Klausimas: Kabalistinis terminas „lišma“ yra išverstas „dėl Kūrėjo“. Kas čia turime omenyje?
Atsakymas: Kad visi kūriniai, turintys egoistinį norą „dėl savęs“, turi išsitaisyti, pasikeisti, tarsi išsinerti iš kailio, kad viską darytų ne dėl savęs, o dėl Kūrėjo ar kitų, kas, apskritai, yra tas pats.
Taip ir pasakyta išminčių: „Nuo meilės sau – prie meilės draugams ir paskui – prie meilės Kūrėjui“. Kitaip tariant, tai yra tapatu, tik meilė Kūrėjui suprantama, kaip visuotinė meilė, nepaisant įvairiausių skirtumų tarp visų. Iki tol tiesiog praktikuojame meilę draugams.
Klausimas: Kitaip tariant, ir gauti, ir duoti aš turiu ne dėl savęs, o dėl kitų ar Kūrėjo. Kodėl?
Atsakymas: Todėl, kad tokiu atveju tavo norai tampa beribiai, ir tu pradedi juose jausti tai, ką jaučia Kūrėjas: amžinybę ir tobulumą. Tarsi tu turi duoti, o iš tikrųjų – gauni.
Klausimas: Čia kaip viename organizme, kur kiekvienas organas gauna tai, ko jam reikia, o visa kita atiduoda, ir dėl to organizme yra palaikoma gyvybė, ir visi iš to gauna naudos. Ir kabala aiškina, kad tokią būseną visi turime pasiekti?
Atsakymas: Mes turime pasiekti tobuliausią, geriausią, didžiausią pripildymą, žinojimą. Todėl „kabala“ iš hebrajų kalbos verčiamas kaip „gavimo mokslas“. Šis gavimas gali būti beribis, begalinis, tik jei jis veikia kartu su kitais.
Klausimas: Vadinasi, tokio tipo sąveika turi būti tarp visų žmonių?
Atsakymas: Taip. Ji ir leidžia gauti amžiną ir tobulą pripildymą.
Klausimas: Kas turi nutikti, kad tai įvyktų?
Atsakymas: Turime suvokti mūsų dabartinės būsenos blogį.
#265190

Iš 2019 m. birželio 17 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo „lo lišma“ prie „lišma“

Egoizmas – mūsų didysis padėjėjas

Nematomas apdovanojimas

Kaip diena iš dienos artėjame prie teisingo tikrovės suvokimo, jeigu vidiniai pojūčiai ir įspūdžiai to, kas vyksta aplink, kasdien vis labiau priartėja prie visiškos griūties?
Aš į tai žvelgiu ne kaip į griūtį, o kaip į dvasinį darbą, atliekamą Kūrėjo. Jis mums duoda galimybę susimąstyti, kas esame, kokia mūsų būsena. Ir nors dar kol kas nepakreipėme savo minčių tinkama linkme, bet tai, jog visas žemės rutulys galvoja, kas bus ir kas nutiks, – jau taisymas. Pamažu Kūrėjas ištaisys mus.
Kol kas nesutinkame su tuo, bet Jis ir tai ištaisys.
#267547

Iš 2020 m. liepos 9 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrimo pabaiga

Nauja istorija, suderinta su gamtos programa

Ką taisyti?

Klausimas: Kodėl žmogus laikomas gamtos karūna? Galbūt gamtoje yra labiau išsivysčiusių būtybių, ir nuo jų priklauso mūsų gyvenimas?
Atsakymas: Iš savo žinių ir pojūčių sistemos matome, kad žmogus yra aukščiausia būtybė.
Nors, žinoma, mus sunku pavadinti gamtos karūna dėl mūsų egoizmo, kuris viską griauna, bet negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos ir žmonių sistemoje, žmogus yra aukščiausias kūrinys – žalojantis, itin kenkiantis, bet aukščiausias. Jei jis išsitaisys (o jis gali pasikeisti), tuomet iš tikrųjų bus aukščiausias visomis prasmėmis.
Mes, žmonės, esame kūrimo galutinis tikslas, bet ne šis mūsų dabartinis pavidalas, o tas, kurį galime ir turime pasiekti.
Šią egzistavimo formą pasieksime įveikę savo egoistinę prigimtį, su kuria gimėme ir vystėmės. Tad turime ją įsisąmoninti kaip blogį, kaip priešingą bendrai sistemai, bendram, integraliam norui.
Kai savo egoistinį norą ištaisysime į altruistinį, atskyrimą ir atitolimą į ryšį ir suartėjimą, tai tuomet išties tapsime aukščiausia gamtos pakopa.
#267531

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip ištaisyti mūsų prigimtį?

Žmogaus neatitikimas gamtos integralumui

Visų tikslas vienas

Klausimas: 2001 metais, kai rugsėjo 11 d. Amerikoje buvo sugriauti bokštai dvyniai, pasakėte, kad tai pirmasis ženklas, rodantis šios sistemos silpnumą. Nelabai norėjosi tuo tikėti, tačiau per paskutinį dvidešimtmetį gyvenimas rodo, kad buvote teisus. Kuo rėmėtės taip teigdamas?
Atsakymas: Tik tuo, kad gamtoje viskas sukurta taip, kad grįžta į savo pradžią, aušrą ir pabaigą. Todėl tuose bokštuose, ir apskritai visur, kas vyko ir vyksta Amerikoje, išvydau nuoseklų procesą, vedantį prie būtinybės pakeisti sistemą, grįstą absoliučiu egoizmu.
Ir niekur nesidėsi. Mes, galbūt, ir neišvysime visos šios formacijos pasikeitimo, bet tai įvyks. Nieko kito gamtoje būti negali.
Mūsų pasaulis – integralus, globalus, uždaras kaip kamuolys. Privalome per savo solidarumą ir sąmoningumą atvesti jį į būseną, kai būsime tinkamai susiję tarpusavyje ir su supančia gamta. Nuo to niekur nepabėgsi.
#267832

Iš 2020 m. birželio 18 d. TV laidos „Pokalbiai. Leonid Makaron ir dr. M. Laitman apie tarptautinę padėtį“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima pakeisti istorijos eigą?

Vidinė krizės prasmė

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Antagonizmas žydų tautoje
Komentaras: Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį nebuvo tautos, kuri būtų buvusi labiau persekiojama, nei Izraelio tauta. Kai kurie žmonės sako, kad tai – iracionalu. Jūs teigiate, kad tai, priešingai, racionalu.
Atsakymas: Itin racionalu! Tai – gamtos dėsnis.
Klausimas: Kokia šios neapykantos priežastis? Kiek supratau, ji slypi pačiame kūrinyje.
Atsakymas: Žmogus sukurtas egoistu, bet jam suteikta savo egoizmo ištaisymo metodika. Ji yra Izraelio tautoje, kitaip tariant, žmonių grupelėje, kuri buvo sukurta Senovės Babilone Abraomo laikais, kaip apie tai pasakojama ir Toroje (Biblijoje), ir Josifo Flavijaus, ir daugybėje kitų žydų ir ne žydų šaltinių.
Žydų rankose yra tautų vienijimosi metodika, iškelianti aukščiau egoizmo, aukščiausio komforto lygio tiek žemiškajame, tiek ir nežemiškajame egzistavime. Tai reiškia, kad dar materialiame gyvenime žmogus gali pajausti kitą egzistavimo lygmenį ir panaikinti sienas tarp žemiškojo ir Aukštesniojo pasaulio.
Kadangi visa tai yra mūsų metodikoje, kabalos moksle, tai žydai bandė ją įgyvendinti, ypač po išėjimo iš Egipto, Pirmosios ir Antrosios šventovės laikais.
Vyko nuolatinė kova tarp jų, nes buvo grupių, pasisakančių už šios vienijimosi metodikos įgyvendinimą ir dvasinio lygmens pasiekimą, Aukštesniojo pasaulio pajautimą šiame pasaulyje, taip pat ir grupių, kurios manė, kad tai neįmanoma ar nereikalinga, nes kaip jiems rodėsi, yra dar kitų patogių egzistavimo galimybių.
Taip Izraelio tautoje visada buvo didelė nuomonių priešprieša, net iki brolžudiško karo. Taip tęsėsi iki visiškos tremties Antrosios šventovės laikotarpiu.
Todėl tada buvo nereikalingi antisemitai iš pasaulio tautų, kurie nemylėtų žydų. Iki krikščionių ir musulmonų religijų atsiradimo jų praktiškai nebuvo.
Klausimas: Kitaip tariant, neapykanta buvo tik tarp pačių žydų?
Atsakymas: Taip, tautoje buvo labai daug skirtingų srovių.
Komentaras: Pavyzdžiui, Romos imperijos laikais tauta buvo suskilusi į sadukiejus ir fariziejus. Paskui vyko makabiečių karas ne su graikais, o su žydais, toleravusiais helenizmą.
Atsakymas: Dar Pirmosios šventovės laikotarpiu susikūrė žmonių grupės, antagonistiškai nusiteikusios viena prieš kitą.
Komentaras: Be to, žydamas išeiti iš Egipto trukdė ne egiptiečiai, bet žydų sluoksnis, vadinamas „dideliais pašlemėkais“ (erev rav).
Atsakymas: Reikia pasakyti, kad nors kryžiuočių žygių metu arba viduramžių Europoje vyko pogromų, ir žydus persekiojo aplinkinės tautos, bet vis tiek tai kildavo iš neapykantos tarp grupių pačioje žydų tautoje.
Visa tai pagrįsta būtent dvasiniu principu. Žydų tautoje yra tokių, kurie mano, kad žydai turi atlikti savo dvasinę funkciją, kitaip tariant, atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje sau ir kitoms tautoms. O yra, kurie sako: „Ne, mes galime egzistuoti kaip kiti. O mūsų religija duota mums, kad ją įgyvendintume įprastu, kasdieniniu lygiu“. Šiandien taip ir vyksta.
Klausimas: Vadinasi, ginčas – kas yra Dievo išrinktasis? Arba reikia vykdyti kažkokius išorinius priesakus ir už tai bus ateities pasaulis ir valdysime visas tautas, arba mes turime susivienyti ir paskleisti vienijimosi metodiką tarp visų tautų?
Atsakymas: Ir taip tarnauti jiems, tapti šviesa kitoms tautoms. Iš tikrųjų, rūpestis viso pasaulio išsitaisymu – didelis darbas.
Bus tęsinys…
#264359

Iš 2019 m. liepos 22 d. TV programos „Sisteminė Izraelio tautos vystymosi analizė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Antisemitizmas gimė prie Sinajaus kalno

Prarastasis pagrindas

Klausimas: Kuo prigimtinis egoizmas skiriasi nuo žmogiškojo?
Atsakymas: Žmogiškasis egoizmas ir yra prigimtinis. Nieko savo neturime. Gamta mus paleidžia ir jokių kitų savybių, jausmų, veiksmų, jėgų mumyse nėra. Problema tik ta, kaip visu tuo naudojamės.
Klausimas: Vadinasi, egoizmas – tai prigimtinis reiškinys, todėl apie jo sunaikinimą nekalbama. Bet kaip tinkamai jį išnaudoti?
Atsakymas: Virš egoizmo kurti jam priešingą davimo ir meilės savybę.
#267737

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Ką taisyti?

Klausimas: Jūs vis sakote, kad virusą ir viską, kas vyksta su mumis, siunčia mums gamta. Ką turite omenyje?
Atsakymas: Gamta – tai viskas, kas mus supa: negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmonių visuomenė. Tačiau negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys veikia instinktyviai, pagal dėsnius, kuriuos sužadina jiems ši sistema, todėl ten nėra jokių vidinių prieštaravimų. Žmogus sudarytas iš dviejų savybių: egoistinės savybės, kuri priverčia jį galvoti tik apie save, ir ryšio su visu supančiu pasauliu savybės. Dėl to egzistuoja priešybė: žmogus priešingas pasauliui. Šią priešybę mes vadiname egoizmu, kurio nėra nei negyvojoje, nei augalinėje, nei gyvūninėje gamtoje. Dėl savo norų tapti viršesniu, geresniu, turtingesniu, valdyti žmogus pasiruošęs sunaikinti visą supančią aplinką, ir turi tam visas galimybes. Iš to kyla problema: ką galime padaryti su žmogumi, kad jis taptų organišku šios sistemos dalyviu, integralia gamtos dalimi, o ne išsiskirtų iš jos ir darytų su ja, ką panorėjęs.
Kasmet, iš kartos į kartą žmogus tampa vis galingesnis. Jis naikina gamtą, bando pavergti sau, daro net tai, kas jam visai nereikalinga. Kodėl? Nes tai reikalinga jo asmeniniams smulkiems interesams: jis kerta, degina miškus, sausina vandens telkinius, kad tik tą akimirką uždirbtų, ką nors gautų savo siaurapročiam egoizmui patenkinti, nors tame nėra sveiko požiūrio, t. y. jis tiesiog naikina gamtą.
Klausimas: Bet mes patys – gamtos dalis?
Atsakymas: Viena vertus, mes – gamtos dalis, negalime iš jos išeiti. Kita vertus, turime egoistinę savybę, kuri kelia mus aukščiau jos.
Klausimas: Gamta turi savo dėsnius: gravitacijos, termodinamikos ir t. t. Per pastaruosius keletą šimtmečių žmonija atskleidė daugiau nei 200 fizikos dėsnių. Kurio iš jų mes, žmonės, neatitinkame?
Atsakymas: Mes neatitinkame integralaus gamtos dėsnio, juk joje visa tarpusavyje susiję, susijungia į uždarą sistemą, kuri turi save palaikyti. O mes išeiname iš integralios gamtos rėmų, manydami, kad galime daryti viską, ko užsigeidžiame, todėl, kad mums taip reikia šią akimirką.
Sakykime, aš noriu būti turtingesnis už kitus. Tai niekuo nepagrįsta, bet aš taip noriu ir todėl kertu miškus, pumpuoju naftą, teršiu orą, t. y. man žala – nesvarbu, man svarbiausia – pasiekti savo egoistinį tikslą.
Gyvūnų pasaulyje tokių tikslų nėra. Jų tikslas – tik išsimaitinti ir išauklėti palikuonis. Žmogus aukščiau šių gyvūninių tikslų turi dar vieną – iškilti aukščiau kitų. Tai ir yra mūsų egoizmas, kuris verčia mus naudoti viską, kas tik įmanoma supančiame pasaulyje, kad tik pasiektume šį tikslą.
#265199

Iš 2020 m. balandžio TV programos „Epocha po koronaviruso“

Daugiau šia tema skaitykite:

Įsilieti į gamtą, kaip jos integrali dalis

Mokytis integralaus vystymosi iš gamtos

Koronavirusas – gamta su mumis susitvarkys

Klausimas: Kas yra egoizmas?
Atsakymas: Egoizmas – tai meilė sau. Ne tokia meilė, kai galvoju apie tai, kaip tiesiog egzistuoti, o kai myliu save labiau nei būtina egzistavimui.
Klausimas: Bet jeigu visas mintis man siunčia Kūrėjas, tai kur tada mano egoizmas?
Atsakymas: Žinoma, Kūrėjas siunčia jums egoistines mintis. Jis to ir neslepia. Jis sako: „sukūriau egoizmą“ ir iškart prideda „ir daviau metodiką jam ištaisyti“.
Klausimas: Iš kur kyla komforto poreikis?
Atsakymas: Iš to paties egoizmo. Egoizmas nenori jokių apsunkinimų. Tai bevertis kalorijų, dvasinių ir fizinių jėgų eikvojimas, to nenori joks gyvas organizmas, nes bet kuri gyva būtybė siekia ramybės. O ir mechaniniai objektai siekia ramybės būsenos.
Klausimas: Kas nutiks su tokiomis vietomis, kaip pavyzdžiui, Las Vegas, kurios pastatytos tik tam, kad gautum žemiškus malonumus?
Atsakymas: Iš principo tame nėra nieko baisaus. Jei kitiems nekenkiu, ir nesukeliu jų neapykantos, tai visi tie žaisliukai visai nekalti.
Kaip vaikai nuolat žaidžia su įvairiais žaidimais, taip ir suaugusieji žaidžia žaidimus. Tik suaugusiems įdomu tarpusavyje pažaisti ir iš pinigų, kad būtų azartas.
#267428

Iš 2020 m. gegužės 10 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kuo noras gauti skiriasi nuo egoizmo?

Rūpestis egoistinis ir dvasinis

Kodėl mes negalime subalansuoti savęs?

Klausimas: Jeigu man reikia pakeisti save, tai kam man reikalinga visa visuomenė? Užsidarysiu savo bute ir medituosiu, melsiuos už visą pasaulį. Tai padės?
Atsakymas: Ne. Pakeisti save galima tik visuomenėje, jai veikiant, prisitaikant prie jos.
Klausimas: Jei man reikalinga visuomenė, kad pakeisčiau savo savybes, tai kodėl virusas mus uždarė, atskyrė vienus nuo kitų? Kaip man megzti ryšius su kitais žmonėmis? Per atstumą?
Atsakymas: Taip. Virusas izoliavo mus vienus nuo kitų, kad įsisąmonintume, kiek esame tarpusavyje susiję ir kaip šis ryšys turi teigiamai pasikeisti.
#268038

Iš 2020 m. balandžio 30 d. TV laidos „Postkoronaviruso epocha“

Daugiau šia tema skaitykite:

Jei norime būti sveiki…

Koronavirusas mus privers…

Pakilti virš visuotinio egoizmo

Klausimas: Kaip kabala aiškina mirtį? Koks turi būti požiūris, kai miršta brangus, mylimas, artimas žmogus? Kur slypi ši filosofija?
Atsakymas: Čia nėra jokios filosofijos, nes jūsų kūnas – tai gyvūninis organizmas, kuris miršta kaip bet kurio gyvūno kūnas. Jis turi tam tikrą gyvenimo trukmę, miršta ir suyra, išsiskaidydamas į pradinius elementus. Vidinė dalis, vidinės savybės lieka. Jos niekur nedingsta ir yra vadinamos „siela“. Šios savybės toliau egzistuoja, tik jau ne mūsų pasaulio lygmenyje, nes joms dar nėra į ką įsikūnyti.
Paskui prasideda kitas įsikūnijimų ciklas ir grįžimas į naujus kūnus. Siela nedingsta kaip kūnas, ji persikūnija. Ši teorija ir praktika išbandyta per šimtmečius ir egzistuoja beveik 6 000 metų. Be to, yra rimtų įrodymų ir literatūros. Kabalos mokslas nagrinėja šį klausimą fizikos ir matematikos lygyje. Čia nėra jokių problemų.
Problema kitur: mes galime nemirdami, būdami mūsų kūne pajausti sielų pasaulį. Jei kūnas netrukdo – o kūnu kabaloje vadinamas ne žmogaus kūnas, o mūsų egoizmas, – jei mes jį neutralizuosime, tada pajausime Aukštesnįjį pasaulį, sielų pasaulį, tarsi mes mirėme ir egzistuojame jau ne savo egoistiniame kūne. Todėl visa problema yra neutralizuoti egoizmą. Ir tai mums leidžia atlikti kabalos mokslas.
Klausimas: Ar lieka skausmas dėl mirusiųjų, artimųjų ilgesys?
Atsakymas: Jokio skausmo ir liūdesio nelieka. Tie, kurie studijuoja kabalos mokslą, puikiai jaučia ir supranta, kad visa tai – sielų ciklas ir čia nėra vietos sielvartavimui. Įeidami į vidinę būseną ir pradėdami jausti sielas, mes visai kitaip žvelgiame į savo gyvūninį kūną. Jame nėra nieko ypatinga. Jis suteiktas mums trumpam laikui tik dėl to, kad galėtume pradėti jausti sielą.
#260081

Iš 2020 m. sausio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, 1 dalis

Artimųjų mirtis

Gyvenimas ir mirtis – pojūčių kaita