Klausimas. Kaip galima išsiaiškinti, kad tai Kūrėjas sukelia problemas tarp draugų, jei Jis užslėptas ir mes Jo nematome?
Atsakymas. Nieko nėra, išskyrus Jį. Tuo mes turime tiesiog tikėti ir taip veikti, kol Jis atsiskleis. Tuomet paaiškės, kad taip yra.
Kaip aš veikiu dvasiniame kelyje? Kai siekiu suartėjimo, turiu elgtis taip, tarsi būčiau prieš Kūrėją. Ar tuo tikiu? Ne, netikiu.
Religingi žmonės tiki ir meldžiasi Kūrėjui. Mes taip nesielgiame. Mes bandome atlikti davimo veiksmus, tarsi Kūrėjas būtų mumyse. Kūrėjas – tai davimo savybė ir mes įsivaizduojame, tarsi ji yra mumyse, ir tokiu būdu veikiame.
Taip sukeliame supančios Šviesos poveikį sau tol, kol ji iš tikrųjų atsiskleidžia, įeina į mus ir mumyse pradeda veikti.
Mūsų veiksmai ir vadinami žaidimu, nes žaidžiame taip, tarsi jau būtume Aukštesniajame pasaulyje, kaip vaikas, kuris žaisdamas vaizduoja suaugusįjį ir tokiu būdu įgyja visas jo savybes. O jei jis nežais šito žaidimo, jis netaps suaugusiuoju – taps dideliu vaiku.
Taigi, skirtingai nuo įvairiausių kitų metodikų, mes matome save ne tik savo kitoje būsenoje, bet trokštame ją tuoj pat įgyvendinti. Dėl to negali būti taip, kad šalia manęs egzistuotų kita grupė, o aš nenorėčiau su ja kontaktuoti. Kaip galiu įsivaizduoti ateities pasaulį, kitą savo pakopą, jei nenoriu būti susietas su kita grupe? Argi tai ateitis?!

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Naujasis žaidimas

Draugai, įjunkite Šviesą!

Klausimas: Jau taip ilgai pasaulinė grupė nežmoniškomis pastangomis bando susivienyti. Išeina, jog kiekvienas savyje turi įveikti savo išskirtinumą, anuliuoti save prieš kitus. Ar tai įmanoma? Galbūt dėl to taip sunku ir niekaip nepavyksta susivienyti?
Atsakymas: Mes dirbame keliais lygmenimis.
Kiekvienas žmogus dirba, siekdamas susivienyti su kitais savo fizinės grupės nariais. Juk fiziniai pojūčiai mums kol kas labai svarbūs. Todėl kiekvienas narys grupėje turi siekti vienybės. Dėl to – viskas aišku. Svarbiausia, kad grupėje būtų vienybės siekis.
Kitas lygmuo – vienybė tarp grupių. Kiek aštrės globali ir integrali pasaulio padėtis, tiek jis spaus mus vieną prie kito, jausime, kad mums reikia vienytis prieš šį pasaulį. Vadinasi, visada turime matyti, kokios jėgos padeda ką nors nuveikti.
Pasaulį valdo dvi jėgos – gavimo ir davimo. Davimo jėga – paslėpta, o gavimo – mums aiški. Kas mus motyvuos, koks būsimas atlygis trauks mus pirmyn? – Visa tai reikia išsiaiškinti. Jūs sakote: „Mes stengiamės, bet mums neišeina susivienyti“. Ar iš tikro mes vienijamės? Reikia patikrinti, ar trokštame to, ar tai tik tušti žodžiai.
Kodėl grupės nesivienija? Ar jos jaučia tokį poreikį? Kaip padaryti taip, kad pajaustų? Kai ateina bendra nelaimė, imi jausti poreikį. Arba bendras tikslas, kurį galima pasiekti tik kartu, – tai irgi poreikis. Na, o jeigu nėra nieko, kas stumtų iš galo ar trauktų iš priekio, tai nieko neišeis, vien tuščios kalbos. Todėl reikia žvelgti giliau, ieškoti jėgų, kurios priverstų tai padaryti. Štai kur problema.
Manau, kad viskas išsispręs artimiausiu metu. Dabar mums svarbiausia vis glaudinti kiekvieną grupę. Grupė kol kas nėra bendras pasaulinis kli.
Gerai, kad bandome jungtis, jausti visas grupes. Palaipsniui tai jau vyksta. Šiandien turime tokį tarpusavio kontaktą, kurio negalima palyginti su tuo, koks buvo prieš vienerius, dvejus ar trejus metus. Dabar visas grupes matome ekrane ir jaučiame, kad jos – su mumis. Tai visai kas kita. Jos pačios jaučia būtinybę būti kartu, atsirado būtinybė – stūma iš galo. Grupės supranta, kad kuo glaudžiau jungsimės tarpusavyje, tuo daugiau turėsime galimybių greičiau pasiekti tikslą – jie jau pradeda matyti priekyje tai, kas traukia.
Aš jokiu būdu nemenkinu šių pasiekimų. Atvirkščiai. Bet vis dėl to, svarbiausia kol kas – kiekvienoje grupėje sureguliuoti teisingus tarpusavio santykius. Žinau, kad nukreipę dėmesį į vieną dalyką, prarandame kitur. Padėti viena kitai būtina, bet didžiausias kiekvienos grupės dėmesys turi būti nukreiptas į tai, kad viduje susikurtų teisingas sąlygas dvasiniam vystymuisi. Dvasiniam vystymuisi!
Likęs pasaulis, 99 proc. žmonijos, mus mažiau domina. Kodėl? Baal Sulamas rašo, kad tuo mastu, kokiu mumyse bus juntamos dvasinės savybės, visi kiti žmonės ims jausti, kad mes kažką tokio turime, ir juos trauks tai, jie ims norėti šito. Vadinasi, žmonės panorės jungtis prie mūsų net be jokios reklamos, populiarinimo ir platinimo. Netgi be šito!
Kodėl gi platiname, kam to reikia? Visų pirma tam, kad patys susiorganizuotume – darbas organizuoja. Medžiagos platinimas yra labai rimta paskata organizuotis. Mes tai jaučiame: kartu einame, dalijame, jaučiamės kaip „mes“. Tai viena medalio pusė. Kita – ši veikla visgi pritraukia naujų žmonių, greičiau juos pažadina.
Apskritai, tikrasis platinimas – tai platinimas per mūsų tarpusavio ryšius, per tinklą, kuris visus mus sieja. Jeigu iš viršaus gauname Šviesą, tai Ji ima šviesti. Tada masės pasąmoningai jaučia: „Jie kažką turi. Noriu būti arčiau jų“, – ir nori jungtis prie mūsų. Toks veikimo principas.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 2-osios pamokos Gruzijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Vienybės link – per dykumą

Vystytis bijant mirties?

Klausimas: Ką reiškia atlikti savo vaidmenį grupėje? Jei man trukdo egoizmas, kaip galiu apibrėžti savo vaidmenį? Ar draugai turi man padėti?
Atsakymas: Kiekvienas turi jaustis kaip pats reikalingiausias, tarsi mama savo vaikams. Ji juk neklausinėja, kaip, kada, kodėl, o tiesiog veikia, nes jaučia jų norą arba tai, kas dabar jiems reikalingiausia, geriausia. Todėl nereikia klausinėti, kaip veikti, o tiesiog ieškoti tam galimybių. Visada yra ką pridėti.
Rabašas rašo, kad visada galima pridėti gerą nuotaiką. Geros nuotaikos, laimės pojūtis visada reikalingas, jam nėra ribų.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. antrosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Ir varge, ir džiaugsme būsime kartu…

Klausimas: Kada jau galima laikyti, kad grupė yra susiformavusi, kad ji juda tikslo link?
Atsakymas: Tikslo siekianti grupė – tai susibūrimas žmonių, kurie turi vieną tikslą, kurie jį žino, suvokia tarpusavyje, jaučia. Jie kartu studijuoja kabalistinius šaltinius, tikrindami save, dirba, kad sujungtų savo taškus širdyje. Kitaip tariant, svarbiausia jiems – susivienyti, nekreipiant dėmesio į jokias kitas savybes.
Jei žmogus siekia vienybės, kad atskleistų Kūrėją, to pakanka, kad jis būtų mano draugas, net jei visais kitais atvejais yra labai nemalonus žmogus, – nesvarbu. Palaipsniui visi suvoksime, kokiu būdu prisitaikyti, priartėti vienam prie kito.
Grupė – tai susibūrimas žmonių, kurie supranta, kad norėdami suvokti Kūrėją, turi dirbti su savimi, mokytis, palaikyti tam tikrą gyvenimo būdą. Jie turi reguliariai susitikinėti, ir taip sąveikauti tarpusavyje, kad visą laiką būtų žadinami susivienyti.
Tiesiog išsinuomoti patalpas ir rinktis ten – tai dar ne grupė. Susitinkame fiziškai, skaitome kartu, išsiskirstome ir štai – mes jau grupė? Kabaloje viskas apibrėžiama ne fiziniais kūnais, o vidiniu pabudimu.
Grupė reiškia taškų širdyje siekį tapti viena visuma. Tik tai vadinama „grupe“. Todėl mums dar labai reikia šito siekti.
Bet kai žmonės visi kartu siekia tikslo, suprasdami, kad tik susijungę, nepaisant, aukščiau visų priešingybių, jie išskiria Kūrėjo savybę ir kartu įveikia sudužimą, tada jie tampa grupe.
Vadinasi, visos mūsų priešingos savybės – tai vienintelė bendra egoistinė savybė. Visi mūsų egoistiniai, priešingi vienas kitam troškimai dabar yra tarsi viename maiše. O mes, pakildami aukščiau šių savybių, darome apribojimą (cimcum) ir ekraną (masach), nukreipdami savo taškus į Kūrėją, panašumą, davimą.
Vadinasi, mūsų sujungti egoistiniai norai lieka apačioje, o mūsų ketinimai susijungti, siekti Kūrėjo, tapti panašiems į Jį, yra viršuje, aukščiau jų. Taip mes jau pradedame kurti sielą. Kitaip tariant, vieną bendrą parcufą.
Siela yra viena. Nėra daugybės sielų. Visi ir kiekvienas turi tik bendrą kli (indą). Jei mes tarsi sukuriame jį, tai atskleidžiame, kad jis jau sukurtas! Mes tik stengėmės aptikti tai ir savo mėginimais staiga atskleidėme, kad jau čia egzistuojame. Juk tai vienintelis vientisas kūrinys – jis jau egzistuoja, o sudužimas įvyko tik mūsų sąmoningumo atžvilgiu, tad siekdami judėti pirmyn – pakylame aukščiau mūsų dabartinių pojūčių.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. antrosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Žmogus, ieškantis brolių

Meilė draugams slypi tame, kad nemyliu nė vieno iš jų. Paprasčiausiai noriu kiekvieną jų pajungti sau – tegu jie mane aptarnauja, tegu daro tai, ko pageidauju. Ir apskritai, kam jie man reikalingi? Geriau jų nebūtų.
Toks yra „normalus“ žmogaus požiūris į visus likusius.
Meilė draugams slypi tame, kad man nėra svarbios jų savybės, jų mentalinės ar fizinės problemos arba, atvirkščiai, sėkmė – man tik svarbūs taškai širdyje. Būtent juos aš myliu, o viso kito aš neprivalau mylėti.
Iš principo, nesvarbi net lytis. Būtina atsiriboti, kuo toliau atsitraukti nuo išorinių apraiškų. Tada visi likę faktoriai staiga pradeda papildyti vienas kitą.
Juk taškais širdyje ne papildome vienas kitą – mes juos tiesiog sujungiame, juose tarp mūsų viešpatauja sutarimas. Kai tik sujungiame taškus širdyje, staiga visi mūsų visiškai skirtingi charakteriai, savybės kaip dantratukai pradeda jungtis tarpusavyje. Panašiai priglunda vienas prie kito du sukibę diskai – ir visas mechanizmas pradeda normaliai suktis. Jeigu sujungiame tarpusavyje taškus širdyje, o virš visų kitų savybių pakylame, nekreipdami į jas dėmesio, tai tada idealiai susikabiname tarpusavyje.
Kokiu būdu tai daroma? Aš myliu, gerbiu draugą už jo vienybės siekį, ketinimą susijungti su Kūrėju. Manau, kad tuo jis mane lenkia, yra aukščiau už mane, jis siekia to labiau nei aš. Šitaip matau draugus kaip vadinamąją „didžių žmonių kartą“. Jeigu išaukštinu draugą pagal svarbiausią dalyką, absoliučiai nekreipdamas dėmesio į jokias kitas jo žemiškąsias savybes, tuo pačiu aš priartėju prie jo, „atsistoju“ žemiau jo. Taip mes ir susijungiame.
„Draugų meile“ yra vadinamas būtent susivienijimas į vieną visumą mūsų taškais, nepaisant viso kito. Šiame reikale turime padėti vienas kitam. Aš galiu teikti visokeriopas paslaugas savo grupės draugams, pagelbėti jiems sprendžiant kažkokias žemiškas problemas, bet tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų esame vienos grupės dalys ir stengiamės sujungti mūsų taškus.
Kabala labai griežtai vertina įprastinę tarpusavio pagalbą. Kodėl? Todėl, kad ji iš žmogaus reikalauja ketinimo! Būtina labai aiškiai įvertinti: kam aš tai darau? Tiesiog ne todėl, kad man kažko gaila, nepatogu prieš ką nors, nesinori atrodyti kietaširdžiui ir t. t. Ne, aš vykdau kitą sąlygą – mes tuo pasiekiame vienybės. Ir tik dėl to!

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. kongreso Gruzijoje 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Tikros meilės artimui paslaptis

Negalima ignoruoti draugo

Klausimas: Kodėl Kūrėjas reikalauja iš mūsų laikytis įstatymų, apie kuriuos nieko nežinome?
Atsakymas: Šiandien mes esame materialios prigimties – negyvosios (N), augalinės (A) ir gyvūninės (G) – pakopose. Čia normaliai galime egzistuoti, turime mokslą ir daugybę kitų priemonių.
Tačiau kalbame apie žmogaus pakopos, turinčios dvasinę prigimtį, dėsnius. Jos nežinome ir negalime paveikti. Visgi privalome į ją pakilti, todėl patiriame mus pirmyn stumiančias kančias. Šitaip kančios reiškia aukštesnę pakopą, kuri mumyse šiandien atsiskleidžia – tik neigiama forma.
Gyvūniniu lygmeniu tu gyvenai sotų gyvenimą ir patyrei aukščiausio laipsnio (!+) teigiamų pojūčių. Atrodė, viskas – puiku. Tačiau staiga atsiskleidė priešingybė – didžiulis minusas, kančios. Ką gi daryti? Tu nežinai.
Baal Sulamas aiškina taip: iš istorijos žinome, kad kiekvieną būseną lydi kančios, kad būsena pasirodytų nepakenčiama ir pakiltum į kitą pakopą. Tokiu būdu judame į priekį.
Ir šiandieninės kančios turi pastūmėti į kitą būseną. Nori palaukti? Tuomet kančios neįtikėtinai išaugs. Juk šiuo atveju kalbama apie kokybinį, o ne kiekybinį proveržį. Anksčiau, stokodami maisto, galėjome sugalvoti kokią nors žemės ūkio mašiną, o pritrūkę pinigų malūnui – juos surinkti iš žmonių arba pasiskolinti iš banko, tokiu būdu prisidėdami prie ekonomikos vystymosi. Tačiau šiandien nežinome, ką daryti – čia tu teisus.
Bet ir variantų nebėra – aukščiausieji dėsniai neatsiskleis esamoje pakopoje. Vienintelis kelias – sukurti pusiausvyrą su gamta. Kitaip tariant, privalome tapti integralūs, „apvalūs“. Mums būtina vienybė, lygybė tarp visų – tai, kas priskiriama integralumui. Be to, mums reikalinga lygybė, pusiausvyra su gamta.
Juk kitaip užsimanysime, kad kiekvienas taptų milijardieriumi. Bet ne, nepakanka vien tik sulyginti žmones – dar reikia tarp jų atskleisti tokią bazinio materialiųjų poreikių lygmens lygybę, kad visi drauge, būdami lygūs, susijungtų dėl homogeninio abipusio davimo. Taip atskleisime gamtoje slypinčią pagrindinę Jėgą, iš kurios kyla visos kitos jėgos, visi likę dėsniai.
Tačiau jeigu to nepadarysime, kančios sustiprės ligi pat baisiausių kraštutinumų. Apie tai kalba pranašai, tai dėsnis. Gamta padarys viską, kad mus įpareigotų siekti iš anksto numatyto tikslo.
Klausimas: Vadinasi, iš uragano Amerikoje turime suprasti, kad problema slypi būtent mumyse – tuose, kurie visa tai supranta?
Atsakymas: Mes esame kalti tuo, kad neperduodame žmonėms šios žinios, kad jie dar jos neperpranta ir nesikeičia. Tai mūsų kaltė.
Tiesa, mes „tempiamės“ ir artėjame prie tikslo, o tai mums dar leidžia mokytis ir ruoštis. Kol kas mes dar darome pažangą ir netgi truputį mažiname atotrūkį. Tačiau jeigu pradėsime atsilikti, tai patirsime baisių smūgių.
Be abejo, raktas – mūsų rankose, todėl esame mažiausiai apsaugoti nuo bėdų ir problemų. Visos pasaulio nelaimės – mūsų kaltė. Mes turime suprasti, kad tai – ženklas mums. Jeigu mes nesustabdysime negatyvios tendencijos pasaulyje, bėdos priartės.
Vienintelė priemonė – mūsų susijungimas. Išorinis platinimas – antrinis, svarbiausia – darbas tarp mūsų. Jeigu visi būtume susijungę su teisingu ketinimu, o visi veiksmai būtų skirti medžiagos platinimui pasaulyje, tai būtų geriausias, idealiausias jėgų panaudojimas. Ketinimus – vidun, veiksmus – išorėn. Į tai turime orientuotis kelyje. Kitaip mums bus blogai.

Iš 2012 m. spalio 31d. pamokos pagal straipsnį „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Netrauk savęs už plaukų

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Asilo neapgausi

Integraliojo auklėjimo metodika, kurios šiandien pasauliui labai reikia, pagrįsta teisingu aplinkos poveikiu. Kartu su aplinkiniais žmogus jaučia pakilimą, įkvėpimą ir persiima užtikrintumo jausmu, kurio fone dabartinės problemos atrodo ne daugiau nei vaikų žaidimas.
Mūsų horizonte pasirodo žymiai svarbesnių dalykų ir dėl to laikini kasdieniniai įvykiai atsiduria antrajame plane. Šiandien vienos problemos, rytoj kitos – tebūnie. Juk aš savo požiūriu į gyvenimą tarsi prasklendžiu aukščiau jų. Nepaisant šių rūpesčių, turiu reikšmingesnių, aukštesnių minčių.
Kas mane palaiko? Kas man padeda išsilaikyti šiame lygmenyje? Aplinka. Būtent aplinka iškelia mano akyse aukštesnių minčių, norų ir tikslų svarbą.
Tačiau aš neatsijungiu nuo pasaulio. Atvirkščiai, dar sėkmingiau sprendžiu jo iššūkius nei anksčiau, – nesinervindamas ir nesikivirčydamas, visų aplinkinių akyse būdamas stipria, protinga asmenybe. Visa tai tik dėl to, kad nuolatos jaučiu aukščiau kasdienybės, žemiškojo lygmens tekančią srovę.
Išorinė aplinka, platusis pasaulis spinduliuoja mums blogą įtaką. Todėl kuriame savo, vidinę aplinką, kurioje sklinda tik pozityvas, tik geri santykiai. Tarp mūsų formuojasi visiškai kitoks požiūris: mes gyvename pusiausvyroje, harmonijoje, ypatingoje gamtos „programoje“, kuri jungia mus į kažką integralaus. Mes matome, kaip įvairūs faktoriai veikia vienas kitą, kelia mus į kažką aukštesnio.
Mes konstruojame naują požiūrį į gyvenimą: vietoje šio pasaulio, kuriame didėja visuotinė painiava, norime matyti aukštesnę sistemą. Joje visus mus tarpusavyje sieja vienybės ir meilės jėga, karaliauja gėrio atmosfera, ten visi ramūs ir sveiki, visiems jauku, puikiai sutariame su gamta ir vienas su kitu, joje visi susiję ir visiems džiugu. Įsivaizduokime tokį pasaulį. Pradėkime lavintis būti tokie – šypsotis, būti draugiški vienas kitam.
Ką tai duos? Ne tik susitaikymą. Imsime kitaip žvelgti į pasaulį. Juk kiekvienas teisia pagal savo trūkumus: jeigu ryte atsikeliu supykęs, tai ir pasaulis tarytum pyksta ant manęs. Na, o jei viduje esu ramus ir darnus, tai gali net rėkti ant manęs – nesusierzinsiu ir nepyksiu.
Šitaip aš pats tvarkau santykius, pats formuoju pasaulio vaizdą. Staiga – pasaulis pasikeičia. Vakar jis man atrodė toks žiaurus, o šiandien viskas ne taip blogai: tiesiog žmonės truputį kaprizingi, kaip vaikai, žaidžiantys ne tą žaidimą, kurį norėtų.
Į visą tikrovę imu žvelgti ramiau, ir tai padeda rasti pusiausvyrą, fiziniu lygmeniu taip pat – išvaduoja nuo negalių. Pozityvus, žvalus požiūris nuima man įtampas, atkemša kanalus, padeda kūnui išsivalyti šlakus – ar tai būtų niekam tikusios mintys ar bet kurios kitos rūšies šiukšlės. Visa tai išsivalo iš manęs, tampu sveikesnis visuose lygmenyse – nuo aukščiausio lygio teršalų iki paprasčiausių organizmo atmatų. Taip aš išsigydau minties jėga.
Tačiau tam reikalingas nuolatinis, nuoseklus darbas grupėje, aplinkoje, kurioje mes kartu palaikome vienas kitą ir tuo pat metu keliame save integralaus pasaulio, persmelkto gerais tarpusavio ryšiais, matymo link.
Tai ir yra integralusis auklėjimas, kurio mokomės tarpusavyje. Mes susipažįstame su visuotiniu tarpusavio ryšiu, kurio saitų neįmanoma, o ir neverta nutraukti. Reikia tik persunkti juos meile ir draugiškumu. Pamatykime kitokį pasaulį – priešingą tam iškreiptam vaizdui, kurį šiandien sudaro mūsų blogi tarpusavio santykiai.
Tada aš staiga susimąstysiu: „O kodėl gi apie tai neturėtų sužinoti visi? Kodėl gi mūsų grupė neturėtų išsiplėsti visos žmonijos mastu? Kodėl turiu priešintis blogai išorinės aplinkos įtakai, kuri nuolat spaudžia mane? Kodėl gi ir jos nepavertus gero poveikio šaltiniu – tokiu galingu, kad mes visi akimirksniu atsidurtume nuostabios, geranoriškos aplinkos prieglobstyje?“
Tokiu būdu visas pasaulis taps geras, visi būsime sveiki ir džiaugsmingi. Teisingais savo tarpusavio santykiais išspręsime visas problemas, sutvarkysime visą pasaulį – pertvarkysime jį pagal naują metodiką, integraliuoju keliu taip, kad vietoje konfliktų jame karaliautų harmonija.

Iš 2012 m. spalio 24 d. 88-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis be turinio

Padaryti svetimą savu

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Klausimas. Kodėl dingsta noras, liepsna širdyje, kuri buvo juntama anksčiau? Kaip tą norą palaikyti? Kaip išlaikyti savo siekį atskleisti Aukštesniąją jėgą, nepaisant to, kad mes jos nejaučiame?
Atsakymas. Kūrėjas mums duoda pradinį siekį, pastūmėdamas pirmyn įvairiausiais gyvenimo nemalonumais, tuštumos pajautimu ir viliodamas tiesos, prasmės atvėrimo laukimu. Vis dėlto toliau mes turime žengti patys. Pradinis pastūmėjimas iš užpakalio ir viliojimas iš priekio – tai laikina, nesitikėkite, kad būsite raginami taip visą laiką.
Jūs patys turite ugdyti savyje šią trauką pirmyn, o ji gali kilti tik iš aplinkos. Būtinai turite kurti savo grupę, savo aplinką, kad ši jus judintų, trauktų pirmyn, kurstytų, kad jūs matytumėte draugus, kuriems sekasi veržtis pirmyn labiau nei jums, kad pavydėtumėte jiems, kad jie perteiktų jums tikslo svarbą ir jūs jaustumėte jų paramą.
Tam, kad jie darytų jums įspūdį, turite jaustis mažesni palyginti su jais. Jeigu laikysite juos dideliais, tai netgi silpnas tikslo siekis, kurį juose įžvelgsite, pasirodys stiprus.
Tuo remiasi visi Rabašo straipsniai apie grupę. Kūrėjas suteikia mums tik pirminį impulsą: neigiamą jėgą, stumiančią į nugarą, nedidelę jėgą, traukiančią į priekį, be to, tik tam tikram laikotarpiui. O vėliau Jis pradeda teikti mums vis didesnį egoizmą, stabdančią jėgą tam, kad mes, remdamiesi ja, ugdytume savo pačių trauką Jo link. Šią trauką galima perimti tik iš aplinkos.
Taigi, jeigu rimtai tuo užsiimsime, būtinai pasieksime tikslą, bet tai – pats svarbiausias dalykas, tai mūsų tobulėjimo garantija. Turime pasistengti susivienyti taip, kad pradėtume jausti kitą būseną. Ji – priešais mus; tai mūsų kitas žingsnis. Ženkime jį drauge, ir viskas pavyks. Kaip dainavo rusų bardas Bulatas Okudžava, „susikibkime rankomis, draugai, kad neprapultume pavieniui.“

Iš 2012 m. gruodžio 2 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Kas svarbiau?

Pirmoji pamoka, Novosibirsko kongresas

Klausimas: Kodėl, jei žmogui duodi daugiau to, ką jis turėtų kitam perduoti, jis pasilieka tai sau ir nenori perduoti? Sakykime, žmogus paprašė manęs pagalbos. Man nesunku, aš dėl to neturiu jokios materialinės naudos. Aš padedu jam, nes jaučiu, kad pakylu dvasiškai. Bet man norisi, kad tas žmogus irgi taptų geresnis.
Atsakymas: Nesuprantu tokio reikalavimo. Tokio pas mus nėra.
Turime galvoti, kad padėdami žmogui artėjame prie Aukštesniosios jėgos, tampame panašūs į ją, kitaip tariant, duodamas kitam, aš gaunu galimybę susitapatinti su Kūrėju iki tokios būsenos, kol pajusiu pirmąją panašumo į Jį pakopą.
Dėl to reikia pridėti tam tikrą kiekį pastangų, veiksmų. Jie kaupiasi – tai akumuliuojantis procesas. Pagal akumuliacijos dydį aš pradedu jausti priešingumą: noriu, nenoriu; manyje tuo pačiu metu daugėja įvairiausių abejonių, kritikos ir taip toliau. Bet jei aš einu pirmyn teisingai ir suprantu, kad visa tai reikalinga, kad pagerintų manyje mano pastangų padėti, duoti kokybę – tada nieko ir nereikalauju.
O kam reikalauti? Man mano noras jau įgyvendintas. Apdovanojimas – tai Kūrėjo atskleidimas, savęs atskleidimas aukštesniame lygyje. Turiu tiesiog būti dėkingas žmogui, kuris suteikia man galimybę tokiu būdu veikti.
Tokį požiūrį kultivuojame grupėje, nes iš grupės galiu gauti jėgų, kad taip veikčiau, galiu gauti teisingą atsaką. Jei net vėliau šio žmogaus neapkęsiu, žiūrėsiu į jį kritiškai, – tai irgi gerai. Šiandien aš taip jį vertinsiu, rytoj jis mane ir taip toliau. Kitaip tariant, mes verdame visi kartu tuose pačiuose jausmuose: duoti-gauti, gauti-duoti.
Bet reikalauti nereikia. Jis juk padarė jums paslaugą, pasitarnavo jums objektu, kurio padedamas tapote panašesnis į Kūrėją, savo būsimą pakopą.
Viskas, ko reikia reikalauti iš draugų grupėje – laikytis grupės įstatų: ateiti, mokytis, valyti patalpas, platinti. Įstatų vykdymas – kitas reikalas.
O kitais atvejais turiu žiūrėti į kitą ne kaip į žmogų, kuris privalo pildyti tai, ką visi nutarėme, kad palaikytume mūsų konstrukcijas, o kaip į sielą, su kuria aš komunikuoju, kad abu atskleistume davimo ir gavimo savybę, savo Aukštesnįjį pasaulį. Man negalima ignoruoti draugo. Turime suprasti, kad viską, ką Kūrėjas rodo drauguose, matome Jo valia.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. pirmosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Paprastas atskleidimo dėsnis

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Visose grupėse nuolat kyla problemų: atsiranda žmonių, prieštaraujančių tam, kas vyksta, ir manančių, kad reikia tobulėti kitokiais būdais. Kai kurie taip elgiasi todėl, kad iš prigimties yra „altruistai“ arba filosofai ir neina tikru išsitaisymo keliu, neturi taško širdyje. Jie ateina ir pradeda kurti savo tvarką, manydami, kad viską reikia daryti atvirkščiai. Juk tai, savaime aišku, prieštarauja jų egoistinei prigimčiai.
Būna įvairių atvejų, kai žmogus tai daro, nes jam patinka valdyti ir jis negali susilaikyti, kol sukaupia truputį žinių ir supranta metodiką. O tam kartais prireikia ne vienerių, kartais 15–20 metų. Tada žmogus nebegali įdėti jam priklausančios „pusės monetos“, pusės darbo, kad likusią pusę atliktų Kūrėjas. Žmogus mano, kad sugebės pats įvykdyti revoliuciją savo gyvenime.
Tai kvailas pasitikėjimas savimi, bet dažnai iš karto nepastebimas, nes žmogus šiame pasaulyje viską daro, remdamasis savo žemiškuoju protu ir pojūčiais. Bet jeigu jis su tuo pačiu protu ir jausmais pradeda dvasinį darbą, tai toks būdas yra visiškai naivus ir vaikiškas. Žmogus bando dirbti su priešingomis jam sistemomis, nuo kurių yra visiškai atskirtas, netgi nežino, kokia forma joms priešingas.
O jeigu šalia viso to dar pradeda ir didžiuotis, tai deja, tuo daro žalą ne tik sau, bet ir kitiems. O galiausiai, tai grįžta jam bumerangu ir smogia arba šiame gyvenime, jeigu žmogus dar gyvena, arba kituose gyvenimuose.
Žmogus turi atsižvelgti į tai, kad visa jo aplinkai padaryta žala daug kartų padidėjusi sugrįš jam! Todėl grupė turi apsisaugoti nuo tokių žmonių, kai tik išryškėja tokie trūkumai. Paprastai taip nutinka, kai grupėje nėra stiprios vadovybės, arba ji dėl kažkokių priežasčių nenori dalytis informacija su kitomis grupėmis, todėl kiti nežino, kas joje vyksta ir negali jai padėti, sustiprinti jos.
Tokie žmonės, turėdami stiprų egoizmą ir naiviai manydami, kad būtent jie žino, ką reikia daryti, pradeda „gręžti“ skylę bendros valties dugne, stumdami į pavojų visą grupę. Tai gali komplikuoti tobulėjimo procesą.
Todėl visos grupės privalo visiškai atvirai dalytis tarpusavyje tuo, kas vyksta kiekvienoje grupėje. Viskas turi būti žinoma, kaip vienoje bendroje šeimoje, viename organizme. Mums reikia organizuoti komisiją, ideologiškai vadovausiančią visoms grupėms kaip vienai. Ši komisija turi būti auksčiau visų vietinių grupių ir visada žinoti, kas vyksta kiekvienoje grupėje, ir galėtų priimti sprendimus, ką ir kaip daryti pagal mūsų kriterijus bet kokioje grupėje.

Iš 2012 m. spalio 28 d. pokalbio „Apie grupę“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkus darbas

Aplinka − aukštumoje

Išdidumas atskiria nuo Šviesos