Egoizmu vadinama „pagalba prieš mane“, nes jei aš įsivaizduoju egoizmą kaip veikiantį prieš mane, tai jis iš tikrųjų man pagelbės. Bet jei aš tapatinu save su juo, jis tampa priešu man. Viskas priklauso nuo to, kokią poziciją užimsiu egoizmo atžvilgiu.
Kaip nepamiršti, kad tik tuo atveju, kai aš nesusitapatinu su juo, matau jį priešais, egoizmas yra pagalba man?
Šito galima pasiekti tik padedant aplinkai. Pats žmogus niekada negalės išsilaikyti šioje būsenoje. Jis visada save tapatins su egoizmu, prasmegs jame, jei grupė kaip magnetas nepakels jo aukščiau egoizmo. Čia veikia dvi jėgos: viršuje – grupės jėga ir apačioje – egoizmo jėga.
Jei grupė gali ištraukti mano „aš“ iš egoizmo ir laikyti jį išorėje, tada pajausiu egoizmą priešais save. Jei ji negalės pakelti manęs aukščiau jo, tai aš kiekvieną kartą krisiu į jį ir iš viso neturėsiu galimybės prisiminti, kad turiu matyti jį ne savyje.
Todėl tik grupė gali rūpintis mano požiūriu, duodama savo nuomonę, laiduodama.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. antrojo seminaro Charkovo kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Iš tikro „nėra nieko, išskyrus Jį“, ir Kūrėjas norėtų atsiskleisti kūriniui. Tačiau, jeigu Jis atsiskleistų, kūrinys niekada netaptų savarankiškas. Jį visada „papirktų“ Šviesa, ir negalėtų nuo Jos atsiskirti.
Todėl anuliuoti savęs prieš Kūrėją, prieš Šviesą – neįmanoma, nes aš esu absoliutus malonumo vergas. Žmonės tai žino iš patirties, šiame gyvenime mes vis tiek nuolatos esame valdomi Šviesos.
Būtent dėl šios priežasties pats Kūrėjas yra paslėptas, bet atvira grupė. Todėl galima pradėti su ja kontaktuoti ir net kilti virš savo egoizmo, o tai būtų neįmanoma Kūrėjo atžvilgiu. O visa kita – vienas ir tas pats.
Išskyrus žmogų, yra tik Kūrėjas – „nėra nieko, išskyrus Jį“. Vėliau žmogus pamato, kad ir jo paties nėra. Yra tik viena viską užpildanti, Aukštesnioji jėga. Bet tai suvokia tik tada, kai šito pasiekia savarankiškai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. 2-ojo seminaro Charkove

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Nesijaudinkite, viskas vyksta pagal kūrimo programą

Žmogus, lipdantis save

Klausimas: Kaip liautis pykus ant konkretaus žmogaus?
Atsakymas: Su tuo turėsi daug dirbti. Tai nėra paprasta.
Sunku pasakyti, nuo ko pradėti. Savimeilė, pasitikėjimas savimi, išdidumas (neva aš žinau, suprantu) veikia tokiu instinktyviu lygmeniu, kad nesuteikia galimybės ką nors teisingai matyti. Sunku. Atsiduri grupėje, anuliuoji visus „Visi nieko verti, aš viską žinau, suprantu.“ Tai geras ištaisytos būsenos egoizmas. Bet kol jį ištaisysi, prireiks suvalgyti pūdą druskos.
Ką daryti? Juk laikas gydo – su sąlyga, kad nuolat studijuoji. Nesvarbu, kokie santykiai grupėje, – kažkaip bandai nusiraminti, nors visą laiką išsišoki. Bet jei sistemingai bandai daryti viską, kas aprašyta šaltiniuose, galiausiai tai padės. Svarbiausia čia – kantrybė. Tam gali prireikti daugelio metų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tma skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Savęs anuliavimo menas

Aplinka − aukštumoje

Klausimas: Kas skatina augti tašką širdyje? Kas jį sudaro? Iš ko susiformuoja Žmogus žmoguje?
Atsakymas: Taškas širdyje yra mūsų pradinis taškas, nuo kurio prasideda Žmogaus gimimas, kaip kad iš sėklos lašelio. Visa kita prisijungia prie šio taško žmogui perimant kai ką iš savo aplinkos, draugų.
Klausimas: Ką mes perimame iš aplinkos?
Atsakymas: Tik teigiamas savybes reikia perimti iš aplinkos. Juk laidavimas skirtas tam, kad įtrauktumėme viską iš aplinkos, kas joje yra teigiamo.
Klausimas: Kaip žmogus gali išmatuoti, kad tai jo taškas, o jis jame jau yra mikroskopinis Žmogus ir auga?
Atsakymas: Remiantis tuo, kiek jis susijungia su grupe ir dirba su ja kartu stiprindamas vienybę. Tuomet viskas, kas vyksta vienijantis, prisijungia prie jo taško širdyje.
Klausimas: Jūs sakėte, kad Kūrėjas suteikia jėgų, Kūrėjas atima jėgas, o žmogus jaučiasi kaip skudurėlis, plaikstomas vėjyje…
Atsakymas: Šviesa suteikia ir atima jėgas priklausomai nuo žmogaus veiksmų. O jei žmogus jaučiasi kaip skudurėlis – tai jau gerai. Vadinasi, nuo šios akimirkos jis jau gali nebebūti skudurėliu.
Iš pradžių suvokiamas blogis, žmogus suvokia, kad jam vadovauja egoizmas. Paskui vyksta kitas blogio suvokimo etapas, kuomet žmogus supranta, kad jei jis egoistas, tai su juo žaidžiama iš aukščiau ir jis kratomas tol, kol iš šio skudurėlio bus iškratytas visas purvas.
O paskui, kai jis pradeda suprasti, kodėl tai vyksta, tada jau įgyja valios laisvę ir bando kartu su kolektyvu išspręsti šią problemą.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. Charkovo kongreso septintosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Atsistosime po Šviesa

Su kuo kreiptis į Šviesą?

Tikrąjį davimo troškimą galima užauginti tik praktiškai dirbant grupėje. Jei žmogus nuo to atsitraukia, jis tiesiog suka ne į tą pusę. Be grupės mes niekaip negalėsime suprasti, ką reiškia noras duoti. Mes turime stengtis ir jausti, jog netrokštame, nenorime šito, kažkas kelia pasibjaurėjimą, kenkia, bėgame nuo to, kad susijungtume su kitais.
Vis dėlto, jei mes būname atkaklūs ir pasiliekame tam, kad būtume sujungti abipusio laidavimo, tik tuomet mumyse pasireiškia supratimas, kas yra ta davimo savybė ir kaip toli esame nuo jos. Tuomet ir kyla reikalavimas, kad davimo jėga tiesiog paveiktų mus, nes ji – pirminė, ji mus sukūrė.
Vadovaudamiesi šiuo požiūriu galime pažvelgti į tai, kas vyksta pasaulyje. Pasaulyje dabar atsiskleidžia tokia būsena, kai visi žmonės, viena vertus, yra susiję. Nėra, kur dingti, nes visa žmonija yra tarsi viena didelė grupė ir šis tarpusavio ryšys dar labiau pasireikš, tik kol kas nepalankiai. Bet tai jau padeda žmonėms kažkiek suprasti ir suvokti, kad jei tarp mūsų būtų geras abipusis ryšys, tai mes sukurtume puikią žmoniją, puikų pasaulį.
Bet mes jo nesugebame sukurti! Juk mūsų egoizmas daro viską, kad tik išskirtų mus, supriešintų vienus su kitais – tai abipusė neapykanta, nepasitikėjimas, atstūmimas ir visa kita. Taigi pasaulis juda ten, kur ir mes, tik mažesniais žingsniais, pamažu, savąja forma, bet irgi juda. Todėl jau galime visur pasakoti apie šį šaltinį.
Kabala – tai labiau vidinė nei įprastoji žmogaus ir visos žmonijos psichologija, tai įprastosios psichologijos tęsinys. Tik psichologija jau seniai išsisėmė ir porą dešimtmečių išgyvena krizę. O į psichologijos vietą stoja kabala. Ji pasakoja apie vidines gamtos (ne tik žmogaus, bet ir jį supančio pasaulio) savybes, jėgas, kitaip tariant, apie tai, kaip žmogus pasiekia pusiausvyrą su viskuo, kas jį supa. Iš esmės ir psichologijos uždavinys – padėti žmogui pasiekti pusiausvyrą su jį supančiu pasauliu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. trečiosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Gyventi kitų rūpesčiais

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Klausimas: Ar Jūs asmeniškai turite grupę? Aš turiu omenyje ne Jūsų pasekėjus, kuriuos mokote Šviesos savybių, suvokimo metodikos. Ar Jums reikalinga ši grupė?
Atsakymas: Mano grupė – tai tie žmonės, tiksliau jau ne žmonės, o sielos, su kuriomis aš turiu ryšį. Aš labai noriu, kad mano mokiniai taptų tokia pat grupe ir prisijungtų prie mano grupės. Aš tikiuosi, kad tai išsipildys.
Klausimas: Ar lengvai jums sekasi vienytis Jūsų grupėje?
Atsakymas: Labai sunkiai! Kuo labiau vystosi žmogus, tuo sunkiau, kadangi jam tenka susidurti su vis didesniu kiekiu įvairiausių nesuprantamų, visiškai netikėtų asmeninių ir išorinių savybių.
Juk mes dar net negimėme dvasiniame pasaulyje. Įsivaizduojate, ką reiškia mažo vaiko bėdos, lyginant su problemomis žmogaus, kuriam 5, 10, 15 metų ir taip toliau? Problemos visą laiką auga. Bet kai jūs kiekvieną kartą subalansuojate jas, jose atitinkamai išryškėja aukštesnioji harmonija, Kūrėjas, didesnis suvokimas, jautimas, visos žmonijos, sistemos suvokimas. Kaip pasakyta: „Pagal pastangas – apdovanojimas“.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. 7-osios kongreso pamokos Charkove

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Kaip paveldėti „tėvų nuopelnus“

Sielų susijungimas = panašumas į Šviesą

Klausimas: Kaip arba kame pasireiškia, atsiskleidžia davimo savybė grupėje: mintyse, veiksmuose, bendrame darbe, pojūčiuose? Ar galėtumėte nusakyti pojūčius žmogaus, esančio ištaisytoje grupėje, kurioje yra atsiskleidusi davimo savybė?
Atsakymas: Grupė yra teisingos būsenos, jeigu ji kiekvieną akimirką atranda savyje jėgų išsitiesinti davimo savybės link. T. y. grupėje visada vyksta nuopuoliai, pakilimai, skirtingiems žmonėms skirtingu metu, tačiau visada yra galimybė įsikibti į ką nors iš draugų, ištraukti save, ir tokiu būdu du trys iš jų jau ištraukia kitus.
Jūsų valtis sudužo? Tačiau šioje pusiau suirusioje valtyje liko vienas žmogus, ir jis išgelbsti visus kitus. Tai vadinama teisinga grupe.
Jeigu jūs taip veikiate, tai aiškiai artėjate tikslo link, ir tuomet jums viskas bus gerai.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. Charkovo kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu nepatikėsi, kokia tai grupė

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Draugavo du draugai

Mes turime sukurti sistemas, kurios nuolat žadintų grupę. Pasakyta, kad savo greičiu į priekį judantis žmogus skiriasi nuo žmogaus, judančio tarsi iš išorės žadinamas gyvūnas, tuo, jog greitina savo vystymosi tempą – kiek pulsavimų kas akimirką apdoroja, kiek pažengia, kiek žingsnių per minutę žengia. Taigi mūsų užduotis yra vien tik budinti save visais įmanomais būdais.
Kaip sako Rabašas, jeigu dabar tau kas nors sušuks, kad namas dega, tu nesėdėsi, vangiai linguodamas galvą, nesnausi dar kelių minučių. Tu pašoksi ir nulėksi gelbėti.
Suprantama, ši būsena mums atrodo nereali. Kodėl? Todėl, kad tai priklauso nuo aplinkos. Aplinka rami ir netgi jeigu aš noriu prabusti, ateinu čia ir užmiegu. Ką darysi… Aš negaliu pasipriešinti šiai atmosferai.
Taigi viskas priklauso nuo aplinkos – kaip žmogus prabus. Jeigu jis neprabus, tai judės įprastiniu keliu, savo laiku (beito). Visas mūsų tobulėjimas – tai tempo greitinimas. Būsenos yra numatytos kiekvienam žmogui, jos nebus pakeistos. Pasikeitimas įvyksta dėl žmogaus pasiruošimo. Juk būsena – tai rešimo (informacinio geno) atskleidimas. Jeigu rešimo atsiskleidžia ir aš jį noriu realizuoti, pakilti, jį paversti pakopa, tai turiu būti tam pasiruošęs. O jeigu nesu pasiruošęs, tai atsiskleidęs rešimo tik nuleidžia mane, atitolina. Tuomet kitą kartą man teks žengti du žingsnius, trečią kartą – tris, ir taip kiekvieną kartą aš vis labiau tolsiu ir atsiliksiu.
Tas pats ir dėl viso pasaulio, juk į kitus žmones neatsižvelgiama. Jeigu jie nebuvo dvasiškai sužadinti, neįgijo taško širdyje, gebėjimo pagreitinti savo vystymąsi, tai kaip jie atsilieps, kam juos žadinti? Todėl juos veikia bendras švytėjimas, sukeliantis krizę, įvairiausias problemas ir nelaimes – kiekvienoje tautoje, kiekvienoje žmonijos dalyje, taip pat ir kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime. Tai nėra vadinama asmeniniu valdymu. Asmeninis valdymas pasireiškia tada, kai yra ryšys tarp žmogaus ir Kūrėjo.

Iš 2012 m. rugpjūčio12 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip išmatuoti pagreitį dvasiniame pasaulyje

Unikalus šansas pagreitinti laiką

Kilti šviesos greičiu

Negalima pamiršti, kad mes turime susijungti būtent dėl to, kad visas pasaulis reikalauja ištaisymo. Kitaip mums nebūtų davę dvasinio noro, o kabala ir toliau būtų slapta perduodama vieno išrinktojo kabalisto kitam, kaip tai vyko visus tūkstančius metų.
Neatsitiktinai tūkstančiams žmonių visame pasaulyje staiga atsirado noras atskleisti Kūrėją. Tai padaryta tam, kad jie susijungtų kartu ir taptų „šviesos tarnais“, t. y. tais, kurie moko ir rūpinasi visu pasauliu, norėdami jį visą atvesti prie ištaisymo.
Nors savaitės pabaigoje renkamės į kongresą, siekdami susijungti tarpusavyje, turime nuo pat pradžių atsiminti ir niekada nepamiršti, kad mūsų susijungimas reikalingas tam, kad padėtume atskleisti Kūrėją visam pasauliui.
Mūsų vaidmuo – uždegti šviesą! Mes atliekame noro ekrano vaidmenį, esame tarytum dagtis žvakėje. Alyva arba noras pasitenkinti – tai visa žmonija, šviesa – tai Kūrėjas, o mes – tai dagtis, kuri padės įsidegti alyvai. Tai reiškia būti Kūrėjo tarnais.
Todėl, jeigu nesiekiame susijungti su Kūrėju tam, kad padėtume Jį atskleisti visai žmonijai, tai visas mūsų darbas nukryps neteisinga linkme. Mums reikia visą laiką galvoti apie abu polius, o patiems būti per vidurį.
Todėl kongrese, nors daugiausiai kalbėsime ir dirbsime dėl mūsų vidinio susijungimo, mums reikia paliesti ir išorinio platinimo temą. Tačiau iš mūsų nėra reikalaujama ypatingai daug veiksmų, kuriais aprėptume visą pasaulį. Turime leisti į šaltinį grąžinančiai Šviesai veikti, praleisdami ją per save.
Mums reikia su žymiai didesne jėga susijungti tarpusavyje, ir tada per mus pasklis Šviesa. Mums tereikia atverti Jai įėjimus, o Ji jau padarys savo darbą. Vadinasi, pakanka pabūti tam tikroje vietoje, suorganizuoti ten apskritąjį stalą, pasiekti tam tikro žmonių susijungimo – ir tu jau įsijungei, pasilikai ten. Tu palikai ten savo dvasinius „pirštų atspaudus“ – ir šito pakanka! Per juos jau pradės veikti Šviesa.
Patyrę vieno susitikimo su mumis įspūdį žmonės patys pradės jausti, kaip jiems reikia elgtis toliau. Aišku, reikia kurti virtualias sistemas ir palaikyti ryšį su jomis, bet svarbiausią darbą atlieka Šviesa.

Iš 2012 m. birželio 6 d. pokalbio bendrais klausimais

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Taikinys – integralusis susivienijimas

Pasauliui reikia mūsų

Mes visą laiką „plaukiojame“ informaciniame lauke. Jo neriboja laikas, erdvė, judėjimas. Šio lauko mes nejaučiame, nes skiriamės nuo jo savybėmis. O jeigu mes vienijamės, tai, priklausomai nuo mūsų tarpusavio ryšio, supanėšėjame su šiuo informaciniu lauku, tampame vieningi kaip jis ir pradedame užčiuopti jo informaciją.
Būdami kiekvienas atskirai, nesivienydami su kitais, šiame informaciniame lauke jaučiame tik mažą informacinę dalį, kurią kiekvienas suvokia kaip „mūsų pasaulį“, izoliuotą nuo šio informacinio lauko, – tai, ką atpažįsta tik jis, jo individuali egoistinė dalis.
O kai tik susijungiame („minimali dauguma – du“), tai iš karto pradedame atitikti šį informacinį lauką, minimaliu lygiu, pavyzdžiui, lygiu, vadinamu „nefeš de nefeš“, pradedame jį jausti. Ir taip toliau. Kitaip tariant, priklausomai nuo susijungimo lygio pagal panašumo dėsnį pradedame jausti šį lauką – Kūrėją, patys tapdami jutimo organu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Informacinis tikrovės laukas

Atsistosime po Šviesa

Susidūrimo momentas