Mūsų problema ta, kad esame „sukaustyti grandinėmis“, patekę į tinklą, kuris surakina, įkalina mus ir primeta visas mūsų vertybes. Mes tiesiog esame priversti, privalome atitinkamai rengtis, valgyti tam tikrus produktus, dirbti kaip nustatyta, elgtis kaip dera, laikytis standartinio mąstymo.
Mes neturime savo skonių, o tik tas normas, kurių mus „prikišo“ visuomenė. Ji nustato mūsų pažiūras ir mūsų veiklas, ji ir dabar veikia mus kanalais, tarp kurių yra tokių, kurių negalime nei atpažinti, nei atsekti. Mes negalime jų užkirsti pasitelkę kokį nors gynybinį mechanizmą, blokuojantį didžiosios aplinkos mintis bei norus.
Galiausiai žmogus iš viso nežino, kas jis toks. Juk jis įspraustas į užprogramuotą sistemą, pilną pranešimų, kurie iš esmės su ja nesusiję. Su tuo nieko nepadarysi, to neišgyvendinsi, neištrauksi iš savęs. Net ir noras ištrūkti iš šių gniaužtų taip pat mums užduotas sistemos. Štai ir išeina, kad manyje susikaupė didžiuliai ne mano minčių ir norų antsluoksniai, o manęs paties iš viso nėra.
Tik taškas širdyje, jeigu jis, nepaisant to, kad aš belaisvis ir „pagamintas“ aplinkos, ima manyje reikštis, duoda man galimybę padaryti, sukonstruoti savyje tai, kas nuo nieko nepriklauso, tai, ką sąlygoja kitas pasaulis.
Savo pasaulyje aš jau esu „pabaigtas“, „iškeptas“: jame aš niekada neįgysiu savo jausmų ir proto, negalėsiu veikti savarankiškai. Tai iš esmės negali būti mano, nes viską, ką turiu savyje, gavau iš kitų, iš pasaulio.
Visgi ši „beždžionė“ gali įgyti kitą formą – Žmogaus (Adam), panašaus (domė) į Kūrėją, formą. Jeigu mano širdyje prasikalė taškas, aš galiu vystyti jį savo pastangomis ypatingoje aplinkoje, galiu viename pasaulyje konstruoti visiškai kitą. Būdamas šiame pasaulyje formuoju „burbulą“ ir jame laisvai vystausi – jeigu tik realizuoju savo valios laisvę.
Šiuo atveju taip pat paklūstu, bet jau paklūstu pats, savo noru, savo sprendimais, nulenkdamas galvą prieš savo naują, unikalią aplinką su unikaliomis vertybėmis. Toks yra vienintelis kelias. Daugiau aš nieko savo neturiu.
Atitinkamai paklusdamas išorinės aplinkos poveikiui esu „tremtyje“, ir atvirkščiai – atiduodamas save ypatingos aplinkos įtakai stengiuosi ištrūkti iš tremties ir galiausiai išsivaduoju nuo išorinės „biurgeriškos“, egoistinės visuomenės įtakos.
Iš to paaiškėja, kad tremtis Izraelio tautai reiškia nusiritimą pasiduodant išorinio, plačiojo pasaulio įtakai ir įgyjant išorinius įpročius ir vertybes, kurie pakeičia meilę artimui kaip sau pačiam. Kita vertus, stengdamiesi ištrūkti iš tremties formuojame tokią aplinką, kuri bus persmelkta atsidavimo ir meilės vertybių. Tai įmanoma pasiekti pasinaudojant pačiu kabalos mokslu arba integraliu auklėjimu. Šiaip ar taip, priemonė viena – aplinka, kuri vienybę iškelia aukščiau visko.

Iš 2013 m. rugpjūčio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Tremtis ir išsivadavimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Klausimas. Man kyla vienokių ar kitokių minčių ir norų, atsiduriu vienokiose ar kitokiose gyvenimo situacijose. Kaip turiu reaguoti žinodamas, kad visa tai siunčia Kūrėjas? Kaip visa tai pasitelkti tam, kad stiprinčiau ryšį su Kūrėju?
Atsakymas. Visu pirma, jeigu atsijungiau nuo ryšio su Kūrėju, turiu to gailėtis. Juk iš esmės mūsų pasaulyje negali būti nieko blogesnio nei ryšio su Juo nutraukimas.
Reikia laikytis „linijoje“, nepamirštant, jog visą tikrovę man suformuoja Kūrėjas. Jis piešia mano vaizduotėje štai tokį būties „paveikslėlį“, sudėliotą iš to, ką suvokiu penkiomis juslėmis: esu aš, yra pasaulis, kuriame aš egzistuoju, o dar yra tam tikra išorinė Jėga, siunčianti man šį pojūtį. Tai štai, aš nenoriu nukreipti dėmesio nuo šio „paveikslėlio“, kurį sudaro trys sudedamosios dalys: aš, pasaulis ir Kūrėjas. Kiek aš priskiriu savęs ir manyje esančio pasaulio jutimo Kūrėjui, tiek ir palaikau ryšį su Juo.
Šis ryšys kol kas neaiškus, neakivaizdus, bet viduje jau jaučiamas. Kad jį stiprinčiau, man reikia grupės, mokymosi ir mokytojo – ypatingos tikrovės dalies, kuria galiu pasinaudoti. Visa kita tikrovė yra priešinga Kūrėjui ir slepia Jį nuo mano žvilgsnio. Ji tik painioja mane, nors tai ir yra mano labui. Kita vertus, mokytojas, grupė ir mokymasis padeda man kelyje, jeigu teisingai į juos žiūriu, jeigu ne niekinu, o vertinu ir gerbiu juos. Kai noriu suartėti su jais, jie suartėja su manimi, pasirengę man padėti, ir daro man stipresnį poveikį. Taip aš ir stengiuosi kiekvieną gyvenimo sekundę eiti drauge su Aukštesniąja jėga.
O tikrovės paveikslėlis yra pertvara tarp mūsų – tol, kol atskleisiu Aukštesniosios jėgos veikimą visame, kas vyksta tarp manęs ir jos. Ir tuomet visas šis pasaulis tampa tiltu, ryšiu tarp mūsų.
Žvelgdamas į tai, kas vyksta manyje, mintyse ir noruose, žvelgdamas į tai, kas vyksta supančiame pasaulyje, noriu už viso to atpažinti kūrimo sumanymą – kodėl Kūrėjas taip elgiasi? Žinoma, jis veikia mano labui, padėdamas man užmegzti teisingą ryšį. Ir aš nuolat jaučiu įkvėpimą, nuo ryto iki vakaro įveikdamas nepertraukiamą pratimų virtinę.
Kitais žodžiais tariant, aš turiu laikytis Israel, Toros ir Kūrėjo vienybės. Israel – tai aš pats, besistengiantis atskleisti Kūrėją ir būtent Kūrėjo atskleidimą laikantis savo tikslu, o Tora – tai visas pasaulis, kurį turiu „sulituoti“ į vieną indą, vieną bendrą norą. Pamažu aš išryškinu pasaulyje indų dalis, į kuriuos žiūriu ne su neapykanta, o su meile ar užuojauta. Juk žinau, kad už jų slypi Kūrėjas, tad šios dalys ir netenka blogo individualumo mano akyse. Dabar žiūriu į juos kaip į Kūrėją, kuris priverčia juos veikti tam, kad aš pakeisčiau savo požiūrį.
Taip pradedu mylėti blogiausius dalykus pasaulyje, ir jie tampa man geriausiomis tobulėjimo priemonėmis. Kalbama apie priešus, bjauriausius gyvenimo įvykius, apie karus ir t. t. Staiga jie tampa tomis būsenomis, kurios priartina mane prie Kūrėjo, ir per juos, grėsmių ir skausmo fone aš jaučiu, kaip tai, kas negatyvu, virsta geru, nuostabiu pojūčiu, visiška Kūrėjo meile. Blogis tampa gėriu.
Straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“ Baal Sulamas aiškina šį kontrastą. Paslėptis prie visko prideda minuso ženklą, ir tuomet viskas, mano manymu, daro žalą, visi žmonės blogi, atlyginimo nepakanka, šeimą kamuoja ligos ir t. t. Tik staiga aš pamatau atvirkščią vaizdą: visi sveiki, atlyginimo visai pakanka, nėra priešų, nėra nemalonių ir bjaurių žmonių ir t. t.
Viskas priklauso nuo aukštesniojo valdymo atskleidimo. Išoriškai pasaulyje nieko nereikia taisyti – užduotis tik ta, kad atskleistume Kūrėjo valdymą.
Tai kardinaliai keičia mūsų požiūrį į taisymus. Tampa aišku, kad pasaulį pakeis tik mūsų tarpusavio darbas, kuris sustiprina mūsų siekį atskleisti aukštesnįjį valdymą. Taigi žengdami pirmyn didele grupe, kuri gausėja Kūrėjui išryškinant jos potencialą, kuri platina žinias platiesiems gyventojų sluoksniams, mes paverčiame visus tikrovės elementus aktyviomis dalimis, siekiančiomis atskleisti Kūrėją.
Juk save ir pasaulį kaip dvi sferas – vidinę ir išorinę – aš jaučiu savajame nore. Vadinasi, aš tiesiog prijungiu prie savęs, susijungiu su vis naujesnėmis dalimis, ypač priklausančiomis žmogaus prigimčiai, kurioje glūdi valios laisvė, o vėliau taisydamasis susijungiu su negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementais.
Tai vyksta tokiu būdu. Iš pradžių mes pritraukiame tuos negyvuosius, augalinius ir gyvūninius elementus, kurie priklauso žmogaus prigimčiai, ir tada jų atitikmenys, kuriuos matome kaip fauną, florą ir fizinę šio pasaulio materiją, irgi prisijungia prie mūsų. Taip visa tikrovė tampa vienu bendru ištaisytu indu.
Iš viso to seka, kad mums trūksta tik vieno – kiek tik įmanoma susijungti viduje tam, kad padedami mokytojo, grupės ir mokymosi paverstume kiekvieną iš mūsų kuo aktyvesne dalimi, visą dieną siekiančia atskleisti Israel, Toros ir Kūrėjo vienybę.
Be to, Kūrėjas davė mums taisyti visą išorinį pasaulį – mūsų išorines dalis, išorinius indus (norus). Juos irgi turime prisijungti, kad ir juose atskleistume gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo, išskyrus kurį nieko nėra, valdymą.
Taigi žmogus turi ieškoti Kūrėjo kiekvieną sekundę, kuomet nutveria siūlo galiuką, mintį ar norą, primenantį aukštesnįjį valdymą, kurį jam reikia atskleisti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Pažinti gyvenimo paslaptį

Klausimas: Kaip reaguoti į platinant gaunamą negatyvią reakciją, neapykantos pliūpsnius?
Atsakymas: Platinant plačiajai visuomenei reikia veikti taip, kaip priimta šiame pasaulyje, tai yra elgtis taip, kaip pasielgtų eilinis žmogus, ekstremaliais atvejais kreiptis į policiją, teismą. Dažniausiai apskritai neverta reaguoti.
Supraskime, kad tokios apraiškos pasiųstos Aukštesniojo valdymo, bet mums reikia reaguoti į jas įprastai. Nesvarbu, kad žinome, jog jos atėjo iš Kūrėjo, be kurio nieko nėra, ir Jis sukuria visas situacijas, bet mūsų reakcija turi remtis tuo, kad „Be Toros nėra duonos, o be duonos nėra Toros“. Todėl turime reaguoti ir šio pasaulio, ir Aukštesniojo pasaulio plotmėse. Kitaip tariant, mums reikia sustiprinti tarpusavio ryšį, o tuo neabejotinai neutralizuosime neapykantą ir blogą požiūrį į mus.
Juk norime atskleisti Kūrėją tarpusavio ryšyje, kad Jis įsiviešpatautų tarp mūsų, ir visa tai dėl to, kad suteiktume Jam malonumo. Kūrėjas, atsižvelgdamas į mūsų pastangas, padeda mums, atskleisdamas daugiau ir aršesnių „priešininkų“. Tai yra neištaisyti norai, kurie privalo atsiskleisti, kad padėtų mums dar stipriau susisiekti su Kūrėju.
Todėl turime supratingai sutikti visas negatyvias reakcijas. Grupė turi būti tam pasiruošusi. Kiekvieną akimirką vieni krenta, kiti kyla, todėl pasaulinė grupė bendromis jėgomis juda pirmyn, kai vieni padeda kitiems. Dabar turime sukurti dar stipresnius, patikimesnius ryšius tarp visų grupių ir pamatysime, kaip tai padės visiems.
Išanalizuokime visus trukdžius, neapykantos pasireiškimus ir nuspręskime, kaip reaguoti į kiekvieną konkretų atvejį. Bet svarbiausia išsitaisant – pagal galimybes pratylėti ir dar stipriau susijungti su pasauline grupe, kartu su Kūrėju kaip su visų išsigelbėjimo vieta.
Pamatysime, kaip visi priešai staiga virsta draugais. Tarsi belstumeisi į svetimas duris: iš pradžių tau nenori atidaryti, vengia kalbėtis, nepaiso tavęs. Vėliau suvoksi, kad gali pagerinti savo santykius su jais, iš to mokysies kantriai priimti visą pasaulį.
Reikia laikytis minties, kad už kiekvieno žmogaus, už kiekvienų užrakintų durų slepiasi ir žaidžia su tavimi Kūrėjas. Elkis su kitu žmogumi kaip su Kūrėjo pasiuntiniu. Kūrėjas trokšta, kad tu sudalyvautum, pasikalbėtum. Jei ateini su Aukštesniąja jėga ir žvelgi į priešais stovintį žmogų kaip į Kūrėjo pasiuntinį, kaip į „pagalbą iš priešingos pusės“, tai tau viskas pavyks. Taip pasieksime sėkmės visame pasaulyje.
Šis darbas nepaprastai svarbus, juk jis mus kuria. Galiausiai galėsime kreiptis į vis platesnę visuomenę, į kitas tautas ir šalis. Pradėjome nuo Izraelio, kur sunkiausia, nes Izraelio tauta labiausiai užsispyrusi. Jei išmoksime su ja dirbti, tai paskui metodika, išsitaisymo jėga „pasklis iš Izraelio tautos ir išsilies į kitas tautas“. Jei sukursime Izraelio tautoje išsitaisymo šaltinį, jis nuplaus visą pasaulį. Likusiųjų nebereikės įkalbinėti, jie instinktyviai panorės ir prisijungs.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Ar reikalinga kabala masėms?

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Penktoji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Klausimas. Aš suprantu, kas man trukdo pasiekti tikslą tiesiog dabar – man trūksta klausimo: „Dėl ko?“ Aš matau, jog turiu viską, kad judėčiau į priekį, bet žengiu žingsnį atgal žinodamas, jog šiame pasaulyje galiu dar kažką gauti…
Atsakymas. O iš kur tau kilo šios mintys? Juk jos anksčiau tau netrukdė taip, kaip dabar. Vadinasi, tu nepakankamai rūpinaisi tuo, kad įsitvirtintum siekdamas tikslo. Ir jei aplinkoje viskas gerai, vadinasi, kažkas negerai su tavimi. Štai mes ir nustatėme diagnozę: silpnas ryšys su aplinka. Jei tu būtum su ja stipriai susijęs, tau tikrai nekiltų jokių pašalinių minčių.
Vos suradęs savo mokytoją Rabašą (juk aš jo labai ilgai ieškojau, pakeičiau ne vieną mokytoją), pasistengiau visiškai įsikibti į jį, be to, įsikibti taip, kad sudeginčiau visus tiltus už savo nugaros.
Klausimas. Kaip sužadinti savyje šią svarbą? Aš nežinau, ką daryti. Kaip save uždegti?
Atsakymas. Tomis minutėmis, kai tau suteikiamas didžiulis noras, turi taip jį įgyvendinti, kad paskui neturėtum galimybės atsitraukti. Juk paskui tau bus duota tokių didžiulių sunkumų, kuriuos privalėsi įveikti. Jei sudeginu už savo nugaros ankstesnįjį tiltą, ankstesniąją pakopą, aš jau negaliu atsitraukti. Ir man suteikiami didžiuliai sunkumai! Kur man dingti?! Štai tai labai svarbu. Mes visą laiką nesąmoningai paliekame sau landas: nieko baisaus, vėliau pasistengsiu, dabar aš nekaip jaučiuosi, – imame savęs gailėtis. Mumyse kužda niekinga savimeilė.
Jūs turite grupę, studijas, darbą, kabalos platinimą ir kt. Prisirišti prie to jūs privalote! O antraip jūs visą laiką kažkur atsitraukiate ir šis blaškymasis neleidžia jums judėti į priekį.
Grupė turi tikrinti visus savo narius ir kažkaip daryti jiems poveikį, kad rimčiau adaptuotųsi joje. Tai ir yra mūsų problema. Viena vertus, mes norime, kad grupė būtų kuo didesnė: tegul ateina visi su bet kokia motyvacija. Koks skirtumas, ar žmogus ateina mokytis du kartus, ar septynis kartus per savaitę? Koks skirtumas, ar jis rimtai mokosi, ar klauso puse ausies? Jis tiesiog negali kitaip! Kiek žmonių susidomi mokslu? O kiti mielai mestų ir mokyklą. Tai yra, iš principo, mes turime būti lankstūs priimdami žmones. Tegul ateina visi, kas nori! Ypač dabar, kai mes tiek daug kalbame apie integralųjį švietimą.
Kita vertus, mums lyg ir reikėtų glaudžiau susijungti tarpusavyje, kad laikytumės vieni kitų. O jei žiūrėsiu į tuos, kurie ateina vieną kartą per savaitę, tai ir aš toks tapsiu.
Čia ir vėl turime rinktis iš dviejų galimybių, kas yra būdinga mūsų keliui, ir kol kas negalime  surasti aukso viduriuko. Dėl to, jei jums kils gerų idėjų, aš su malonumu jas išklausysiu.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur

Sunkiausia, kad nejaučiame poreikio siekti kūrinijos tikslo. Mūsų noras visiškai priešingas – natūraliai mąstau tik apie savo vidinę būseną: apie tai, kaip gauti tai, ko man trūksta, kaip užsipildyti. Jei visko pakanka, apskritai apie nieką negalvoju.
Aš nesugebu galvoti, kaip pripildyti kažką kitą, dar ir visą visatą: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmones, o per juos – Kūrėją. Ar Kūrėjui kažko trūksta? Aš nejaučiu Jo troškimų.
Kūrinių norus dar šiek tiek galiu pajausti, bet ne Kūrėjo. Iš kur man žinoti, kuo galiu Jį nudžiuginti? Manyje nėra tikslo turėti tikrąjį norą, nė jo užuomazgos.
Galutinė ištaisyta būsena, kuri jau egzistuoja gamtoje, veikia mane:  nors neturiu noro, vis tik siekiu jo, tegul ne širdimi, bet protu, tiesiog iš smalsumo. Arba galiu gauti šį norą  iš aplinkos, grupės. Kai visi man tvirtina, koks jis svarbus, aš, naudodamasis kitų norais, taip pat pradedu domėtis. Ir šiuo atveju tobula galutinė būsena veikia mane, pažadina pokyčius manyje.
Arba matau, kad metai prabėgo, o aš vis dar nieko neturiu. Tada svarstau: kas bus toliau? Aš išgyvenu ne todėl, kad man brangus tikslas, bet todėl, kad gaila veltui praleisto laiko. Matau, kad privalau kažką atlikti!
Pradėti reikia nuo aplinkos, kad dirbdamas joje gaučiau iš jos norą, dėl kurio supančioji Šviesa pradės mane keisti. Paskui vis daugiau ir daugiau.
Svarbiausia – siekti noro, indo, o ne prisipildymo. Turiu visą laiką įsivaizduoti, kad esu priešais supančiąją Šviesą.  Man reikia tik paprašyti! Tarsi ateinu į geležinkelio stoties kasą, pažvelgiu pro langelį ir prašau traukinio bilieto. Man reikia tik paprašyti, ir pro langelį man išduos bilietą, kur tik pageidausiu!
Turiu jausti, kad būtinai jį gausiu, jei tik žinau, kur noriu važiuoti ir kokia kita stotis. Bet iš kur man žinoti, kur kita stotis?
Dėl to turiu įsijungti į grupę, visiškai paskęsti joje, išnykti ir sugerti iš jos norą. Jei su šiuo noru ateinu prie kasos bilieto, tai, be abejo, neklysdamas paimsiu bilietą į teisingą traukinį, vežantį iki kitos teisingos stoties.
Taip judėsiu nuo stoties iki stoties. Kiekvieną kartą man vis labiau aiškės galutinė stotis – pradžiuginti Kūrėją. Ji taip pat išreiškiama noru. Kai pradedu teikti džiaugsmą kūriniams, aš kiekvieną kartą gaunu dalelę noro suteikti malonumo ir Autoriui, Kūrėjui. Taip šis noras palaipsniui išryškėja.
Nors mano prašymas labai paprastas, nors tiksliai nesuprantu, ko prašau, bet gaunu  pilną Šviesos rinkinį, sudarytą iš dešimties sfirų. Ten taip pat yra Šviesa, esanti priešais „akmeninę širdį“, ir pradedu suprasti, kad man uždrausta Ja naudotis. Yra ir Šviesa, esanti priešais Keter sfirą, kuri jau dalinai priklauso pakopai, esančiai aukščiau manęs. Žemesniojo Keter jau jaučiama aukštesniojo Malchut.
Šitaip pradedu suderinti savyje daugybę būsenų iš praeities, dabarties ir ateities. Suprantu, kaip reikia formuoti save kiekvieną kartą vis tobulesne forma. Pajuntu cikliškumą, tų pačių ratų sukimąsi pirmyn ir atgal, bet jie visuomet stumia traukinį į priekį. Ratai sukasi įvairiomis, priešingomis kryptimis, bet traukinys nenukrypstamai artėja į tikslą.
Visam šitame būsenų kamuolyje man svarbiausia įsivaizduoti tikrąjį maldos tašką, kitaip tariant, apie ką ji turėtų būti: apie norą duoti. Svarbiausia: siekti noro,  ir ne noro duoti, kuris jau yra indas, o maldos, sukuriančios maldą – noro duoti poreikį. Būtent tai man būtina.

Iš 2013 m. liepos 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmeninės širdies malda

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Paprastas atskleidimo dėsnis

Būna, kad žmogus turi kažkokią ypatingą sielą, kuri pati žadina jį kiekvieną akimirką ir verčia tęsti darbą, net ir esant „apsunkusiai“ širdžiai ir painiavai. Bet jeigu to nėra, tai vienintelė galimybė išsilaikyti šiame kelyje – turėti stiprią aplinką, neleisiančią jam pabėgti, ir apsiginkluoti įpročiais, kurie padės grįžti į teisingą gyvenimą.
Be teisingo paties žmogaus pasirengimo, be įpročio dirbti vidinį darbą, be ryšio su aplinka, palaikančių žmogaus ryšį su pirminiais šaltiniais, su mokytoju, su grupe – jam nėra jokių galimybių tobulėti ir gauti jėgų, reikalingų kiekvieną akimirką teisingai reaguoti į atsirandančias kliūtis. Tada žmogus arba iš viso nekreipia dėmesio į kliūtis, arba užtrunka su jomis.
Pirmuoju atveju – žmogui trūksta reikiamo jautrumo: jis sumažina savo imlumą tam, kad nepatektų į stiprų kliūčių poveikį. Ir tokiu atveju jis netobulėja. Gyvenimas tampa tylesnis ir ramesnis. Užuot gavęs kliūčių, pavyzdžiui, dešimt kartų per valandą, jis jaučia jų keletą per dieną ir ne daugiau. O nuo to priklauso tobulėjimo greitis. Kitaip tariant, žmogus specialiai save stabdo.
Arba kitu atveju – sutikęs kliūtis jis stoja į kovą su jomis, kaltindamas save ir savo aplinką, mokytoją ir apskritai visą dvasinį kelią. Tiek, kad gali visiškai pasitraukti iš šio kelio ir viską mesti.
Sunku išsilaikyti taip, kad priimtum visas iškylančias aplinkybes kaip norimas ir siųstas  Kūrėjo, be kurio nėra nieko. Visos kliūtys yra optimalios mūsų tobulėjimui ir klausimas tik, kaip teisingai į jas reaguoti, kaip jas priimti su dėkingumu, kad jų padedami judėtume tikslo link.
Tam būtinas intensyvus mokymasis, kantrybė, kas kartą reikia pasirengti perėjimui iš vienos būsenos į kitą. Ir svarbiausia – reikalingas susitaikymas, gebėjimas suprasti, kad visi kylantys sunkumai – tai teisingos kliūtys kelyje. Kiekvienas žmogus pasaulyje gauna tokių kliūčių ir aiškinasi: ar verta jam tobulėti su tokiom kliūtim, ar ne ir kokia kryptimi.
Yra tokių žmonių, kurie nuo pat pradžių suformuoja tam tikrą savo požiūrį į grupę, į mokytoją, į knygas, į savo kelią: teisingą arba neteisingą požiūrį, o kiti priversti kas kartą aiškintis tai iš naujo ir geba požiūrį keisti. Taip jie ir tobulėja.

Iš 2013 m. liepos 7 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Darbas su kliūtimis

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Kliūtys ar pagalba kelyje?

Iš Rabašo straipsnio „Būtinybė mylėti draugus“: Žmogus privalo prisilipinti prie grupės, nes ryšyje tarp draugų slypi ypatinga jėga. Dėl jų artimumo mintys ir nuomonės pereina iš vienų kitiems, todėl kiekvienas semiasi jėgų iš kitų ir taip gauna visos grupės jėgas. Taigi, vienas žmogus turi visos visuomenės jėgas.
Materialiajame gyvenime žmogus nesąmoningai siekia visuomenės, nes jo egoizmas skatina jį ieškoti didesnės sėkmės ir naudos, o didžiausias pasiekimas –  savęs įtvirtinimas kitų atžvilgiu. Todėl žmogus nuolat tikrina, ką aplinkiniai laiko gėriu, o ką – blogiu, kas jiems yra svarbu. Pagal tai jis formuoja savo prioritetų skalę ir santykį su viskuo, kas vyksta.
Žmogus nė neįtaria, bet jo nuomonę apie viską formuoja visuomenės vertybės, kitaip žmogus liktų gyvūnu.
Kabalos mokslo metodika taip pat pakylėja iš gyvūninio į žmogaus lygmenį, bet tai vyksta kitokia forma. Žmogus turi pats stengtis prisilipinti prie teisingos visuomenės, privalo žinoti, ką tiksliai nori iš jos gauti. O perimti visuomenės vertybes galima tik nusilenkiant jai. Dar jis turi pakilti aukščiau draugų, kad galėtų įkvėpti juos tikslo didingumu ir pakelti bendrą dvasią.
Naudodamas šias dvi santykių su draugais formas – iš apačios ir iš viršaus – žmogus gauna būtinų jėgų. Šios įgyjamos jėgos yra ne egoistinės, jos neaugina ego, kaip šiame pasaulyje, kur veikiant visuomenei žmogaus vienetinė egoistinė jėga išauga dešimteriopai. Šiuo būdu veikdamas, žmogus nusileidžia ir anuliuoja save, trokšdamas suformuoti gerus santykius, taip pat perteikti džiaugsmą ir tikslo didybę, kad visi, įskaitant ir jį patį, nusilenktų tikslui ir, kas beatsitiktų, priimtų jį tikėjimu aukščiau žinojimo. Tokiu būdu žmogus gauna ne tik didesnę nei anksčiau jėgą, bet visiškai naują – davimo – jėgą.
Dėl šių pastangų jis gauna Aukšteniosios Šviesos davimo jėgą. Jeigu grupėje yra 10 (menjenas) žmonių, tada kiekvienas jos dalyvis gauna per grupę iš aukščiau, iš davimo šaltinio, davimo jėgą. Taip žmogus gauna dešimt kartų didesnę jėgą, be to, jau ištaisytą, su kuria psistūmėja pirmyn.
Toks yra pirmasis dvasinio kelio etapas, ir žmogus turi nuolat pasitikrinti, ar tikrai jis nulenkia galvą prieš grupę. Juk gali būti taip, kad jam vadovauja egoizmas, nuolat numušantis jį išradingiausiais būdais. Reikia pasitengti pergudrauti šią suktą gyvatę, neleidžiančią žmogui įsijungti į visuomenę.
Tai pirmoji pakopa – pati sudėtingiausia, apie ją išminčiai sakė: „Tūkstantis ateina mokytis, ir tik vienas išeina į Šviesą“. Reikia žinoti, kad mūsų „mokykla“ skirta išrinktiesiems. O patikrinti savo tinkamumą galima tik „dešimtuke“. Jeigu nežvelgi į visą pasaulį, į save, į draugus per savo „dešimtuko“ prizmę, visada klysi.
Žmogus gali veikti grupėje, kažkokioje komisijoje, skyriuje, bet jeigu jis nedirba „dešimtuke“, tai nieko negali pamatyti, išskyrus savąjį egoizmą.

Iš 2013 m. gegužės 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Visą mūsų kelią sudaro pasiruošimai: bet kurios pakopos, kiekvieno naujo žingsnio sėkmę lemia pasiruošimas. Kodėl gi toks svarbus pasiruošimas, o ne pats veiksmas? Esmė ta, kad veiksmą atlieka grąžinanti į šaltinį Šviesa, bet pasiruošimas tam, kad Šviesa šį veiksmą atliktų, pavestas žmogui.
Remiantis šiuo principu, kiekviena pakopa dalijama į dvi dalis. Pirmoji – tai žmogaus pasiruošimas, savęs anuliavimas. Žmogus turi visiškai sutikti su Šviesos veikimu: tai išreiškiama noru, malda, vadinamuoju „MA“N kėlimu“. Jei noras, malda, t. y. pasiruošimas yra teisingas kiekybiškai ir kokybiškai, jei atitinka tą pasikeitimą, kurį žmogus turi praeiti, tai Šviesa gauna galimybę veikti. Šviesa ateina ir atlieka žmoguje tokius pakeitimus, po kurių jau gali jame įsiviešpatauti.
Kai vienas toks veiksmas baigiasi, žmogui vėl suteikiama galimybė atlikti pirmąją darbo dalį, t. y. tą, kuri įpareigoja jį: paklusti, anuliuoti save, prisiimti aukštesniojo valdžią, panorėti, kad Kūrėjas atliktų su juo kitą veiksmą. O kai jis baigia šį pasiruošimą, t.y. įgyja pakankamą, teisingą ir vientisą norą, kad Šviesa atliktų savo darbą, Šviesa jį atlieka, taip žmogus pakyla dar viena pakopa.
Taip, žingsnis po žingsnio, juda į priekį. Viskas priklauso nuo žmogaus pasiruošimo, nes Aukštesnioji Šviesa visada pasiruošusi veikti. Šviesa yra visiškoje ramybėje, ir vienintelis Jos tikslas – padėti žmogui susilieti su Kūrėju.
Todėl reikia rūpintis, kaip įmanoma greičiau ir efektyviau atlikti nuo mūsų priklausantį pasiruošimą, o ne galvoti, kaip išsitaisyti. Taisymas – tai Šviesos darbas, o mes net nežinome, ką Ji turi padaryti. Mūsų užduotis – tik išsiaiškinti viską, kas susiję su mumis, t. y. su mūsų noro paruošimu.
Šis pasiruošimas taip pat dalijamas į kelias dalis: nusižeminimas, savęs anuliavimas, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį didybės suvokimas; būsimosios būsenos, į kurią atveda mus Šviesa, įsisamoninimas. Visa tai galime suvokti aplinkoje, darydami pratimus joje, stengdamiesi susijungti ir panaudoti tam visas turimas priemones.
O visos mums suteiktos priemonės susijusios būtent su pasiruošimu, t. y. tuo darbu, kuris pavestas mums. Jei atrodo, kad esame bejėgiškoje, beviltiškoje situacijoje, vadinasi, imamės ištaisymo darbo, kuris priklauso ne mums, o Šviesai. Jis iš tikrųjų mums per sunkus.
Tačiau jei susikoncentruosime būtent ties tuo, ką turime atlikti kiekvienoje pakopoje, t. y. paruošti reikalavimą, prašymą, kad Šviesa veiktų, tam turime visas būtinas priemones.

Iš 2013 m. birželio 24 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Kanalų išvalymas supančiai Šviesai

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Iš Rabašo straipsnio „Pasislėpė mano Draugas“: „Melsdamasis už visuomenę, žmogus atlieka davimo veiksmą. Šia malda jis formuoja savo atiduodantį indą, kuriame gali atsiskleisti davimo šviesa, gailestingumo šviesa, o jos viduje ir aukščiausiosios išminties šviesa.“
Mes nežinome, kaip tai vyksta. Mums neduoda ramybės įkyrios mintys tik apie save, ir nesugebame galvoti apie nieką kita. Skaitome ir girdime, kad reikia galvoti apie grupę, aplinką, draugus, bet tai ne mūsų jėgoms.
Kartais mums kažkas išeina, o dažniausiai – ne. Galbūt kelioms minutėms atsimename, kad reikia galvoti apie kitus, bet po to mus staiga užgriūna kokia nors asmeninė problema, ir ji mums kelia kur kas didesnį rūpestį, nei visa kita, nustumdama į antrąjį planą meilę draugams, Kūrėją, būsimąjį pasaulį.
Matome, kad tai, kas vyksta su mumis dabar, čia, šiame pasaulyje, būtinybė išspręsti kilusią problemą yra svarbiau už viską. Mėnesius, o kartais metų metus mes nesugebame išsivaduoti nuo šių minčių, kurios nepalieka mūsų ir nuolatos kankina.
Šitaip Kūrėjas moko mus ir atskleidžia mums tikrąją mūsų padėtį. Jis duoda mums tikslų matą, leidžiantį įvertinti mūsų būseną: kokios mūsų mintys, norai, kokia mūsų materija, t. y. kas būtent yra vadinama egoizmu. Šitaip studijuojame savo materiją: kaip stipriai esame paskendę šiose įkyriose mintyse apie save, ateinančiose viena po kitos ir neleidžiančiose atitrūkti. Mes nuolatos grįžtame prie jų ir nieko negalime padaryti.
Kartais jos apima mus stipriau, ir būname visiškai paglemžti šio nerimo  dėl savęs. Kartais šis spaudimas truputį susilpnėja, ir tada suprantame, kad šios problemos buvo duotos specialiai, kad išmoktume būti ištvermingi ir neskirtume joms viso savo gyvenimo. Kartais net suvokiame, kad jos skirtos pastūmėti mus prie kitų minčių: apie gyvenimo tikslą, apie jo prasmę, vietoje to, kad skęstume smulkmeniškuose išgyvenimuose dėl savo materialiojo egzistavimo. Juk iš esmės nieko baisaus nevyksta.
Ir visgi mes nesugebame išsivaduoti nuo šių egoistinių minčių. Šitaip Kūrėjas moko žmogų, ir apie šią būseną pasakyta: „Pasislėpė mano Draugas.“ Mes nebejaučiame Jo svarbos, tikslo didybės. Atsibundame vidury nakties su sunkiomis mintimis apie savo asmenines, amžinas problemas, ir negalime išmesti jų iš galvos. Jos tiesiog neleidžia mums ramiai gyventi.
Kreipiamės pagalbos į grupę, į draugus, jau nebežinodami, ką daugiau daryti. Dėl to, kad vis tik esame tarp draugų ir dalyvaujame visuose jų veiksmuose, po visų savo pastangų, mes pagaliau suprantame, kad viskas, kas vyksta, – tai žaidimas iš aukščiau, kuriame reikia įžvelgti, kaip iš aukščiau su mumis žaidžiama. Mes matome, kad Kūrėjas mus treniruoja ir nori šiame fone mums atskleisti didesnę dvasinio vystymosi svarbą.
Mes staiga pradedame jausti, kad mintys apie draugus mums svarbesnės už visas įkyrias mintis apie save. Šių minčių fone galime patikrinti, pamatuoti, kaip stipriai mums svarbus dvasinis tikslas, t. y. davimas artimui, mintys apie draugus ir rūpinimasis visa žmonija. Būtent šių įkyrių minčių atžvilgiu turime galimybę patikrinti, ar galime taip pat nuolatos laikytis virš jų, išgyvendami dėl kitų gerovės, dėl Kūrėjo didybės.
Matome, kad šitas procesas buvo būtinas tam, kad mes pagaliau pajustume savo dvasinės pažangos, dvasinio tikslo svarbą. Juk dvasinė realybė neturi jokios formos, vaizdo, pavidalo. Mes patys konstruojame dvasinį pasaulį kaip savo materialų gyvenimą dengiantį apvalkalą, sudarytą iš ketinimo duoti. Mes tarytum išverčiame šį pasaulį į kitą pusę, į „atvirkštinį pasaulį“, ir tokiu būdu kuriame dvasinį pasaulį.
O kol jo nesukursime, dvasinis pasaulis tarytum neegzistuoja jo siekiančio žmogaus atžvilgiu. Vadinasi, kad būtent virš visų įkyrių egoistinių minčių ir kovos su problemomis mes turime galimybę sukurti dvasinę formą, kuri realizuosis mūsų viduje. Todėl pasakyta: „Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!“  – tik akys tų, kurie galės atsilaikyti prieš visas kliūtis ir jas įveikti, išmokę iš jų sukurti davimo apdangalą visai materialiai realybei. Apdangalą, kuris ir tampa mūsų dvasine realybe.
Tada pamatome, kad pats materialusis gyvenimas nebuvo svarbus. Šis pasaulis buvo tik iliuzija, specialiai sudaryta tam, kad virš jos, ant jos pamato mes galėtumėme sukurti tikrą ir amžiną dvasinį pasaulį.

Iš 2013 m. liepos 16 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Nesidrovėkite žaisti

Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis  užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.

Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinės linijos pradžios taškas

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Efektyvaus darbo sąlygos