Visa šio pasaulio tikrovė turi būti įtraukta į mūsų santykius su aukščiausia gamtos jėga. Tačiau šiandienos tikrovėje yra labai daug tuštumų. Juk kas yra koronavirusas?
Virusas parodo, kad vietoj ryšio tarp mūsų yra tuščių sričių, kurias reikia užpildyti tinkamais santykiais. Atskleisdami šias spragas tarp mūsų, pastebime, kad per jas neįmanoma bendrauti, nes per šį sugadintą ryšį vienas kitam perduodame virusą.
Virusas atskleidė milžiniškus plyšius tarp mūsų, kuriuos reikia užpildyti draugiškais santykiais. Jei negalime sukurti tokių jungčių, geriau neiti į šias zonas, o likti namuose.
Atstumas tarp žmonių yra noras, kitaip tariant, virusas atskleidžia mums naujus norus, naujas savybes, naujus ryšius, kurie turi būti užmegzti tarp mūsų. Jei per šį dviejų metrų atstumą vienas nuo kito susisieksime nauju būdu, tapdami kaip vienas žmogus su viena širdimi, tada Kūrėjas atsivers tarp mūsų.
Virusas atskleidžia tuštumas, kurias reikia užpildyti gerais santykiais. Ir tada pasieksime naują ryšį, panašesnį į Adam Rišon sistemą. Visos šios bendros sistemos dalys pradės veikti kartu, vieningai, esant tarpusavio supratimui. Užuot primetęs kitam tai, kas gerai man, duosiu tai, kas gerai jam.
Ir tada atstumai tarp mūsų pradės nykti, pasaulis ims jungtis būtent per tarpus tarp mūsų. Visos tikrovės dalys susivienys ir suformuos naują, ištaisytą Adam Rišon sistemą, kurioje pasirodys Kūrėjas, organizuodamas mūsų ryšius ir užpildydamas juos. Tai nėra dviejų metrų atstumas, o norai, užpildyti aukštesniosios jėgos atskleidimu.
Prireiks laiko tai suprasti ir įgyvendinti, tačiau taip įvyks ir visas pasaulis ims apie tai kalbėti. Tiesiog dar nepradėjome taisyti šių tarpų tarp mūsų tinkamais, gerais, geraširdiškais santykiais. Bet vos tai nutiks, pasaulis iškart pamatys, kad būtent toks yra sprendimas, vaistai nuo koronaviruso, nauja tikrovė ir kad būtent toks turi būti pasaulis.
#262826

2020 m. balandžio 7 d. iš rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra siela?

„Už ką man ši bausmė?“

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Koronavirusas – Egipto bausmių pradžia?
Klausimas. Šiuo metu – Pesacho šventės išvakarės, o šios šventės simbolis – dešimt faraono smūgių. Ar koronoviruso epidemija nėra kataklizmų serijos pradžia?
Atsakymas. Be abejo, esame labai įdomioje mūsų vystymosi atkarpoje, kuri šiandien reikalauja iš mūsų teisingesnio suartėjimo. Ne tarpusavio prekybos, ne abipusio pelno, kai naudojamės vieni kitais, norėdami pasipelnyti kito sąskaita, bet gerų tarpusavio santykių. Tada skraidyk, judėk, vienykis, kiek tik nori.
Klausimas. Kitaip tariant, kalbate apie kažkokius vidinius jausminius santykius?
Atsakymas. Apie ketinimus.
Klausimas. Išties šiandien jaučiame didžiulę visų priklausomybę nuo kiekvieno. Jei anksčiau kažkur tirpo ledynas arba vyko karas, tai apskritai niekaip nebuvo jaučiama. Tačiau nūnai tai veikia visą pasaulį ir visi, be abejo, patiria nerimą. Čia pasireiškia santykinis solidarumas, tačiau jis yra tarsi neigiamas: nenoriu būti priklausomas nuo kitų.
Kaip pereiti nuo prievartinės integracijos, kai jaučiame šią priklausomybę, prie pozityvios?
Atsakymas. Nieko negalime padaryti. Galime tik mokytis iš senovės Egipto pavyzdžio. Ten taip pat viskas vyko gaunant smūgius – dešimt Egipto bausmių.
Įsivaizduokite: jeigu nebus koronoviruso, bus kas nors kita. Tarkime, gyvename ramiai, kaip prieš porą mėnesių.
Ir staiga kažkur Afrikoje ar Lotynų Amerikoje, nesvarbu kur, prasideda karas, nutraukiama tam tikrų žaliavų, pavyzdžiui, retųjų metalų, gavyba. Ir dėl kokių poros kilogramų per metus išgaunamos žaliavos visa ekonomika gali sustoti. Ką tokiu atveju darysime?
Visos vyriausybės beregint ims spausti tas dvi tarpusavyje kariaujančias valstybes, kurios stabdo visam pasauliui būtinų medžiagų eksportą. Pasaulis vis tiek atskleis globalią priklausomybę ir privalės imtis priemonių, kad santykiai tarp visų būtų lygūs ir geri. Kitaip nieko nebus.
Komentaras. Beje, Vikipedijoje pateiktas toks tarpusavio priklausomybės apibrėžimas: „Tarpusavyje priklausomi santykiai – tai tokie santykiai, kai visi dalyviai emociškai, ekonomiškai, ekologiškai, moraliai ir kitais būdais vienas kitam daro įtaką.“ Taigi priklausomybė – ne tik fizinė, bet ir moralinė.
Atsakymas. Taip, priklausomybė pasireiškia visuose lygmenyse.
Klausimas. Vadinasi, visuomenei trūksta supratimo apie šią priklausomybę?
Atsakymas. Tai yra pats svarbiausias dalykas. Mat norėdami pakenkti vieni kitiems, nustojame prekiauti, net jeigu tai kenkia mums patiems. Kad tik kitam būtų blogiau.
Klausimas. Kokį skausmą, jūsų manymu, šiandien jaučia žmonės? Kaip virusas juos veikia? Kokią būseną patiria žmonija?
Atsakymas. Šiandien žmonės dar iki galo nesupranta šios problemos esmės. Jie ją virškina, bet vis tiek nėra taip labai to slegiami ar itinusirūpinę: „Na, taip, žinoma, yra virusas. Na, iš 100 milijonų miršta 100 žmonių. Tai kas?“ Suprantate, tai nėra tas mastas, kuriuo galima sukrėsti pasaulį.
Komentaras. Juk Egipte smūgiai irgi prasidėjo palengva. Bet mes turime galimybę susiprotėti.
Atsakymas. Taip. Skleisdami integralaus vienijimosi metodą, galime paaiškinti, kad visa tai įmanoma sustabdyti.
#261940

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I dalis

Antikūnai prieš egoizmą

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Klausimas. Instagramoje parašėte: Pasikeisi tu – pasikeis pasaulis. Ir nereikalauk iš pasaulio, kad jis pasikeistų, jeigu nepasikeisi pats. Tobulink save ir viskas pasikeis. Tik nuo žmogaus, o ne nuo ko nors kito, pokyčių priklauso pasaulis. Pastebėsi, kad kiti neturi keistis. Visas pasaulis yra visiškai išsitaisęs“. Kol vyksta šie procesai, kas stipresnis – laikas ar kantrybė?
Atsakymas. Laikas – tarsi tai, kas nepriklauso nuo mūsų. Kantrybė – tai, kas priklauso nuo mūsų. Tačiau savo kantrybe galime keisti laiką – pagreitinti jį ar palėtinti. Tad manau, kad svarbiausia – mūsų santykis su pasauliu, kaip galima greičiau pasikeisti, ir tuomet pamatysime greitai į gerąją pusę besikeičiantį pasaulį.
Klausimas. Galiausiai išeitų, kad laikas mums pavaldus?
Atsakymas. Laikas mums bus pavaldus ir pasaulio pokyčiai mums bus pavaldūs – priklausomai nuo mūsų pačių pasikeitimų.
Klausimas. O kuo čia susijusi kantrybė?
Atsakymas. Kantrybė – kad mums nereikia nieko kęsti, nieko laukti, kai reikia ką nors patiems pakeisti. Patys turime keistis.
#246564

Iš 2019 m. vasario 3 d. TV laidos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Laikas priklauso nuo mūsų

Gamtos kantrybei yra ribos

Klausimas. Per visą istoriją pasaulyje buvo daug įvairių epidemijų protrūkių, bet niekada nesusidūrėme su tuo, kas vyksta šiandien. Ką jūs, kaip kabalistas, matote ypatingo dabartinėje pandemijoje?
Atsakymas. Dabartinė pandemija ypatinga tuo, kad žmonių reakcija visiškai kitokia nei kadaise. Anksčiau tai mūsų nejaudino: pamanyk, paukščių gripas, kiaulių gripas. Žmogus serga gripu ir tegu.
Kiekvienais metais nuo įvairių virusų pasaulyje miršta pora milijonų žmonių. Tai kas? Nieko baisaus. Epidemija praeina – tęsiame gyvenamą. Gimdome, auginame vaikus, senstame, mirštame – nuo gripo, ne nuo gripo – nesvarbu.
Ir staiga šalyje susirgo 400 žmonių, ir visas pasaulis atsistojo ant pirštų galiukų, nežinodamas, ką daryti.
Manau, kad tai ne dėl gripo ar koronaviruso, o dėl to, kad žmonijoje įvyko tam tikras vidinės realybės perkainojimas. Ir nors to nejaučiame, bet būtent tai verčia mus kitaip vertinti tokius reiškinius.
Pagalvokite patys: jei pažiūrėsite į Žemę iš šalies, kur, tarkime, mirė 1000 žmonių, ar tikrai dėl to turėtume nutraukti visą gamybą, užrakinti visus karantine, uždrausti žmonėms išeiti į lauką ir sėdėti nežinioje, ką valgysime po mėnesio ar dviejų? Kas vyksta?
Komentaras. Pandemija užvaldo visą pasaulį, ir jis dar niekada nesijautė toks globalus.
Atsakymas. Pasaulyje atsirado globalumo pojūtis. Kabalistai apie tai jau seniai kalbėjo. Kabala visuomet siejo mūsų laikus su įžengimu į naują epochą. Ir pasaulis tai jaučia. Būtent globalumas suteikia pasauliui ypatingą suvokimą.
#262374

Iš 2019 m. kovo 19 d. TV laidos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

O kodėl taip norite gyventi?

Epidemija – tai ne bausmė, o vaistas

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Klausimas. Kiek suplanuota tikrovė? Kas mūsų valioje?
Atsakymas. Absoliučiai viskas mūsų valioje ir absoliučiai viskas suplanuota. Kitaip tariant, programa nuo pat pradžių nustatyta nuo pačio paprasčiausio, elementariausio sudužimo iki vis sudėtingesnio. Tai kyla iš paprasto gamtos dėsnio. O vienijimosi greitis priklauso nuo mūsų.
Mums nereikia lįsti prie taisymo, nes tai ne mūsų reikalas. Turime dėti pastangas vienytis, kur tik įmanoma! Tačiau jokiu būdu nekomanduoti ir iš anksto neapibrėžti, kokios turi būti vienijimosi pakopos. Tik spausti pirmyn.
Kas man atsiskleis pasiekus ištaisytą būseną, tą ir sveikinsiu.
#251396

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Kaip Kūrėjas valdo kiekvieną?

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Klausimas. Kabalistas tiria pasaulį ne įprastiniais penkiais jutimo organais, o nauju instrumentu – „ekranu“.
Atsakymas. Taip. Tai antiegoistinė savybė, kurią vystome savyje būtent studijuodami kabalą.
Kiekviename žmoguje yra davimo ir meilės kitiems savybės užuomazga, tačiau tai tėra užuomazga – vadinamasis mažas „taškas širdyje“, esantis žmogaus egoistinėje širdyje.
Kabalos mokslas aiškina, kaip išvystyti tą tašką: kaip grūdą, kurį sėja į žemę ir jis ima dygti.
Žemiškus mokslus tiriame subjektyviai. O kabalos mokslas sako, kaip galime pasėti mūsų altruistinį grūdą į egoizmą ir dėl teisingo tarpusavio ryšio jis išdygs ir duos mums naują jėgą – altruistinę.
Todėl padedant kabalai ar ekranui (papildomas jutimo organas) galime tirti tikrąją realybę, nesudarkytą mūsų egoizmu.
#250869

Iš 2018 m. gruodžio 13 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Kaip pakelti tašką širdyje?

Sujungti taškus širdyje

Yra trys sudedamosios dalys suvokiant tikrovę: Kūrėjas, draugai ir aš pats. Kūrėjas apsivelka į draugus ir aš noriu save priskirti jiems, tuomet tai vadinama „Israel, Tora ir Kūrėjas – viena visuma“.
Viskas priklauso tik nuo to, ką vadinsime iliuzija, o ką tikrove. Vaikas klauso mano sekamos pasakos ir suvokia ją kaip tikriausią tikrovę, įsivaizduodamas, kaip raudonkepuraitė eina mišku ir sutinka vilką. Jis gali verkti ir džiaugtis, jis tuo gyvena. O man tai tiesiog pramanas, pasaka. Viskas priklauso nuo to lygmens, kuriame suvokiame tai, kas vyksta.
Esame iliuziniame, įsivaizduojamame pasaulyje. Akivaizdu, kad visi mūsų pojūčiai – tai mūsų penkių juslių, kurių nepavadinsi objektyviomis, reakcijos. Gavę kitus jutimo organus, išvystume kitokią tikrovę ir joje gyventume. Visa tai sąlygiškumai, mūsų tarpusavio susitarimas. Šiame pasaulyje nėra nieko tikro, nes nėra rodiklio, kurio atžvilgiu būtų galima įvertinti.
Mums reikia nuteikti vieni kitus, kad teisingiau suvoktume pasaulį, gyvenantį pagal meilės artimui dėsnį, visąlaik tobulintumės. Tuomet pamažu galėsime į jį įeiti.
Šiame darbe yra parengiamasis laikotarpis, kai žmogus neįsisavina, kaip pereiti nuo pakopos prie pakopos. O po to jau reikia dirbti sąmoningai. Galvoju, kad jau įmanoma tai atlikti, kad pabaigtume Šavuot šventę, žengdami realų pusę žingsnio pirmyn.
Tarp mūsų egzistuoja ryšių tinklas, kurio nejaučiame. Tačiau reikia į jį susitelkti pasitelkus principą „pamilk artimą kaip save“. Tai ir yra naujos tikrovės, naujo mąstymo, naujo noro, naujų santykių dėsnis.
Kabalistai iš karto gyvena dviejuose pasauliuose, dviejose būsenose. Dabar pats sprendžiu, kad kartu su draugais įeinu į tokia santykių sistemą. Be šito nieko nėra, tik per šią sistemą dabar žiūriu į pasaulį, į tikrovę, imu įsikurti naujame pasaulyje pasitelkęs naujus jutimo organus, vadinamus „dešimt sfirų“.
Šis pasaulis – iliuzija, kurioje gimstame ir neva gyvename kaip sapne. Greitai mums atsiskleis, kad visas praėjęs gyvenimas buvo kupinas fantazijos sapnas. Kaskart kai nuo egoistinio suvokimo pereiname prie davimo, priešais mus atsikleidžia nauja tikrovė, tokie didžiuliai matavimai, kad mums atrodo, jog negali būti nieko didesnio.
Davime atsiskleidžia tokios kosminės erdvės, apie kurias nė nepasvajojome. Įsijungiu į draugus ir per tą įsijungimą įeinu į naują tikrovę, tarsi į magišką sapną.
* * *
Nevalia atsigręžinėti į praeitį – tai įstatymas. Atsiveria nauja realybė, kuri grindžiama draugų tarpusavio įsijungimu, ir daugiau nieko nėra. Tik jos reikia siekti. Pasaulis atsiskleidžia per vienybę – tai nauji jutimo organai, nauja tikrovė, kurios atžvilgiu reikia anuliuoti save ir tuomet į ją įeisi.
Kiekvienas iš mūsų gimė ir buvo auklėjamas su egoistiniu pasaulio suvokimu. Taip mus nustatė it prietaisą su daugybe ratukų-reguliatorių. O dabar aš pats dėl gauto vidinio pažadinimo noriu nustatyti save kitokiam tikrovės suvokimui, ką įmanoma atlikti tik per savo pastangas, grupę, mokytoją, Kūrėją.
#247540

Iš 2019 m. birželio 9 d. rytinės pamokos ruošiantis Šavuot šventei

Klausimas. Koks tikslas Kūrėjui stebėti jau nulemtą tikrovę?
Atsakymas. Labai paprastas – kad suteiktų žmogui galimybę įgyti tikrąją valios laisvę. O tam žmogus turi pakilti virš savo esybės, virš savo prigimties – tai pirma.
Antra, jis turi pakeisti savo prigimtį Kūrėjo prigimtimi, nes laisvas tik Kūrėjas.
Ir tuomet, pakilus į tą lygmenį ir įgijus Kūrėjo savybę jis galės visą laiką matuoti save Kūrėjo atžvilgiu. Visiškai laisvo Kūrėjo lygmens pasiekimas ir yra viso mūsų darbo rezultatas.
#250338

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kūrėjo vergas”

Žaisti norimą būseną

Kaip tapti laisvam?

Mokomės, kaip dirbti pirmoje dvasinėje pakopoje, kai iš savęs jautimo savo egoizmo viduje, kitaip tariant, iš „šio pasaulio“, pakylame į aukštesniąją pakopą virš egoizmo, kur egzistuoja Kūrėjas.
Reikia išsiaiškinti dvi pakopas: mūsų egoizmą ir pakopą esančią virš jo, kad gyventume vienu metu abejuose lygmenyse. Tai ir bus mūsų pirmoji dvasinė pakopa.
Pirmoji dvasinė pakopa pati sunkiausia, juk tai net ne kaip pirmieji kūdikio žengiami žingsniai, o įėjimas į naują pasaulį ir visiškai naujas požiūris į realybę. Žmoguje vyksta esminiai pokyčiai. Įsisąmoninu, kad natūralų pasaulio vaizdą matau savo egoizme, Kūrėjo sukurtame nore mėgautis, su kuriuo esu gimęs.
Šis pasaulis tokiu pavidalu neegzistuoja pats sau, tik taip yra matomas mano egoistinėse savybėse, kurias galima pakeisti, o tuomet pasaulis irgi ims keistis. Tad kol kas pasaulis atrodo mums tamsus, egoistinis, o po to jis pasikeis.
Toks pasaulio vaizdas mums duotas iš viršaus, Kūrėjo, kad iš šios būsenos galėtume pakilti. Tam reikia įsivaizduoti, kad visa tai ateina iš aukštesnės pakopos, kur karaliauja visą tikrovę užpildanti Šviesa, davimas, meilė. Visa tai egzistuoja virš mano egoizmo, virš šio pasaulio, ir aš noriu prilipti prie šios aukštesnės būsenos.
Bet ir egoistinis pasaulio vaizdas, kurį dabar matau – juodas, nelaimingas, beviltiškas – taip pat atsiranda iš Šviesos, ir, matyt, su tam tikru tikslu. Todėl ir toliau jaučiu šį pasaulį tokį, koks jis yra, bet noriu priklausyti aukštesnei būsenai, aukštesniam pasauliui, kur karaliauja davimo ir meilės jėga, Kūrėjas, aukščiausia Šviesa. Aš noriu susilieti su ja.
Todėl dalinu save į dvi dalis, stengdamasis prilipti prie aukštesnės pakopos visa širdimi ir siela, nepaisydamas to, kad jaučiuosi esantis apačioje, savo egoistiniame nore mėgautis. Nematau čia jokio prieštaravimo – šie du priešingi poliai privalo egzistuoti.
Kas atitrūksta nuo žemesniojo pasaulio ir jaučia tik aukštesnįjį, vadinamas angelu. Gyvenantis tik žemesniajame pasaulyje panašus į gyvūną. Tačiau tas, kuris stengiasi gyventi abejuose pasauliuose kartu, yra tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Juk davimo jėga, kurią jis nori įgyti aukštesniajame pasaulyje, turi būti virš gavimo jėgos, viešpataujančios žemesniajame pasaulyje, mūsų egoizme.
Norint tobulėti toliau reikia nusileisti vis žemiau į šį pasaulį su visomis jo blogybėmis ir, atitinkamai, kilti vis aukščiau į dvasinį pasaulį: nuo -1 iki +1, nuo -2 iki +2, nuo -3 iki +3 ir t. t. Kaip sakoma: „Jeigu žmogus aukščiau už kitą – jo egoizmas didesnis“.
„Kitas“ – tai mano ankstesnė būsena. Juk mums būtina nusileisti žemyn, kad išsiaiškintume sudužusius norus, o po to juos pakelti į aukštesnę būseną ir ištaisyti. Tai ir yra mūsų darbas.
#247358

Iš 2019 m. birželio 4 d. rytinės pamokos, tema – „Absoliutus nulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Kūdikis, suvystytas į šio pasaulio apklotą

Egoizmas – visuomenės vystymosi jėga

Žiūrėdamas šalies ir pasaulio įvykių naujienas džiaugiuosi dėl atsiskleidžiančių nusidėjėlių. Atsiskleidžia egoistinio noro, kurį būtina ištaisyti, blogis. Tai egoizmas mums šaukia: „Kodėl manęs neištaisote?! Iki kokių ribų turiu save demonstruoti ir skandinti savyje pasaulį?“
Džiaugiuosi, kad pagaliau pasaulis po truputį ėmė artėti blogio suvokimo link. Žmonės jau supranta, kad nieko negali padaryti su egoizmu, nes tokia žmonijos prigimtis, bet jei iš jo neišsivaduos, jis mus pražudys.
Todėl jie pradeda galvoti, kaip atsikratyti egoizmo. Pamažu išbando visas priemones, bet mato, kad nė viena neveikia. Mūsų padėtis beviltiška.
Esame kažkur Galaktikos užkampyje, skriejame aplink nykštukinę žvaigždę ant mažyčio Žemės rutulio, visiškai užteršto mūsų atliekomis. Gyvenimas baigiasi be jokios perspektyvos. Esame vieniši Visatoje, o greitai ir Žemės planetoje nebeliks gyvybės. Kaip sakoma, užgesinkite šviesą…
Blaiviai galvojant, atsiveria būtent toks vaizdas. O tai jau blogio atskleidimas, kuriam esant galima pradėti galvoti, ką daryti. Gal vis dėlto kas nors patars, kaip išsigelbėti? Ir tada ausys ima girdėti tokias bangas, kurių anksčiau nesuvokė: apie tai, kad yra gyvenimas už mūsų tikrovės ribų.
Mūsų realybė – daugiasluoksnė, ir viršutinio sluoksnio, esančio virš mūsų tikrovės, atskleidimas priklauso nuo mūsų suvokimo. Jeigu pakeisime savo vidinį tikrovės suvokimą, tai staiga pasijusime gyvenantys kitame pasaulyje. Tarsi įvyktų teleportacija, ir staiga pasijusčiau esantis kitoje būsenoje, kitoje vietoje.
Taip įvyksta, jei pakeičiu vidines vertybes ir imu gyventi kitame pasaulyje. O apie šį pasaulį sakoma, jog jis egzistuoja tik tam, kad jį paliktume. Tik tam egzistuoja Visata, Žemės rutulys ir žmonės ant jo – kad iš čia ištrūktų. Ir apskritai šis pasaulis išgalvotas, o mes gyvensime tikrame pasaulyje.
Į naujienas žiūriu tik šiuo rakursu ir todėl nelieju ašarų. Kaip priversti tikrovę pasikeisti? Ji pasikeis tik su tokia sąlyga, kad pasikeis kiekvienas mūsų. Tikrovė priklauso nuo manęs ir jaučiu ją savyje. Todėl du mato tą patį vaizdą, bet vienas verkia, o kitas džiaugiasi. Viskas priklauso nuo to, kokioje šviesoje matome įvykius. Aš viską suvokiu kaip būtinus žingsnius į išsitaisymą, artinančius mus gėrio link.
#244166

Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinė karta“, 2019 m. balandžio 5 d.