Klausimas. Papulti į tobulą pasaulį, į Begalybę, reiškia pačiam tapti tobulam ir iš savęs tobulo matyti amžinybę?
Atsakymas. Taip. Tiktai tiek, kiek keičiuosi savyje, aš galiu matyti pokyčius supančiame pasaulyje.
Klausimas. Kaip suprantu, kad privalau keistis pats? Juk visą savo gyvenimą tik ir stengiuosi pakeisti kitus.
Atsakymas. Tikrai, paprastai žmogus nori pakeisti visus kitus. Jis nenori nieko kito, kaip tik išlankstyti pasaulį pagal save. Bet pasaulis nesilenkia! Jis taip sukurtas, kad panorėję jį palenkti, pasilenksite patys. Ir galiausiai suprasite, galbūt, ne per vieną, o per keletą gyvenimų, kad reikia lenktis jums.
Ir tame nėra nieko žeminančio. Tai toks įtraukiantis žaidimas, tokia patraukli, nenuspėjama kelionė: aš keičiuosi ir matau, kad pasaulis aplink mane taip pat keičiasi, kaip pasakoje. Ir tai įmanoma.
Klausimas. Ir vis dėlto, žmogus per savo gyvenimo 70–80 metų vis tiek kažkaip keičiasi, ko nepasakysi apie pasaulį. Apie kokius pokyčius kalbate jūs?
Atsakymas. Pasaulis taip pat truputį keičiasi, bet tiktai tame negyvajame lygyje, kuriame keičiasi žmogus. Kodėl šiandien pasaulis truputį kitoks, nei prieš 100 metų? Įvyko įvairių techninių ir technologinių pokyčių, tapo kitokios klimato sąlygos, išmirė tam tikros gyvūnijos ir augmenijos rūšys ir t. t. Viskas kyla iš to, kad keisdamiesi mes matome besikeičiantį pasaulį.
Bet tai labai maži pokyčiai tame pačiame negyvajame lygyje. Tai ne naujas pasaulis. Juk mes liekame tie patys egoistai.
Reikalas tas, kad kai mūsų materialūs norai keičiasi, mes pradedame išrasti neva kažką naujo. O nėra ko išrasti, juk jeigu žmogus pradeda kardinaliai keisti savo prigimtį, savo egoizmą į priešingą jam davimo ir meilės savybę, ryšio su kitais savybę, tada per naujas savybes jis mato visiškai kitą pasaulį.
#238803

Iš 2018 m. rugpjūčio 26 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Nori pakeisti pasaulį – pakeisk save

Pamatyti pasaulį nuo vieno krašto iki kito

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Klausimas. Tarkime, norėdami tarpusavyje susivienyti grupėje pakylame virš savo prieštaravimų. Kada vyksta mūsų suartėjimas, neatsiejamai susijęs su „Įvado i kabalos mokslą“ (Pticha) supratimu?
Atsakymas. Kai tu išprašysi Kūrėjo, kad Jis imtų tau šviesti. Tiktai tada. Tai užima daug laiko. Viskas priklauso nuo bendrų pastangų.
Jeigu jūsų pastangos bendros, tai galima pakilti per labai trumpą laiką, tarsi kylanti raketa. Ji turi pirminį uždegimą, kuris su sprogimu pakelia ją į tam tikrą aukštį virš žemės, o paskui įsijungia variklis, ir raketa skrenda toliau.
Galima gana greitai susprogdinti šį uždegimą ir pasikelti virš egoizmo. O ten jau įsijungia pirminė pakopa ir einate pirmyn.
Klausimas. Tarkime, jau pakilau virš savęs, susijungiau su draugais ir neprašau, kad Jis man šviestų. Ką reiškia „išprašyti Kūrėjo, kad Jis man šviestų“?
Atsakymas. Jau esate tokios būsenos, kai kiekvienas neatskiria savęs nuo draugų? Tame egoizmo lygmenyje, kur dabar esate, jau pakilote virš šito? Viduje susijungėte taip, kad jaučiatės kaip viena bendra visuma? Jaučiate tą vidinį bendrumą, kurio anksčiau nebuvo? Jis atsirado tik dėl ryšio tarp jūsų.
Kitaip tariant, kiek kiekvienas anuliavo save, tiek visos anuliuotos asmeninės dalelės susijungia kartu ir sudaro vieną bendrą anuliaciją. Tai vadinama „virš savęs“. Šią bendrą dalį ir veikia Kūrėjas. Galite susijungti su Kūrėju, Kūrėjas – su jumis, ir imti veikti.
Ar tarpusavyje pajutote tą bendrą dalį, kurią kiekvienas tarytum išskyrė iš savęs ir sujungė su kitais? Aš tai atiduodu, noriu tame egzistuoti, atsiplėšti nuo savojo „aš“, būti toje dalyje, kuri išėjo iš manęs, ir joje noriu susivienyti su kitais. Ar ją turite?
Ar jaučiate, kaip šios dalys susijungia tarp jūsų į bendrą visumą, kaip jūs norite joje pajausti Kūrėją? Šioje bendroje, visų išskirtoje dalyje, norite duoti vienas kitam, susivienyti tam, kad duotume Kūrėjui ir pajaustumėte Jį. Visus šiuos išgyvenimus reikia kultivuoti, reikia juos nuolatos aptarinėti, atidirbinėti, jausti. Ir galiausiai jūs tai praeisite.
#244933

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesnioji nauda

Kaip veikti, jei viskas dėl savęs

Kritinis vienybės taškas

Išsitaisyti galima tik pasitelkus Torą, aukštesniąją Šviesą, kuri nuo pat pradžių buvo užpildžiusi bendrąją sielą, o paskui išėjo iš jos ir liko išorėje, kaip ją supanti Šviesą.
Šviesa laukia, kada norai bus pasirengę, kad įeitų į juos pagal savybių panašumo dėsnį. Todėl visi išsitaisymai galimi tik per vienybę: fizinę ir dvasinę. Reikia stengtis susijungti, kol liausimės jausti, kad kūnai mus skiria.
Juk jeigu matome kūnus – tai ženklas, kiek skiriamės vieni nuo kitų. O kai tik imame kilti virš materialių kūnų, virš vidinio atsiskyrimo, materialus pasaulis tirpsta ir išsisklaido.
Šio pasaulio nelieka – yra tik tarpusavyje susijungę norai, siekiantys vis didesnės vienybės ir ryšio. Taip dabar vietoj priešais mus esančio pasaulio atskleidžiame aukštesnįjį pasaulį ir imame matyti materiją iš vidaus.
#244411

Iš 2019 m. vasario 21 d. tarptautinio kongreso 9 pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti dvasinę erdvę

Dvasinis pasaulis – ketinimų pasaulis

Kam mums dvasiniai pasauliai?

Klausimas. Kaip galiu pritraukti supančią Šviesą: savo pastangomis ar savo noru? Į ką ji reaguoja?
Atsakymas. Noras ir pastangos – itin artimos sąvokos. Tačiau, iš esmės, supanti Šviesa reaguoja į mūsų pastangas.
Kiek stengiuosi išeiti iš savęs ir susijungti su draugais, pasiekti mano egoizmui priešingą savybę, tiek imu jausti kaip iš grupės centro mane veikia ypatinga savybė, vadinama „tikėjimu aukščiau žinojimo.“
#244336

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Pastangos – apačioje, pojūčiai- viršuje

Kaip pritraukti Šviesą?

Klausimas. Aplink mus daug žmonių ir kai kuriuos mes labai mylime, nes esame susiję asmeniniais ryšiais. Girdint, kad nėra nieko, išskyrus Jį, nepaisant to, kad viskas iliuzija, tas pojūtis atimamas. Ir apskritai, jei visur tik Jis, darosi kažkaip nuobodoka…
Atsakymas. Aš suprantu, kad nuobodoka. Tarkim apkabini savo vaiką ar mylimą žmoną, ar jauti kažkam neapykantą, ar ragauji kažką skanaus… Ir ką? Visa tai – Kūrėjas? Kas man lieka iš gyvenimo, jei aš viską priskiriu vienam, vieninteliam šaltiniui? Man viskas tampa prėska, be jausmų ir atspalvių.
Tačiau, paaiškėja, kad kai visus jausmus ir atspalvius susiejame su Kūrėju, tai pasiekiame visišką harmoniją ir matome, kaip visi šie pojūčiai, visiškai nesusiję vienas su kitu, staiga susirenka į vieną visumą. Ir tai Kūrėjo kalba, jo pokalbis su mumis.
Klausimas. Ką Kūrėjas prideda į šią visapusiškų jausmų paletę?
Atsakymas. Vienybės ir harmonijos atskleidimą, kai įvairūs garsai susirenka į vieną kūrinį, ir jauti tai kaip vieną visumą.
Klausimas. Argi žmonės nejaučia gamtos harmonijos?
Atsakymas. Yra žmonių, kurie gali pasakyti, kad taip jaučia gamtą. Tačiau tai juk ne žinios ir ne jausmas, o tik spėjimas.
#238785

Iš 2018 m. rugsėjo 2 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Kūrėjas visur kur

Klausimas. Kodėl mums duotas jausmas, kad šiame pasaulyje egzistuojame savarankiškai? Tai mus visiškai supainioja, ir tada nieko negalime padaryti patys.
Atsakymas. Priešingai, jums duodama galimybė daryti viską, kad taptumėte tokiais kaip Kūrėjas, pasiektumėte Jo lygmenį. Tai – milžiniškas darbas.
Galbūt atrodo, kad sakydamas „nėra nieko, išskyrus Jį“ iš karto nusiplauni rankas: „Jūs turite problemų? Kreipkitės į dangaus kanceliariją, aš su tuo neturiu nieko bendro“?
Ne! Jūs turite save pakeisti taip, kad suprastumėte, pajaustumėte, atskleistumėte aukščiausią sistemą, pamatytumėte, kaip ji begaliniu plonu tinklu viską apgaubia ir valdo. Tik patys atskleisdami, jausdami visą jėgų tinklą, valdantį jausmus, mintis, įvairius ryšius tarp priešingų būtybių, galite pasakyti, kad tai tikrai tas ryšių tinklas, apie kurį sakoma: „nėra nieko, išskyrus Jį“.
Knygoje „Išminties vaisiai“ Baal Sulamas rašo: „Visos mintys, iškylančios žmogaus prote, yra Kūrėjo veiksmai. Ir tai, kad jis jas iš kažkur pritraukia, ar tai, kad jos gimsta jame, yra apgavystė ir visų apgavysčių pradžia. Visas mintis, net pačias nereikšmingiausias, į žmogaus protą siunčia Kūrėjas. Ir Jis yra žmogaus, gyvūno ir viso, kas gyva, varomoji jėga.“
Mums reikia tai aiškiai jausti ir atitinkamai veikti. Mes turime patys betarpiškai dalyvauti šių jėgų tinkle, gyventi jame, daryti jį gyvą. Mes jį įjungiame.
#238885

Iš 2018 m. rugsėjo 9 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską daro Jis, bet sprendžiu aš!

Kas ne Kūrėjo rankose?

Vienas visų minčių ir jausmų šaltinis

Egoistinis noras puikiai veikia šiame pasaulyje, kai priešais save aiškiai mato atlygį ir gali pasverti savo veiksmų naudą, o po to nuspręsti, kur geriau dėti pastangas ir kiek. Egoizmas moka kovoti dėl atlygio.
Tačiau kalbant apie norą duoti – neturime jokių jėgų jo generuoti. Mes neįsivaizduojame atlygio ir neturime jokios motyvacijos veikti.
Išeitų, kad būtinybė atlikti davimo veiksmą panaikina mumyse norą mėgautis, be kurio negalime pasijudinti iš vietos. Jaučiamės taip, tarsi neturėtume nei rankų, nei kojų, nei galvos, nei jokios energijos. Jeigu nėra motyvacijos, tai negaliu pajudėti iš vietos, tiesiog lieku gulėti.
Man būtinas koks nors stimulas, kuris priverstų mane pasikelti. Tada ateina nemalonumai, problemos, kurios mane skaudina. Tačiau po to suprantu, kad problemos – kaip tik gerai, nes pažadina mane veikti.
Jeigu nedirbame su savo noru gauti malonumą, tai nieko negalime padaryti. Viskas sustoja. Įsivaizduokite, kad visame šiame pasaulyje staiga išsijungia noras gauti malonumą, egoizmas, esantis pasaulio pamatuose, kiekviename atome, kiekvienoje dalelėje. Pasaulyje nelieka nė menkiausio judėjimo, juk judėta norint gauti pripildymą, kad būtų kompensuotas trūkumas. O jeigu egoizmas nieko nenori – nejuda.
Pasaulis apmirs, stos visiška tyla, o tai reiškia, kad viskas išnyks. Jeigu atome liausis sukęsi elektronai, jis išnyks, juk jame daugiau nieko nėra, išskyrus šį sukimąsi, išskyrus trūkumą. Tik trūkumas judina materiją, o jeigu jis dingsta, tai judėjimas baigiasi ir materija išnyksta. Materija – tai trūkumas.
Tai kaipgi tada atlikti davimo veiksmą? Kaip, nemarinant materialios būsenos, pastatyti virš jos antrą, altruistinį aukštą?
Tegu medžiaga veikia toliau, mums tai netrukdo, netgi atvirkščiai, padeda. Juk kildami visuomet krisime į materialų lygmenį, kad iš jo pakiltume dar aukščiau. Tačiau kaip rasti naują kurą, pagrįstą ne noru mėgautis, o noru duoti?
Kaip panorėti duoti? Tai svarbiausias klausimas. Atsakymas į jį – sėkmės garantas, juk žmonija jau pakankamai subrendusi, kad galėtų prieiti galutinį išsitaisymą. Klausimas tik tas, kaip iš bet kurios būsenos išgauti davimo jėgą. Ši jėga jau egzistuoja, bet mums reikia ją ištraukti. Savaime ji nepasireikš, antraip, jau seniai būtų atsiskleidusi pasaulyje.
Toks poreikis jau yra žmoguje, juk kiekvienas klausia: „Na, koks gi tai gyvenimas?! Kodėl gyvename, kokia prasmė?“ Bet toliau tai niekur neveda, nes net davimo jėgą norime gauti egoistiškai. Bet taip ji neateina.
Klausimas – kokį mechanizmą reikia sukonstruoti, kad per jį gautume davimo jėgą, kuri užpildo visą pasaulio sistemą? Astrofizikai sako, kad yra visą Visatą užpildanti energija. Mums atrodo, kad kosmosas – tai vakuumas, bet iš tikrųjų jis kupinas energijos.
Tokią informaciją dabar bandoma rasti garsaus tyrinėtojo Teslos užrašuose, kurią jis slėpė. Spėjama, kad jis rado būdą, kaip gauti energiją tiesiogiai iš oro. Iš tiesų tai ne tuščia erdvė, ji pilna energijos. Klausimas tas, kaip atskleisti šį energijos šaltinį? Instrukcija, kaip tai padaryti, guli priešais mus – tai kabalos knyga.
Išminčiai–kabalistai sako, kad šią energiją galima gauti per dešimtuką. Taip mes prisijungiame prie kosmoso, užpildyto davimo jėga, vadinama „Kūrėju“. Dešimtukas veikia kaip modemas arba ryšio priemonė, pajungianti mus prie šios paslėptos jėgos.
Ši jėga visad lieka paslėpta. Ji atsiskleidžia tik dešimtuko viduje, tarytum šios aukščiausios jėgos detektoriuje. Kiek įsijungsiu į dešimtuką, kiek susijungsiu su juo ir dėsiu pastangas pažadinti jį užmegzti ryšį su aukštesniąją jėga, tiek šios davimo energijos gausiu. Tik taip tai veikia.
Ir tada pamatysime, kad esame aukščiausios, geros ir kuriančios gėrį Jėgos viduje. Tai vienintelė Jėga, be kurios daugiau nieko nėra. O visos priešingos jėgos sukoncentruotos tik manyje, kad padėtų man prisijungti prie šios aukščiausios Jėgos ir pradėti gauti iš jos energiją.
#244129

Iš 2019 m. balandžio 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinasis variklis, varomas davimo energija

Padėkite duoti prieš savo norą

Amžinas variklis

Pirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

Davimas gali būti pasiektas tik virš gavimo, virš mūsų prigimties. Gavimas nuo mūsų slepia davimą, todėl visas darbas – nustatyti, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Kitaip tariant, kiekvieną akimirką dedu pastangas, kad neatsijungčiau nuo to, kad visi mano jausmai, supratimas, viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Kūrėjas. Ir ne šiaip Jo padiktuota ar atlikta per įvairius žmones, bet pats Kūrėjas. Jei bandau gyventi tokiame pasaulyje, tada po truputį pradedu jausti, kad taip yra iš tikrųjų.
Jei matytume, kad Kūrėjas absoliučiai viską daro žmogaus naudai, tai žmogus gyventų savo nore mėgautis. Jis negalėtų pakeisti savo prigimties ir įgyti davimo savybės. Mūsų tikslas – įgyti davimo savybę virš gavimo savybės.
Todėl viskas prasideda nuo tikėjimo, kad esame pasaulyje, kuris yra Kūrėjo pasireiškimas. Kūrėjas daro viską, kad išmuštų mus iš vėžių, kad suklaidintų mus, pripildydamas egoizmu, o mes, nepaisydami kliūčių, mėginame įsivaizduoti, kad viską daro Kūrėjas.
Nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto nėra jokio kito darbo tik įsivaizduoti, kad esate Kūrėjo viduje. O pirmyn einama, kai kaskart mums duodamos vis sudėtingesnės sąlygos, iki pat dvasinių laiptų pradžios, o paskui kylant pakopomis.
Įžengti į dvasines pakopas reiškia, kad mano gyvenime nelieka nieko, tik išlaikyti nuolatinį susiliejimą su Kūrėju. Nesvarbu, kokias būsenas patiriu, viską priskiriu Kūrėjui, geram ir kuriančiam gerą.
Tai priskiriama žemiausiems dalykams, vadinamiems „darbu žemėje“, pačioje laiptų apačioje. Kūrėjas gali duoti patį blogiausią mano visiško niekingumo pojūtį, o aš sutinku taip likti amžinai, nes tai kyla iš Jo, t. y., esu susiliejęs. Taip prasideda pirmoji laiptų pakopa, o toliau kylant sąlygos tampa dar sudėtingesnės.
Blogiausias mintis ir norus gaunu tik iš Kūrėjo ir iš niekur daugiau, „nėra nieko, išskyrus Jį“. Laiminu visa tai, nes tai buvo atsiųsta, kad virš visų kliūčių laikyčiausi įsikibęs Kūrėjo ir nepaleisčiau Jo. Jei anuliuoju visas savo sąlygas, tai susilieju su Kūrėju. Jums nereikia nieko siekti – tiesiog anuliuoti save.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumą kuri tu!

Dvasinių pakopų pajutimas

Naujos dvasinės pakopos požymis

Tiesa atsiskleis tuo, kad tas, kuris gailisi pats pareikš apie savo jausmus. Ir nėra būtinybės kitaip pareikšti, ir negalima paslėpti ir sulaikyti savo gailėjimosi. Bet jaučiu, kad jūs visi šiandieną pakeičiate rytdiena, ir vietoj „dabar“ sakote „paskui“.
Ir to niekaip neišgydysi, tik reikia stengtis įsisąmoninti šią baisią painiavą ir suprasti, kad išsigelbėjimas ateina iš Kūrėjo, tik jeigu mums reikia šiandien, o kas gali laukti rytojaus, tas savo klaidą supras tik besibaigiant savo metams.
Baal Sulamas 13 laiškas
Jokiu būdu negalima iki rytdienos atidėti jokių pojūčių, minčių, apibrėžimų, norų. Reikia juos apibendrinti, nukreipti į Kūrėją, susieti su Juo.
Tarkime, dabar mano galvoje sukasi visokios mintys, ir visas jas turiu susieti su Kūrėju, prilipdyti prie Jo, suprantant, kad Jis jų šaltinis ir jausmuose, ir prote.
Jei visąlaik būsiu su Juo susijęs, tai pamažu tarp manęs ir Kūrėjo ims atsirasti teisinga ryšio sistema. Iš pradžių Kūrėjas atsiskleidžia kaip visko, kas vyksta su manimi, manyje ir supančiame pasaulyje pirminis šaltinis. O paskui matau, kad nėra jokio supančio pasaulio, visa tai – ką Jis kuria aplink mane mano pojūčiuose ir tarsi yra mano pojūčių projektorius.
Svarbiausia, mėginti nuolatos susieti save su Kūrėju, kaip su visų mano pojūčių pirminiu šaltiniu. Todėl Baal Sulamas rašo, kad tas, kas tai palieka, taps protingesnis bėgant metams, t.y. neaišku, kada.
Jei žmogus to vengia, tai jį atstumia nuo dvasinio darbo, ir pats jis jau negali grįžti atgal. O kai ateis kitas jo gyvenimo ratas, o tai kaip Žemės orbita aplink saulę, tai iš tikrųjų gali praeiti metai.
#243117

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa ims staiga pati skleistis

Prašyti ateičiai

Mintys ir norai – iš Kūrėjo