Klausimas: Kuo skiriasi pamoka nuo seminaro?
Atsakymas: Seminaras – tai pasiruošimas pamokai. Taigi kiekviena pamoka turi būti panaši į seminarą: juk ir jai reikia sutelkti bendrą ketinimą, nusiteikti tapti viena visuma, parengti bendrą norą, atitinkantį vieną bendrą jėgą. Be tokio išankstinio pasiruošimo tai bus ne Toros, o bedvasio mokslo studijavimas.
Studijuoti Torą reiškia atskleisti blogį, kurį reikia ištaisyti. O egoizmas ištaisomas pasiekus meilę ryšyje su kitais, įveikus sudužimą. Kiekviena pamoka turi prisidėti prie seminaro ir lemti dar aukštesnę studijuojančiųjų būseną.
Šiuose seminaruose išmoksime, kaip greičiausiai pasiruošti kiekvienai pamokai. Ir tada visas mūsų gyvenimas pavirs vienu nesibaigiančiu seminaru. Juk niekada neprarasime vienybės pojūčio ir nuolat jungsimės vis labiau išsiaiškindami visas bendro indo / noro detales bei spręsdami gyvenimiškas problemas: ir materialines, ir dvasines – kaip visumą. Veikdami iš grupės centro, iš mūsų vienybės pajautimo, galime kurti tikrus stebuklus.
Seminaras – tai mūsų ketinimų, bendrumo, būtinybės susilieti tarpusavyje, tarpusavio laidavimo, atsakomybės vienas kitam ir grupei, pareigos mūsų mokytojams, pirminiams šaltiniams, visam pasauliui išgryninimas. Visa tai apibrėžia mūsų atsakomybę ir bendrą pareigą Kūrėjui.
Siekdami bendro ryšio, susibūrę draugėn, centriniame rato taške sukuriame lauką, pro kurį galime prasiveržti už materijos ribų. Viskas grupės rankose. Tad svarstymų tema nėra tiek svarbi, svarbiausia – kiek ją nagrinėdami stengiamės susijungti. Tema tėra priemonė ieškant vis stipresnio ryšio.
Visi pasauliai, parcufim, sfirot, rešimot išryškėja tik grupės centre, kuriame atsiveria visos dvasinių laiptų pakopos. Kol kas mes tik pradedame dirbti nuo pat pradžių, o visi šie seminarai bus įtraukti į archyvą, kuriuo vėliau galės naudotis bet kuris žmogus pasaulyje, pojūčiais dalyvaudamas šioje veikloje ir darydamas pažangą. Galop visas pasaulis turi tapti viena grupe prie apskrito stalo, kaip viena šeima.

Iš 2012 m. gegužės 20 d. pamokos pagal temą „Praėjusiųjų kongresų klausimai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendra dvasinės energijos talpykla

Dešimt žmonių ir Kūrėjas tarp jų

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Kad ir kaip sudėtinga atrodo pasiekti dvasines aukštumas, iš tikrųjų nėra nieko paprasčiau. Įsivaizduokite sistemą, kuri absoliučiai vieninga, susitelkusi, susijusi visomis dalimis, mažiausiomis dalelytėmis. Viskas veikia harmoningai ir siekia vieno tikslo – viskas nukreipta vienybės, ryšio, bendro tikslo, t. y. Kūrėjo, esančio tarp mūsų, link.
Dėl savo nuolatinių pastangų harmoningai susijungti tarpusavyje, atskleidžiame Jį, kaip šios atsiradusios pusiausvyros pasekmę. Rasdami harmoniją savo noruose, galop atskleidžiame pripildančią juos Šviesą.
Kūrėjas mumyse! Mes ir dabar esame Begalybės pasaulyje, tad imkime ir atskleiskime nors pačią pirmąją, pačią paprasčiausią ir mažiausią šios tobulos būsenos pakopą. Atskleisti ją – vadinasi –atitikti ją, susilyginti savybėmis, pasiekti pusiausvyrą su ją pripildančia Šviesa kad ir pačioje pirmoje pakopoje – pasaulio Asija Nefeš de-Nefeš de-Nefeš.
Tam reikia pasiekti visų bendro indo dalių lygybę. Tačiau kaip tai pasiekti, jei lygybės neįmanoma išmatuoti? Išmatuoti galima tik skirtumą tarp vieno ir kito – deltą. O jei daiktai vienodi, tai negalime jų įvertinti, nes prarandame matavimo skalę. Kaip galima palyginti dvi absoliučiai juodas spalvas arba baltą su balta? Vertinimui reikalingas koks nors skirtumas.
Vis dėlto, privalome pasitikrinti savo lygybę, juk jeigu aš nesu visiškai lygus kitam, tai negaliu savęs laikyti jo draugu – tarp mūsų nėra atviro abipusio ryšio. Todėl mums būtinos dvi savybės: gavimas ir davimas. Turiu duoti grupei, kaip didesnis mažesniam, perduodamas jiems tikslo didingumą, Kūrėjo ir draugų svarbos suvokimą. Kartu turiu nusižeminti, suvokti juos kaip didžiausius kartos žmones, kad iš jų gaučiau įtaką ir palaikymą.
Kitaip tariant, pasiekiu didžiausią davimą ir didžiausią savęs sumenkinimą. Tarp šių dviejų maksimumų pajaučiu lygybę. Negaliu sukurti lygybės savaime, paprasčiausiai laikydamas save lygiu, – tokia lygybė nieko verta. Lygybė atsiskleidžia tik kaip dviejų ekstremalių būsenų (pačios aukščiausios ir pačios žemiausios) pasekmė.
Kai visi grupėje dirba taip: maksimumas ir minimumas, viską atiduodami grupei ir gaudami jos jėgą, pabudimą, įkvėpimą, – susijungia tarsi vienu atviru kanalu. Anksčiau mus vieną su kitu jungė kanalai, kuriais tekėjo energija, tačiau dabar visi jie susilieja į vieną didelį telkinį, –atsiveria vienas bendras rezervuaras.

Iš 2012 m. gegužės 15 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Tokia paprasta mechanika

Draugavo du draugai

Kad įgyčiau pusiausvyrą su Kūrėju, susijungčiau su Juo, privalau pasikeisti. Kaip tai padaryti? Kaip tapti panašiam į Jį? Juk pusiausvyra – panašumo esmė.
Šiam tikslui duota aplinka. Pusiausvyra su Kūrėju yra pasiekiama per pusiausvyrą su aplinka, kurioje aš Jį ir atskleidžiu. Prabundantis viduje rešimo man rodo grupę, ir mano darbas tampa konkretus: dabar turiu reikalą ne su kažkuo nežinomu – viskas sprendžiasi tarp draugų.
Kaip rasti pusiausvyrą su grupe? – Per laidavimą, kuris ir atstovauja jėgai, pusiausvyros dėsniui.
Pagal šį dėsnį viskas pasaulyje yra susiję tarsi dantratukai vientisame mechanizme. Nė vienas jų negali suktis savarankiškai, nesukdamas kitų ir pats nesukamas. Panašioje padėtyje yra du sankabos diskai, kai susiliečia.
Tačiau šiame mechanizme veikia vystymosi dėsnis. Iš pradžių sankabos pedalas nuspaustas ir tarp diskų ryšys silpnas, – mes dar netrukdome, netgi padedame vienas kitam, prasisukdami šalia ir nejausdami, kad priklausome vienai visumai. Šalys ir tautos yra atskirtos, kai kurios netgi nežino viena apie kitą.
Tačiau laikui bėgant vidinis egoizmas auga ir dantratukai vis tvirčiau sukimba. Kitaip tariant, sankabos pedalas atleidžiamas ir diskai glunda vienas prie kito vis labiau, kol visiškai susikabina.
Taip visa žmonija vystosi, vis glaudžiau sąveikaudama tarpusavyje: kuriami ryšiai tarp šalių, atsiveria nauji kontinentai, suklesti tarptautinė prekyba ir pramonė, persitvarko visuomenė, daugėja profesijų, žmonės tampa visuotinai priklausomi vieni nuo kitų.
Šis vystymasis mums sekasi labai sunkiai. Juk egoizmas ir išsivyniojantys rešimot vis labiau mus artina vieną prie kito, ir kažkuriuo momentu per glaudus ryšys pradeda kelti nerimą. Mes jau negalime atsiplėšti vienas nuo kito, išgyventi vienas be kito, net jei norime.
Tokiu būdu gamta, Kūrėjas mus atveda į naują būseną, kurioje išaiškėja, kad daugiau negalime atsiskirti. Jeigu dabar nesukurtume teisingo tarpusavio ryšio, mums gresia susinaikinimas.
Laidavimas mus taip pat įpareigoja būti atsakingus: vieną už visus ir visus už vieną. Juk esame panašūs į dantratukus: vienas besisukdamas suka likusius. Sankabos pedalas atleidžiamas, diskai priglunda, dantukai susijungia ir mes tampame didžiule vientisa tarpusavyje susijusia sistema, kuri neleidžia nė vienam dantratukui suktis atskirai. Dabar likusieji privalo su ja sutikti, prisiderinti prie bendros krypties ir greičio, be šio susitarimo nė vienas nepajudės iš vietos.
Galiausiai kiekvienas pajus „svetimas rankas ant savo gerklės“. Įsivaizduokite: žmogus guli su lašeline, be kurios neišgyventų. Lašelinės žarnelėje, kuria teka gyvybę palaikantis skystis, įtaisyti septyni milijardai čiaupų. Kiekvienas gali užsukti savo čiaupą ir tuomet – galas…
Greitai pasijusime esą analogiškoje, labai nemalonioje padėtyje. Todėl mums iš anksto atsiskleidžia kabalos mokslas, kuris aiškina, kaip pagerinti gyvenimą naujomis sąlygomis. Juk viskas daroma dėl išsitaisymo – klausimas tik, kaip į tą reikalą žiūrėti. Jeigu iš pradžių žinome, kad viskas tarnauja teisingo tarpusavio ryšio paieškai, t. y. laidavimui, tada dantratukai susijungs kaip reikia ir suksis teisinga kryptimi, tarpusavio harmonijoje. Dar daugiau, ši tarpusavio pusiausvyra jiems padės rasti pusiausvyrą ir su bendrąja Jėga, kuri juos sujungia į vieningą sistemą, – su Kūrėju.
Tokiu būdu pasaulis ir pasieks trokštamą išsitaisymą.

Iš 2012 m. gegužės 12 d. 3-iosios ONE kongreso Naujajame Džersyje pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimas duodant: lengvai ir gražiai

Deguonies čiaupas – kiekvieno žmogaus rankose!

Susisiekiančiųjų indų dėsnis

Klausimas: Seminare iš dalies nesutikau su tuo, ką kalbėjo draugai. Ar turiu stengtis pritarti visiems?
Atsakymas: Turiu sutikti su viskuo, ką kalba draugai, net jei man atrodo, kad jie neteisūs. Moderatorius teturi sekti, kad svarstymas nenukryptų nuo temos. Jei aš dalį suprantu, o kitos ne – tai mano kaltė, juk turiu suvokti kiekvieną draugą kaip patį didingiausią mano kartos žmogų.
Jei su manimi kalbasi koks nors didis žmogus, tai galbūt aš nieko nesuprasiu, bet vertinsiu jo žodžius su didele pagarba. Štai su kokia pagarba man reikia priimti viską, ką kalba draugai rate, tarsi kabalistas Josi ben-Kisma savo mokinių atžvilgiu. Svarbu ne kokiame lygmenyje jie yra, o kiek aš juos vertinu.
Jeigu pasibaigus seminarui likau nepatenkintas ir nebuvau dvasiškai įkvėptas iki ašarų, tai liudija kad nepakankamai, neteisingai dirbau su savo egoizmu, negalėjau anuliuoti savęs, perimti įkvėpimą ir prabudimą, kuris egzistuoja seminare, net jei nė vienas iš dalyvių šito nejaučia!
Netgi jei visos grupės, šimtai žmonių išėjo iš seminaro suglumę, nesuprasdami, kas įvyko, tai reiškia, kad jie nepakankamai dirbo su savimi. Juk jei yra dešimt žmonių – Kūrėjas iš anksto yra tarp jų. O tai, kad jiems nepavyko šito pajausti – jų kaltė, matyt jiems pritrūko pasiruošimo arba pastangų.
Tai nepriklauso nuo svarstomos temos. Reikia Kūrėjo ieškoti ne protu, o jausmiškai. Būtent apie tai aš visą laiką klausinėju: „Kas yra grupės centras: savybė, pojūtis, protinga išvada, bendrumas?
Svarstant svarbiausias vidinis darbas. Nėra taip svarbūs žodžiai, kuriuos išgirsiu iš kitų, o ta vidinė dvasia, kurią aš noriu juose pajausti ir perimti.
Tačiau kiekviename pojūtyje turi būti truputis proto. Mes turime ištirti savo pojūčius, stengtis išryškinti juos, išmatuoti, įvilkti į tam tikrus žodžius, apibrėžimus. Seminaro pabaigoje mums reikia padaryti išvadas.
Negalima nekontroliuojamai atsiduoti jausmams. Būtina rasti jiems apibrėžimus, bent pasistengti. Juk mes artinamės prie Malchut, o joje yra visi matavimai, pasauliai, parcufai, sfiros, šviesos Nefeš-Ruach-Nešama-Chaja-Jechida. „Mokymas apie dešimt sfirų“ pilnas pojūčių, bet parašytas sausa technine kalba. Turime įprasti į kiekvieną atsiradusį jausmą įnešti truputį proto.
Paskui išmoksime tai išreikšti įvairiomis kalbomis: Zoharo, Tanacho kalba ir staiga aptiksime, kaip seniai išmoktuose straipsniuose mums atsiveria gyvenimas, naujos formos tame pačiame susijungimo taške.

Iš 2012 m. gegužės 21 d. pamokos pagal temą „Seminaro svarstymas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Savęs anuliavimo kriterijai

Gimti ir užaugti grupėje

Kad pasaulis būtų sukurtas man…

Suklupti leidžiama tam, kas pasiekė tą pakopą ir turi atskleisti savo blogąjį pradą, kurį gali ištaisyti. Mums vos truputį atskleidžia mūsų egoizmą, o mes iš karto norime pabėgti ir pasislėpti. Atsiunčia širdies sunkumą − atima iš tavęs energiją ir įkvėpimą, o tu su tuo susitaikai. Nebeturi nuotaikos, vaikštai prislėgtas ir susiraukęs.
Suprantu, kad žmogus patiria įvairias būsenas. Bet grupė gali sukurti tokią atmosferą, kad žmogus akimirksniu galėtų įveikti tokius nuopuolius − nedelsdamas su jais susidoroti ir labiau nei savo nuotaiką vertinti davimo savybę.
Turėtum jausti dėkingumą dėl to, kad iš aukščiau iš tavęs atėmė nuotaiką, ir tavo ego dabar nedalyvauja tau atliekant dvasinius veiksmus. Juk tokiu atveju tavo veiksmai tikriausiai bus altruistiniai.
Man nesinori nieko veikti, nėra nuotaikos ir svarbos pojūčio, bet protu suvokiu, kad jeigu padarysiu taip, tai šitai bus altruistinis veiksmas. Neturiu tam jokio noro ir jėgų, bet galiu jų paprašyti. O jeigu nesugebu netgi paprašyti, tai galiu ateiti į grupę, kuri pažadins ir įkvėps mane.
Neprašau man duoti energijos, pakelti man nuotaikos! Juk jeigu būsiu pakilios nuotaikos, mano ego suskubs atlikti tuos veiksmus. Kaip vagis, bėgantis priekyje visų ir šaukiantis: „Laikykite vagį!“ Todėl noriu likti blogos nuotaikos! Žinoma, nesistengiu likti nusiminęs, bet ir neprašau to ištaisyti. Noriu, kad mano egoizmas būtų atskirtas nuo to, ką dabar veikiu.
Ir tada, jeigu ką nors padarysiu − tai bus davimas. Juk tai atsirado ne dėl mano noro mėgautis, o dėl to, kad gavau jėgų iš aukščiau, svarbos pojūtį, gebėjimų. Tai Kūrėjas padarė viską per mane − įsivilko į mane ir atliko veiksmą. Tai tikrasis laimėjimas, kuris vadinamas panašumu į Jį, susiliejimu.
O pojūtis, koks buvo blogas, toks tegu ir lieka − aš neprašau jo ištaisyti. Tai saugos mane, kad į dvasinį veiksmą neįtraukčiau egoizmo. Todėl visą laiką, kol eini pirmyn, gyvūnas tavo viduje jausis vis blogiau, o žmogus tavyje jausis vis geriau dėl to, kad nepaisant visų nemalonių pojūčių, sugebi atlikti altruistinį veiksmą. Taip tu pasidalini į dvi dalis.

Iš 2012 balandžio 2 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tu nepatikėsi, kokia tai grupė

Kad laikas nebėgtų veltui…

Kaip išmatuoti pagreitį dvasiniame pasaulyje

Kai dirbu su draugu kaip su darbuotoju (platiname medžiagą, verčiame tekstus, tvarkome aparatūrą ir kt.), tuomet mudu – vadovas ir pavaldinys. Tai – mūsų gyvūninė būsena. Ir mes suprantame, kad būtent taip turime tvarkyti reikalus.
O vos įžengus į grupę nelieka jokio skirtumo! Žiūrime tik į vienas kito taškus širdyje, tik į Kūrėjo siekį! Šiuo atveju neapykantos atskleidimas pozityvus, nes yra, dėl ko kreiptis aukščiau, Kūrėjo pagalbos, juk aš pats to padaryti negaliu.
Fiziniame lygmenyje šiaip ar taip susitariame: nueiname kartu į barą, pasėdime, išsiaiškiname santykius. Dvasiniame – tai nepadės. Mums reikalinga Šviesa!
Taigi kuo didesnę neapykantą, didesnį blogį tarpusavyje atskleisime, tuo didesnį jausime Šviesos poreikį. Nukreipsime į ją mūsų MAN, pareikalausime pagalbos, šauksime, kol jos sulauksime.
Visiškai įmanoma, kad kol kas pagalbos nebus, nes dar nepakankamai atskleidėme blogį. Juk pasakyta: „Pasaulis sukurtas visiškiems nusidėjėliams arba visiškiems teisuoliams.“ Pirmiausia reikia pasiekti absoliutaus nusidėjėlio būseną. O ji pasiekiama tada, kai veržiesi į tikslą ir matai, kiek dar toli iki jo. Pagal siekio mastą ir nustatai savo atitolimo laipsnį!
Yra grupėje ir pasyvių žmonių, nedalyvaujančių vienijimosi procese. Jie net neįsivaizduoja, kad tai – didžiulis darbas, visa jūra įvairiausių savybių ir jausmų. Drauge tai milžiniška įtampa, kai atrodo, kad visiškai neįmanoma to pasiekti, procesas atstumia iki tokio lygio, kad net pykina, apima bejėgiškumo jausmas!
Visos šios būsenos padeda mums suvokti blogį: palaipsniui, esant bendram palaikymui, tarpusavio laidavimui, kai jaučiama sąveikos su draugais būtinybė. Ir tai įpareigoja. Tada galima pasiekti visiško nusidėjėlio būseną, rasti savąjį egoizmą tarp visų kitų, ir šis egoizmas bus nežemiškas. Kodėl? Todėl, kad vienijimasis turi būti nukreiptas į aukščiausiojo tikslo siekimą, ir tik į jį.
Mes – ne žemiškoji grupė, norinti kartu rinktis tam, kad gerai praleistume laiką, pažaistume futbolą, sukurtume bendrą verslą ir t. t.
Turime kitą užduotį – įgyti davimo ir meilės vienas kitam savybę.
Ir čia išryškėja, kaip smarkiai esame tam priešingi. Šią priešingybę turime pajausti kaip visaapimančią.
Todėl žmonės, siekiantys Kūrėjo, suvokia sąlygą: viskas, kas su mumis vyksta, tai dėl to, kad atskleistume šias būsenas.
Šviesa mums padeda. Taip sutvarkyta, kad Šviesa, leisdamasi iš viršaus kartu su noru (Šviesa ir noras yra vienas priešais kitą), veikia tik tiek, kiek žmogus pajėgus ištverti, kiek gali iškęsti priešingybės Šviesai pojūtį, kaip ryžtingai veržiasi vienybės ir tikslo link, nepaisydamas itin nemalonių jausmų bei labai didelių nusivylimų.
Kitos metodikos nėra. Sugretinamos dvi gamtos jėgos: davimas ir gavimas, Šviesa ir noras. Nieko kito nėra. Tai – grynai praktinė, mokslinė sistema. Vienintelis dalykas, kurio reikia, – tai labai rimtas nusiteikimas ją įgyvendinti.

Iš 2012 m. kovo 25 d. Europos kongreso 5-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Tikros meilės artimui paslaptis

Klausimas: Ką Jūs turite omenyje tardamas žodį „meilė“?
Atsakymas: Aš turiu omenyje tai, kad kiekvienas iš mūsų nuolat gyvena kitų rūpesčiais.
Taip pat kaip grupėje: joje mes pradedame dirbti treniruodamiesi, kiekvienas iš mūsų nori sukurti kitiems maksimaliai komfortišką būseną. Kitaip tariant, turiu suprasti kitus žmones, jausti juos. Kiekvieną kartą aš turiu pasiųsti jiems atitinkamus signalus: verbalinius, fizinius, minčių forma ir t. t.
Turiu užmegzti su draugais tarpusavio laidavimo ryšį, kai kiekvienas iš mūsų užtikrina visiems kitiems tokį santykį, vienas kito jautimą, kad būčiau tikras, jog veikdamas juos sulaukiu tokio paties poveikio savo atžvilgiu. Ir taip mes nuolat kartu kylame virš savo egoizmo, įgydami jam priešingų savybių.
Toks darbas tarpusavyje – pats svarbiausias darbas grupėje.
Įvaldę šią metodiką, mes ne kartą krisime į egoizmą, jausime trauką ir vėl kažkokių kliūčių atsiradimą – iki visiško išsitaisymo, iki galutinio pakilimo virš egoizmo.
Vis dėlto patirdamas bet kokias būsenas grupėje ir netgi išorėje – santykiuose su namiškiais ir kitais žmonėmis – aš jau iš karto susitelksiu į tą pačią idėją, į tą pačią praktiką. Ir galų gale tokiu būdu galėsiu teisingai sąveikauti su visu pasauliu.

Iš 2012 m. vasario 27 d. pokalbio apie integralų auklėjimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Trūksta tik meilės

Kelias į tarpusavio laidavimą

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Mūsų dienomis grupė negali užsidaryti savyje, negali neskelbti metodikos masėms. Tai būtų jau ne grupė ir ne kabalos mokslas. Neverta net galvoti apie izoliaciją – mes tiesiog neišsilaikytume.
Priešingai, pasauliui su kiekviena diena vis stipriau mūsų reikia. Kaip tik dabar jis pradeda suprasti, nuo ko priklauso jo gera ateitis, kaip išbristi iš krizės, padaryti ją švelnesnę. Kol kas ieškojimai tęsiasi, bet jau aiškėja, kad reikia keisti kryptį – žmogaus, o ne mokslo ir technologijų link. Svarbiausia – vidinis žmonių pasaulis ir jų tarpusavio ryšys. Beje, suvokdama tai, žmonija konstatuoja, kad yra bejėgė.
Taip pat ir mes, atiduodami milžiniškas pastangas dvasiniam keliui, nematome rezultatų. Tačiau alternatyvos nėra, privalome pasikeisti. Tai suprantama ir išorėje. Tačiau iškyla klausimas: „Kaip tai padaryti?“ Net mes sunkiai priimame mintį apie grąžinančią į šaltinį Šviesą, kaip apie vienintelę priemonę. Kartais tik po dešimties metų žmogus suvokia, kad būtent šitą Šviesą reikia turėti priešakyje. Pasirodo, reikia stengtis sužadinti Šviesą, o užduotį atliks Ji.
Dabartinis pasaulis, dauguma žmonių yra analogiškoje ieškojimų stadijoje. Jie ieško, kaip galima pakeisti žmogų. Galiausiai pamatys: tik integraliuoju ugdymu, kurį siūlome mes, judėjimas „Arvut“. Pasaulis atskleis tai, jis neturi kitos išeities. Tada mes tapsime jam iš tikrųjų reikalingi.
O kol kas reikia tik kuo plačiau skelbti žmonėms šias žinias ir metodiką, kad jie galėtų paspartinti laiką.

Iš 2012 m. balandžio 23 d. pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Lemiami metai

Mokestis už kamšatį

Palaikymas ir pavyzdys

Mūsų pasaulyje ne taip jau daug žmonių, kuriems prabudo dvasinė kibirkštis − taškas širdyje. Jų − mažuma palyginus su likusiais žmonėmis, kuriuos domina tik šio pasaulio materialūs dalykai.
Bet jeigu žmonės, siekiantys atskleisti Kūrėją, susivienija, tampa galingesni už visą likusią žmoniją, nes turi kokybinę persvarą.
Galima būti didžiu tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Ir kokybė yra daug svarbesnė už kiekybę. Jeigu susijungia dešimt besiaiškinančių tikslą ir norinčių jį pasiekti žmonių, tai jų sukurta jėga kur kas didesnė už išorinę milijardų žmonių jėgą.
Ji tiek svarbesnė, kad jie nepatenka plačios visuomenės, turinčios kiekybinę galią, įtakon. Todėl sukūrę nedidelę grupę jie jau gali eiti pirmyn. Juk žmogus yra veikiamas aplinkos ir vienintelė jo valios laisvė − pasirinkti jam tinkančią aplinką.
Jeigu nuolatos anuliuos save šios mažos grupės atžvilgiu, tai gali būti tikras, kad tokiu keliu būtinai pasieks tikslą. Anuliuodamas save, vis labiau susijungdamas su draugais, vis labiau susitelkdamas be perstojo artės prie tikslo. Juk tikslas ir yra šios mažos grupės viduryje.

Iš 2012 m. balandžio 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio labui, Kūrėjui džiaugsmui

Atsistosime po Šviesa

Pažinti gyvenimo paslaptį

Klausimas: Ar grupės būsena daro įtaką jos darbui platinime?
Atsakymas: Aš nesikišu į mūsų grupių reikalus. Žmogus pats save formuoja, ir aš negaliu to už jį atlikti. Jį painioja, sukelia sunkumų, prideda puikybės ir kitokių savybių. Arba jis teisingai supranta kelią ir nugali kliūtis, arba ne.
Blogiausiu atveju, žmogus išsitaisys ne dabar, o, tarkim, po penkiasdešimties metų. Aš į tai žiūriu su didele kantrybe. Kiekviena grupė gauna tai, kas jai priklauso, kaip ir kiekvienas žmogus. Aš sėju, o daigai nuo manęs jau nebepriklauso.
Žinoma, grupės būsena daro įtaką jos darbui platinant. Viskas, kas buvo nerealizuota, kas turėjo įvykti tuo etapu, bumerangu grįžta atgal ir kelissyk stipriau. Juk grupė gavo galimybę ir jos neišnaudojo.
Kiekvienas iš mūsų atsako už kitus. Užimdamas savo vietą bendrame Gyvybės medyje, privalau Šviesą pravesti toliau į apačią, vorele. Nuo manęs atsišakoja vagos, kuriomis Šviesa turi tekėti į kitus. Tačiau jei manyje įvyko kamšatis – vagos išdžiūsta. Man skirtas tam tikras laikas (t) perduoti Šviesai, tačiau aš užduoties neatlikau, ir dabar visa Šviesa, skirta iš manęs išsišakojantiems kanalams, stovi „kamštyje“, negalėdama tekėti toliau žemyn.
Tuo pat metu jaučiu ją, kaip neigiamą jėgą ir privalau už tai sumokėti. Juk pagal programą privalėjau atverti savo vožtuvą, kad kiti žmonės imtų vienytis ir taisytis. Tačiau vietoj to aš leidausi į asmeninius išskaičiavimus, ėmiau didžiuotis, pradėjau pataikauti savo troškimui valdyti… Galiausiai ši puikybė ir valdžios troškimas bus sudaužyti tos pačios Šviesos, kuri susikaupė mano ruože ir negali judėti toliau. Jos spaudimas (P) suveiks ir galų gale susprogdins mane.
Tai atsieis labai daug. Juk aš užkirtau Šviesai kelią į daugelį žmonių ir atėmiau iš jų ryšį su ja. O tuo tarpu jie savo ruožtu turėjo nukreipti ją toliau. Gali būti, kad be Šviesos palikau tūkstančius, milijonus…
Štai ir išeina, kad jeigu žmogus nesimoko geruoju, tai mokosi bloguoju.

Iš 2011 m. rugsėjo 17 d. kongreso Toronte paskaitos

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Kas nori labiau susijungti?

Aplenkiant gamtą