Klausimas. Ką žmogui suteikia meilė?
Atsakymas. Meilė suteikia žmogui vidinį, gyvastį teikiantį švytėjimą. Gyvenimą.
Problema ta, kad meilė – kur kas gilesnis santykis, kuri privalome atskleisti tarpusavyje.
Kalbama ne apie tuos jausmus, kurie kyla dėl žmogaus vidinių polinkių, esančių jame iš prigimties ar įgytų auklėjant . Pirmiausia turime atskleisti tinkamas vertybes: suprasti, kas būtent yra meilė , kiek yra tarpusavio neapykantos, abipusio atstūmimo, ir jeigu taip, ką reikia daryti norint pasiekti meilę, juk gyvenimo šaltinis – tai meilė.
Klausimas. Mes turime atskleisti, kas yra meilė?
Atsakymas. Mes turime atskleisti gyvenimo paslaptį. Ši paslaptis susijusi su meile. Juk be jos nėra tęsinio.
Jeigu nebūtų traukos tarp pliuso ir minuso negyvojoje gamtoje, molekulių sąjungos ir atitolimo augalijoje, jei tarp gyvų objektų nebūtų tokių išskaičiavimų, kai jie nekenčia kits kito arba myli kits kitą (priklausomai nuo raidos lygmens), jeigu motina nejaustų meilės vaikui gyvūniniu ir žmogiškuoju lygmeniu, tai be šito gamta nesivystytų; neegzistuotų netgi pati paprasčiausia ląstelė.
Juk viskas egzistuoja priklausomai nuo meilės ir neapykantos, priklausomai nuo traukos ir stūmos. Šios dvi jėgos turi išlaikyti pusiausvyrą.
Tad ne šiaip sau kabaloje rašoma: „Visus nusikaltimus uždengs meilė“. Šios dvi bazinės, kūrinijos centre esančios jėgos turi išlaikyti tarpusavio pusiausvyrą, ir tada tarp jų bus tinkamas vystymasis etapais – toks, kad ir meilė, ir neapykanta pasieks begalinius mastus, ir taip atskleisime Begalybės pasaulį, tiesos pasaulį, o tai ir yra mūsų raidos tikslas.
Todėl mes dar atskleisime, kaip išsiaiškinti, kas yra meilė, juk tai gyvenimo šaltinis.

Iš 2016 m. vasario 16 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“, 692 laida

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl siekiame meilės?

Meilė meilei nelygu

Kelias meilės pažinimo link

Visa realybė skirstoma į tris dalis: mane patį, dvasinę kibirkštį manyje, kuri neduoda man ramybės ir nori atskleisti dar vieną realybę, bei supantį mane pasaulį.
Pasaulis aplink mane dalijamas į artimus arba tolimus man žmonės, negyvąją gamtą, augalus, gyvūnus. O už viso to slypi dar viena, aukščiausioji jėga. Kol kas visą savo matomą realybę suvokiu kaip svetimą, nesusijusią su manimi. Nors visa tai – mano paties dalys, kurias vis dar jaučiu kaip ne savas dėl sudužimo, įvykusio mano sąmonėje ir pojūčiuose.
Lyg man į ranką būtų suleista nuskausminamųjų dėl ko ji visiškai prarado jautrumą ir aš nejaučiu, kad ji mano. Galima ją nupjauti ir aš netgi nepastebėsiu – tokia stipri narkozė.
Štai taip jaučiu visą pasaulį, lyg jis man nepriklausytų. Ir darbas − kovoti prieš narkozę, prieš šį pojūtį.
Tai padaryta specialiai, juk, jeigu manau, kad šis pasaulis man nepriklauso, lyg būtų jį nuskausminę, kad atjungtų nuo mano egoizmo, tai galiu žvelgti į jį altruistiškai, duodamas lyg kam nors svetimam. Aš galiu išmokti jį mylėti.
Sau pačiam meilės kurti nereikia, ir taip myliu save egoistiškai. Bet dabar galiu išmokti mylėti kitus, kurie atskirti nuo manęs šia narkoze, šia sudužimo iliuzija. Juk meilė – tai Kūrėjo, o ne kūrinio savybė.
Šiuo sudužimu Kūrėjas suteikia mums galimybę gauti tokią savybę, kuri savo prigimtimi nepriimtina ir nepriklauso mums. Mes apskritai nesuprantame, kas yra meilė. Bet kai mėginu išmokti mylėti tuos, kurie yra ne manyje, kaip save patį, t. y. elgtis su artimu kaip su pačiu savimi – tai vadinama meile.
Aš dirbu su ja prieš savo egoizmą. Tai ypatinga jėga manyje, kuri visą laiką tam priešinasi. Tokiu būdu grumiasi dvi jėgos, veikiančios dvejomis skirtingomis kryptimis. Noras pritraukia malonumą sau, bet virš jo yra ekranas (mano pasipriešinimo jėga), kuris atstumia šį malonumą ir yra pasiruošęs atiduoti jį į viršų.
Ir tada iš šių dviejų jėgų sąveikos galiu suprasti, ką reiškia iš tikrųjų mylėti ką nors svetimą, o ne savo vaiką, savo šunį ar savo kūną.
Man vystantis toliau mano neapykanta artimui visąlaik auga, tačiau virš jos kuriu meilės jėgą. Tik tai ir vadinama meile, jeigu ji pakyla virš neapykantos. Kaip sakoma: „Meilė padengs visus nusikaltimus“. Susidūrus dviem priešingoms savybėms kūrinys gali įgyti Kūrėjo savybę. Antraip tai būtų neįmanoma, ir mes amžiams liktume prigimties, su kuria buvome sukurti, viduje.
Jeigu norime būti kūriniais, t. y. savarankiškomis asmenybėmis, esančiomis ne Kūrėjo viduje, ir tuo pat metu pasiekti Jo savybes ir aukštą būseną, tai privalome savyje sukurti  tą pasipriešinimo mechanizmą. Jame visada veiks dvi priešingos jėgos: noras mėgautis ir noras duoti, kurį kuriame virš savo egoizmo, – tai meilė virš neapykantos.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikslus nusitaikymas

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Kaip pamilti kitus kaip save?

Klausimas: Ar motinos meilė savo vaikams bei meilė tarp sutuoktinių yra egoistinė?
Atsakymas: Tokia meilė nėra egoistinė. Visi mūsų norai suskirstyti į negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus lygmenis (1, 2, 3, 4).
Gyvūninio lygmens norai, kylantys žmogui, yra tapatūs gyvūnų norams, tik labiau išvystyti. Jiems galima priskirti motinos norus savo vaiko atžvilgiu, arba norus, atsirandančius sutuoktinių santykiuose. Tačiau instinktyvus motinos santykis su savo vaikais nėra egoistinis. Prigimtis verčia žmogų / motiną elgtis taip, kad pripildytų artimo / vaiko norą.
Tuo tarpu ego – tai noras gauti malonumą savo artimo sąskaita, t. y., kad man būtų gerai kito žmogaus sąskaita. Netgi jausčiau pasitenkinimą, jei kitam būtų blogai. Tokio tipo malonumus galima suskirstyti į daug lygių. Pavyzdžiui, gali būti malonu paversti savo artimą vergu. Jaučiamas malonumas dėl galimybės kitam pakenkti, pažeminti ir priversti kentėti. Pasitenkinimas, išnaudojant savo artimą, o ne dėl natūralaus noro mėgautis, vadinamas egoizmu.
Jeigu noriu patirti malonumą skaniai valgydamas, bendraudamas su savo vaikais ar kažkaip kitaip gyvenime, tuo niekam nekenkdamas – tai ne egoizmas. Egoistiniai veiksmai nukreipti artimui išnaudoti, siekiant naudos sau.
Savo tikrąjį / dvasinį ego atskleidžiame, kai ateiname į grupę. Štai tada ir pradedame jausti ypatingą priešpriešą vienas kitam ir statome tarpusavyje tam tikrą sieną.
Iš kur tokia jėga atsiranda? Iš pat pradžių ji dalyvauja tobuloje sistemoje ir išnyksta / pasislepia po / dėl jos sudužimo. Ši jėga egzistuoja, tačiau slepiasi viduje. Jeigu stengsiuosi pasiekti vienybę su savo draugais ir man nepavyks, tai vis daugiau ir daugiau (iki tam tikro laipsnio) man atsiskleis manojo egoizmo lygis. Tai bus pirmoji dvasinė pakopa – 1/125 dalis bendrojo pakilimo.
Šia kryptimi tenka dirbti ilgus mėnesius, kol pasiekiu tokią būseną, kurios pats įveikti negaliu. Tada manyje formuojasi poreikis tai Šviesai, kuri anksčiau mus pripildydavo, o dabar paslėpta viduje, – ir aš pageidausiu, kad ji ateitų, atsivertų bei mus sujungtų.
Šis reikalavimas atlaisvina man pirmąją dvasinę pakopą: aš ir draugai – ir Šviesa tarp mūsų. Toliau mano tikslas bus pasiekti tolimesnę pakopą, kurioje egoizmas išaugs dar daugiau, įsižiebs neapykanta, apie kurios buvimą nė neįtariau. Mane erzins ir atstums bet kokia draugo smulkmena. Dėl to teks stipriau padirbėti kartu, kol pakilsime į antrąją iš 125-ių pakopų, – ir taip iki išsitaisymo pabaigos.

Iš 2011 m. birželio 4 d. pirmosios Madrido kongreso „UNIDOS“ pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Draugavo du draugai

Tikslus nusitaikymas

Meilės trikampis

Nuomonė (Žakas Attali, politologas, ekonomistas, rašytojas): Nacionalizmas nemėgsta užsieniečių, o kaip žinoma, internacionalizmas – viena iš sudėtinių europietiškosios demokratijos dalių.
Egoistiškoji Europa nėra pasiruošusi skirtis su savo komfortu, nėra pasiruošusi dalintis savo gėrybėmis. Dėl to auga neapykanta ir prievarta svetimtaučiams.
Replika: Neapykantos jokiomis priemonėmis nesuanaikinsi. Yra tik viena visų problemų priežastis – mūsų egoizmas, ir tik vienas sprendimas – ištaisyti jį į priešingą savybę.
O visas problemas reikia matyti ne kaip problemas, o kaip būsenas, verčiančias mus išsitaisyti, pakilti į kitą mūsų vystymosi pakopą, į harmonijos su visa aplinka būseną. Būtent taip mes pradedame suvokti gamtos ir savo pačių amžinumą bei tobulumą!

Daugiau šia tema skaitykite:

Žlugimo riba ar naujos pakopos slenkstis?

Bendros rinkos kaina

Egoizmas – prie raudonos linijos

Jeigu grupė priėjo tarpusavio neapykantos aklavietę, geriau jiems išsiskirstyti, kad būtų galimybė išvysti tiesą. Tegul kiekvienas pabūna namuose ir pagalvoja apie savo gyvenimą. Neapykanta jau nebedengs jam akių ir jis pamatys šią būseną, neapykantą tarp draugų lyg ir iš šalies – jausmui suteis šiek tiek proto.
Tada jis susimąstys: ką gi daryti su šia neapykanta, iš kur ji atsirado ir su kokiu tikslu duota. Jis prisimins, kad būtent ji yra pakilimo priemonė, juk Kūrėjas sukūrė blogąją prigimtį ir tikslingai žadina neapykantą tarp mūsų, kad Jį pakviestume ir atskleistume. Kabalos mokslas – tai priemonė atskleisti Kūrėją ir būtent dabar tu turi galimybę Jį atskleisti.
Kūrėjas atsiskleidžia tik aukščiau mūsų egoizmo, o kol mums gerai – Jo nepakviesime. Kartą ir visiems laikams reikia suprasti, kad visas judėjimas vyksta tik padedant blogiems pojūčiams. O jeigu žmogui gerai, jis nepajėgia pajudėti iš vietos. Tokia yra mūsų prigimtis.
Todėl dirbti ties meile draugams įmanoma tada, kai įsivaizduojame visus procesus ir būsenas, kurias turėsime praeiti, kai skiriame jas savyje, suvokiame, užrašome, grįžtame prie šios savianalizės keletą kartų per dieną, pridedame jai proto ir jausmo. Taip pradedame valdyti kiekvieną tokią būseną: ir gerą, ir blogą, panaudodami ją it svertą, leidžiantį paversti ją kita būsena ir pasistūmėti.
Ir jeigu kiekvienas iš mūsų, kas kartą stengiasi taip „sudaužyti“ savo ego, savo „akmeninę širdį“, tai reiškia, kad jis „įeina“ į draugo širdį. Ir galiausiai atskleidžiame vienintelę egzistuojančią būseną, kurią egoizmas nuo mūsų slėpė.
Nedirbame su draugais ar su grupe – tik keičiame savo suvokimą, savo širdį, tikrovės pajautimą. Problema ne draugai ir ne grupė – yra tik mano siela, kurią turiu surinkti į viena.

Iš 2011 m. kovo 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesutaikomas Kūrėjo ir Faraono ginčas manyje

Meilės trikampis

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Klausimas: Kaip auklėti vaiką, kad geriau jį paruoštume dvasinio pasaulio suvokimui?
Atsakymas: Reikia tik suteikti vaikui galimybę dirbti su jėga, kuri yra vadinama meilės jėga. O ji gaunama tik iš teisingos aplinkos ir iš niekur daugiau. Be šito žmogui nieko nereikia.
Svarbiausia sukurti vaikui tinkamą aplinką. Ir jeigu jis pajaus, kas yra meilė ir neapykanta artimo atžvilgiu, tai vedamas šio jausmo, jis pats išspręs visas problemas. Šis jautrumas meilei ir neapykantai savo artimui ir apibrėžia žmogų mumyse.
Ir tada visa, ką jis mato ir girdi, eina per šį suvokimą ir jis teisingai viską traktuos. Nieko nereikės jam aiškinti, versti ir pamokslauti. Viena, ko reikia, tai visuomenė, kuri visą laiką įtrauks jį į konfrontaciją ar meilę, ir visa tai dėl dvasinio tikslo. Kitaip tariant, ši visuomenė turi būti valdoma teisingų auklėtojų, kabalistų.
Daugiau vaikui nieko nereikia žinoti, jokių gudrybių, kiek angelų danguje. Jam tereikia duoti pajausti artimą – taip išsprendžiame visas problemas. Jis pamatys tikrąją realybę, nes ji tiktai taip atsiskleidžia. Jis pamatys, kad visi žmonės susiję ir kokie santykiai yra tarp visų.
Ir tai nėra kažkokie psichologiniai santykiai – jis atskleis Aukštesniąją jėgą, kuri paslėpta viduje, atskleis kūrimo programą, pagal kurią visi esame susieti kartu.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visus mokslus reikia atnaujinti

Sujungti vienu tinklu

Vaikiška fantazija, tikėjimas ir tikrovė

Klausimas: Jeigu visa, kas egzistuoja šiame pasaulyje, yra dvasinio pasaulio, paremto meile, antspaudas, tai kaip mūsų pasaulyje gali egzistuoti žmogžudystė?
Atsakymas: Viskas pas mus ateina iš Begalybės pasaulio, iš pastovios ir tobulos būsenos, visiško susiliejimo su Kūrėju būsenos. Bet kūrinyje visos šitos tobulos šaknys atsiskleidžia pagal kūrinio netobulumą, parodydamos, kiek mes neatitinkame aukščiausios tobulybės.
Aukščiausiame pasaulyje veikia programa, padedanti tau atskleisti patį save ir suprasti, ką tau reikia papildyti, kad pasiektum savo šaknį.  Šaknyje viskas vyksta pačiu tyriausiu, ištaisytu ir tobuliausiu būdu. Bet mūsų pasaulyje dėl skirtumo tarp pakopų, pasaulių ji atsiskleidžia atvirkščia forma. Mes atskleidžiame dvasinį veiksmą, bet matome, koks jis nedvasinis – tiek, kiek mes patys neatitinkame aukštesnės pakopos. Tai vadinama: „Kiekvienas teisia pagal savo sugedimo laipsnį“. Aš matau arba pats atlieku kokius nors nedorus veiksmus todėl, kad pats esu blogas. Jeigu aš taisau save, tai pamatysiu, kad šitie veiksmai – geri. Ir kaip gi aš vakar mačiau, kad žmonės užmuša vienas kitą?! Šiandien aš matau, kad jie vienas kitam dovanoja dovanas! Šaknyje veiksmas nepasikeitė, bet aš save papildžiau iki šaknies ir todėl pakeičiau savo matymą. Aš gi galėjau pamatyti, kaip dvasiniame pasaulyje sunaikintas egoistinis ketinimas, o aš matau, kaip mūsų pasaulyje įvyksta tikros žmogžudystės.
Aukščiausias ir žemiausias pasauliai susideda iš tų pačių elementų, bet aukščiausiame pasaulyje tarp jų yra meilė, o žemiausiame – neapykanta. Žemiausiame pasaulyje viskas pasisuka atvirkščiai! Lieka tiktai detalės – o visi ryšio tarp jų tipai pasikeičia, nes mūsų pasaulyje šie ryšiai yra visiškai nutrūkę, ir mus skiria neapykanta, atsiskyrimas, kitų nepaisymas. O tuo tarpu aukščiausiame pasaulyje mes esame sujungti ir be galo atsidavę vienas kitam. Kaip mes su tavimi egzistuojame šitame pasaulyje, taip ir aukščiausiame pasaulyje egzistuoja dvasinis tu ir aš, tiktai ten mes esme sujungti ir mylime vienas kitą, o čia atskirti ir neapkenčiame. Skirtumas tarp pasaulių pavirsta į santykių skirtumą tarp manęs ir tavęs. Aukščiausios šaknys nustato, kad tarp mūsų kažkas turi nutikti – bet kas ir kaip nutiks, tai jau patys nulemiame savo neišsitaisymu arba išsitaisymu: ar mes neapkęsime ir užmušinėsime vienas kitą, ar mylėsime ir apkabinsime.

Iš 2011 m. vasario 9 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos  mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai man blogai

Kur atsiskleidžia tikrasis blogis?

Kaip išvengti kančių?

Klausimas: Ar labai svarbu dalyvauti artėjančiame Europos kongrese Berlyne?
Atsakymas: Aš labai tikiuosi, kad visi besimokantys mūsų sistemoje supranta, kaip mums ir visai žmonijai yra svarbu, ypač dabartinėje situacijoje, kad Europa susivienytų dvasine prasme. Juk stovime ant itin sunkių įvykių Europoje slenksčio. Manau, kad visi jau pradeda tai jausti.
Visos šios padienės viltys, siejamos su bendra rinka, ima tirpti. Žmonės mato, kad po visu šituo atsiveria didžiulė neapykanta, tolstama tarpusavyje, auga protekcionizmas.
Todėl būtent dabar pats laikas iš visų jėgų, sparčiau platinti kabalos mokslą Europoje. Visi mūsų draugai, gyvenantys Europoje, turi tik taip matyti savo ir žmonijos ateitį. Kitaip Europoje vėl kils gaisras. Čia jau buvo kilę du pasauliniai karai, gali prasidėti ir trečiasis.
Ir aš manau, kad Vokietijoje geriau nei kurioje nors kitoje šalyje jaučiama kokia reali ir artima ši grėsmė.
Tačiau, kaip moko kabala, viskas priklauso, ar žmonės susijungs ir ar pasieks pusiausvyrą su gamta. O tai galima realizuoti tik padedant aukštesniajai jėgai, jeigu tik žmogus to nori ir siekia pritraukti šią jėgą studijuodamas kabalos mokslą.
Svarbiausia – platinti kabalą visomis formomis, kad ji pasiektų kiekvieną žmogų Europoje. Mes adaptuosime straipsnius ir intensyviai publikuosime juos internete visomis Europos kalbomis. Delsimas neleistinas, nes artimiausi pora metų bus lemiami taikai pasaulyje.
Pasaulio dar laukia dideli sukrėtimai. Ir norint juos praeiti teisingu keliu, kad jie nenublokštų mūsų į prarają, o priešingai, pastūmėtų tikslo link, būtina apsiginkluoti kabalos mokslu. Viskas priklauso nuo jūsų!
Tikėkimės, kad visi mūsų mokiniai Europoje, net iš pačių tolimiausių kampelių, dalyvaus kongrese. Laukiame visų jūsų! Viliuosi, kad pagaliau mūsų balsas bus išgirstas.

Iš 2011 m. sausio 4 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslas ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Berlyno kongresas

Kur pasuks Europa?

Mano gyvenime problemų per akis. Kartais net atrodo, kad viskas nusibodo, viskas prarado skonį.
Visa, kas gyvūniška ir žemiška, kol kas reikėtų atidėti į šalį ir išsiaiškinti, kas svarbiausia: kokie šiuo metu mano santykiai su aplinkiniais?
Aš juos niekinu, man jie nerūpi, tegul prasmenga skradžiai… Neigiami jausmai aplinkinių atžvilgiu ir yra mano blogio pradas.
Jis kyla iš sudužimo: kažkada mes buvome sujungti, o dabar, priešingai, esame visiškai nutolę. Šis atradimas itin svarbus, kaip tik jo man ir reikia.
Aš ne atmetu, o renku šiuos neigiamus momentus, rodančius, kaip nekenčiu kitų. Kaip šaunu, kad tai man atsiskleidė!
Taip, aš nekenčiu ir niekinu kitus, man nuo jų bloga, mes beprotiškai nutolę – nuostabu. Dabar turiu galimybę imtis išsitaisymo.
Ir štai aš einu jų link, dedu pastangas, mokausi, dalyvauju platinime, – kad tik pajusčiau nors menką ryšį, kad nusilenkčiau, kur tik įmanoma.
Jei jaučiu, kad šiandien neturiu jėgų net žiūrėti į savo draugus, tai imuosi kokio nors mechaninio darbo bendro reikalo labui, – kol palaipsniui negrįžtu į bendrą srautą.
Kiekvienas gali būti nublokštas į tokią būseną, iš kurios pats nepakils. Ir todėl jis tiesiog privalo gauti palaikymą iš savo grupės ir iš visos mūsų pasaulinės bendruomenės, lygiai kaip netekusiam sąmonės reikalinga pagalba iš šalies.
O grupės turi atpažinti tokius atvejus ir tuoj pat „nukentėjusiems“ teikti skubią profesionalią pagalbą – tarsi gydytojai gelbėti jų dvasinę gyvybę.
Tai darydami mes „neištriname“ blogio žmoguje, o suteikiame paramą, kad pažadintume jį ir atvestume prie viduriniosios linijos, kuri jį ir suformuos. Tada visas blogis taps gėriu.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Nuo ko priklauso mano ateitis“

„Klausimai kelyje – 8“

„Pirmasis dvasinio kelio etapas“