kitų. Žmogus turi visuomet saugotis ir būti pasirengęs užpuolimui.
Esmė ta, kad kai kalbame apie meilę, tai čia yra dvi nuostabios savybės.
Pirmiausia vystome meilės savybę tik draugų grupėje atžvilgiu, su kuriais ketiname sukurti vieną bendrą sistemą vadinamą „siela“. Čia dalyvauja dešimt žmonių, dirbančių ties tuo, kaip megzti tarpusavio ryšius. Kiti žmonės jų neliečia ir jie neliečia kitų.
Nepagalvokite, kad čia egoistinis veiksmas. Tiesiog kitaip nepasiseks. Mūsų siela susideda iš tokių dešimtukų, kurie paskui susijungia tarpusavyje į stambesnes būsenas.
Visų antra, dirbdami dešimtuke, susivienijate ir aplink jus kyla tam tikras apsauginis laukas, kuris nepraleidžia jums jokių kenkėjų, visi jie atsimuša nuo jūsų. Ir jūs nieko nebijote. Žinote, kad esate dvasinės būsenos, kuri atstumia visą blogį ir todėl jau nėra ko bijoti.
#259072

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Ar aš turiu grupę?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Klausimas. Jeigu Kūrėjas – tai gamtos dėsnis, kam meldžiamės? Ir ar teisingai suprantu, kad tiesiog pasiekiame rezonansą su savo aukštesne būsena, kai keliame maldą už kitus?
Atsakymas. Nedirbame tuščiai. Dirbame vienintelio gamtos dėsnio atžvilgiu – integralaus tarpusavio ryšio tarp visų kūrinijos elementų.
Jeigu mes, tokie atsiskyrę, atsieti, stumiantys vieni kitus, norintys vien naudotis kitais, pakeisime savo elgesį ir suartėsime, tai atsirasime dvasinėje pakopoje ir pamatysime, kad esame visiškai kitame pasaulyje.
Bet tam mums reikia pakilti virš savo egoizmo ir imti jungtis tarpusavyje. Apie tai kalba kabala.
Kelias į tai – dvejopas. Arba kančių kelias, kuriuo kol kas ir einame, arba Šviesos kelias, t. y. kai pritraukiame Šviesą, mokomės mažose grupėse. Ne visa žmonija išsyk, o dešimtukais.
#259349

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam kreitis į Kūrėją?

Mintys apie koronavirusą V d.

Teisingas prašymas Kūrėjui

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Klausimas. Jei egoizmas nuolatos vystosi, tai žmogaus taškas širdyje irgi vystosi kartu su egoizmu?
Atsakymas. Žinoma. Taškas širdyje plečiasi, brinksta kaip grūdas žemėje. Jei grūdas maistingoje terpėje, tai gali augti. Tačiau nuo mūsų priklauso, ar ši maistinga terpė grūdui bus paruošta. Turime parūpinti tinkamą ryšį tarp grūdo ir supančios aplinkos.
Supanti aplinka – tai mes, mūsų draugai, didžiulė pasaulinė grupė, o paskui ir visa žmonija. Kiek mes daugiau mažiau surenkame šią sistemą, tiek auga mūsų grūdas.
O grūdas susideda iš kiekvieno mažyčių grūdelių, kuriuos surenkame į dešimtuką.
#260993

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsiskleidžia taškas širdyje?

Kas yra sielos užuomazga?

Grupė – Kūrėjo tyrimų laboratorija

Visi drauge skęstame jūroje ar upėje, kuri neša mus baisaus skardžio link. Mums liko visai nedaug laiko, kad pagriebtume virvę ir laikytume mūsų bendrą valtį, tiksliau, tiesiog rąstą, ant kurio stovime, stengdamiesi, kad jis neapsiverstų ir nenuneštų mūsų į žiojėjančią prarają.
Bet kokia tai gelbėjimosi virvė? Virvė – kai laikomės vieni už kitų, ir taip galime laikytis už Kūrėjo. Kūrėjas yra, bet mes įstengsime už Jo įsitverti tik su sąlyga, kad palaikysime vieni kitus.
Sugriebę vienas kitą atskleidžiame, kad dabar esame pajėgūs įsitverti už Kūrėjo. Ir jeigu tai atliksime drauge, tai neabejotinai galėsime ištrūkti iš sūkurio į ramius vandenis, ir viskas bus gerai.
Nėra kito sprendimo ir kito darbo – tik susijungti tarpusavyje, ir paprašyti Kūrėjo mus sujungti. O kai jis padės mums, tai mūsų vienybėje atrasime ryšį su Kūrėju.
Kūrėjas ateina gale, kaip apibendrinimas. Ir kai mes ir Kūrėjas, visi kartu laikomės vieni už kitų, tai būtinai pasieksime tikslą. Šis tikslas – ryšys dešimtuke ir to dešimtuko ryšys su Kūrėju.
#262239

Iš 2020 m. kovo 26 d. rytinės pamokos

Globalus tarpusavio laidavimas – tai dėsnis, galiojantis visiems, į vieną sistemą sujungtiems elementams. Ir šis dėsnis įpareigoja kiekvieną žinoti, kaip jis turi elgtis sistemoje, kad atvestų ją į pusiausvyrą, į tobulą abipusį ryšį tarp visų dalių.
Žinoma, neįstengiame net įsisąmoninti šio dėsnio, o juolab jo laikytis. Negaliu prisiimti tokio įsipareigojimo, juk jeigu neatliksiu savo funkcijos integralioje sistemoje, tai ji visa išeis iš pusiausvyros ir kaltas būsiu aš.
Visi pajaus, kad pažeidžiau sistemos tobulumą. Išeitų, kad kiekvienas elementas lygiavertis visai sistemai bendrai, o tai gąsdinanti atsakomybė. Kiekvienas žmogus atsako už visą pasaulį. Todėl sakoma: „Geriau sėdėk ir nieko nedaryk“.
Štai taip dabar žmonių paprašė būti karantine ir neišeiti į gatvę, niekur nevažinėti, neskraidyti, su niekuo nekontaktuoti. O ką gi daryti?
Nuodugniai susipažinti su tuo, kad esame integralioje, globalioje sistemoje, kurioje veikia laidavimo dėsnis, kitaip tariant, tarpusavio priklausomybės dėsnis, ir kaip mums šią priklausomybę iš priverstinės paversti norima. Norime būti susiję ne todėl, kad mus įpareigojo gamta, o todėl, kad patys atskleidėme, kaip gera palaikyti ryšį!
Tai tiesiog gyvenimas rojuje – susijungti kartu į vieną tobulą vienybę ir pajausti gamtos tobulumą. Ir tada pajausime visas gamtos dalis, pradedant nuo tolimų žvaigždžių iki tokių gyvenimo formų, kurios mums dabar nežinomos. Žmogus galės tapti didingu tobulybės kūrėju.
Pirmasis išėjimo iš krizės etapas – karantinas, kitaip tariant, „sėdėk ir nieko nedaryk“ – tik mokykis. Žmonijos problema ta, kad ji ima veikti dar iki tol, kol supranta, ką daranti. Kol esame karantine, turime laiko pagalvoti: kokiame pasaulyje egzistuojame, kas mes tokie ir kas yra gamtos sistema, kurioje gyvename, o dar – kaip priklausome nuo gamtos sistemos, o ji nuo mūsų.
Kaip per savo santykius vieni su kitais veikiame bendrą gamtos sistemą: negyvąją materiją, augalus, gyvūnus bei žmones, ir kaip gamta reaguoja į mūsų veiksmus? Taip pradėsime mokytis to, kaip pastatyti nuostabius namus visiems – ne tik patogius, bet amžinus, tobulus, esančius aukščiau šio biologinio gyvenimo ir mirties, aukštesnėje pakopoje.
Taisydami tarpusavio ryšį, pakylame į begalinę sistemą, kurioje nėra laiko apribojimų. Pradedame gyventi pasaulyje, kuriame nėra mirties ir jokių apribojimų, tik beribis suvokimas ir egzistavimas. Dabar gavome galimybę ateiti prie tokio gyvenimo.
Visų pirma reikia išstudijuoti bendrą gamtos sistemą ir mūsų vaidmenį joje, ir kaip mums tarpusavyje organizuotis, kad užmegztume ryšį su šia bendra gamtos sistema. Juk kiekvienas iš mūsų – egoistas, priešingas gamtai. Ir kaip man prisiderinti prie gamtos sistemos, kuri visa integrali ir egzistuoja pagal laidavimo, vienybės, meilės, abipusio papildymo dėsnį, jei esu sukurtas priešingai?
Štai čia mums į pagalbą ateina kabalos mokslas, kuris moko, kaip mums, egoistams, sukurti tarpusavio ryšį, panašų į integralią gamtos sistemą. Tai vadinama „dešimtuku“, kur dešimt žmonių vienijasi, kad kartu sukurtų gamtos sistemą atitinkantį ryšį.
Žmogaus egoizmas visuomet mėgino visą pasaulį pajungti savo poreikiams. Bet šis laikas baigėsi. Epidemija sukėlė perversmą sąmonės pasaulyje, ėmėme suprasti, kad negalime naudoti visko tik savo naudai, kad turime ieškoti, kaip tapti naudingiems visai sistemai.
Dešimt žmonių – tai tarsi maža laboratorija, kur stengiamės sukurti antivirusą tuo, kad sutinkame nustatyti tarp mūsų tuos dėsnius, kurie veikia tobuloje, integralioje, globalioje sistemoje, kitaip tariant, abipusį davimą. Kiekvienas anuliuoja save ir iškelia kitus aukščiau savęs, kurdamas tokius santykius, kurie aukščiau kiekvieno asmeninio egoizmo. Tai ir bus vakcina nuo viruso.
Taip atsiras naujos grupės, kol visa žmonija gaus antivirusinę vakciną ir visi vėl elgsis pagal sveikos gamtos dėsnius. Tai bus naujas žmogus, juk jis suvoks devynių draugų norus kaip savo asmeninius ir rūpinsis jais labiau, nei pačiu savimi.
Priklausomai nuo to jis gaus palaikymą iš integralaus gamtos dėsnio, jis virs integralia gamtos dalimi. Globalaus laidavimo dėsnis įpareigoja žmogų būti susijusiam su visa sistema aukščiau jo egoizmo.
Gamta sukūrė žmogų didžiausiu egoistu iš visų kūrinių. Bet globali gamta per šią krizę nori mums parodyti, jog ji jau ilgai laukia, kad padarytų mus savo neatsiejamomis dalimis. Gamta tarsi sako mums: „Dabar esu pasirengusi įjungti jus į savo vidų kaip integralius elementus“.
Ir tai nepaisant to, kad kiekvienas iš mūsų sukurtas kaip antiintegralus, norintis vien valdyti ir išnaudoti kitus. Gamta sukūrė mus priešingais sau, kad sulygintume neigiamas ir teigiamas būsenas bei įvertintume „šviesos pranašumą iš tamsos “. Ir tuomet galėsime pajausti ir įsisąmoninti integralią, tobulą būseną, panorėsime ją pasiekti. Kitaip, nesuprastume, kur esą.
Gamta nuo pat pradžių įdiegė mumyse egoistinę programą, kuri dabar nustojo veikti. Mes turime suprasti, kad egoistinė programa nesuderinama su globaliu, susijusiu pasauliu.
Krizė stumia mus, kad sutiktume susijungti su kitais ir laikytumės integralaus gamtos dėsnio. Turime įdiegti savyje naują, patobulintą globalaus laidavimo programą – vienintelę gamtoje egzistuojančią programą.
Ši programa veikia visur, išskyrus žmogų, tačiau mes negalime suvokti to savo neištaisytu, egoistiniu protu. Teisiame pasaulį pagal savo trūkumus, todėl matome jį neištaisytą. Bet vos tik imsime taisyti save ir panorėsime tapti integralia gamtos dalimi, pamatysime visiškai kitokį pasaulį ir suprasime, kad jis visada buvo toks, tiesiog to nepastebėjome.
Globalaus laidavimo dėsnis teigia, kad mes visi priklausome vienai sistemai ir privalome jaustis kaip vieno mechanizmo dantratukai, kur kiekvienas priklauso nuo visų. Taip suteiksime sau amžiną, tobulą, nuostabų gyvenimą. Daugiau nieko nereikalaujama ir krizė, sukurta koronaviruso epidemijos, priartina mus prie to. Palinkėkime mums visiems sėkmės ieškant teisingo sprendimo.
#261746

Daugiau šia tema skaitykite:

Antikūnai prieš egoizmą

Geriausi vaistai nuo koronaviruso

Kada pasibaigs koronavirusas?

Klausimas. Yra mintis individuali ir yra kolektyvi. Kaip tinkamai formuoti vieningą mintį dešimtuke?
Atsakymas. Viena mintis turi išeiti iš to, kad visas dešimtukas nukreiptas į vienybę, į tai, kad visi kartu ištirptų vienoje visumoje – Viename, Vieninteliame, Vienatiniame.
Tad kai draugai susiburia tokioje homogeniškoje vienybėje, galima kalbėti apie jų teisingą tarpusavio ryšį, pasirengimą ryšiui su Kūrėju, atsiskleidiančiu juose.
#246838

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinė mintis

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Tapti viena visuma

Klausimas. Koks ryšys tarp minties ir dešimtuko?
Atsakymas. Dešimtukas – tai dvasinė mintis. Net jei ji bloga, vis tiek yra rimta dvasinė mintis. O kai žmogus vienas, tai šitai kažkas neužbaigto, t. y. tam tikra fluktuacija, atsitiktinė kliūtis.
Grupė turi jungti keletą žmonių, nebūtinai dešimt. Sakome „dešimtukas“, nes tai optimaliausia, geriausia sąlyga. Tačiau net jeigu susirenka ne dešimt, o trys keturi žmonės – tai jau grupė. Pageidautina, kad būtų daugiau nei trys. Tuomet jų poveikis pasaulių sistemai bus rimtas, ir jų bendros mintys galės veikti visą sistemą.
#246504

Iš 2019 m. vasario 3 d. pamokos rusų k.

Mintis – aukštesnioji jėga

Mintis – pati didžiausia jėga

Malda, išjudinanti sistemą

Klausimas. Ką daryti, kai nėra jėgų? Kovoti su savimi?
Atsakymas. O kam kovoti su savimi? Niekuomet negalėsi savęs nugalėti, nes tai ne tu, o gerokai už tave stipresnis tavo egoizmas, ir be jo daugiau nieko neturi. Tai iš anksto pralaimėta kova.
Viena, ką turi daryti, – kuo labiau prilipti prie grupės. Ir tada tavyje atsiras jėgų, kryptis – viskas, ko reikia, kad įveiktum problemą.
Klausimas. Kaip nepapulti į bėdą galvojant, kad vystaisi, o iš tiesų esi nukrypęs nuo kelio ir eini atgal?
Atsakymas. Tik prilipti prie grupės, jokių kitų patarimų duoti negaliu. Jei turite dešimtuką, tai turite gelbėjimo ratą. Jei neturite, vadinasi skęstate.
#246489

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Šviesa iš grupės centro

Kur gauti jėgų altruizmui?