Klausimas. Kas pasitarnaus kaip kompasas, kuris leis man susivokti, kur esu aš, o kur ne aš – kur yra svetimas sluoksnis, dengiantis mane kaip stora žievė, kurią reikia nuvalyti?
Atsakymas. Toks kompasas – tai grupė. Kai jūs tai svarstote kartu, atskleidžiate tikrąją formą, kurią turėjo kiekvienas: tasai berniukas ar toji mergaitė. Įsimylėjęs paauglys simbolizuoja dvasinį poreikį užmegzti ryšį su artimu. Tik šį artimą jis kol kas suvokia gyvūninėje pakopoje, kaip domėjimąsi priešinga lytimi.
O kai tu nugremši nuo savęs visą dirbtinę žievę ir visą ją perkelsi į kairę pusę, į kairiąją ranką, o dešinėje pusėje tau liks tavo atskleistas noras, tai su šiais dviem instrumentais tu tapsi ekspertu, kuris pradeda tikrinti, aiškintis. Tu jau gali į viską žvelgti rimtai, suprasdamas, ko nori pasiekti. Tu ieškai tikro, abipusio ryšio, kad užpildytum save, tą tuštumą, kuri tavyje atsivėrė.
Ir tai ne ta pati tuštuma, kuri buvo anksčiau, menkame gyvūniniame lygmenyje – dabar tai žmogiškosios pakopos vakuumas. Tu jį supranti ir jauti. Nuvalydamas nuo savęs žievę apnuogini ir išsiaiškini tą vidinę tuštumą, ir tada suvoki, ko iš tikrųjų ieškojai.  Tai ima tau aiškėti. Tu negrįžti atgal prie mažo berniuko ar mergaitės, o tampi suaugusiu vyru ar moterimi, kurie supranta, ko jiems reikia.
Jūs ieškote tikrojo abipusio vidinio ryšio, santykių, abipusiškumo, noro pripildyti vienas kitą, kai kiekvienas galvoja apie kitą ir yra jo tuštumų viduje. Jis nori pažinti šią vidinę tuštumą ir ją užpildyti. Jis žino, ką reikia daryti, kaip kapstytis jos viduje ir užpildyti. O antrasis atveria jam savo širdį, jie dirba kartu.
Jūs suprantate, ką darote, ir kartu žaidžiate su šiomis dviem linijomis. Visas blogis, kurį jūs kiekvienas nuo savęs nuvalėte, tampa jūsų bendru blogiu. Ir gėris taip pat tampa bendras. Taip jūs virstate vienu žmogumi, turinčiu ir gerų, ir blogų savybių. Vyras ir moteris susijungia į vieną sistemą.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 198-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Už ką aš vertinu draugą?

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.

Iš 2013 m. liepos 12 d. pirmosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Paprastas atskleidimo dėsnis

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Tyrimas: Įtikinti žmogų keisti savo įpročius nėra paprasta. Tačiau yra vienas paprastas būdas. Eksperimento metu studentai kabino raginimus išjungti kondicionierius, kai jie nereikalingi. Kvietimai buvo trijų rūšių:
1. Taupykite pinigus
2. Saugokite planetą
3. Būkite geri piliečiai
Bet dėl to niekas nepradėjo kondicionierių išjunginėti dažniau. Tačiau suveikė toks paraginimas:
4. Jūsų kaimynai tai daro geriau už jus – žmonės ėmė išjunginėti kondicionierius.
Tai patvirtina „socialinio įrodymo“ fenomeną.
Žmonės teigiamai sureaguos, jeigu įtikinsite juos, kad kiti taip jau elgiasi. Mus įtakoja kiti žmonės ir todėl lengviausias būdas įtikinti žmogų pakeisti savo elgesį – pasinaudoti aplinkos jėga.
Komentaras: Kabala šią reikšmingą aplinkos įtakos žmogui savybę naudoja jo ištaisymui. Įtakojamas aplinkos žmogus pasiruošęs atlikti net altruistinius veiksmus. Todėl atsidūręs tinkamoje aplinkoje jis bus pasiruošęs jai paklusti be jokio išankstinio sutikimo. Todėl vietoje įtakos žmogui turime jam sukurti teisingą aplinką.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kad laikas nebėgtų veltui…

Svarbiausia – pagreitinti tempą!

Iš šio gyvenimo įprastinės patirties jau įsitikiname, kad žmogus nesikeičia. Visos savybės, su kuriomis jis gimė, lieka jame visam gyvenimui, tik šiek tiek pasikoreguoja priklausomai nuo supratimo, kuriomis savybėmis naudotis naudinga, o kuriomis ne. Bet iš esmės žmogus koks gimė, toks gyvens ir toks numirs.
Niekas negali mūsų pakeisti, o visuomenė ir nekelia sau tikslo pakeisti žmogų, suprasdama, kad neturime tokių priemonių. Pasikeitimas įmanomas tik tuo atveju, jei žmogui duota ypatingų, keistinų, ne šio pasaulio savybių.
Tai dvasinės savybės, kurių turiu tik nedidelius informacinius genus. Be to, man suteikiamos priemonės šiuos genus realizuoti: padedant aplinkai galiu pritraukti prie savo dvasinių genų Šviesą, kuri juos išvystys ir tinkamai realizuos.
Tokiu būdu papildomai prie fizinio kūno ir jo jutimo organų, kuriais juntu save gyvenantį ir egzistuojantį, juntu aplinką ir visą pasaulį, įgysiu dvasinių savybių. Taip iš savo dvasinių genų, padedant Šviesai, grąžinančiai į Šaltinį, galiu pats pagimdyti savo dvasinį kūną ir išauginti jį, kad jausčiau jame dvasinę aplinką ir dvasinį gyvenimą.
Tai dar viena, papildoma, aukštesnioji realybė, prisidedanti prie šio pasaulio, kuriame dabar egzistuoju nepriklausomai nuo savo noro. Visas šis vystymasis vyksta tik tikėjimu aukščiau žinojimo, juk mano nuomonė visada bus pagrįsta mano egoistiniu interesu. O mano egoizmas niekada nesutiks su mano dvasiniu vystymusi.
Tai įmanoma, tik jei aš pasikeliu aukščiau žinių, suprasdamas, kad neturiu pasirinkimo, ir bendruomenė turi įpareigoti mane: studijos, mokytojo nurodymai. Pagaliau pradedu įsiklausyti į jo patarimus – supanti Šviesa palaipsniui suteikia man gebėjimą girdėti. Todėl aš jau sugebu palenkti save, susukti savo ego, savo materialius polėkius ir pradėti dirbti nepaisydamas jų.
Tada teks sau pasiteisinti, kodėl aš tai darau. Ir čia nepadės vien gražios kalbos – aš privalau išvystyti savo norą, kuris pritrauks į save Šviesą. Taigi esu visiškai priklausomas nuo aplinkos, kuri gali suteikti man papildomą norą. Kiek sugebėsiu palenkti save ir susimenkinti aplinkos atžvilgiu, vaidinti vaiką, su susižavėjimu besiklausantį suaugusiųjų, suvaržyti ir palaužti savo išdidumą, tiek galėsiu gauti iš aplinkos aukštesnių vertybių. O kad šias vertybes realizuočiau, man prireiks Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, ir taip galėsiu žengti į priekį.
Visas šis darbas su savo prigimtiniu, egoistiniu noru vadinamas veiksmais aukščiau žinojimo. Kol kas tai materialūs veiksmai grupėje, o paskui pradėsiu taip veikti jau dvasiniu lygmeniu.

Iš 2013 m. birželio 2 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo tikėjimo – prie tiesos

Pirmą kartą anuliuoti save

Užauginti tikrą norą

Klausimas: Kaip panorėti susijungti su kitais, kad pajausčiau, jog man tikrai to reikia?
Atsakymas: Panorėsi susijungti su kitais tik tada, kai nepavyks pasiekti tikslo vienam. Visiškai taip pat kaip ir mūsų pasaulyje: sakykim, turiu pernešti 50 kilogramų bloką, kurio vienas nepajudinu, todėl esu priverstas ieškoti pagalbos.
Todėl einu pas kažką ir sakau: „Atleisk, iki šiol maniau, kad tu man nereikalingas. Prisipažįstu, kad ignoravau tave. Nesiteisinu, tačiau man buvo natūralu taip elgtis, nes esu egoistas. Tačiau dabar man reikia tavęs, neturiu kito pasirinkimo. Meldžiu tave tapti mano draugu ir tempti šią naštą drauge. Jei tau prireiks pagalbos, aš irgi tau padėsiu!“
Pradedame veikti iš egoizmo. Tačiau vėliau, išgyvenę tas egoistines pastangas, matome, kad mums būtinas tikras ir nuolatinis susijungimas. Jei atkakliai dirbame seminaruose, dešimtukuose, tai pradedame jausti, kaip šiame nuolatiniame abipusiame susijungime gimsta kažkas naujo. Jei neatsitraukiame ir nugalime kartais kylantį atšalimą, tai galop aptinkame, kad galime išnaudoti šią suvienyto dešimtuko formą kaip instrumentą, priemonę, jungiklį.
Tai būtiniausia, pagrindinė priemonė – taškas širdyje, sujungiantis visus mus. Nuo jo pradedame brėžti mūsų dvasinę liniją aukštyn, tačiau tik tada, jei teisingai su juo elgiamės. Todėl imame reikalauti, kad mūsų susijungimas būtų vis kokybiškesnis. Viskas gimsta tik susijungime, o visa kita – mokytojas, knygos – tam padeda. Tačiau svarbiausia – susijungimas, nes jame pakylame.
Taigi, neverta tikėtis, kad aš patieksiu jums dvasingumą ant lėkštutės. Jį atskleisite tik susijungę, tik dešimtuke. Siekime, kad seminaras tęstųsi nuolat, nenutrūkdamas nė akimirkai. Kiekvieną gyvenimo situaciją turiu mintyse aptarti su draugais kaip nenutrūkstančiame seminare. Kiekvieną sekundę bendrauju su jais ir taip išsiaiškinu visus klausimus.
Iš bet kurios situacijos galiu išeiti tik per dešimtuko centrą! Apie viską sprendžiu tik iš mūsų vienybės taško, bendros nuomonės, kur visi save anuliuojame, susijungiame ir papildome vieni kitus. Tik taip, susijungus su kitais, mano taškas širdyje bus teisingai, tiksliai panaudojamas. Taip turiu nuolat įsivaizduoti.
Šitaip per draugus stengiuosi padidinti tikslo svarbą, perimti jų įkvėpimą. Vertinu juos kaip didžius žmones ir džiaugiuosi, kad buvau vertas susijungti su dešimčia iškiliausių šios kartos asmenybių. Dėkoju Kūrėjui už tai, kad juos atsiuntė ir kad per juos galėsiu susijungti su Juo.
Nors kol kas nejaučiu Kūrėjo, tačiau jau turiu ryšį su Juo per dešimtuką (minjeną). Jis dar nelabai aiškus, nes mano kuriamas egoistiškai, todėl ragelyje negirdžiu Kūrėjo balso, tačiau telefonas yra ir veikia. Kalbu per jį ir turiu tikėti, kad Kūrėjas mane girdi. Juk parengiau visą šį aparatą: susijungėme tarpusavyje, anuliavome save, vertinu draugus ir esu įsitikinęs, kad Kūrėjas subūrė man grupę, skyrė laimingą lemtį ir pastūmėjo ją pasirinkti.

Iš 2013 m. liepos 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš savo egoizmo

Monolitinis dešimtukas

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Reikia stengtis pamatyti draugą kaip didį kartos žmogų iš tikrųjų, tai pajaučiant, kas vadinama „žinojimo viduje“ – kaip iš tikrųjų ir yra, o ne kaip atrodo mūsų egoizmui. Juk egoizmui visada norisi jaustis geriau ir patogiau ir todėl jis instinktyviai sumenkina visus aplinkui, kad jaustųsi aukščiau. Jam svarbiausia – pačiam  dominuoti.

Todėl sutikti su mintimi, kad susivienijimas su draugais būtinas kaip priemonė, norint pasiekti ryšio su Kūrėju, – įmanoma tik tikėjimu aukščiau žinojimo, kadangi aišku, jog mes nematome tikrojo vienas kito paveikslo. Tik remdamiesi šiuo nedideliu išoriniu kriterijumi: žmogaus siekiu to paties tikslo, jo pasiruošimu priimti visas sąlygas, būtinas tolesniam vystymuisi tikslo link, mes imame jį vertinti kaip draugą, kaip priemonę susijungti su Kūrėju.
Pagal tokius išorinius požymius apsisprendžiame pradėti dirbti keičiant savo požiūrį į šį žmogų. Jei jis pasiruošęs bendram darbui, tai atmetame visas kitas pretenzijas, kurias paprastai reiškia mūsų ego, ir pradedame artėti, jungtis su žmogumi, kad juntamai, o ne tik tikėjimu aukščiau proto atskleistume mūsų ryšį.
Kuo labiau užmezgame tikrą, jausminį ryšį, tuo labiau  artėjame prie dvasinio indo sukūrimo, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas. Ryšys gali atsirasti aukščiau žinojimo – tuo metu, kai man neatrodo, kad draugas to vertas, bet vis dėlto jungiuosi su juo. Aš tai panaudoju kaip priemonę, kuri vadinama pasiruošimo laikotarpiu, kai vertinu draugus ne todėl, kad matau juos didžius. Nors jaučiuosi aukščiau jų, bet kylu virš savo pojūčių, nesutikdamas su jais, ir įsivaizduoju draugus didelius.
Norėdamas pereiti iš tikėjimo aukščiau žinojimo į žinojimą, kitaip tariant, iš tikrųjų vertinti draugus, turiu ištaisyti savo suvokimą. Išsitaisymas toks, kad mes imame dirbti aukščiau savo susijungimo, nepaisydami priešingos nuomonės. Mes kuriame tokią visuomenę, kurioje kiekvienas kitiems įteigia grupės ir tikslo didybės pojūtį.
Dirbdami kartu pritraukiame Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, ir galiausiai iš tikėjimo aukščiau žinojimo pereiname į žinojimo vidų ir taip kylame vis aukščiau ir aukščiau. Žinoma, toliau einančios pakopos – vis sunkesnės. Iš pradžių draugai man atrodė dar nieko: kažkiek blogi, kažkiek geri. Kai reikėjo pakilti aukščiau žinojimo, aš lengvai galėjau tai atlikti ir matyti juos kaip lygius, bendražygius kelyje ar net kaip didžius kartos žmones. Ir jų tikslas, ir jie patys atrodė man svarbūs.
Bet paskui apsunko širdis ir aptikau daugybę jų trūkumų. Man tapo vis sunkiau pripažinti draugus kaip didžius ir matyti juose Kūrėją, įkaitinti save taip, kad nematyčiau nieko, tik draugus, kad draugai man taptų viskuo.
Kiekvieną kartą tai tampa vis sunkiau ir sunkiau, kol aš vis dėlto įveikiu šiuos trukdžius ir atlieku man skirtą užduotį. Tada visos mano pastangos eiti aukščiau žinojimo pereina į žinojimą, virsta teisingu indu, kurio viduje pirmą kartą atsiskleidžia tikra davimo savybė, kitaip tariant, žmogų pripildo Kūrėjo jautimas.
Taigi tikėjimo aukščiau žinojimo principas visada veikia tarp pakopų, kylant nuo vienos ant kitos. Bet kurdami savo indą turime maksimaliai siekti pernešti jį žinojimo vidun.

Iš 2013 m. birželio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Pirmą kartą anuliuoti save

Monolitinis dešimtukas

Klausimas: Kaip žmogus gali iš tikrųjų patikėti tuo, ką yra parašę kabalistai, jeigu jis kol kas neturi nei mažiausio supratimo apie tai, ką jie kalba?
Atsakymas: Niekas negali tiesiog imti ir patikėti. Tai Šviesa kol kas mus išlaiko tos būsenos, kurios esame, ir neleidžia pasitraukti. Žmogus ir pats turi pasistengti prisirišti prie grupės ir neleisti savo gyvūnui pabėgti. Bet galiausiai mes galime pasikliauti tik aukštesniuoju gailestingumu.
Tam, kuriam pasireiškė taškas širdyje, beveik nereikia jokių materialių įrodymų – tik tiek, kiek jų reikalauja ryšys su šiuo pasauliu. Jeigu nebūtume susiję su šiuo pasauliu, mums iš viso nereikėtų jokių įrodymų. Jeigu užsidegei dvasiniu siekiu, tavęs nebejaudina tai, kad pasaulyje vyksta krizė, geri ir blogi įvykiai, bei jų mokslinės prognozės ir moksliniai paaiškinimai. Tau nereikalingi jokie materialūs argumentai.
Tačiau, jeigu esi susijęs su pasauliu ir svarbi jo nuomonė, tai turi atsakyti sau į visus šiuos pašalinius klausimus ir dėl to būtina gauti patvirtinimus, kad visi šie pasaulio neramumai – vien tik tuštybė. Reikia suformuoti apsauginę pertvarą nuo išorinio pasaulio ir jo vertybių poveikio, ir tada išsivaduosi nuo šios įtakos ir tavo taškas širdyje toliau judės tikslo link.
Tu tarytum atneši ir perduodi save grupei. Tačiau iš tikro kiekvieną ten įmetė iš viršaus – tarytum sėklos lašą į gimdą, ir ką gi šis pats gali apie tai žinoti? Jis pats nieko nesirenka, viską lemia viršuje, tėvas ir mama, Aba ve-Ima, kurie atsakingi už tai, kad išsivystytum kaip žmogus. Todėl jie atveda tave į grupę.
Bet kai tave ten atves, ši grupė turi būti pasiruošusi padėti tau neutralizuoti visus išorinius poveikius. Jeigu mėgsti mokslą, tyrinėjimus, tai tau reikia suteikti tokias žinias, kurios neutralizuotų šį materialų norą.
Todėl mūsų darbas grupėje, įtraukiant naujus narius, – išvaduoti tašką širdyje nuo išorinio šio pasaulio poveikio su visomis jo trumpalaikėmis vertybėmis ir mokslo autoritetais, sukuriant jam neutralią aplinką. Žmogui turi būti paaiškinta iš visuotinės, integralios sistemos pozicijų taip, kad viskas prisijungtų prie tos sistemos, kurioje mokomės ir dirbame.
Juk šiam dvasinės sėklos lašui reikia būti laisvam, kad jis galėtų pasirinkti ir įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Iš esmės žmogus gauna šį lašą ir turi pats jį pasodinti gimdoje, grupėje. Jis pats yra atsakingas už savo sėklos absorbciją: kaip ji prigis grupės viduje. Norint jam suteikti tokią galimybę, reikia jį visapusiškai palaikyti. Čia labai svarbi aplinkos, šeimos įtaka.

Iš 2013 m. gegužės 19 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Žmogui – tai, kas svarbiausia, gyvūnui – kas gyvybiškai būtina

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Klausimas. Kaip elgtis, jei matai, kad draugas kenkia grupei? Tai rodo mano neišsitaisymą ar jis iš tikrųjų kenkia?
Atsakymas. Jei draugas iš pradžių buvo labai ištikimas ir staiga pradėjo elgtis kitaip, mes privalome jam padėti. Žinoma, negalima jo palikti pusiaukelėje, juk tas žmogus dabar sužeistas savo egoizmo. Mes turime juo pasirūpinti ir jį pakelti.
Galima nusivesti jį į barą ir drauge išgerti alaus arba leistis kartu į kokį žygį, surengti draugystės vakarėlį. Galima paprašyti jo atlikti kokį nors darbą, kurio be jo niekas negali atlikti, ir todėl labai jo prašoma tai nudirbti. Tai yra reikia visomis priemonėmis bandyti jį priartinti, pažadinti, sušildyti. Labai padeda kreipimasis pagalbos į žmogaus šeimą.
Reikia stengtis padaryti viską, kas įmanoma. Net jei jis ciniškai kritikuoja grupę, turime suprasti, kad tai gali būti laikina nuotaika. Reikia kantriai palaukti, kol taps aišku, kad neliko kito pasirinkimo, tik išsiskyrimas. Nors, jei tai senas draugas, kuris daugelį metų yra grupėje, tai visada labai didelė problema.
Ir visada čia reikia remtis grupės nuomone – tu niekada negali pasikliauti vien savimi.

Iš 2013 m. gegužės 22 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ryšio su aukštesniuoju pasauliu bambagyslė

Gimimas – tai išsiveržimas iš tamsos

Pasirinkimas tarp asilo ir žmogaus išskaičiavimų

Klausimas. Mums jau visiškai aišku, kad už draugo dvasinio noro slypi Kūrėjas. O mintis nuolatos nukrypsta kažkur į šalį. Galvoji: „ Aš vis duodu, duodu – o kada aš kažko už tai sulauksiu?“ Kita vertus, žaidimas jau sužaistas ir visos situacijos jau sukurtos: Mozė ištrauktas iš upės, Nahšonas įšoko į vandenį, iš Babelio bokšto išimta paskutinė plyta…
Aiškėja, kad egzistuoja tam tikra „svirtis“, kuri leidžia suderinti situaciją. Esate sakęs, kad galima metų metus mokytis ir vienytis, bet viską lemia sėkmė. Kas yra sėkmė dvasiniame kelyje ir kaip jos pasiekti?
Atsakymas. Sėkmė ateina pas žmogų su viena sąlyga – jei jis pasiruošęs dalyvauti žaidime. Aš tarsi įeinu į kazino, statau ant nulio, ant raudono… Aš nenusimenu, tikiu sėkme ir iš tikrųjų siekiu savo: sėkmė būtinai ateis. Aš pritraukiu savo partnerius – draugus, pritraukiu mokytoją, kad jis tiksliau nukreiptų mus. Mes turime pritraukti išminčius kabalistus, kurie atvedė mus į šį kelią. Patys jie jau žaidžia šį žaidimą gerai, teisingai, protingai ir efektyviai. O dar mes pritraukiame Kūrėją: jei viską darome tiksliai, tai galime sulaukti Jo pagalbos ir išgauti iš Jo „sėkmės ženklus“. Tik taip ir galima Jį pasiekti.
Mūsų sėkmė jau ta, kad mes išrinkti ypatingam vaidmeniui – vesti pasaulį ištaisymo link. Jei priimame šią „kortą“ ir esame pasiruošę rizikuoti, tai mes jau turime kažką rankose. Ir, kita vertus, turime taip pat priimti antrąją „kortą“ – grupę ir mokytoją, su kuriais kartu kuriame žaidimo sąlygas.
Ir jei viską organizuojame kaip reikia, tai mums yra su kuo žaisti – su Aukštesniąja jėga, Kūrėju. Ir tuomet ateina sėkmė (mazal): į mus laša (nozel) Šviesa. Ji ne sruvena, o būtent laša, ir nors šie lašai ateina su pertrūkiais, galiausiai jie mus ištaiso ir suvienija, suteikia mums tokią formą, kad mumyse atsiskleistų Kūrėjas.
Tai ir yra „sėkmė“. Būti sėkmingam reiškia būti pasiruošusiam dirbti gaunant Šviesos lašus ir  neliūdint atsiradus tarp jų tarpui, patiriant negatyvias ir pozityvias būsenas, būnant tamsoje ir šviesoje ir taisant save taip, kad sėkmės lašai taptų galingu srautu.
Čia viskas priklauso nuo mūsų indų (norų). Sėkmė ateina, jei žmogus pasiruošęs gauti šiuos lašus be skundų ir tęsti kelią, kol pertrūkiai tarp lašų pavirs galingais vandenimis. Ne kiekvienas tai gali išlaikyti. Kas gali, tas turi sėkmę…
Klausimas. Kitaip tariant, ne kiekvienas gali atsižadėti savęs?
Atsakymas. Iš tikrųjų, ne kiekvienas. Pasakyta: „Tūkstantis pradeda mokytis ir tik vienas išeina į Šviesą.“ Žinoma, nekalbama apie vieną žmogų iš tūkstančio. Apskritai pats metodikos atradimas – jau didžiulis žingsnis pirmyn. Kaip rašo Baal Sulamas, net jei žmonės vieną kartą prisiliečia prie jos, jų apdovanojimas jau labai didelis ir jie pakylėjami, išskiriami iš visos žmonijos.
Vis dėlto daugelis suklumpa kelyje. Nuo ko tai priklauso? Nuo tos pačios sėkmės…
Klausimas. Bet juk viską manyje sukuria Kūrėjas. Kurgi tas lūžis, kai nebe Jis veikia, o aš?
Atsakymas. Lūžio taškas tas, kad žmogus turi pereiti nuo savo santykio su Kūrėju ir mokslu, nuo paties savęs prie draugų. Čia ir yra esmė. Jei jis gali įveikti save, nepalūžti, jei  pasiryžęs atsilaikyti ir nenukrypti nuo kelio, nors ir jaučia tikrąją neapykantą, tai sulaukia didelių permainų.
Dažniausiai žmonės čia suklumpa: jie pasiruošę viskam, išskyrus savęs anuliavimą prieš draugus, savęs atsižadėjimą. Prasideda išskaičiavimai, kyla atsikalbinėjimai: šeima, vaikai, kasdienybė, dvasinis išdidumas… Trumpiau tariant, problemų užtenka, bet būtent čia vyksta patikrinimas ir Kūrėjas negali čia padėti.
Vienaip ar kitaip, baigtis nėra nulemta, iš anksto nėra įrašyta į žmogaus likimą. Ar palauš jis pats save? Tam reikia dirbti, visiškai paklūstant mokytojui ir grupei. Čia ir reikalinga sėkmė…

Iš 2013 m. kovo 27 d. pokalbio vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėti ar žaisti?

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Už ką aš vertinu draugą?

Klausimas: Ar gali atsitikti taip, kad grupė nesuteikia žmogui reikiamo palaikymo?
Atsakymas: Grupė suteikia žmogui visą jam būtiną palaikymą tokiu laipsniu, kokiu jis gali tai pajusti. Kyla klausimas: ar jis pakankamai jautrus, kad galėtų pajusti šį palaikymą? Galbūt jis iš viso neturi ryšio su grupe ir jo nejaudina tai, kas joje vyksta, – jis gyvena savo gyvenimą.
Atėjo į pamoką, pasimokė ir išėjo. Gal po kelių dienų vėl ateis, kai nebus svarbesnių reikalų. Jo nejaudina tai, kas vyksta grupėje, jis neaugina savyje jautrumo, reikalingo jų reakcijai, įtakai pajusti. Paprasčiausiai kartais ateina pasimokyti. Tokioje formoje iš grupės jis nieko negaus.
Grupė – tai prisijungimo prie aukštesniojo pasaulio priemonė, vieta, kurioje embrionas prilimpa prie motinos, bambagyslė, kuria žmogus prisiriša prie Kūrėjo. Kol kas tai tik embrionas, grupė – tai visas jo pasaulis, kaip motinos įsčios. Bet po to ji įgyja viso pasaulio formą.

Iš 2013 m. balandžio 29 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Gimimas – tai išsiveržimas iš tamsos

Negalima ignoruoti draugo

Bumerangas visada sugrįš pas tave