Kaip pasitikrinti, ar einame teisingu keliu? Aišku, kad žmogus per daug save myli ir visada pasąmoningai vertina save iš savo egoizmo pozicijos. Mes negalime objektyviai pasitikrinti, ar teisingu keliu einame.
Vienintelė galimybė pasikeisti – tai patekti į „svečio ir Šeimininko“ situaciją bei pajusti tokį šeimininko elgesį, kuris mus taip pakeistų, kad vietoje malonumo prisipildyti imtume mėgautis šio pripildymo davėju. Tokiu atveju pakilsime virš noro ir jį pripildančios Šviesos, kurie tiesiogiai tarpusavyje susiję natūralia, materialia forma, ir pereisime į svečio ir Šeimininko santykių lygmenį.
Svečias – tai jau ne pats noras mėgautis, o nauja savybė, suformuota jo viduje, kuri pažįsta Šeimininką, jį supranta, jaučia jo dėmesį. Yra noras ir jo pripildymas, virš kurių staiga atsiskleidžia tarpusavio santykiai – tarp paties Kūrėjo (o ne Jo veiksmų) ir kūrinio, kurio viduje formuojasi Kūrėjo forma – pristatomas „antrasis aukštas“.
Tada kyla konfliktas „pirmajame aukšte“, t. y. indo ir Šviesos santykiuose bei asmeninių Kūrėjo ir kūrinio santykių „antrajame aukšte“. Todėl kūrinys jaučia vidinį prieštaravimą. Kas kartą mano noras keičiasi, keičiasi mano požiūris į malonumus. Juos imu matyti naujai ir atitinkamai turiu pasirinkti teisingą tikslą.
Todėl man duoda pirmą pradinį tašką. Jeigu noriu nustatyti savo santykius ne pirmajame, o antrajame aukšte – tarp savęs ir Kūrėjo, tai turiu Jam suteikti malonumą taip pat, kaip Jis visas siekia suteikti malonumą man. Manęs sukūrimo priežastis – Jo meilė man, noras suteikti man malonumą. Kaip gi aš galiu Jam atsakyti tuo pačiu?
Reikia ištirti tai, pasistengti sužinoti, kaip savo gyvenimu galiu suteikti Jam malonumą: ko Jis nori, ko siekia, dėl ko jam gali būti gerai? Tai sunku išsiaiškinti, nes jei aš atliksiu kokį nors veiksmą, suteikiantį malonumą Kūrėjui, ir pajusiu tai, tai gausiu žymiai didesnį malonumą nei galiu atlaikyti. Mane taip stipriai papirks šis egoistinis malonumas, kad jau niekada negalėsiu iš jo išsivaduoti, pakilti virš jo į antrąjį aukštą.
Todėl, pradedant nuo pirmojo žmogaus, Adam Rišon, mums garantuota pagalba šiame pasaulyje. Kabalistai mums aiškina, jog norint atskleisti žmogaus santykius su Kūrėju, reikalinga tinkama aplinka, kurioje galime atlikti tokius veiksmus, kuriais teikiame malonumą Kūrėjui. Juk aplinka – tai jau noras ir jo patenkinimas, nepriklausomas nuo manęs ir nesusijęs su manimi. Aš jo nejaučiu. Tokiu atveju, kai galiu pripildyti ne man priklausančią, išorinę aplinką: negyvąją gamtą, augaliją, gyvūniją, žmones, suteikiu malonumą Kūrėjui. Labai paprastas principas.
Bėda ta, kad aš negaliu teikti malonumo niekam kitam, nes visada galvoju tik apie save patį. Tokia mano prigimtis. Nepaisydamas to, turiu bandyti. Jeigu noriu suteikti džiaugsmą artimui dėl to, kad pradžiuginčiau Kūrėją, tai šis procesas jau vyksta antrajame aukšte, nes jis nepriklauso nuo mano asmeniško malonumo.

Iš 2013 m. rugpjūčio 26 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Kaip suteikti malonumą Kūrėjui

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Yra pasakyta: „Palaiminimo taurė turi būti pilna“. Kad Šviesą priversčiau dirbti su manimi, privalau paprašyti Jos iš visų savo troškimų, kuriuos Šviesa turi ištaisyti.
Aš nežinau, kokie tie norai ir dėl kurios savo dalies prašau, bet prašau, kol išsipildys. Man nėra žinoma, kaip tai vyksta, ir ar einu teisinga kryptimi, kad išsiaiškinčiau, kokių norų reikia. Aš tiesiog nuolatos turiu dirbti, kad patekčiau į davimo mintis, davimo norus ir davimo veiksmus, kiek tik įmanoma įsijungčiau į grupę, kol pasieksiu teisingą šauksmą, kurį numatė man Kūrėjas.
Tikroji malda – tai irgi Šviesos poveikio rezultatas. Juk patys nieko nedarome, išskyrus pasiruošimą. Pati malda – tai daugybės paruošiamųjų veiksmų ir paruošiamosios maldos rezultatas.
Šviesa po truputį veikia žmogų nedideliais švytėjimais, tamsoje, bejėgiškumo, silpnumo būsenose, kol jo nusivylimas pasiekia tokią ribą, kai yra pasiruošęs bet kam, kad tik taptų vergu davimo savybės, kuri valdytų jį ir užpildytų visas mintis bei širdį.

Iš 2013 m. rugsėjo 16 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Melsti vidinės davimo jėgos

Prašyk visko, ko nori!

Efektyvaus darbo sąlygos

Mūsų dvasinis darbas pagal kabalos metodiką panašus į medicininius skiepus nuo ligos, kai sveikam žmogui „įleidžiama“ truputį ligos – organizmas gamina antikūnus ir tada gali atsilaikyti prieš pačią ligą.
Taip ir mes skiepijame savo norą nuo egoizmo – atskleidžiame jo blogį iš anksto, iki blogiui visiškai pasireiškiant. Tai vyksta dirbant grupėje, pritraukiant ištaisančią Šviesą, kurioje  palaipsniui kaip blogį išryškiname savo egoistines savybes. Ir žmogus jau nebeina nuo egoizmo prie sveikatos, davimo savybės ir meilės artimui kančių (isurim) keliu, o iš anksto apribodamas savo egoizmą, dirbdamas prieš jį grupėje, veikiant supančiai Šviesai (OM) jis eina prie tikslo, prie panašumo į Kūrėją, t. y. prie Kūrėjo atskleidimo savyje trumpuoju išsitaisymo keliu (achišena), persirgdamas liga nežymiai jai pasireiškiant, savanoriškai.
Žmonija privalo suvokti, kad prigimtinis mūsų egoizmas yra liga. Gamta parodo egoizmo ydingumą mums patiems jį patiriant. Reikia ilgalaikių kančių, kad atpažintume ligą ir jos gydymo metodą.
Kabala siūlo užuot ėjus šiuo ilgu ir blogu keliu pasirinkti trumpą ir gerą išsitaisymo kelią. Bet tada mums jau iš anksto, dar ankstyvose egoizmo vystymosi stadijose, reikia suvokti jį kaip blogį, nuo kurio privalome išsilaisvinti – suprasti vakcinacijos būtinybę, t. y. pasiryžti persirgti egoizmu lengva forma ir daugiau niekada nesirgti, tapti sveikiems, kurti naują gyvenimą.
Metodikos platinimo esmė – palaipsniui aiškinti žmonėms, kad jų bėdų priežastis yra egoistinė prigimtis, o ją išgydyti galima paprastu „skiepų“ metodu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išskirtiniai egoistai

Progresyvi egoizmo forma

Egoizmas finišuoja

Mokytojas Kukas, „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“: Visuotinė meilė – tai aiškesnis pojūtis,  grindžiamas jutiminiu suvokimu. Tačiau įgyvendinti ją turime pagal jos savybes. Žmogus turi ruoštis šiam tikslui, kad taptų bendro gyvenimo dalimi, ir čia slypi visa asmeninės dorovės prasmė.
Meilė artimui – taisyklė, apimanti visą žmogaus veiklą. Kitaip tariant, neverta atlikti kokio nors veiksmo, jei jis nekyla iš blyksnio, meilės pagausėjimo. Juk antraip šis veiksmas nesutampa su Kūrėjo programa ir galiausiai neišvengiamai lems blogą rezultatą. Būtent taip tikrinami mūsų sumanymai: jei jie nukreipti į meilę artimui, atneš sėkmę, o jeigu ne – sėkmės nebus.
Bet kaip tai paaiškinti žmonėms? Apie tai išgirdę, jie pasakys: „Mums nereikalinga jūsų dorovė. Leiskite gyventi ir mėgautis gyvenimu. Viso gero.“
Ir vis dėl to turime ieškoti kelių į jų širdis. Ne dėl to, kad „apdovanotume“ juos meile, o kad taip pasiektume meilę Kūrėjui. Aš išmoksiu mylėti Kūrėją, tik jei pirmiau išmoksiu mylėti Jo kūrinius. Tik dėl galutinio tikslo – meilės Kūrėjui  – naudoju visą pasaulį.
Atrodytų, kokia gi čia meilė kūriniams, jei aš tiesiog juos naudoju? Ir vis dėl to taip ir yra: aš iš tikrųjų juos myliu, nes tik jiems padedant pasiekiu meilę Kūrėjui. Priemonė man įgyja lygiai tokią pačią svarbą kaip ir tikslas.
Pats egoizmas – didžiulis, milžiniškas – kužda, kad man reikia pakilti virš jo, nes tada išpešiu kažką dar vertingesnio. Vadinasi, tapdami didžiausiais egoistais, mes suprantame, kaip panaudoti savo egoizmą naujai,  efektyviau,  mėgaujantis jau ne jame, o aukščiau jo. Tada tapsiu kaip Kūrėjas.
Būtent toks ir yra racionalus skaičiavimas, neturintis iliuzijų. Aš ketinu naudoti šiam reikalui visą tikrovę, įskaitant ir Kūrėją. Juk nepasiekęs šios Faraono pakopos nepasistūmėsiu pirmyn. Man būtina viską pajausti, išgyventi, bet pasitelkus tikrą  analizę, o ne  miglotas chimeras. Aš einu sąmoningai, atlikdamas tikslius judesius ir nenukrypdamas nuo vektoriaus, nukreipto į tikslą.
Apie tai yra pasakyta: „Žmogus turi vadovautis tuo, ką mato“. Prie kiekvienos gairės aš prieinu su asmeninių savybių rinkiniu ir man visiškai nereikia jų atsikratyti.  Neturiu nieko, išskyrus egoizmą: jis skatina mane prisijungti prie grupės, paklusti draugams, įsijungti į juos, eiti pas Kūrėją ir kreiptis į plačiąją visuomenę. Visus mano žingsnius sąlygoja egoizmas. Ir staiga suvokiu, kad nuo šiol naudotis juo reikia kitaip – ne iš vidaus, o iš viršaus, esant aukščiau jo.
Kaip to pasiekti? Kaip gauti naudą iš svarbiausio naudos gavėjo? – Tik padedant supančiajai Šviesai. Tegul ji ateina ir suteikia man galimybę pakilti aukščiau egoizmo. Aš daugiau nenoriu juo ribotis, nes jau suprantu: jo „grobis“ smulkus. Jis suteikia man tik šį pasaulį, o aš noriu daugiau…
Žvelgdamas į dabartinį save matau „gyvūną“, kuris mėgaujasi maistu, seksu, šeima, ramybe, patogumais, pinigais, valdžia, garbe, žiniomis. Tačiau stovėdamas ant egoizmo, viršijančio „gyvūninį“ lygmenį, pakopos klausiu: ar verta pakilti dar aukščiau? Ir tada priimu metodiką, leidžiančią atlikti šį pakilimą. Taigi mane stumia dar didesnis egoizmas, pranokstantis visus ankstesnius norus. Aš pakylu virš jų.
Tik taip ir galima išaugti – ne neutralizuojant savo ego, o protingai jį išnaudojant. Visa vystymosi eiga nukreipta į tai, kad padarytų iš mūsų vis didesnius egoistus – bet protingus, o ne primityvius. Kiti pasiruošę tenkintis mažu: duok žmogui milijoną dolerių ir atsikratęs kasdienių rūpesčių jis palaimingai užsidengs akis. Bet man to nepakanka, man reikia valdyti pasaulius. Panašiai kaip Faraonas pareiškiu: „Kas toks yra Kūrėjas, kad aš Jo klausyčiau? Tai jau ne, aš pats viešpatausiu!“ Štai kokį egoizmą rasiu savyje, jei tik nesustosiu pusiaukelėj.
Bet ši tiesa atskleidžiama tik žmonėms su tašku širdyje, turintiems dvasinį potencialą – atskleidžiama palaipsniui, pagal vystymosi greitį.
Klausimas: Kaip man to siekiant išvengti klaidų ir nepasinerti visa galva į egoizmą? Kaip žinoti, kad laikausi tinkamo kurso?
Atsakymas: Jei tu su mumis susijęs, tai eini teisingai. Tikrumas įmanomas, tik jei esi teisingose rankose ir nori jose būti. Kitų variantų nėra.
Problema yra ne silpnumas, ne supratimo stoka,  o kitų požiūrių priemaišos. Žmogus nėra pats sau kliūtis, bet jei jis užsikrečia išoriniais „virusais“, sėkmės nebus.

Iš 2013 m. rugpjūčio 27 d. pamokos pagal Mokytojo Kuko straipsnį „Izraelio paskirtis ir jo tautinė specifika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Iš tamsos karalystės – į realų pasaulį

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Abipusis vienas kito pripildymas vadinamas davimu, meile. Aišku, kad tai nėra fizinės mūsų pasaulio sąsajos, nors ir jos atsiranda kaip dvasinių tarpusavio sąveikų pasekmė.
Svarbiausia tai, kad randame galimybę pripildyti vienas kitą, t. y. įgyvendinti savo norą, ir tokiu būdu pasiekiame tobulybę.

Didysis kabalistas Ari rašė, kad iki kūrimo pradžios buvo tik paprasta, viską savimi pripildanti Šviesa. Po to ji susitraukė, palikdama tuščią erdvę, į kurią nusidriekė spindulys, kuris ir sutvėrė visus pasaulius, tarp jų ir mūsų, pačiame žiojėjančios tuštumos centre.
„Žiojėjančios tuštumos“ būseną pažymėkime kaip I būseną, kurioje yra tik Nefeš – pati silpniausia šviesa. Po to įvyko Pirmasis susitraukimas (Cimcum Alef) ir ekrano (masach) suskaldymas – II būsena. Dabar turi įvykti Visiškas ištaisymas (gmar tikun) – trečioji būsena.

Visiškame ištaisyme (gmar tikun) prieiname būseną, kuri vadinama NaRaNHaJ, vadinasi, atsiranda milžiniškas šviesų kiekis, kurios 620 kartų didesnės už pirmapradę Nefeš šviesą.
620 – tai sąlyginė sąvoka, ne milijardų milijardai, o kokybiškai visai kita savybė, nes savo išsitaisymu pasiekiame pačios aukščiausios Šviesos, sukūrusios visą materiją, savybę.
Juk Šviesa mūsų pasaulio materiją pagimdė iš mažos milžiniškos energijos kibirkšties. Įsivaizduokite, kokia energija buvo Didžiojo Sprogimo metu, jei iš jos susiformavo materija, energija, informacija, vystymosi programa, ir visa tai, apie ką dar nieko nežinome!
Visa tai atsirado iš Šviesos kibirkšties, kuri plonu kanalu pasiekė mūsų pasaulį ir sprogo jame. Kodėl tai įvyko? Todėl, kad Šviesos – šios gyvybinės energijos – savybė yra priešinga materijos savybei, o tai ir sukėlė sprogimą. Tokiu būdu Šviesos energija patenka į materiją, ir ši pradeda vystytis.
Kitaip sakant, mikrošviesos, mažos dalelės energija – dvasinis fotonas, susiduria su joje užsimezgančia materija, Šviesa sklinda per keturis etapus ir paskutiniame sukelia priešingos materijos pasireiškimą iš savęs. Tai studijuojame iš keturių tiesioginės Šviesos sklidimo etapų Begalybės pasaulyje.
Kam to reikia? – Tam, kad galėtume pažinti šią Šviesą, egzistuojančią Begalybės pasaulyje ir supančią mus bei visus pasaulius. Juk mes turime išeiti už jų ribų, pakilti virš visos kūrinijos, virš visos materijos.
Todėl, jeigu norime išeiti iš mūsų būsenos, tai turime nueiti visą kelią, nuo nulinio iki paties aukščiausio taško – visas 125 laipsniško pakilimo virš mūsų materijos, virš mūsų prigimties, pakopas.
Visa tai įgyvendinama tik grupėje ir tik pagal principą: grupė, kurioje tai įgyvendinama, dešinė pusė, kairė pusė, veržimasis pirmyn. Be to, ego nuolatos vystosi, bet tik mums įsijungus į grupę. Jeigu aš, jausdamas atstūmimą, neartėju prie grupės ir nedirbu su juo, tai neturiu galimybės savyje pajusti tikrojo ego. Paprastas žemiškasis egoistinis kiautas tam neturi reikšmės.
Tai tinka tiek moterims, tiek vyrams. Sukandus dantis reikia atakuoti šią kliūtį (įsijungimą į grupę), pradedant nuo paprastų apsikabinimų, dainų, bendro darbo. Tačiau svarbiausias yra vidinis įsijungimas – kaip ir kiek noriu šiame darbe save kontroliuoti, kiek esu pasiruošęs susijungti su savo draugais, būti juose.
Šia tema yra daugybė straipsnių. Įdomiausia tai, kad per daugelį metų jūs įvairiuose pažinimo lygmenyse skaitysite tuos pačius straipsnius, ir kas kartą tą patį tekstą suprasite visiškai naujai.
Visi mes esame tarpusavyje sujungti kaip dėlionėje. Tai tokia daugiapakopė ryšių sistema, kuri galiausiai suformuoja rutulį. Juk kiekvienas yra įjungtas į absoliučiai visus kitų norus ir visas kitų savybes. Neįtikėtina, bet tai daro Šviesa, nes mes jau esame šiose savybėse ir noruose. Šviesa tik išryškina juos, tarytum prožektoriumi apšviečia, o mes tai matome kaip kažką naujo.
Pati sistema išliko tokia pati, kokia buvo sutverta Begalybės pasaulyje, tik susitraukė mūsų atžvilgiu. Natūralu, kad norėdami į ją patekti iššaukiame Šviesą, apšviečiančią ją vis stipriau. Kadangi mes joje jau esame, tai imame jaustis vis labiau surišti, vis labiau tarpusavyje susiję.

Iš 2013 m. liepos 12 d. Sankt Peterburgo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Dvasinio gyvenimo išvakarės

6-oji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Paradoksalu, bet jei žvelgtume iš dvasinio pasaulio į šį pasaulį, tai nėra nieko natūralesnio nei visų jungtis į vieną visumą ir su Kūrėju. Tai – vientisa, tvari, harmoninga sistema, išlaikanti nuolatinę pusiausvyrą, esanti idealios būsenos, kur absoliučiai viskas sąveikauja tarpusavyje, prisipildo, pasisotina, pasotina kitus ir pasisotina kitų sąskaita. Taigi tai ir dvasiškai, ir fiziškai visiškai sveikas kūnas.
Informacija, materija, energija, suvokimas, įsisąmoninimas – viskas egzistuoja visiškai harmoningai. Todėl ši sistema amžina: nėra laiko sąvokos, nėra pasikeitimų. Kitais žodžiais tariant, yra nuolatinis gyvenimas, nuolat vykstantys įvykiai, tačiau visi jie – būtent tam, kad kaskart vis labiau, iki begalybės būtų atskleista šio ryšio gelmė.
O pats ryšys – nuolatinis, sistema – nesikeičianti, Šviesa yra visiškoje ramybėje ir pripildo absoliučiai visą kūriniją. Mes esame joje nuolat judėdami –  nuo mažesnio prisisotinimo didesnio link. Ir pats svarbiausias malonumas –  šios sistemos harmonijos, tobulumo suvokimas, ką vadiname Kūrėjo suvokimu.
Todėl mūsų pasaulis iš ten suvokiamas kaip mažas, išsigimęs, egzistuojantis ne savo noru, kadangi Kūrėjas verčia jį egzistuoti, nors atrodo, kad toks nuodėmingas kūrinys neturi teisės gyventi. Jis tik tam ir sukurtas, kad iš savo menkumo, neigdamas jį, pakiltų ir suvoktų amžinybę ir tobulumą. Vis dėlto tai sunku padaryti, nes be šio menkumo – nieko nematome.
Tačiau jei visa tai matytume, išnyktų mūsų valios laisvė, ir mes nieko nepaisydami strimgalviais pultume tik ten. Mes visu kūnu daužytumės į sieną, į machsomą, kuris mus skiria nuo dvasinio pasaulio, kad tik jį pereitume arba išnyktume.
Tam mums ir duota paslėptis, kad mes patys sukurtume to pasaulio, į kurį veržiamės, atitikmenį, jo modelį mūsų tarpusavio ryšiuose, santykiuose vienas su kitu, su savimi, mūsų bendros grupės santykiuose su visa žmonija, su negyvąja, augaline, gyvūnine gamta.
Mes trokštame to pasaulio, įsivaizduodami jį tarsi kažkokią karalystę, kaip vaikų žaidime, ir bandome jį sukurti tarp mūsų, nepaisydami nieko, kas mums duodama čia. Mes norime pasiekti tokią tarsi ir nerealią, fantastinę būseną, nors suprantame, kaip tai nebūdinga mūsų dabartinei būčiai – juk tai visiška priešingybė logikai, visai mūsų prigimčiai, t. y. protui – turi būti visiškai kitaip.
Ir žmonija visą laiką kankinasi bandydama suprasti, kokiu būdu vis dėlto įmanoma kažką padaryti, o galiausiai išeina dar blogiau. Egoizmas vis tiek mus spaudžia rodydamas, kad nepasiekėme to, ko galbūt ir norėjome, iki pat būsenos, kai žmogui ima atsiskleisti visko, kas vyksta, sumanymas, – kam reikalingas toks egzistavimas.
Juk jei žvelgtume iš šalies, tas egzistavimas visiškai beprasmis, betikslis, nuodėmingas. Vadinasi, žmonės egzistuoja ne savo valia, kaip pelėkautuose, kad kentėtų ir visą laiką bėgtų nuo šių kančių, po to patirtų kitas kančias ir vėl nuo jų bėgtų. Ir viskas tik tam, kad pradėtume kaip nors įsivaizduoti kitokį egzistavimą – kažką tikrai vertingo, dėl ko būtų verta gyventi, kur galima būtų egzistuoti, nesigailint, kad gyveni.
Kai pradedame įsivaizduoti tokią būseną, palaipsniui imame jausti, kad ji tikriausiai išties egzistuoja – kitaip kaip gi mes ją įsivaizduotume? Ir ji greičiausiai egzistuoja ne tik kaip hipotezė, o iš tikrųjų, bet tik nori, kad mes tikrai jos siektume. Aš turiu taip jos link veržtis, kad vidumi patekčiau į ją. Ir tada pradedu jausti kažkokią pagalbą, kažkokį įkvėpimą, prašviesėjimą. Pradedu matyti, kad visa tai sumanyta ne veltui.
Būtent taip šią sistemą atskleidė Adomas prieš 5773 metus. Nuo tos dienos ir pradedame skaičiuoti mūsų kabalistinius metus – nuo tos akimirkos, kai pirmas žmogus atskleidė mūsų pasaulyje Kūrėją. Tada prasidėjo žinių perdavimas iš kartos į kartą – prie to ėmė jungtis kiti žmonės, kurie taip pat jautė savo egzistencijos beprasmybę.
Bet visada likdavo viena ir ta pati užduotis: kaip man atskleisti kitą, teisingą, tikrą pasaulį esant savo mažame nykiame pasaulėlyje? Žmonės nuolat  susidurdavo su viena ir ta pačia problema – reikia sukurti panašumą, žaisti šią sistemą, žaisti tą pasaulį.
Mes visą laiką pamirštame apie tai, ir tai tęsis tol, kol tarpusavyje nesukursime tokių sąlygų, tokio ryšio, tokių tarpusavio santykių, kurie bus beveik panašūs į Aukštesnįjį pasaulį, ir liks tik paskutinė tiksli jo realizacija, kurią įgyvendins Aukštesniosios Šviesos smūgis. Bet kol mes nepadarysime visko, kas priklauso nuo mūsų, kad pasiektume tokią būseną, mes prie to neprieisime. Kai tik padarysime viską, kad mūsų „tamsioje karalystėje“ sukurtume šį kitą pasaulį, jis iškart atsiras. Šviesa padarys jį realų, ir mes atsidursime jame.
Suprantame, kad neturime kitos išeities, tik aiškų, realų susivienijimą ir tokių sąlygų, ryšių, žmonių tarpusavio santykių sukūrimą, kurie atitiktų Aukštesniojo pasaulio sistemą – kupiną davimo ir meilės, tarpusavio įsijungimo, supratimo, palaikymo ir laidavimo. O ryšys turi būti toks, kad žmogus, kaip atskiras vienetas, išnyksta – jo nėra ir negali būti.

Iš 2013 m. liepos 14 d. 6-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Kodėl šis laikas toks ypatingas

Užpildyti vienam kito norus

Jeigu pradėsime organizuoti savo gyvenimą tarsi būtume didelė šeima, kurioje visi vieni kitiems padeda, tai su tais pačiais ištekliais mūsų gyvenimas dvigubai pagerės. Atrodys, kad mums dukart padidino atlyginimą – ir visa tai priklauso nuo santykio tarp mūsų.
Žmones įtikins dviguba nauda, dvigubas užpildymas ACHAP‘e. Bet mes žinome, kad svarbiausia ne tai. Kūrėjas žadina mus ne tam, kad gautume dvigubą užpildymą, bet tam kad ištaisytume tarpusavio santykius ir būtent juose atskleistume Aukštesniąją jėgą. Kūrėjas atsiskleidžia ne kiekviename iš mūsų, bet tarp mūsų.
Kol kas tai vadinama „lo lišma“. Mes žmogų viliojame materialia nauda, ir neapgauname! Jis iš tiesų pasijus geriau: gyvens geriau, bus labiau užtikrintas ir ramesnis.
Mes visa tai apgaubiame ketinimu, tai yra esame šių bendrų kristalinių grotelių tarpuose, o kiti žmonės – pačiuose jų mazguose, elementuose, kiekvienas kol kas savo noruose. Bet tai laikina, o po to jie ims vertinti visų tarpusavio ryšį, suprasdami, kad būtent jame yra išsigelbėjimas. Žmogus šį ryšį ims branginti, puoselėti. Jis supras, kad ryšys pats savaime yra labai vertingas ir verčiau laikytis jo nei savo piniginės.
Juk šis ryšys teikia dvasinį, vidinį pasitenkinimą, pakelia nuotaiką, teikia didesnės laisvės ir mažesnio neramumo jausmą. Tai kol kas egoistiniai motyvai, leidžiantys žmogui pakilti virš savo problemų, bet vėliau pamatys, kad didingą vienybės jausmą nori jausti ne tik gelbėdamasis nuo problemų. Tada taip įsitrauks, jog neprieštaraus jokioms problemoms, kad tik išsaugotų šį didingą jausmą.
Tai yra, jis ims matyti egoizmo blogį, atskirdamas jį nuo gėrio, ir tarp jų brėš liniją, barjerą (maksomą), ekraną (masachą), anuliuodamas save ir organizuodamasis pagal dvasinį principą.
Svarbiausia mums būti ryšyje tarp grotelių, o ne jų mazguose, pačiose problemose. Mes kalbame su žmonėmis apie jų problemas, bet galvojame apie tai, kaip atskleisti gerąjį, teisingąjį ryšį sistemoje ir nuolat jį stiprinti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 14 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl šis laikas toks ypatingas?

Ar reikalinga kabala masėms?

Kūrėjas mūsų viduje padaro vietos Sau, leisdamas mums pajusti atšalimą . Iš tikrųjų tai ne atšalimas ir ne atitolimas. Mūsų  grupė buvo susitelkusi. Dabar Kūrėjas plečia šį ratą, ir jaučiame, kad esame bejėgiai prieš atsiradusią tuštumą.Prieš tai jautėmės tik savo rato viduje, kur viešpatavo kongreso pojūtis. O dabar,  jam pasibaigus, jaučiame atsiradusią tuštumą, kuri didėja sulig kiekviena diena.
Jei taip tęsis toliau, tai galiausiai visi ankstesni prisiminimai išnyks, ir mes vėl grįšime į gyvūninę būseną. Kodėl gi Kūrėjas taip daro? Tam, kad dabar, kol dar jaučiame, kaip Jis tolsta nuo mūsų ir kaip tirpsta mūsų vienybės pojūtis, panorėtume užpildyti šią tuštumą Kūrėju. Juk suvokiame, kad nesugebame savo jėgomis išsaugoti buvusio šilto jausmo ir jis vis labiau tolsta. Taip Kūrėjas atveria mumyse naują sritį, kur turėtų jaustis Jo buvimas, Jo valdžia.
Pirma: mes norime grįžti į vienybės pojūtį.
Antra: tam, kad jį išlaikytume, mums būtinas Kūrėjo vadovavimas atsiradusioje tuštumoje.
Mūsų tikslas – susivienijimas, o priemonė tam pasiekti – Kūrėjas. O dabar turime juos pakeisti vietomis, kad Kūrėjas taptų tikslu, o susivienijimas – priemone. Ir taip kiekvieną kartą naujai išsiaiškiname ir darome perversmą.

Iš 2013 m. liepos 19 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Laipsniškas vystymasis

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Sankt Peterburgo kongresas. 3 pamoka.
Kabalistai, pažinę vidinę pasaulio struktūrą, aprašo pasaulio konstrukciją kaip daugiaplanę, sudarytą iš daugybės pasaulių. Apie tai šiandien jau ima kalbėti ir fizikai, psichologai.
„Daugiaplanis“ pasaulis sudarytas iš koncentrinių apskritimų, kuriuos mes studijuojame, būdami mūsų pasaulėlyje, esančiame centriniame jų taške.
Didysis kabalistas Ari rašo, kad po to, kai viskas susitraukė, nusidriekė Šviesos spindulys ir sutvėrė visus pasaulius iki paties paskutinio mūsų pasaulio, esančio žiojėjančios tuštumos centre. Tik mažas Šviesos kanalas iš Begalybės pasaulio (pažymėtas ∞) prasiskverbia į mūsų pasaulį.

Mes pradedame vystytis iš centrinio jo taško, iš kurio pagal astronomiją dėl sprogimo jėgos atsirado visa materija. Pagal kabalos mokslą materija atsirado dar iki sprogimo dėl (Šviesos) susitraukimų.
Mūsų pasaulis visiškai priešingas viskam, kas yra ne jame. Todėl jaučiame tik jį, tik tai, kas patenka į mūsų penkis jutimo organus, ir per juos gauname pasaulio vaizdą. Štai, ką mes turime.
Visa pasaulio sandara sutverta nuosekliu (Šviesos) susitraukimu iš viršaus žemyn. Tai reiškia, kad visos apskritiminės sritys palaipsniui traukėsi, kol besitraukianti sritis, veikiama Šviesos, susiskaidė į daugybę dalelių. Todėl materijos (noro gauti) viduje reiškiasi Šviesos savybės, turinčios atvirkštinę formą.
Šviesos savybė – duoti, mylėti, jungti, turtinti, kurti – apskritai, daryti viską, kas naudinga, gera, amžina. Tačiau, kai Šviesa įėjo ir suskaldė materiją, padalijo šią į daugybę dalelių, ji pati šioje vietoje sukūrė priešingas sau savybes – gavimo, egoizmo, prievartos, neapykantos, atstūmimo – visas, kurios mums sukelia neigiamų emocijų, nors jomis ir naudojamės, nes jos tapo mūsų prigimtimi. Tokie ir esame.
Viskas, kas mus skiria (vadinamasis „faraonas“) – tai negatyvios Šviesos savybės, priešingos jai. Jų padedami galime studijuoti Šviesą, visą laiką traktuodami ją priešingai, ir matyti, kas vyksta.
Todėl mūsų darbas atliekamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, t. y. davimo savybę iškeliant aukščiau už gavimo – siekiant ryšio, susijungimo, meilės, pakilimo aukščiau savęs, savo prigimties. Šitaip galima eiti pirmyn.
Tačiau mes patys tegalime daryti mažas pastangas, be to, stengtis gali tik tie žmonės, kurie turi tašką širdyje – davimo savybės užuomazgą.
Iš esmės, šią kibirkštį turi visi, tik ji pasireiškia palaipsniui – iš pradžių jautresniems, o po to -grubesniems žmonėms. Be to, kuo grubesnis žmogus, tuo didesnis jo dvasinis potencialas. Nors jam ir sunkiau išsitaisyti, bet ir jo dvasinio aukščio atskleidimo galia bus atitinkamai didesnė. Todėl tie, kurie taisysis po mūsų, prie mūsų pasiekimų pridės milžinišką kiekį šviesos.
Tarkime, mes pasiekiame tik Nefeš lygmenį, o kai jis pereina toliau – Ruach, Nešama, Chaja, Jechida lygmenis. Juk kiekviena karta pasiekia tam tikrą kartelę, o ją pakeičianti karta pasiekia dar aukštesnę. Mes vystomės lygiai taip pat.
Mūsų vystymasis laipsniškas. Tie, kuriems pabunda taškas širdyje, ima ieškoti gyvenimo prasmės. Jų netenkina jokie tikėjimai – juos domina pažinimas, tiksliau – realus prisipildymas žiniomis, pajutimu, galimybe „valdyti“ visą pasaulį, atskleisti jį iki galo, pajusti savyje, ir realiai, aiškiai, sąmoningai pajusti save jame. Šito link juos varo taškas širdyje.
Tačiau tam nepakanka vien taško širdyje, reikalinga ir kitų bendro suskaldyto noro dalelių pagalba, arba bent jau tam tikros jų dalies. Taip susirenka grupė.
Be to, grupę taip pat ne patys surenkame. Ji formuojasi tarytum atsitiktinai. Reikalas tas, kad mus supa Aukštesnioji šviesa, kuri užpildo sukurtą tuštumą (ją vadiname tuštuma, nes aiškiai nejaučiame Šviesos), ir ji veikia mus tokiu stiprumu, kokiu siekiame jos savybės.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 3-iosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Dvasinės linijos pradžios taškas

Klausimas. Kaip patikrinti, kad vystausi? Kaip įsitikinti, kad nestoviu vietoje ir nesiritu atgal?
Atsakymas. Mano vystimąsi parodo tai, kiek aš suvokiu savo priklausomybę nuo artimųjų, draugų, mokytojo, mokymosi, nuo viso pasaulio ir nuo Kūrėjo. Viena vertus, šios priemonės vysto mane, kita vertus, per jas atskleidžiu savęs realizavimą.
Jeigu su kiekviena diena vis labiau jaučiu grupės, jos palaikymo poreikį, Kūrėjo, Šviesos, grąžinančios į šaltinį, poreikį, jeigu vis labiau jaučiu, kad priklausau nuo jų, jeigu be jų esu silpnas, bejėgis, neįgalus, – vadinasi, žengiu pirmyn.
Dvasinis kelias yra priešingas materialiam pasauliui, kuriame mes sprendžiame apie tobulėjimą atvirkščiai, pagal savarankiškumą ir nepriklausymą nuo kitų. Dvasiškai vystydamasis žmogus vis aiškiau jaučia, kaip jam reikia visų, kaip jis priklauso nuo visų.
Aš negaliu apsieiti be žemesnių pakopų norų ir be aukštesniųjų pagalbos. Kas gi esu aš pats? Tas, kuris suformuoja teisingą požiūrį, užmezga ryšį su plačiąja auditorija ir su dvasinėmis pakopomis per grupę. Be šių dviejų sudedamųjų aš esu niekas.
Juk į grupę ateinu su asmeniniais norais – vadinasi, esu egoistas. Pradžiai to pakanka, bet praeina metai – ir kas toliau? Jeigu tęsiu kelią remdamasis savo asmeniniais poreikiais, tai pasieksiu tik vieno – jų egoistiško realizavimo. Taigi man reikia išeiti į išorinę visuomenę, į plačiąją auditoriją, į didelį pasaulį, ir prijungti prie savęs žmonių norus, kad neščiau jiems gėrį.
Aš noriu atlikti davimo veiksmą, tegu kol kas ir egoistiškai. Aš persiimu kažkieno poreikiu ir su juo ateinu į grupę, su juo kreipiuosi į Kūrėją – štai į tokį kreipimąsi gaunu atsakymą. Juk dabar dėl išėjimo į išorę aš bent kažkiek siekiu davimo.
Ir atvirkščiai, jeigu aš neišeinu į išorę, jeigu užsidariau grupėje, tai dirbu vien su asmeniniu egoistiniu noru, neturėdamas šansų pasiekti sėkmės.
Štai kodėl mums taip svarbu „eiti į žmones“. Praeitų kartų kabalistai negalėjo to daryti, nes pasaulyje dar nesusikūrė atitinkamos aplinkybės – ir jiems dėl to buvo skaudu, kaip  motinai, negalinčiai maitinti kūdikio.
O šiandien susiklostė visos būtinos sąlygos ir mes turime gerai suvokti žmonių norus, kad su jais įsijungtume į grupės vienijimąsi. Ir tuomet vienydamiesi mes galėsime pakelti jų norus Kūrėjui.
Nors mano egoizmui nerūpi artimųjų reikmės, vis tik aš noriu jiems padėti, ir su šiuo davimo siekiu ateinu į grupę, kuri vienydamasi pakelia mūsų prašymus Aukštesniajai jėgai, aukštesniajai pakopai. Čia būtini trys lygiai:

• pasaulis;
• mes – ištaisymo priemonės;
• Kūrėjas.

Apie tai ir pasakyta: „Israel, Tora ir Kūrėjas yra vienybėje.“ Toks turi būti ketinimas prieš atliekant veiksmus.
Šis ketinimas gali kilti iš Kūrėjo arba iš kūrinio. Negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame lygmenyse ketinimas kyla iš Kūrėjo, ir viskas yra Jo valdžioje. Vis dėlto mes norime, kad ketinimai išplauktų iš mūsų, norime pakilti į žmogaus pakopą. Juk „Žmogumi“ (Adam) vadinamas tas, kuris sukuria, suformuoja ketinimą. Pats ketinimas iš esmės ir yra „Žmogus“ mumyse.
Tai štai, aš suformuoju savo ketinimą remdamasis tais norais, kuriuos gavau iš „liaudies“, iš žmonių, kai atsigręžiau į juos dėl jų ištaisymo (1). O tuos norus sukėlė Kūrėjas, pasiuntęs vienokias ar kitokias nelaimes. Tai atradęs (2) aš imu žmonių bėdas  – iš esmės jau čia yra davimo siekis. Dabar turiu norą, kuriam suformavau ekraną ir ketinimą.
Tegu visa tai dar netikra, egoistiška, bet kartu su tuo sistema įgauna savo būsimą, dvasinę formą. Juk atsigręždamas į žmones aš bent imitavau davimą, ir dabar dirbu su jų, o ne su savo norais.
Asmeniniams norams aš niekada negalėčiau parūpinti ekrano ir atspindėtosios Šviesos. Juk jei man ko nors trūksta, prisimenu Kūrėją vien tam, kad patenkinčiau savo poreikį. O dabar apsiginklavęs artimųjų, kuriems mano egoizmas abejingas, norais, aš iš tikrųjų galiu galvoti apie Kūrėją.
Tokiu būdu atsiranda dvasinių indų (norų) pradmenys – egoistiškai kreipdamasis į žmones galiu kreiptis į Kūrėją prašydamas: „Padėk jiems!“ Taip veikdamas mokausi ir įgaunu tam tikrą dvasinį panašumą, ir todėl, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa (or makif – OM), arba Šviesa, grąžinantį į šaltinį.
Tam aš susijungiu su grupe ir mes keliame „daugumos maldą“ Kūrėjui. Taip, malda kol kas egoistiška ir persmelkta falšo, nes mes dar neištaisyti, tačiau netgi tokiame neištaisytame prašyme esama krislelio dvasinės tiesos. Jos griaučiai jau tikri.

O paskui iš Kūrėjo per grupę, kaip atsakas, ateina supanti Šviesa – bet ne pas mane asmeniškai. Ji pasilieka grupėje ir tai padeda mums vienytis, kol mūsų papildomas susivienijimas, įtraukiantis ir išorinį ratą, sukels vidinės Šviesos (OP) atsiskleidimą.
Taigi artimo noras itin svarbus. Jis padeda mums teisingai suformuoti visą grandinę.
O vėliau, gaudami į šaltinį grąžinančią Šviesą, jai padedant mes iš tikrųjų susimąstysime apie artimuosius, ir jų norai vis labiau jungsis prie mūsų, kaip mūsų asmeniniai, priversdami rūpintis jais daugiau nei savimi.
Vienaip ar kitaip mes visada dirbame su artimojo noru. Tad žinių platinimas padeda teisingai sutvarkyti visą procesą, tinkamai mus formuoja. Be šito neturėtume jokių šansų pasiekti sėkmės.

Iš 2013 m. rugpjūčio 13 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išlaisvinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Ryšys su Kūrėju: nedėkite ragelio