Klausimas: Mūsų grupėje yra vaikinas, kuris tarsi biliardo rutulys įkrito į neapykantos būseną ir ten yra įstrigęs jau keletą metų. Pats iš tokio liūno jis neišbris, visi terminai jau praėjo. Kaip jam padėti, ką patarti? Kur dėtis su tokia neapykanta?
Atsakymas: …Kartais reikalingi metai, kad suprastum būtinybę neapykantą pakeisti į meilę… ir dar pora metų, kad Šviesa mumyse tai atliktų…

Daugiau šia tema skaitykite:

„Iš kur kyla neapykanta?“

„Tik šviesa mus ištaisys“

„Apie pyktį, neapykantą ir Kūrėjo pateisinimą“

Reikia labai stengtis, kad atskleistum, jog esi „nusidėjėlis“.
Tik tada, kai visomis jėgomis norime kilti aukštyn, pasiekti pasiaukojamą, nesavanaudišką davimo ir meilės savybę – tik tada atsiskleidžiame, jog esame visiška jos priešingybė.
Atskleisti tikrąją savo prigimtį ir yra mūsų užduotis pirmajame (paruošiamajame) dvasinio kelio etape – išvysti savo klaidas ir nusižengimus (šgagot ir zdonot).
Nuo tos akimirkos, kai žmogus įsilieja į grupę ir pradeda teisingai dirbti, norėdamas pamilti kitus, susivienyti su jais per tarpusavio laidavimą, –  jis tuoj pat suvokia, kad nenori jokio dvasingumo (davimo ir meilės savybės), visus niekina ir neapkenčia.
Viena prieš kitą – tai ir yra tiesos atskleidimas. Kol nebus atskleistos visos „klaidos ir nusižengimai“, nepereisi machsomo.
Machsomas yra ta riba, kad jau atskleidžiau visą blogį savyje ir dabar turi ateiti ištaisanti Šviesa, kad galėtume susivienyti ir tapti panašūs į Kūrėją.
Tik tada visa ši sistema susijungs: Šviesa, kuri yra viena, įsivilks į bendrą mūsų norą, kuris taip pat bus vienas (EXAD!), o ne susidedantis iš daugybės norų.
Šviesa – tai mūsų susivienijimo matas. Tai ji suteikia mums pojūčius ir malonumą. Juos ir vadiname Šviesa.
Šviesa – tai pojūtis, kilęs iš susiliejimo ir meilės savybės, todėl Šviesą vadiname Kūrėju – „ateik ir pamatyk“ (Bo-Re). Davimo savybė, kilusi noro viduje, vadinama Kūrėju ir Šviesa.
Todėl viena, ką privalome padaryti, kad pajustume dvasinį pasaulį, – tai susivienyti.
Bet iš pradžių reikia atskleisti savo neapykantą, ir tai ne žemiškasis jausmas, kai paprasčiausiai nemylime vienas kito, kai pateisiname save, savo santykius su kitais. Atsiskleidžia neapykanta, kurios nenoriu jausti, kurios negaliu pakęsti, nes noriu mylėti kitą su visais jo trūkumais, su jo neapykanta man – noriu jo meilės!
Būtent tada atskleidžiu, kad man nieko neišeina, nes esu įkalintas neapykantoje kitiems. O  juk nekęsdamas kito, nekenčiu savęs! Tai mūsų prigimtis, mūsų vidinis pagrindas, ir reikia labai stiprios Šviesos, kad tai atskleisčiau.
Ši neapykanta vadinama Sinajaus kalnu (Neapykantos kalnu), prie kurio ir dovanojama Tora (Biblija).

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nusidėjelis ir teisusis – viename žmoguje“

„Tik šviesa mus ištaisys“

„Pakilti virš neapykantos kalno“

Klausimas: Kokia tokios meilės draugams, apie kurią kalba kabalos mokslas, paslaptis? Juk visas pasaulis kalba, kad reikia mylėti vieni kitus, nors vis tiek vieni kitų nekenčia?
Atsakymas: Paslaptis ta, kad žmogus teisingai dirbdamas kabalistų grupėje ima atskleisti sau tiesą: jog jis nemyli artimo – jis jo nekenčia.
Anksčiau jis kalbėjo, kad visus myli ir iš tikrųjų tuo tikėjo. O dabar atskleidžia, jog jis labiau už viską nekenčia žmonių, ir, jeigu galėtų, sunaikintų visus aplink. Tai jau blogio įsisąmoninimas – didelis žingsnis taisymosi kelyje.
Toks įsisąmoninimas nevyksta pats savaime, jis yra mokymosi ir savityros rezultatas. Žmogus tiria savybes, su kuriomis sukurtas – tas pačias, apie kurias pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą“.
Reikia pridėti nemažai pastangų, kad suprastume, kokiame pasaulyje esame. O tai jau tramplinas šuoliui į viršų.
Kai suprantu, su kokiomis savybėmis esu sukurtas, man telieka pasiskųsti ir paprašyti „sukūrusio mane Meistro“ mane ištaisyti.
Kūrėjas neslepia, kad jis tikslingai sukūrė mus tokius, idant mes įsisąmonintume savo blogį. Ir pradžioje žmogus supranta, kad jis asmeniškai kenčia dėl savo neapykantos kitiems ir daug netenka.
Jį apima baimė dėl to, kas su juo atsitiks šiame ir būsimame pasaulyje.
Bet pamažu, veikiant taisančiai Šviesai, žmogus ima suprasti, kokia brangi pati davimo savybė, juk ji suteikia žmogui laisvę.
Labiau už materialųjį pasaulį jis ima vertinti dvasinį pasaulį. Jis trokšta tapti duodančiuoju, mylinčiuoju, išeiti iš savo egoizmo – palikti šį kalėjimą!
Šito žmogus kol kas nori dėl savęs, kad jam taptų geriau, bet jis bent jau trokšta išsilaisvinti iš savo egoistinio noro.
Su šiuo tikslu žmogus vienijasi su kitais, ir priklausomai nuo šio tikslo, jie jau nebesivadina egoistų sambūriu, jie – kabalistai.
Ir kartu atskleidžia, jog yra bejėgiai kažką pakeisti – jiems reikia trečio komponento, Aukštesnės jėgos, Kūrėjo, taisančios Šviesos.
Šviesos siūbuoja juos it valtį audringoje jūroje, o visa ši grupė taip susivienija, kad reaguoja drauge, sinchroniškai, veikia tarpusavyje bendroje harmonijoje (teigiamoje arba neigiamoje).
Šviesa žymiai stipriau pradeda veikti kiekvieną, juk jos veikimas grupėje didėja lyg praeitų pro stiprintuvą.
Taip jie suvokia, kad be Kūrėjo, be taisančios Šviesos neišsivers. Ir tada visa ši grupė pasiruošusi susivienyti kaip vienas žmogus su viena širdimi, idant atskleistų savyje Kūrėją.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Priešingybių vienybė“

„Krizė visus išpraus“

„Klausimai kelyje – 2“

Klausimas: sakykite, profesoriau, kur slypi žmogiškosios neapykantos šaknys? Kokia reiškino – „neapykanta“, priežastis? Iš kur kyla nacionalistinė, be jokio gailesčio žmonių neapykanta?
Atsakau laidoje „Klausk kabalisto“ (rusų k.):

Kviečiu visus užduoti šiai laidai klausimus dienoraščio skyrelyje „Klauskite“ arba video ar audio formate siųskite elektroninio pašto adresu admin.laitman.ru@gmail.com.

Pranešimas: The Independent žurnalistas Steve‘as Connoras remdamasis publikacija internetiniame žurnale PloS ONE praneša, kad kai žmogus jaučia neapykantą, jo smegenyse įsijungia tos pačios sritys, kaip ir jaučiant visiškai priešingą jausmą – meilę.
Replika: Pasak kabalos, skiriasi tik ketinimo kryptis „į save“ ar „nuo savęs“. Be to, jei imsime nuosekliai dirbti, kad įgytume meilės jausmą, tai pajusime „išėjimą iš savęs“ ir „ne savyje“ jausime kitokią laiko tėkmę, erdvę, kitokius pojūčius – tiek, kad nustosime jausti save ir „save“ pakeis „kiti“. O perkėlę pojūčių centrą iš savęs į išorę, pajusime Aukštesnįjį pasaulį, Kūrėją. Būtent kitų troškimuose!

Klausimas (Slesh): Kokia yra meilės be atsako dvasinė šaknis?
Atsakymas: Dvasiniame pasaulyje meilės be atsako nėra! Tik mūsų pasaulyje, kadangi egoizmas nejaučia galimybės prisipildyti iš partnerio. Juk mūsų egoizmas nutolina mus vienus nuo kitų, ir viskas yra sukurta vienas kito išnaudojimui, o dvasinis ryšys yra pagrįstas atidavimu, vienas kito papildymu, ir tai būtinai įvyksta priklausomai nuo išsitaisymo laipsnio.

Klausimas: Kodėl pastaruoju metu matome pasireiškiant kraštutinę tėvų neapykantą savo vaikams?
Atsakymas: Tai augančio, niekuo neribojamo egoizmo pasireiškimas. Pastaruoju metu tarp lyčių ir kartų atsiranda daug naujų tarpusavio santykių. Žmones ima riboti gimstamumą, nuvertina šeimos kūrimą, vaikų auklėjimą. Tai ypač būdinga dideliems miestams, kur lėtai išmirštančius senbuvius keičia atvykėliai.
Perspektyvoje atsiras dar viena sudėtinga socialinė – visuomeninė – etinė  problema – „ką daryti su senais žmonėmis“: dabartinė ekonominė krizė sunaikins pensijų fondus, ir nebus kam „maitinti“ būsimų pensininkų, nes dirbančiųjų bus žymiai mažiau nei pastarųjų.
Be to, jauna darbingoji karta atsidurs pasaulyje su visiškai nualintais žemiškaisiais ištekliais, pasaulyje, nepajėgiame jų išmaitinti. Viso to pasekmė – karai, badas.
!!! – Arba greitas savęs ir Gamtos ištaisymas pagal kabalos metodiką, greitai atkuriant pusiausvyrą ir harmoniją tarp  žmogaus ir pasaulio – !!!

Klausimas: Kodėl Jūs tiek daug laiko skiriate krizės analizei? Kam mums rūpintis šių nesąmoningų, egoistinių gyvūnų kančiomis (t.y. kam mums egoistiškai jų gailėtis, o kitaip mes nesugebame)?
Atsakymas: 1. Man jie visi artimi! 2. Krizė, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo priežastį ir tikslą. Jos tikslas – priversti žmogų permąstyti savo elgesį. Kančios nesibaigs, kol mes to neatliksime ir neatliksime teisingai. Aš tuo užsiimu, kad padėčiau žmonėms atrasti teisingą santykį su tuo, kas vyksta, kuris sutrumpintų jų kančias. Greitai šios „nesąmoningos, egoistinės gyvūnų kančios“ palies ir jus – prašau nepamiršti tada man parašyti, kaip staiga pasikeitė jūsų nuomonė apie tai, kiek laiko reikia skirti šiai problemai…

Klausimas: Ar yra prasmės nagrinėti pasaulyje atsiskleidžiančią tarpusavio neapykantą (arba tarpusavio meilės stoką) kaip grupės Bnei Baruch arba mano paties būsenos atspindį?
Atsakymas: Grupė ir pasaulis tarpusavyje susiję, bet yra skirtinguose lygmenyse: nuo pasaulio priklauso grupės dvasinis pakilimas, o nuo grupės priklauso, kiek kančių teks pasauliui (ar jis nori klausyti grupės, ar ne).

Klausimas: Kodėl dabar atsiskleidžia išvirkščioji bendros sielos vienybės pusė? Nejaugi turi skaudėti dėl supratimo, kad esi susijęs su visais pasaulio žmonėmis?
Atsakymas: Kitaip žmogaus neįtikinsi ištaisyti savo prigimtį. Skausmas – mūsų pusiausvyros su Gamta stygiaus matas. Šį matą nustatome mes patys.