Kartais būna tokios būsenos, kai žmogui nieko nesinori. Jo netraukia niekas: nei draugų vienybė, nei kabalos tekstų supratimas, nei jausmas, nei ryšys su kažkuo svarbiu. Jis negalvoja apie tuos vidinius žingsnius, kuriuos turi žengti dienos metu – būdamas grupėje, darbe. Jis tarsi miręs. Ne, jis nesijaučia miręs – apskritai nejaučia savęs, miega.
Ko tokiu atveju žmogus gali prašyti? Dviejų dalykų:
– kad būtų truputį arčiau grupės. Tuomet „srovės“, einančios per draugus, tekės ir jame, purtydamos ir audrindamos jį;
– pradinio noro būti Šviesos įtakoje – tegul daro poveikį ir grąžina į gyvenimą.
Taigi, jei neturiu sąmoningo reikalavimo, kilusio dėl troškimų arba įkvėpimo, tai man reikalingi šie du faktoriai. Vienas iš jų veikia iš indo pusės, o kitas – iš Šviesos pusės.
Pirma, aš noriu būti susijęs su draugais, kad per mane tekėtų viskas, kas teka per juos. Čia svarbiausia, kas vadinama „būti užsiėmusiam“.  Aš ateinu, sėduosi ir įsiklausau į tai, kas vyksta – tik įsiklausau dvasiniu lygmeniu, atverdamas savo vidines užtvaras srovėms, trykštančioms grupėje.
O antra, aš leidžiu Šviesai veikti mane, tekėti per mane, užpildyti ir pabudinti gyvenimui.

Iš 2012 m. spalio 23 d. pamokos pagal „Zohar“ knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietėte dvasinę greitąją?

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Praeina daug laiko, kol žmogus pagaliau ima ne tik girdėti, bet ir jausti, iš vidaus atsiliepia į palaikymo, pagalbos būtinybę. Tai ne tokia pagalba, prie kokios žmogus yra pripratęs mūsų pasaulyje, kai jis ką nors daro, o kiti jam gali padėti.
Reikalas tas, kad palaikymas ir pagalba, kurią žmogus gauna grupėje, jam yra visiškai būtina. Juk jis trokštamą tikslą pasiekia ne šiaip su draugų pagalba – o betarpiškai juose. Tai atrodo truputį kitaip nei mes įsivaizduojame.
Grupė – tai ta viena siela, kurią turime įgyti iš vidaus. Tada suprasime, kodėl Kūrėjas suvedė mus visus kartu, kiekvieną su ypatingomis vidinėmis ir išorinėmis savybėmis. Visa tai paskaičiuota ir kyla iš informacinių genų (rešimot), kurie atsiskleidžia tokia seka ir jungiasi kartu, kad būtent savo jungimusi išsitaisytų.
Kitaip neįmanoma, ištaisymas yra būtent tarpusavio susijungime. Todėl vis labiau ir labiau atsiskleidžia ta galutinė sistema, kuri jau buvo nuo pat pradžių, o mes atsiduriame vienoje iš jos atskleidimo plokštumų. Todėl į draugus reikia žiūrėti kaip į absoliučiai būtinas dalis, be kurių neįmanoma susijungti mums numatytu būdu. O jeigu ne, tai su laiku paaiškės, jog kuris nors atsiskiria – kiekvienas taip, kaip jam lemta.
Kol man dovanojama tokia galimybė, prašau, ieškau brolių ir turiu su jais vienytis. O kai imu jungtis prie jų, tai matau, koks tai sudėtingas darbas. Toks sudėtingas, kad man jis atsiskleidžia kaip „Egipto tremtis“, vergavimas egoizmui. Tačiau tremtimi tai laikoma tik to atžvilgiu, kuris nori būti sąjungoje su kitais, ir tada jis susiduria su jėgomis, kurios susijungimui priešinasi.
Tai ir yra tremties jėgos, juk jos mums trukdo atsisakyti savęs, susijungti, pasiekti meilės, bendro dalyvavimo, savęs anuliavimo – visko, ką laikome išsivadavimu. Jeigu žmogus pasiruošęs taip dirbti – tai vadinama Juozapo, dešimtyje sfirų esančios viduriniosios linijos būsena. Šitas darbas vykdomas tikėjimu aukščiau žinojimo – sfiroje Jesod, o ne Malchut. Kai žmogus imasi tokio darbo, jaučia trukdžius, kurie duodami kaip pagalba kovoje su jo egoizmu.
Tada jam atsiskleidžia darbas dešiniojoje ir kairiojoje linijose, kol galiausiai pasiekia viduriniąją liniją. Visa tai yra viename bendrame siekyje, kurį privalome įgyvendinti.

Iš 2012 m. spalio 21 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Jeigu nepavyko čia – nepavyks niekur

„Savųjų brolių ieškau“…

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Klausimas: Ar nuolatos treniruojantis meilė artimui gali tapti įpročiu?
Atsakymas: Viskas priklauso nuo apibrėžimo – ką laikysime meile artimui? Jeigu už ją gerai mokėtų, tai kodėl gi ne? Už atlygį aš pasiruošęs ir padirbėti. Aš netgi galiu rūpintis artimais savanoriškai, jeigu turėsiu iš to naudos, nebūtinai finansinės, o kokios nors kitokios, pavyzdžiui, būsiu gerbiamas. Veikia ir savigarba: tegul apie mano „gerumą“ niekas nežino – tokios rūšies kuklumas gali pažadinti dar didesni išdidumą.
Reikia atsiminti: tikroji analizė vyksta, padedant grąžinančiai į šaltinį Šviesai. Jeigu imsiu veikti savo nuožiūra, man atsivers tūkstančiai galimybių nuklysti.
Savo laiku Abraomas kai kuriems savo mokiniams padalino tokias dovanas: „Jeigu norite – prašau, skleiskite meilę be grąžinančios į šaltinį Šviesos. Būkite geručiai, gerai elkitės vienas su kitu. Iki pasimatymo“. Tačiau tikrąją gailestingumo savybę (hesed) iš dvasinių sfirų gali priimti tik maža grupė, kurią Abraomas ir pasiėmė kartu.
Turime suprasti, kad jei jau žengti pirmyn, tai ne patiems ir ne savo nuožiūra. Būtent grąžinanti į šaltinį Šviesa turi vėl ir vėl parodyti kelią. Žengiu žingsnį pirmyn tik tada, kai ji (Šviesa) nurodo man kelią – nušviečia arba, atvirkščiai, užtemdo jį. Tai jau nesvarbu. Svarbiausia neveikti vienam, vadovaujantis savo logika.
Klausimas: Galbūt ne vieni, o kartu, grupėje, galime „pamėgti“ rūpintis draugais?
Atsakymas: Teisingoje grupėje – niekada. Atvirkščiai, pamatysite, kad po kiekvieno pakilimo ateina dar didesnis nuopuolis. Koks ten įprotis, kelyje tavęs laukia toks blaškymas, jog dėl vykstančių sukrėtimų pamirši vakarykštę dieną…

Iš 2012 m. spalio 10 d. pamokos pagal knygą „Toros dovanojimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Tikslus nusitaikymas

Persikelti į savo artimąjį

Žinok, jei judėsi pirmyn vienas – niekada neturėsi jėgų. Kelias, kurį galima būtų nueiti per metus, tau truks 15 metų. Ir galiausiai nepasieksi jokio rezultato, išskyrus suvokimą, kad tau reikalinga grupė.
O jei teisingai dirbu su grupe, tai visada, kai pradėsiu kristi, ji pažadins mane. Ir net nebūtinai aiškiais, fiziniais metodais – tai ateis iš aukščiau, kaip vidinis prabudimas. Juk aš susijungiau su grupe. Tuo metu, kol galiu, aš visą laiką galvoju apie ją: kaip mums susijungti, kur joje mano tiksli vieta, į kurią įsitraukiu kaip į dėlionę. Noriu pajusti savąją vietą šioje dėlionėje ir visą laiką apie tai galvoju – vien apie susijungimą. Juk būtent su šia vieta aš sieju savo ateitį, Kūrėjo, kuris mus sujungs, atskleidimą.
Jeigu aš nuolatos stengiuosi, tai negali būti, kad nukrisčiau ir likčiau visiškai be jėgų. Draugai man padės.
Įsivaizduokite, kad aš tarsi mechanizmo elementas, detalė, įtraukta į į sistemą. Aš nuolatos veikiu šią sistemą spinduliuodamas jėgą, norą susijungti, pabudindamas kitus. Ir kažkurią akimirką aš mirštu – šiame elemente staiga išauga egoizmas ir jis daugiau nieko negali padaryti, sustoja tarsi automobilis nuleistomis padangomis. Ir tada, nedelsiant, priklausomai nuo to, kiek aš įkvėpiau kitus, grupės nariai dabar pradeda rūpintis manimi.
Mūsų kūne vyksta tokie patys procesai – visą laiką vyksta kilimai ir kritimai, susitraukimas ir išsiplėtimas, visokių medžiagų sugėrimas ir išmetimas įvairiose sistemose. Taip visą laiką dirba organizmas – taip ir yra, kad esame gyvi.
Gyventi – reiškia tai duoti, tai gauti. Taip veikia bet kuri kūno ląstelė bet kokioje sistemoje – didelėje ar mažoje. O jei aš taip nedarau, tai nebus jokio gyvenimo. Aš galiu būti sužadintas iš išorės, bet tik tam, kad pabusčiau ir vėl grįžčiau prie tokio darbo su aplinka. Aplinka – tai tarsi mano pastangų akumuliatorius, kuris paskui grąžina jas man.
Pradžioje turiu padaryti viską, ką įstengiu. Aš negaliu pasakyti, kad dabar nukritau, ir laukti, kol grupė suteiks man jėgų. Aš vis tik turiu pasistengti, kiek man liko jėgų, ir tada gausiu jėgų iš draugų. Aš negaliu tiesiog iš anksto nukristi jiems ant rankų.
Įgijęs patirties įsitikinsi, kad tai veikia būtent taip ir tau staiga atsiskleis didžiulės jėgų atsargos – imk kiek nori. Tai tarsi bėgimas – kai baigiasi jėgos, bet tu vis tiek bėgi ir tuomet pasieki kritinį tašką, po kurio tau atsiveria antrasis kvėpavimas.

Iš 2012 m. liepos 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką Nr. 19

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip laimėti mūšį prieš save

Įsikirtę dantimis arba susikibę dantukais

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Viskas labai paprasta: Kūrėjas atsiskleidžia ryšiuose tarp mūsų. Todėl turiu rasti, kaip galėčiau visą dieną dirbti su šiuo mūsų ryšiu. Kur tos virvutės, kurias turiu nutiesti, kad suriščiau vieną su kitu? Ką būtent jos turi susieti, kokius norus? Kaip man visus sujungti, kas man padės tai padaryti? Koks yra mano darbas?
Pasakyta, kad Kūrėjas atsiskleidžia tarp mūsų. Pakanka ir 10 žmonių. Mums tereikia susijungti, ir Jis atsiskleis. Bet ar praktiškai žengiau nors žingsnį šio susivienijimo link? Mes tik kalbame apie tai, bet Kūrėjas vis neatsiskleidžia. Ką gi daryti? – Tęsti, kol Jis atsiskleis.
Juk tai dėsnis! Jis būtinai atsiskleis, kai tik tarp mūsų atsiras reikiamas ryšys, atitinkantis Jį ir pakankamas pirmajam atskleidimo lygmeniui nefeš de nefeš. Arba atsiskleis atvirkščias ryšys, priešingas nefeš de nefeš, tai reiškia, kad panorėsime, jog ryšys atsirastų, o atsiskleis priešingas, ir tada imsime šaukti, kad Kūrėjas jį ištaisytų.
Šis šauksmas kyla automatiškai – vienas veiksmas būtinai sužadina kitą. O kai imsime šaukti, Kūrėjas ištaisys mūsų ryšį ir atsiskleis. Mums atsiskleis būtent ta dalis, kuri suskaldyta – šiurkščiausia atsiskyrimo forma tarp 10 žmonių. Po to atskleisime vis subtilesnį susiskaidymą.
Iš pradžių atskleidžiame primityviausią susiskaidymo formą: 10 didžiulių egoizmo gabalų, prieštaraujančių vienas kitam ir bandančių sugraužti vienas kitą dantimis, vietoje to, kad jais susikabintų kaip krumpliaračiais. Tada prašome ištaisymo ir susijungiame grubiausio priartėjimo forma, atskleisdami Šviesą nefeš de nefeš. Tai jau Kūrėjo atsiskleidimas kūriniui.
Grubiausias susijungimas yra toks, kokiam kol kas esame pajėgūs – 1/125 susivienijimo. Po to vyksta tas pats, tik įgyjame aukštesnę skiriamąją gebą. Lieka tos pačios 10 sfirų, o mes tik įsiskverbiame giliau, atskleisdami vis daugiau atskirų detalių.
Svarbiausia atskleisti pirmąsias 10 sfirų, pirmąją pakopą, nes tokiu būdu gimstame, įgyjame dvasinę konstrukciją. Po to, jau šios konstrukcijos viduje, imame vis labiau tobulėti. Sunkiausia – įveikti pirmąją pakopą.

Iš 2012 m. spalio 5 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur ieškoti Kūrėjo?

5 gramai aukso iš 100 kg rūdos

Bendra dvasinės energijos talpykla

Kad ir kas vyktų mano gyvenime, turiu suprasti, kad tai kyla iš Aukštesniosios jėgos, kuri neabejotinai viską valdo. Bet kol kas ji man pasireiškia ne tokia, kokia yra iš tikrųjų, o paslėpta, ir dėl to aš jaučiu kančias.
Kūrėjas yra gėris ir kuria gėrį, bet man Jis atsiskleidžia praeidamas pro „filtrą“, kuris paverčia visą gėrį į kažką nemalonaus ir bjauraus. Šio „filtro“ storį aš vadinu „vienguba paslėptimi“. Be to, Kūrėjas gali įtaisyti dar vieną „filtrą“, sukurdamas man dvigubą paslėptį, – ir tai bus daug blogiau.
Kaip man dabar pašalinti užsklandą, kuri paverčia Kūrėjo gėrį blogiu? Dėl to prašau: „Ištaisyk mane! Bet ne tam, kad atsikratyčiau blogų pojūčių. Priešingai, jie padeda man, stumia mane. Apskritai be jų aš galvočiau apie kažką kitką. Jie nukreipia mane pas Tave – prie šaltinio, to, kas man atrodo blogis. Todėl aš ir prašau pagalbos – kad nejausčiau, tarsi iš Tavęs išeina kažkas blogo.
Aš noriu būti ne už „filtro“, o prieš jį, tiesiogiai bendrauti su Tavimi. Ne dėl  gerų pojūčių, o kad pažinčiau Tave kaip gėrį. Aš noriu šlovinti Tave, o dabar nenoromis  keikiu Tave. Mano kūnas šaukia: man blogai ir aš prakeikiu šio blogio šaltinį. Bet juk Tu man suteikei jausmą, kad blogis kyla iš Tavęs. Tu žaidi su manimi atskleidimo užuominomis, pusiau atsiskleisdamas, pusiau slėpdamasis. Nebenoriu svaidytis prakeiksmais Tavo pusėn.“
Klausimas. Kur čia yra grupės vieta? Viso to aš galiu paprašyti ir be jos.
Atsakymas. Pabandyk. Jeigu pradėsi, tai susipainiosi ir suvoksi, kad tikras kreipinys įmanomas tik grupėje. Ten esi apsaugotas nuo klaidų, ten tu iš tikrųjų kreipiesi į Kūrėją dėl išsitaisymo, nepaisydamas savo gerų ar blogų troškimų. Galiausiai grupė suteikia tau aiškumo: ko būtent tu prašai, ko būtent nori, į ką būtent kreipiesi. Čia ir yra visa esmė.

Iš 2012 m. spalio 2 d. pamokos pagal straipsnį „ Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Klausimas. Ką daryti, jeigu niekas nepadeda man pabusti ir apima visiška apatija?
Atsakymas. Reikia suprasti, kad net negalėdamas pabusti viduje, aš galiu sužaisti pabudimą išoriškai ir taip pažadinti draugus viduje. Jeigu kalbėsime apie Kūrėjo didybę, tai užsidegsime ir pabusime. Tai pasireiškia visuose veiksmuose. Pakanka to, kad samdyti artistai už pinigus suvaidintų man teatro sceną apie susižavėjimą dvasiniu tikslu ir jo teikiamą įkvėpimą, ir mane tai įkvėps.
Yra pasakojimas apie kabalistą, gyvenusį viename žydų miestelyje. Žmogus pasikviesdavo kleizmerius, gatvės muzikantus, kad jie jam grotų. Žmona barėsi, kad jis atiduoda paskutinius namie turimus grašius, – juk po to patys neturės ką valgyti. O kabalistas atsakydavo, kad kitaip neturi kuo atgaivinti savo sielos.
Žmona negalėjo suprasti, kaip muzikantai gali vyrą įkvėpti, juk jis didis žmogus, gerbiamas rabinas, o jie – paprasti valkatos ir girtuokliai, kurie už jo pinigus iš karto nusipirks degtinės ir prisigers. Rabinas atsakydavo, kad tai nesvarbu. Jie groja jam dėl pinigų, nes nori išgerti, o jis klauso norėdamas pabusti dvasiniam darbui.
Štai ir tau reikia rasti draugus, kurie vaidintų priešais tave, tegu net savanaudiškai – svarbiausia, kad įkvėptų tave.

Iš 2012 m. rugsėjo 14 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Sielos ledynmečio pabaiga

Klausimas: Kaip jaučiamas teisingas ryšys? Kaip iš tikro susivienyti su draugais?
Atsakymas: Ryšio forma yra ištaisyta, kai kiekvienas jaučia tiktai ją ir nejaučia savęs. Tai visiškai priešinga tam, kas vyksta dabar.
Jeigu visi atsijungsime nuo savęs, tai jausime tik mūsų tarpusavio ryšius – bendrą kūną, kuris gyvena, egzistuoja. Kiekvienas jaus ne savo asmeninę ląstelę, o tai, kaip ji įsijungia į visą organizmą, atsiduodama jam taip, jog nustoja suvokti save, suvokia tik bendrą kūną.
Bendro gyvenimo, kuris priklauso ne kiekvienam asmeniškai, o susidaro mums susivienijus, pojūtis kūne vadinsis Kūrėju.
Šis indas vadinasi Adam, žmogus, o jo pripildymas – Kūrėju, gyvybės Šviesa, abipusio davimo jėga. (Norint pajausti tą jėgą, reikia save visiškai atiduoti grupei (Kūrėjui).)

Iš 2012 m. rugsėjo 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Lokatorius Kūrėjui pajusti

Naudingas neapykantos atskleidimas

Dvasinio vystymosi priemonė – tai darbas grupėje, kai aiškinamės, ar norime jungtis vienas su kitu. Galiausiai pamatome, kad visiškai nesugebame vienytis ir nenorime šito, visiškai atstumdami tarpusavio ryšį.
Prieš šį ryšį sukyla visa mūsų prigimtis. Mes pasiruošę iškęsti viską, išskyrus jį. Yra tokių santykių, kurie mums netgi malonūs, ir patys jų siekiame. Bet tokiam ryšiui su draugais, kai kiekvienas tarnauja visiems kitiems, mūsų širdis niekada nepritars.
Tik toks ryšys ir vadinamas susivienijimu, kai kiekvienas veikia tarytum į elektrinę schemą įlituotas elementas ar variklio detalė. Taip yra kiekvienoje tobuloje sistemoje, kur kiekvienas elementas priklauso visai sistemai ir turi atlikti savo darbą, vykdyti savo pareigas kitų sistemos dalių atžvilgiu.
Tam reikia anuliuoti savo ego. Žmonės, kurių egoizmas nelabai išvystytas, pasiruošę būti kartu su visais, jiems lengva suartėti, jausti vienas kitą, būti draugais. Bet kuo stipriau žmogus vystosi, tuo smarkiau išauga jo egoizmas ir jam darosi vis sunkiau jungtis su kitais. Jis iš viso nejaučia, kad turi draugų.
Seniau, net prieš keletą dešimtmečių, žmonės jautėsi artimesni vienas kitam. Šiandien – kiekvienas sau. Mes net neatkreipiame dėmesio, kaip stipriai kiekvienas iš mūsų įsitvirtina savo nišoje. Mes slepiamės už kompiuterio ekranų ir laikome tai ryšiu. Mums taip patogiau, geriau! Tokia tapo visa žmonija.
Yra įvairių metodikų, skirtų žmonių norui vienytis pažadinti, daugiausia pagrįstų nacizmu, fašizmu, fundamentalizmu. Visa tai skirta masių solidarumo jausmui sukelti. Tai šiek tiek pristabdo jų psichologinį vystymąsi, o tada tampa patogiau juos valdyti.
Bet dvasiniame vystymesi du vienas kitam prieštaraujantys požiūriai yra suderinami. Viena vertus, žmogus turi būti labai išsivystęs, didelis individualistas. Kiekvienas turi jaustis visiškai atsiskyręs ir nesusijęs su niekuo kitu. Jis iš viso tarytum nepriklauso šiam pasauliui, taip iš jo išsiskiria.
Kita vertus, iš mūsų reikalaujama susivienyti tokia jėga, kad kiekvienas iš viso save anuliuotų, prieštaraudamas savo norui anuliuoti kitus. Tai pats nerealiausias reikalavimas, koks tik gali būti mūsų pasaulyje, prieštaraujantis visai žmonijos raidos tendencijai. Juk žmonija, egoizmui augant, vis labiau skaidosi. Kiekvienas vis labiau tolsta nuo kitų ir slepiasi už savo kompiuterio ar mobiliojo, už savo buto sienų.
Kiekvienas gyvena susikurtoje nišoje. O iš mūsų staiga reikalaujama elgtis priešingai: išeiti iš savo nišos ir susijungti širdimi ir siela. Juk mums atsiskleidžia, kad vienybė – didžiausia vertybė.
Tai neduoda mums jokios naudos, išskyrus tą, jog tai yra tiesa. Todėl nepaprastai sunku priartėti prie atsidavimo ir meilės vertybių, jeigu savyje, savo jausmuose nerandame tam pateisinimo.
Bet tokiu principu veikia Aukštesnysis pasaulis! Jeigu norime priimti šias vertybes, visiškai priešingas mūsų dabartinėms, mums būtinai reikia prisitraukti pagalbon Aukštesniąją jėgą, kuri mus paveiks ir pakeis.
Šito ir reikia prašyti studijuojant. Juk studijuojame veiksmus, vykstančius aukštesniojoje pakopoje: davimo, meilės, jungimosi veiksmus – sielų sistemos darbą. Tai ne kažkokia negyva mechaninė sistema, o gyva – jausmų ir proto, veikiančių pagal abipusio atsidavimo dėsnius (viena pakopa gauna kitą, tik visiškai anuliuodama (atiduodama) save), sistema.
Mes studijuojame, kaip santykiauja norai, susiję atsidavimu, ir norime prilygti jiems – pažinti juos, užmegzti ryšį su jais, įeiti į tą pačią būseną. Tokiu būdu prisitraukiame prie šios būsenos, pasiekiame, kad mus paveiktų jėga, vadinama grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Mokantis ir reikia galvoti apie šias aukštesniąsias būsenas, apie tai, kaip egoistiniai norai ištikimai veikia, atsiduodami vienas kitam.

Iš 2012 m. rugsėjo 19 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Užauginti tikrą norą

Meilės trikampis

Apie meilę ir neapykantą

Žmogus, judėdamas kūrimo tikslo link, žiauriai kariauja, puola, grumiasi su problemomis. Nepaprastai sunku pasiekti šio tikslo, iš esmės net neįmanoma, nes jis prieštarauja mūsų prigimčiai. Mes negalime pakilti aukščiau savo prigimties, neturime jėgų.
Žmogus gali dirbti tik tose ribose, su tomis galimybėmis, kurios jam duotos. O tikslas, kurio ieškome, bandydami atskleisti dvasinį pasaulį ir tapti panašūs į Kūrėją, yra aukščiau mūsų ir prieštarauja mūsų savybėms. Todėl žmogus tiesiog negali šito padaryti.
Todėl Rabašas ir sako, kad turi susitelkti žmonių grupė: vienoje vietoje, su viena vadovybe, kurios kiekvienas narys būtų iš viršaus veikiamas mokytojo, Kūrėjo, grupės. Tik tada galėsime žengti tam tikrus žingsnius, kad pakeistume savo prigimtį.
Nieko baisaus, kad negalime pakeisti savęs. Bėda ta, kad nepaisant visko, visą laiką bandome pasiekti tikslą savo jėgomis. Nervinamės, veržiamės, veikdami taip, kaip įpratę šiame pasaulyje – vis puolame, bandome užgulti visi kartu. Mums atrodo, kad stosime į kovą ir laimėsime.
Bet mums nepasiseks šitaip laimėti. Turime pasiekti tokią būseną, kai suvokiame, kad labai norime, bet nesugebame pasiekti tikslo.
Reikia kariauti, reikia bandyti, bet iš esmės, kuo daugiau pasakosime vienas kitam, jog mums reikalinga pagalba iš aukščiau, tuo mažiau išeikvosime jėgų. Kam bergždžiai kariauti su šia pabaisa – mūsų egoistine prigimtimi? Nenugalėsime egoizmo savo jėgomis, nes jos kyla iš to paties egoizmo. Neįmanoma egoistinėmis jėgomis įveikti ego. Žmogus apgaudinėja pats save!
Todėl mums duota grupė. Žmogus ima suprasti, jog kaudamasis vienas lieka tos pačios sistemos viduje, tame pačiame inde, savo kokone. Jis vaikysis save tarytum šuo savo uodegą ir niekada neištrūks iš uždaro rato.
Jeigu tai supranta, pradeda ieškoti grupės. Gali būti, kad žmogus seniai joje yra, bet negalėjo aiškiai suprasti, kad turi joje dirbti. Jis manė, kad tai paprasčiausi draugai, su kuriais kartu mokosi, vaišinasi, kaip priimta mūsų pasaulyje. Bet galiausiai nusivilia savo jėgomis ir supranta, kad jam reikia pagalbos iš išorės.
Kūrėjo jis nemato ir nežino, kaip į Jį kreiptis. Nežino, ar Kūrėjas reaguoja, girdi jo prašymus. Gal jis paprasčiausiai šaukia tyruose ir be reikalo jaudinasi ir kankinasi? Jis nejaučia kokių nors rezultatų.
Tokiu atveju jam iš tikro reikia grupės, jis supranta, kad prapuls, jeigu negaus draugų palaikymo. Daugiau niekas jam nepadės, jis mirs būdamas gyvūnu, kokiu ir gimė. Nuo šios akimirkos jis ima kitaip vertinti aplinką. Supranta, kad ji duota ne šiaip sau, kad Kūrėjas atvedė jį prie gero likimo ir tarė: „Pasirink jį!“

Iš 2012 m. rugsėjo 9 d. pokalbio pokylyje, skirtame Rabašo atminimo dienai

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas − panorėti

Pasakyk savo kainą

Kas svarbiau?