Jeigu grupėje esame surišti tarpusavio priklausomybe ir meile, tai kiekvienas turi pajusti tą patį, ką jaučia visi. Negali būti taip, kad vienas jaučiasi gerai, o kitas blogai – visi jaučia tai, kas vyksta, vienoje širdyje, kartu. Tas, kuris nėra įsitraukęs į bendrus išgyvenimus, nepajus ir bendro džiaugsmo.
Mes nežinome, kodėl Kūrėjas sudaro tokias situacijas, į kurias vieni žmonės įsitraukia labiau, kiti mažiau. Tai priklauso nuo daugelio priežasčių, o svarbiausia – nuo kiekvieno asmeninio pasiruošimo, nuo to, kaip stipriai kiekvienas jaučia, kad tai yra jo grupė.
Šioje situacijoje netgi tie, kurie visada priklausė „egiptiečiams“, kurie tarytum kenkė, vertė kentėti „Izraelio sūnus“, dabar turi tokią pačią galimybę priartėti prie dvasinės tikrovės. Abi šios grupės dalys turi vienodą galimybę pažengti pirmyn. Tampa akivaizdu, kad tai dvi to paties medalio, vienos būsenos, pusės.
Tie, kurių fiziškai nė nebuvo toje pačioje tamsoje, gali pajusti, kaip kenčia jų pačių kūnas, nes yra prisirišę prie tų, kuriems smūgis teko tiesiogiai. Negali visa grupė fiziškai būti įtraukta į vieną problemą, bet viskas priklauso nuo mūsų artumo, nuo ryšio tarp draugų.
Tada kiekvienas savo kūne pajus svetimą skausmą, tarytum mylimo vaiko ligą. Visa pasaulinė grupė gali pasidalyti vieną skausmą. Tai galės padaryti ir visas pasaulis, jeigu tik išsitaisysime, sustiprėsime ir pakilsime. Tada mūsų išgyvenimų sukeliamos visų rūšių bangos – tiek geros, tiek blogos – sklis į visas puses, keldamos pasaulyje triukšmą: džiaugsmingą arba neramų, ir atitinkamu mastu bendra būsena taisysis kartu su mūsiške.
Iš tamsos gimsta šviesa. Taip pat ir iš visų kritinių straipsnių kils visiškai priešingas rezultatas. Tamsoje gimsta kita būsena, o bet koks gimimas – tai perversmas. Jis visada vyksta kaip išsiveržimas iš uždaros erdvės.

Iš 2013 m. balandžio 4 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Išsivaduoti iš apgaulės

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Mes privalome kantriai priimti bet kokius įvykius ir žiūrėti į juos dviem aspektais, dviem linijomis: teisimo ir gailestingumo požiūriais tam, kad aiškiai atskirtume, kas daro įtaką mano „asilui“, mano egoistinei materijai, o kas gali turėti įtakos žmogui manyje.
Ir jeigu staiga aš pamatysiu, kad jau seniai panirau į asilo dalį, tai turiu dėkoti, o ne verkti dėl to. Juk Kūrėjas sutvarkė taip, kad aš pats, to nepastebėjęs, įlįsčiau į savo asilą, perimčiau jo asiliškus norus ir atskleisčiau, jog vėl grįžtu į asilo išskaičiavimus. Iš jų vėl turiu pakilti į žmogaus išskaičiavimą bei stengtis padedant grupei vis labiau tą išskaičiavimą  sustiprinti.
Jeigu aš pamirštu apie grupę ir neturiu iš kur pasisemti jos materijos, jos minčių, kad prijungčiau, padidinčiau žmogaus dalį savyje, Kūrėjas meta mane atgal, į mano asilą. Taip palaipsniui, šių dvejų šaltinių – grupės ir asilo – padedamas, aš formuoju žmogų savyje.
Kuomet staiga atsiduri apačioje, savo nore mėgautis, ir vėl atlieki pragmatiškus materialius išskaičiavimus, tarsi nebūtų jokio Kūrėjo ir aukštesniojo tikslo, nebūtų dvasinio kelio, o esą vien kasdienis gyvenimas, nereikia dėl šito liūdėti. Reikia tik truputį gailėtis, kad Kūrėjas numetė tave į „išvietę“, į dvokiantį egoizmą. O svarbiausia, reikia padaryti teisingas išvadas: įveikti nuopuolį, palyginti būsenas, kad geriau jas suprastum ir įsijaustum.
Dėl to, kad šios sąvokos vis giliau prasiskverbia į žmogaus jausmus bei protą, žmogus stengdamasis jas analizuoti formuoja savistabos, savo būsenų tikrinimo sistemą ir taip žengia pirmyn.

Iš 2013 m. balandžio 3 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėda netapti žmogumi

Jojantis ant asilo Žmogus

Šis darbas žmogui!

Klausimas. Jeigu man kyla problema dėl vieno iš draugų, kaip man elgtis grupėje ir už jos ribų?
Atsakymas. Geriausia apie tai pasakyti atvirai, bet ne pamokoje, o bendraujant su draugais.
Reikia, niekam nepataikaujant, papasakoti apie tai, ką jūs galvojate apie šį draugą ir kodėl. Paprašykite, kad jums kiti draugai paaiškintų, ar teisingas jūsų požiūris į jį ir ką galima padaryti.
Tai sustiprins grupę. Taip jūs parodysite gerą pavyzdį, kaip atitolimą paversti suartėjimu. Tai bus iš tikrųjų dvasinis veiksmas.

Iš 2013 m. vasario 24 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Plaukti valtimi su grupe ar eiti krantu?

Draugavo du draugai

Efektyvaus darbo sąlygos

Klausimas: Kaip galėčiau iš anksto žinoti, kurlink eiti ir kaip siekti susiliejimo su kita pakopa, jeigu ji man atsiskleidžia tik po to?
Atsakymas: Iš tikrųjų, kelyje nežinome nieko ir nerandame savyje jokių orientyrų, išskyrus sudaužytąjį rešimo. Kad galėčiau teisingai jį realizuoti, man reikia tam tikro pasaulio, tam tikros aplinkos ir tikrovės – kitaip tariant, grupės. O patį rešimo realizuoja Šviesa.
Yra keli komponentai: rešimo, mano bendrasis noras su visomis jo savybėmis, grupė, į kurią esu įsijungęs, ir Šviesa, veikianti mus. Jeigu tarp šių elementų noriu tapti ištikima, aktyvia sistemos dalimi, tai privalau nuolat anuliuoti save, šlietis prie draugų, žvelgdamas į juos kaip į didingiausius kartos žmones.
Turiu norėti Šviesos, grąžinančios į Šaltinį – norėti Kūrėjo poveikio, kuris padės mums susivienyti tarpusavyje. Bet kam mums reikia susivienyti? Tam, kad taptume Jo pagalbininkais arba Jo atsiskleidimo vieta. Kodėl? Kad suteiktume Jam malonumą.
Taigi turiu pažinti, suformuoti savyje visas detales, kiek tik sugebu, – ir imtis darbo. Bet iš prigimties manyje nėra nieko dvasingo – vien tik „gyvūninis“ noras. Būtent jame pabunda taškas iš aukštesnės – Žmogaus (Adomo) arba Kūrėjo – pakopos. Tai ir yra sudužęs rešimo, kurio naudoti negaliu tol, kol manęs neatves į grupę, prie knygų ir mokytojo, o bendrai – prie Šviesos, grąžinančios į Šaltinį. Tada aš anuliuoju savo gaunantįjį norą ir atskiriu savyje tik rešimo, trokšdamas, kad jis įsijungtų į grupę.
Aš išskiriu šį tašką iš savo širdies ir įdedu į grupę, kad jis gyvuotų ten ir patirtų visų įtaką. Taip per draugus gaunu Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, drauge su jais mokausi, atlieku įvairius veiksmus – ir palaipsniui keičiuosi.
Na, o gaunančiajame nore palieku tik būtiną minimumą (min!) – tai, kas „nebus pasmerkta ir nebus išaukštinta“. Tai – mano „gyvūnas“, gyvūninis noro lygmuo, o štai grupėje vystosi žmogiškasis lygmuo.

Iš 2013 m. sausio 30 d. pamokos pagal „Baigiamąjį žodį knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas, virš kurio auga žmogus

Naujasis žaidimas

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Kabalistinių knygų turinį galima suskirstyti į dvi dalis.
Vienoje iš jų aprašytas mūsų jausminis darbas tarpusavyje, aiškinama, kaip per jį prasiskverbti pas Kūrėją, kuris yra ne kažkur šone, o tarp mūsų.
Iš kitos pusės, mums duoti tikslūs kabalistiniai tekstai, tokie kaip „Įvadas į kabalos mokslą“, „Mokymas apie dešimt sfirų“, „Knyga Zohar“, kurie mums visiškai nesuprantami. Šiose knygose pasakojama apie tą pakopą, ant kurios turime palypėti, ir kokius veiksmus turime atlikti, kad, susijungę tarpusavyje ir gavę davimo savybę, pajustume šioje bendroje savybėje Aukštesnįjį pasaulį.
Todėl, remdamiesi straipsniais ir Baal Sulamo bei Rabašo patarimais, turime atlikti jungimosi veiksmus, o skaitydami knygas apie dvasinį pasaulį – pritraukti į save Šviesą.
Kitaip tariant, viena pirminių šaltinių dalis – mokomoji, kuri formuoja mūsų teisingus ryšius tiek, kad juose pajaustume davimo savybę, Kūrėją.
Antroji dalis skirta tam, kad pamokose siektume susijungimo tikslo taip, kad pasireikštų Aukštesnioji Šviesa, aukštesniosios jėgos, savybės, pakopos, pasauliai ir Šviesos.
Turime šito siekti kaip vaikas, trokštantis tapti suaugusiuoju, kurį gena jo egoistinė prigimtis. Ji visą laiką spaudžia vaiką, mokydama augti, ir jis nepailsdamas tai daro. Dėl to augdami dvasiškai turime būti kaip vaikai: energingai, užsispyrusiai visą laiką žaisti kitą pakopą, kad taptume suaugusiaisiais, ištyrinėtume šį suaugusiųjų pasaulį ir jų tarpusavio santykius.
Todėl, viena vertus, mums reikia anuliuoti save prieš draugus, o kita vertus, būti aukščiau jų, siekti susijungti grupėje, ieškoti bet kokios galimybės jį papildyti, pagilinti, praplėsti, sukoncentruoti taip, kad kiekviename iš mūsų iš visų mūsų kibirkštėlių susirinktų viena didelė kibirkštis, kuri blykstelėtų tarp mūsų. Nereikia bijoti, kad „trinamės“ vienas į kitą kaip riešutai maiše, juk nuo šios trinties taip pat įskeliamos kibirkštys. Jei žinome, dėl ko tai darome, tada mums viskas pasiseks.
Svarbiausia – visą laiką suvokti būtinybę vienytis ir susilieti su Kūrėju. Ir nieko nebijoti! Kai tik grupė ar atskiri žmonės pamiršta, dėl ko jie dirba, jie iš karto iš kabalistinės grupės virsta „juokdarių šutve“.
Kaip sakoma Psalmyne: „Laimingas žmogus, kuris nesekė piktadarių patarimais ir juokdarių šutvėje nesėdėjo“. Šiais žodžiais karalius Dovydas pradeda visame pasaulyje garsias psalmes – žmogaus prašymų ir kreipimųsi į Kūrėją knygą. Jas visuotinai priimta laikyti žmogaus širdies išliejimu Kūrėjui. Tai yra svarbiausias dalykas! Tai visų pradžių pradžia!
Mes žinome, kad grupėse yra labai daug sąlygotumų, problemų, bet visos jos siejasi viename taške – išpildant dėsnį „pamilk artimą, kaip save“, nes tai yra Kūrėjo dėsnis. Kai egoizmas ištaiso save į meilę, jis tampa tapatus Kūrėjui.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Už ką aš vertinu draugą?

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Kabalistinė grupė remiasi būsimos pakopos dėsniais. Todėl mes renkamės kartu, siekdami sukurti tokias sąlygas. Žaidžiame ateities pasaulį ir tarpusavyje formuojame tokius santykius, kurie galiausiai pasireikš kaip pasauliai, kuriuos studijuojame kabaloje.
Pasaulis Asija – tai pirmasis pasaulis, į kurį turime patekti ir kurį turime pajusti tarpusavyje. Būti šiame pasaulyje – vadinasi – savo vidine struktūra visiškai atitikti jo lygmenį: savo norais ir mintimis, širdimi ir protu. Tam skirti Rabašo straipsniai, aiškinantys, kaip mums susivienyti, kad tarpusavyje pajustume dvasinį pasaulį.
Iš tikro niekur nekylame. Mes tampame pakylėti savo asmeniniame dvasiniame aukštyje, t. y. mūsų tarpusavio ryšio aukštyje. Po to pasikeis mūsų tarpusavio jutimų santykis – tarpusavio ryšys sustiprės, taps skvarbesnis. Mūsų santykiai nebebus egoistiniai kaip paprastai, mes apribosime savo egoizmą, anuliuosime jį savo ryšiais pagal principą „nedaryk kitam to, ko nelinki sau“. Tokiu būdu jau imsime jausti Aukštesnįjį pasaulį.
Po to pradėsime jungtis tarpusavyje, žengsime į susiliejimo vienas su kitu būseną, kursime bendrą sistemą ir tarp mūsų jausime atitinkamą pripildymą šviesomis: Nefeš, Ruach, Nešama, Chaja, Jechida. Tai priklauso nuo to, kaip stipriai egoizmas tarp mūsų augs ir kaip mes, nepaisydami to, imsime vienytis, stengdamiesi neutralizuoti ir net panaudoti jį susijungimui, tarsi priešingas jėgas, kurios užmezga ryšį, sukimba.
Įsivaizduokite, kad tūkstančiai žmonių iš mūsų grupės visame pasaulyje jaus tarpusavio ryšį: kas kur yra ir kaip susijęs su kitais. Tokia rimta, daug narių turinti sistema jau yra integrali bendruomenė. Egoizmas vėl išauga, o mes dar stipriau susivienijame ir susiliejame.
Be to, egoizmas auga ne tik pagal dydį, kiekybiškai, bet ir kokybiškai: jis pasireiškia mumyse įvairiausiomis naujomis, visiškai nepažįstamomis formomis. Staiga pradedu pastebėti kituose man priešingų, atstumiančių niuansų, kurių anksčiau nemačiau, – tai manyje atsiskleidžia egoizmas, suteikdamas man tokių pojūčių! Netikėtai man ima atrodyti, kad mano draugo egoizmas padidėjo tūkstantį kartų, ir nebežinau, kaip prieiti prie jo, tokio „gauruoto“ ir „spygliuoto“. Tuo tarpu pats sau atrodau švelnus ir minkštas. Nebežinau, ką daryti nei su juo, nei su savimi.
Jei pažvelgtume į šią situaciją ne iš apačios, o iš viršaus, iš Kūrėjo pozicijos, tai pamatytume, jog visas šias sąlygas Jis duoda būtent tam, kad vystyčiausi. Iš Jo pusės – jos būtinos, o man belieka prisidėti savo ištaisymais, pakankamais, kad kilčiau į viršų.
Rabašo straipsniuose patariama, kaip užmegzti ryšį su draugais. Visi jie kyla iš vieno ir to paties principo „pamilk artimą kaip pats save“, nes tai dėsnis Aukštesniosios pakopos, kurioje mes visiškai susivienijame savo norais ir mintimis.
Mūsų savybės papildo viena kitą, sudarydamos vieną bendrą norą, sutvertą Kūrėjo iš pat pradžių, bet dabar kiekvienas noras mums atsiskleidžia 620 kartų didesnis, daug kartų padaugintas iš visų kitų. Šios formulės neįmanoma aprašyti, nes ji lemia tokią kokybinę būseną, kuri vadinama Begalybės pasauliu. Tai mums reikia pasiekti.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. Novosibirsko kongreso 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėti ar žaisti?

Nesidrovėkite žaisti

Pasirodo, viskas yra manyje

Klausimas: Ką reiškia duoti draugui?
Atsakymas: Duoti draugui reiškia daryti tai, ko jis nori. Jeigu esame draugai ir buriamės į grupę, kad pasiektume tikslą, tai privalau padėti draugui viskuo kuo galiu, kad jis galėtų pasiekti tikslą.
Galbūt jam trūksta kokių nors pirmo būtinumo materialių daiktų ir tada pirmiausia privalau pasirūpinti tuo. Bet po to, kai jis gaus tai, kas būtina, turiu padėti jam ateiti iki tikslo, pasiekti to, ko nori.
Jam reikia, kad duočiau jėgų, pastumčiau į priekį, pažadinčiau, eičiau kartu su juo. Tai ir yra pagalba draugui, kaip pasakyta: „Tegu padeda žmogus artimui“. Todėl pasakoju jam, koks didis tikslas laukia mūsų priešakyje, ir kaip mes drauge jį pasieksime. Aš parodau, kaip jį myliu, tikiu juo, man jo reikia šiame kelyje. Žadinu jį, ir per jį pats pasisemiu jėgų.
Kitaip tikslo nepasieksime, vienas to nepadarysi, reikia bent jau dešimt žmonių.
Tai ir yra davimas draugams. O ką dar gali jiems duoti? Jei draugas neturi duonos, tai duodi pusę savo. O visa kita, ką tu gali duoti (išskyrus tai, kas būtina) – tik pastiprinimas kelyje, įkvėpimas, tikslo svarbos pabrėžimas. Tau reikia būti šalia jo tikru psichologu – taip dirbame vieni su kitais.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Gyvenimo formulė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Nuo gimimo jaučiame tik labai mažą pasaulio sistemos dalį, vadinamą „mūsų pasauliu“.
Augdami palaipsniui vystomės ir pradedame jausti bei suvokti supantį pasaulį. Lygiai taip pat iš kartos į kartą, per visą mūsų evoliuciją, istoriją plėtėme įspūdžių apie supantį pasaulį diapazoną.
Pamažu suvokus vieną ar kitą lygmenį atsiranda taškas, su kuriuo galime pradėti suvokti kitą pasaulio sistemos lygmenį.
Šis taškas nedidėja. Jeigu mūsų pasaulyje pradžia − tai egoistinis taškas, kuris savo ir aplinkinių egoizmu automatiškai „maitina“ mus, ir mes išplečiame savo ego iki visos Visatos dydžio, tai dvasiniame pasaulyje, kai atveriame kitą, priešingą mūsų pasauliui  sistemą (davimo sistemą), atsiranda altruistinis taškas ir mums reikia jį išvystyti.
Ties tuo dirbame grupėje.
Kaip stiprėja mano jautrumas, kaip tai perimu iš draugų? Kai dirbame kartu, kai užsiimame platinimu, kažką rašome, kuriame ir, ypač kai kartu mokomės, iššaukiame sau Aukščiausią Šviesą. Būdamas kolektyve iš draugų perimu jų savybes, norus, tarp mūsų veikia įvairiausi ryšiai.
Be to, įdedu ir savo pastangas: noriu jausti draugų norus, ketinimus, mintis. Jeigu grupėje dirbu ne automatiškai, o pagal galimybes stengiuosi iš draugų gauti jų norus ir mintis, nors mano egoizmas ir stumia mane nuo šio darbo, tada prie savo taško prijungiu jų norus ir mintis, priklausančius aukštesnio pasaulio suvokimui. Tada mano taškas išsiplečia – į jį ateina dar vienas taškas, ir dar vienas, ir dar vienas.
Dešimt vienoje vietoje surinktų taškų tarpusavyje (manyje ir kiekviename mano drauge) gali sukurti tokią įtampą, kad pritraukta Šviesa pavers šiuos taškus į uždarą sistemą ir joje atsiskleis.
Todėl kiekvieno iš mūsų jautrumas Šviesai didėja tik mums jungiantis grupėje. O atskleisdamas savo draugus, prijungdamas juos prie savęs, netgi neištaręs nė žodžio skatinu juos elgtis taip pat.
Pasaulyje viskas susiję, visus sieja tarpusavio ryšys, o ką ten besakyti apie aukštesnįjį, dvasinį lygmenį. Ten ši sistema veikia daug stipriau nei mūsų pasaulyje, ir tai, kas vyksta ten, akimirksniu daro poveikį visiems, visiems ryšiams. Todėl, jei žmonės grupėje tuo užsiima, kas kad jų vos keletas, visi likusieji staiga pradeda jausti savyje pokyčius.
Deja, tai vyksta ir atvirkštine tvarka. Jeigu bent keletas žmonių grupėje tuo neužsiima ar to vengia, tai ir visi kiti šitai pajaus. Todėl būtinas tarpusavio laidavimas.
Lygiai tas pats su visu pasauliu. Beje, kalbant apie pasaulį vyksta dar vienas neįtikėtinas reiškinys. Esmė ta, kad su pasauliu mus sieja glaudūs ryšiai, bet kadangi esame nepaprastai dideli dvasiniai egoistai, norime atskleisti Kūrėją ir viską žinoti (juk iš esmės mus apėmęs noras visus valdyti), tai esame žmogiškosios visuomenės viršūnėje ir todėl iš mūsų sklinda labai stiprūs signalai visiems Žemėje.
Jeigu kiekvienas iš mūsų stengiasi didinti savo sensorius, kli, sielos jautrumą Kūrėjo atskleidimui, tai šitai sklinda visam pasauliui, − ir pamatysime, kaip dešimtys, šimtai, netgi tūkstančiai, milijonai žmonių staiga pradės tuo domėtis, jausti poreikį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio darbo dvilypumas

Paprastas atskleidimo dėsnis

Užauginti tikrą norą

Klausimas: Jeigu kiekvienas iš mūsų deda pastangas ir iškelia savo tašką į išorę, kurią akimirką tarp mūsų įvyksta šių taškų susiliejimas?
Atsakymas: Visada būkite pasirengę dualumui. Jeigu iš anksto stengiuosi kažką išmatuoti, pajausti, tai, viena vertus, jausiu nuo to atstūmimą, kita vertus, turiu savyje formuoti pritraukimą; gali būti, kad man bus nesuprantama, o gali būti, kad kažką ir suprasiu. Ir visa tai manyje lygiaverčiai egzistuos.
Jeigu aš einu dirbti grupei, tai turiu vertinti ją kaip kažką absoliutaus, kaip vientisą visumą, tobulybę, esančią Begalybės pasaulyje. Kiekvienas iš draugų – tai angelas, visiškai baigęs išsitaisyti. Visi draugai susilieję. Prieš mane – idealas, kurio viduje – Kūrėjas.
Taip turiu įsivaizduoti viską, kas yra mano išorėje. Tada turiu ko siekti – susiliejimo su draugais, įsijungimo į juos. Matau juos didelius, manyje kyla pavydas, siekis įsilieti į juos.
Kita vertus, ši grupė veikia mane, ir aš turiu matyti ir jausti ją taip, kaip tai įprastai vyksta mūsų pasaulyje. Tokiu atveju turiu bendrauti su jais kaip su lygiais, kartais galbūt kaip mokytojas su mokiniais, ir taip – kiekvienas iš mūsų. Aš turiu žadinti juos, organizuoti, kreipti tikslo link, reikšti pastabas, susijusias su bendru darbu, vienijimusi ir kt.
Taip atsiranda savotiškos „žirklės“. Viena vertus, elgiuosi su draugais kaip su dideliais ir tobulais, susivienijusiais tarpusavyje. Kita vertus, elgiuosi su jais kaip su tokiais, kuriems galiu nurodinėti, padrąsinti, kuriuos turiu suorganizuoti, kuriems galiu daryti įtaką.
Aš turiu būti pasirengęs dvejopai elgtis su grupe, ir tai man neturi trukdyti.
Dvasiniame darbe visuomet iškyla toks dvilypumas. Tačiau niekada vienas neanuliuoja kito: yra laikas ir tam, ir kitam. Dėl to reikia išmokti susidvejinti, žiūrėti šiek tiek „žvairai“, ir tada tarp šių dviejų kreivų krypčių jūs atrasite, kaip pamatyti Aukštesniąją sistemą.

Iš 2012 m. gruodžio 9 d. 5-os Novosibirsko kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Žmogus, ieškantis brolių

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Klausimas: Ką reikia įsiminti, kad grupė nevirstų juokdarių sambūriu?
Atsakymas: Kiekvieną kartą mes specialiai krentame Kūrėjo įtakon, kuris „apdoroja“ mus, krato, kaip kūdikius taip, kad tiesiog viską „iškrato“ iš mūsų.
Šiandien mes visi tokie geručiai, švelnučiai, pasiruošę mylėti visus iki vieno, o rytoj vėl būsime visiškai priešingi. Kaip nepamiršti, kad mūsų kelias susideda iš kilimų ir kritimų, kritimų ir kilimų? Neįmanoma apie tai prisiminti, jei yra pamirštamas Kūrėjas.
Kodėl sakoma: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas – viena“? „Izraelis“ reiškia „siekiantis Kūrėjo“. Todėl išsitaisymo įrankis: mūsų mokymasis, grupė, kur visa tai įgyvendinama, ir pats Kūrėjas – turi būti kaip vienas, vienoje vietoje.
Esu aš, grupė ir Kūrėjas.
Turime nuolat visa tai jungti į vieną visumą – negali būti kito žvilgsnio į pasaulį! Kad sutelktume dėmesį ir teisingai žvelgtume į tai, kas vyksta, reikia šių trijų taškų: akies, taikiklio ir tikslo. Be to nieko negalėsime padaryti.
Todėl jei norime, kad grupė turėtų teisingą ketinimą, privalome atminti, kad mūsų tikslas – susiliejimas su Kūrėju. Kitu atveju, kam gi įsipareigosime?! Mūsų egoizmui? Šiandien man norisi, o rytoj – ne…
Kūrėjas yra kaip pirmasis, kaip lemiamas veiksnys, kitaip tariant, sukeliantis mūsų veiksmus, formuojantis grupę ir viską, kas vyksta su mumis, duodantis mums viską. Viskas, kas yra dabar mūsų širdyse ir prote, viskas, ką girdime ir jaučiame, – visa tai – Jo poveikis.
Kaip mes kartu turime reaguoti, žinodami, kad pajautėme Kūrėjo poveikį mums? Nuo šios akimirkos ir toliau prasideda mūsų darbas. Būtent nuo tos akimirkos, kai mes visi aiškiai pajaučiame, kad tai Jis surinko mus dabar, Jis ir sujungia visus kartu į vieną norą, vieną ketinimą, vienas mintis. Tai Jis viską paruošė mums, kad mes visi kartu pakiltume ir siektume Jo.
O kaip galime pakilti link Jo, kad tai, ką Jis sukūrė, dabar sąmoningai sustiprintume tarpusavyje? Ką reiškia, „aš dabar įsijungiu į grupę“? Aš įsijungiu su visais ir Kūrėju į vieną bendrą norą, vieną bendrą tikslą, bendrą siekį. Jei kiekvieno pastanga įtrauks į save kitus ir Kūrėją kartu, – tai ir bus mūsų atsakas. Tokiu būdu turime veikti.
Jei įsivaizduosime, kad viskas eina iš Kūrėjo, ir žinosime, kaip turime į Jo poveikį reaguoti, vyks labai efektyvus darbas, labai kryptingas judėjimas į priekį.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“?

Kaip laimėti mūšį prieš save

Teisinga grupė