Klausimas. Jeigu viena iš grupių išeina atlikti platinimo veiksmo, nuo kurio sėkmės priklauso mūsų bendra sėkmė pasaulyje skleidžiant kabalos žinias, tai kaip visoms kitoms grupėms įsitraukti į šį veiksmą? Kaip išlaikyti būtent tas mintis, tokį jaudulį, kad tuo mėgautųsi Kūrėjas?
Atsakymas. Gyvename pasaulyje, kuris vis labiau grimzta į egoizmą. Suprantame, jog ego sukurtas tam, kad žmonija pasijustų esanti „Egipte“ – egoizmo, kuris virto vėžiniu naviku, pranoko pats save ir žudo mus visus, blogyje. Mums reikia papasakoti apie tai pasauliui ir paaiškinti, kokia gali būti išeitis iš susiklosčiusios situacijos, kokie vaistai padės nuo šios ligos.
Visi supranta, kad mūsų egoizmas – tai blogis, ir mes negalime išeiti iš jo patys. Dėl šios priežasties visas pasaulis nuleidžia rankas ir nieko negali padaryti.
Kabalos metodika skiriasi nuo visų kitų metodikų tuo, kad pritraukia ištaisančiąją Šviesą. Tuo ji skiriasi nuo kitų mokymų – niekuo kitu.
Daugelis žmonių turi gerų, teisingų norų, bet neturi galimybės juos realizuoti, nėra jėgos, kuri padėtų jiems tai atlikti. Ilgus amžius manėme, kad panorėję galėsime su viskuo susitvarkyti patys. Galiausiai tai virto tokiomis problemomis, kurios lėmė Tarybų Sąjungos žlugimą, Izraelio kibucų nykimą ir pan.
Kitaip tariant, mintys ir norai geri, o jėgų jiems realizuoti nėra, nes žmogiškoji prigimtis egoistiška ir neįmanoma veikti prieš ją. Mums atrodo, kad galime ją įveikti, o iš tikrųjų – ne. Tai gali atlikti tik Aukštesnioji jėga, Šviesos jėga. Apie tai kalba kabalistai, kurie į savo metodikos pagrindą įtraukė ištaisymo pasitelkiant Šviesos jėgą principą.
Jeigu dabar kuri nors mūsų grupė deda ypatingas pastangas, kad būtų realizuota galimybė išsiveržti į priekį ir tam tikroje vietoje skleisti kabalos žinią platesniuose sluoksniuose, tai mes irgi turime tame dalyvauti.
Mums reikia visada padėti šioms grupėms, stumti jas pirmyn, nes visi mes esame vienas bendras organizmas. Juk jeigu koks nors kūno organas ima sveikti, atsigauti – jam reikia padėti, ir tada jis jau būdamas sveikas padės visiems kitiems. Taip ir čia. Jeigu kurioje nors vietoje mes ištobulėsime ir sukaupsime patirties, žinių ir jėgų, tai galėsime sėkmingai rengti tokias pačias akcijas ir kitose vietose.
Taigi turime bent jau savo ketinimais būti solidarūs su akcija, kurią daro viena iš grupių, ir stengtis mintimis, jausmais būti kartu su ja.

Iš 2013 m. spalio 21 d. pamokos tema „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl nepavyksta susivienyti?

Pasauliui reikia mūsų

Palaikymas ir pavyzdys

Klausimas: Ar egzisuoja dvasinė santykių piramidė pasauliniame kli (pasaulinėje grupėje)?
Atsakymas: Dvasinė sistema sudaryta tik pagal artėjimo Kūrėjo link liniją. Todėl kiekvienas žmogus joje užima tam tikrą savo vietą. Ši linija skyla į dešinę, kairę ir vidurio linijas, kuriose vyksta labai sudėtingi procesai – juk sistema atitinka visų sudužusios sielos dalių tarpusavio santykių integralią sistemą.
Visa sistema tarpusavyje susijusi, todėl žemiausiai esantys jos elementai gali lemti tai, kas vyksta su aukščiausiai esančiais elementais, ir atvirkščiai – aukščiausieji gali daryti įtaką žemiausiai ar viduryje esantiems elementams ir t. t. Kitaip tariant, tai ne šiaip sau linijinė sistema, kuri apsprendžia, kas toliau, o kas arčiau Kūrėjo, – čia dar yra integrali sudėtinga priklausomybė, o ne tik paprastai tarpusavyje susiję elementai.
Todėl aišku, kad dvasinė tarpusavio santykių piramidė pasauliniame kli/inde egzistuoja, ir ją sudaro žmonės ir grupės, kurios yra toliau arba arčiau dvasinio suvokimo. Bet dėl mūsų tarpusavio ryšio jie taip pat vieni kitus veikia.
Visa žmonija tarpusavyje susijusi, įskaitant ir tuos, kurių akivaizdžiai šiame pasaulyje nėra, t. y. buvusius ir būsimus kabalistus, taip pat ir tas sielas, kurios dar ne iki galo pasireiškė Žemėje, nors mūsų pasaulyje naujų sielų nėra – visos jau ne kartą buvo pačioje žemiausioje ir aukščiausioje plotmėse. Bet esmė tokia, kad mes veikiame viename integraliame kli/inde, kuris vadinamas Begalybės pasaulio Malchut, ir todėl lemiame vieni kitų  būsenas.
Dvasinė piramidė ne tik apspendžia kieno nors lygmenį, kuriame jis vis toliau juda, o kiekvienas mūsų daro įtaką kitam dėl  visuotinio tarpusavio ryšio. Todėl nieko nuostabaus, kad  kitame pasaulio gale, tarkime, Kosta Rikoje, yra tam tikra žmonių grupė, kuri dabar taip pat siekia dvasinio suvokimo arba, atvirkščiai, yra dar žemesnės būsenos negu vakar ar užvakar.
Mes patiriame įvairiausius pakilimus ir kritimus ir esame priklausomi net nuo tų žmonių, kurių visiškai nepažįstame, bet  kurie turi tam tikrą santykį su dvasiniu judėjimu. Beje, visas pasaulis dvasinio judėjimo atžvilgiu aiškiai auga. Kitaip tariant, dvasinė piramidė egzistuoja, bet jos būsenas  apsprendžia visi kartu ir juda joje taip pat bendrai.
Viskas priklauso nuo kiekvienos grupės konkrečių  pastangų. Nepaisant to, kad yra stipresnės ir silpnesnės grupės, mes visiškai priklausome vieni nuo kitų ir todėl norime pakelti visus. Mes norime patraukti visą žmoniją, kad ši dvasinė piramidė harmoningai vystytųsi ir palaipsniui įgautų rato formą, kuriame visi būtų lygūs, nors visi turime specifines savybes, sąlygas ir galimybes. Bet dvasiniame pasaulyje į visa tai atsižvelgiama.
Todėl, jeigu kiekviena grupė stengiasi kaip galėdama, tai to užtenka, kad  palaikytų visas kitas grupes ir į visus įsijungtų.

Iš 2013 m. spalio 20 d. pamokos tema „Grupė ir platinimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „grupė“

Žmogus, ieškantis brolių

Klausimas: Kas yra praktinė kabala?
Atsakymas: Praktinė kabala – kada tu pradedi jausti aukštesniąją Šviesą, kuri pereina per tave kitiems.
Kai bandai susivienyti su draugais, jauti, kaip tarp jūsų atsiranda egoistinis laukas, kuriame pradeda veikti Šviesa, kaip ji įeina ir išeina, sąveikauja su šiuo lauku, pradeda jį keisti, mažinti.
Po to ima veikti atspindėtoji Šviesa ir tu jauti, kaip ji įeina į tave ir išeina ir kas dėl to vyksta. Tu tai jauti savyje, savo viduje.
Juk išorėje nieko nėra! Viską, ką matai, matai ir jauti savo viduje – dvasiniame pasaulyje niekas nejuntama išorėje.

Iš 2013 m. spalio mėn. 21 d. pamokos „Grupė ir platinimas“

Iš Baal Sulamo straipsnio „Valios laisvė“: Jei mesi teisingą aplinką ir pereisi į netinkamą, tai prarasi visas ankstesnes dvasines žinias – visos paslėptos tavyje jėgos nustos reikštis ir liks neatskleistos. Tik aplinkos pasirinkimas nulemia žmogaus galią valdyti save, už šį pasirinkimą jis vertas apdovanojimo arba bausmės. Todėl išminčiai perspėja: „Susikurk sau mokytoją ir nusipirk draugą“.
Žmogus turi tik rešimo, dvasinę sėklą. Jei nepasės jos žemėje, tinkamoje aplinkoje, ji neišsivystys. Todėl kabalistai visada pirmiausiai rūpinosi aplinka, kuriai reikia mažiausiai dviejų žmonių – minimaliosios daugumos. Kitaip tariant, mokinio ir mokytojo. Jei yra keletas mokinių, jau susikuria draugų grupė, kurioje visi dirba lygiomis sąlygomis.
Taigi, visų pirma reikia pasirūpinti, kad aplinka būtų teisinga: visi lygūs, visi anuliuotų save vieni prieš kitus, nebūtų jokių pašalinių tikslų, išskyrus vienijimąsi, kad leistume Kūrėjui atsiskleisti tarp mūsų. Juk kabalos mokslo tikslas, kūrimo tikslas – tai Kūrėjo atsiskleidimas savo kūriniams, kuriuo pasireiškia Jo gerumas ir siekis suteikti malonumą kūriniams.
Kilimas priklauso nuo to, kiek rūpinamės teisinga, tikra aplinka. Tokioje didelėje asociacijoje kaip mūsiškė, kuri užsiima daugybe įvairiausių projektų, yra keletas bendrijų, tad tie patys žmonės skirtingais santykiais susiję vieni su kitais.
Dėl to reikia pasirūpinti, kad visos išorinių santykių rūšys būtų tik dėl išorinio platinimo ir išorinio darbo. Svarbiausia yra mūsų vieninga vidinė grupė, kur visi lygūs, kur kiekvienas anuliuoja save prieš kitus, siekia vieno tikslo, aukštindami jo svarbą. Nėra nieko svarbiau, nei visuotinas mūsų susivienijimas į vieną žmogų su viena širdimi.
Šis vidinis susivienijimas į grupę turi būti mums pirmaeilis ir svarbiausias uždavinys. O visi kiti ryšiai pagal profesijas, asmeninius tikslus ir darbus organizuojami kitu principu – kaip įmonėje. Tai yra išoriniai santykiai, visiškai nesusiję su grupe. Grupė formuojama tiktai pagal dvasinius principus, ir mums nuolatos reikia rūpintis tik ja.
Kaip ir įprastame gyvenime: yra kažkoks išorinis gyvenimas, be kurio negali egzistuoti mūsų gyvūninis kūnas, bet yra ir aukštesnis, tobulas tikslas, dėl kurio egzistuoja mūsų siela. Štai lygiai taip reikia rūpintis vidine grupe, kad ji būtų švari ir suformuota tiksliai pagal pricipus, aprašytus Baal Sulamo, Rabašo ir visų kartų kabalistų.
Labai svarbu nepainioti vieno su kitu. Išorinius užsiėmimus galima bet kurią akimirką nutraukti ar pakeisti, tačiau svarbiausia yra saugoti vidinę aplinkos struktūrą, kurioje visi lygūs ir vieningi. Taip judėsime pirmyn.

Iš 2013 m. lapkričio 10 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažadinti sustingusią žemę

Nesiimk ne savo darbo

Mūsų noras mėgautis specialiai sukurtas su tokiomis ypatingomis savybėmis, kad siektų ramybės  (tokia prasme, kaip ją supranta mūsų egoizmas). Kitaip sakant, norime gauti malonumą, pasisotinti ir atsipalaiduoti, nusiraminti. Todėl bet koks veiksmas prieš savo norą mėgautis reikalauja iš mūsų pastangų, kad išlaikytume save „sąmoningus“.
Sakykime, kažkokiu momentu pamirštu savo darbą, nes mano egoistinė prigimtis siekia ramybės būsenos. Kaipgi galiu paskubinti save, pasitikrinti ir vėl sugrįžti į sąmoningą būseną tikslo, susiliejimo su Kūrėju atžvilgiu? Pats žmogus to padaryti negali, jam gali padėti tik aplinka, t. y.  išorinis  poveikis.
Jeigu aš specialiai susikuriu tokią aplinką, tai ji purtys mane ir žadins. Be šito neturiu jokios galimybės garantuoti, kad ateityje kiekvieną akimirką būsiu susijęs ir teisingai nukreiptas į kūrimo tikslą: į „Izraelio, Toros ir Kūrėjo“ vienybę.
Toks kelias vadinamas Šviesos, laiko greitinimo (achišena) keliu. Esant stipriam aplinkos palaikymui aš tobulėju, nuolat ieškodamas – kaip koks senolis, einantis susilenkęs ir ieškantis, ką pametė, dar prieš pamesdamas. Nuolat tikrinu save, ar nenukrypau nuo teisingos krypties, vedančios Izraelio, Toros ir Kūrėjo, suvienytų į vieną visumą, link? Ar nesumažinau reikalavimų, pagal kuriuos vertinu savo ištikimybę kūrimo tikslui?
Jeigu užmirštu tikslą, tai aplinka gali greičiausiai mane sugrąžinti ir jį priminti. Jeigu tai neįvyksta, tada Kūrėjas man padeda, atsiųsdamas priminimą ir grąžindamas į kelią jau ne tokiais maloniais būdais. Jaučiu kažko netekęs, gailiuosi savo poelgių arba išgyvenu nemalonius įvykius. Kūrėjas man primena, priversdamas gailėtis dėl apsileidimų dvasiniame darbe arba dėl kažkokių materialių problemų įprastame gyvenime.
Poveikio metodas priklauso nuo to, kiek nutolau nuo krypties, vedančios Izraelio, Toros ir Kūrėjo vienybės link. Jeigu vis dar lieku tam tikruose šio kelio rėmuose ir „nenuvažiavau“ nuo pagrindinio plento, tai aplinka sugrąžina mane į teisingą kryptį. Jeigu pamiršau tikslą ir neparuošiau sau aplinkos, kuri išlaikytų mane teisinguose rėmuose, tai visiškai nusimušiu nuo Šviesos kelio ir pateksiu į kančios kelią.

Iš 2013 m. spalio mėn. 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Kai ateina išgelbėjimas

Klausimas: Mano grupėje „dešimtuko“ sąvoka nepripažįstama, apie tai nekalbama. Yra kažkoks bendras sutarimas, kad dešimtukas ir grupė – tai skirtingi dalykai, kad dešimtukas labiau susijęs su platinimui. Bet kai vyksta platinimo aptarimai, niekas nekalba apie dešimtukus. Kodėl taip yra?
Atsakymas: Iš esmės nežinau, kuo skiriasi dešimtukas ir grupė.
Dešimtukas – tai sambūris žmonių, kurie gali susivienyti, o paskui atsiskirti.
O grupė – vis dėlto tai, kas labiau sutelkta, pastovu, suvienyta. Ji kuria aplink save  tam tikras išorines sąlygas: turi patalpas, tam tikrą darbą. Grupė – tai tvirčiau, solidžiau ir daugiapusiškiau.
Dešimtukas gali būti organizuojamas spontaniškai, tarkime, tam, kad paprasčiausiai būtų išspręsta kokia nors problema. Pavyzdžiui, surenkame dešimt draugų, kurie šiuo metu neskuba į darbą, ir iš jų organizuojame dešimtuką.
Manau, kad dešimtukai neturi būti nuolatiniai. Bet kurie draugai iš mano grupės, iš bet kurios, bet kur esančios pasaulinės grupės gali būti mano dešimtuko nariai. Šiandien ryte – taip, o vakare – kitaip ir t. t. Kitaip tariant, dešimtukas – tai mūsų metodas  susiburti, suvienyti, kad pakiltume, išspręstume konkrečią problemą, pakeltume maldą, sukurtume ketinimą. Juk kai žmonės ruošiasi dalyvauti kažkokiame renginyje, jie prieš tai susirenka, ir šį susirinkimą taip pat galima pavadinti dešimtuku.
Dešimtukas – hebrajiškai „minjanas“ , reiškia „skaičius“. Manoma, kad malda gali kilti tik iš minjano (dešimties žmonių).
Kitaip tariant, kad galėtume kreiptis į Kūrėją, reikia mažiausiai dešimties žmonių. Mažiau nesiskaito, nes vienas žmogus negali pakelti iki Kūrėjo savo asmeninio egoistinio noro. Kai jis šį norą anuliuoja, kad susijungtų su kitais, o kiti padaro tą patį jo atžvilgiu, tada sukuriamas bendras noras, bendras ketinimas.
Tarkime, ratas – tai dešimt žmonių. O rato viduje visi dešimt žmonių, anuliuodami save prieš kitus, sukuria bendrą troškimą – vadinamąjį „tamsiai raudoną kamuoliuką“.
Toks dešimtukas turi ypatingą savybę. Juk dvasinės pakopos yra susijusios viena su kita taip, kad pirmosios pakopos dešimtukas lygus aukštesniosios pakopos vienetui. Todėl norėdami pakilti iš vienos pakopos į kitą turime sukurti tokį junginį, kai visi dešimt žmonių taptų kaip vienas. Čia slypi dvasinio darbo principas. Todėl dešimtukas vadinamas minjanu, iš žodžio „mone“ (skaitliukas).

Todėl skirtumas tarp grupės ir dešimtuko visiškai akivaizdus. Dešimtukas – tai spontaniškai susibūrę žmonės, kurie turi ypatingą  norą tarpusavyje susivienyti, pasitraukti nuo savo egoizmo.
Egoizmas nubloškia  kiekvieną jų atgal, o jie, priešindamiesi jam, viduje jungiasi siekdami susivienyti. Kitaip tariant, „tamsiai raudonas kamuoliukas“ – tai visuma visų pastangų siekiant susivienyti.
Vadinasi, kiekvienas jaučiasi esantis rato viduje, dešimtuko viduje, atsijungęs nuo savęs ir besijungiantis  tik su kitais. Psichologiškai tarytum kažkur pakilau, nuskridau, išėjau iš savęs. Bet iš tikrųjų neišėjau iš savęs į kažkokią erdvę, kur sklendžiu, skraidau, medituoju. Esu kartu su kitais ypatingoje mūsų bendrų pastangų, bendrų siekių erdvėje.
Būtent čia iš šios būsenos ir kyla veržimasis Kūrėjo link. Juk mūsų bendros vidinės  pastangos (kitas ratas) – tai jau ne tik pastangos, o MAN – Malda Kūrėjui.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos  tema „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokykla išrinktiesiems

Monolitinis dešimtukas

Mes nežinome savo prigimties ir todėl nuolatos klystame vienaip ar kitaip vertindami save, neteisingai kaltindami arba teisindami. Reikia suprasti, kad neturime jokios galimybės pamatyti tiesą ir vienintelė išeitis – pasikliauti Šviesa, grąžinančia prie šaltinio.
Tai, kaip mes įsivaizduojame save, savo savybes, kurios mums dabar atrodo gražios arba nelabai patrauklios, – kol kas labai toli nuo tikrojo savęs supratimo. Jis atsivers tada, kai Kūrėjo Šviesoje mes pamatysime tikrąją savo prigimtį. Tik tada galėsime nuspręsti, kas mumyse yra gero ir kas blogo.
Netgi puikybė nėra nereikalinga savybė. Pasakyta: „Tesipuikuoja tavo širdis Kūrėjo keliuose.“ Tai yra mes turime didžiuotis, įveikti sunkumus, tvirtai laikytis tiesos kelio, neleisdami niekam išstumti iš jo arba savęs pažeminti. Tokiu atveju nuolankumas netinka.
Mūsų įsivaizdavimuose apie save ir apie kitus labai daug painiavos, todėl vienintelis sprendimas – tai traukti Šviesą, grąžinančią prie šaltinio. Tik Kūrėjo Šviesoje imsime matyti tiesą. Iki tol reikia tik tiksliai vykdyti kabalistų patarimus, kad kuo greičiau priartėtume prie teisingo visos mūsų prigimties ir savęs matymo.
Teisingą požiūrį mums paaiškino išminčius Gilelis: „Nedaryk draugui to, ko nekenti pats.“ (Šitaip jis atsakė mokiniui, paprašiusiam jo paaiškinti visą Torą „stovint ant vienos kojos“.) Tai kol kas vienintelis pasitikrinimas, kuris tavo jėgoms.
Jeigu tvirtai stovi ant šio vieno pagrindo, „ant vienos kojos“, tai šito pakanka. Nors tavo būsena, stovint ant vienos kojos, labai nesaugi ir nepastovi. Jeigu laikaisi šio vieno pagrindo ir ne daugiau, visada paisydamas taisyklės „nedaryk kitam to, ko nekenti pats“, tai galėsi tobulėti.
Daugiau nieko nereikia – pakanka tik šito. Tai būtina ir pakankama sąlyga. Išskyrus susivienijimą, daugiau nieko nereikia, ir tik jo siekiant reikia nuolatos dirbti. Veiksmo prigimtis tikrinama tik žiūrint, ar sustiprėjo mūsų vienybė. Visa kita neturi reikšmės, kad ir kas aplinkui mus vyktų. Tai jau bus „antra koja“, „trečia“, kuri tik sukels dar didesnę painiavą mūsų darbe. Todėl rūpinkitės tik savo susivienijimu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Klausimas: Viename iš jūsų dienoraščio tekstų pasakyta: „Po to, kai žmonės visiškai nusivils visais savo bandymais, mes galėsime paskelbti, kad turime metodiką, kuri suteiks jiems sveikatą, valdžią, šlovę, turtus ir taip toliau. Jie turės viską, ko jiems reikia šiame pasaulyje, rojų žemėje, bet tam jiems būtina susivienyti“.
Kaip mes galime tai propaguoti, jeigu, nepaisant visų mūsų vienijimosi pastangų, patys nieko tokio neturime?
Atsakymas: Žmogus niekada negali atlikti jokio dvasinio veiksmo, jeigu galutinai nenusivylė savo galimybėmis ir nesišaukia Kūrėjo, stovėdamas ant pačios paskutinės pakopos, kai  štai tuoj nukris į bedugnę. Tik tada ateina Kūrėjo išgelbėjimas. Kitaip jis dar neturi paruošto kli/indo.
Kaip galime šito pasiekti mūsų pasaulyje? Jeigu nieko nedarysime, tai Kūrėjas mus muš: Šviesa mums vis rodysis, ir jausimės kaskart vis labiau priešingi jai, vadinasi, kaskart vis blogesnės būsenos. Tai kančios kelias. Kol nesuvoksime šio kelio baigtinumo, jo mirties, negalėsime iš jo išsukti.
Tačiau mes galime sąmoningai pasiekti suvokimą, kad būtina Kūrėjo pagalba, neprieidami nevilties būsenos. Kaip sąmoningai? – Kai jaučiuosi esąs priešingas Šviesai.
Viskas priklauso nuo sąlygų, kurios žmogui duotos. Tarkime, gimiau skurdžiausiame Afrikos kaime ir man tenka pusė stiklinės ryžių ir šimtas gramų duonos per dieną. Taip aš augu. Staiga atvažiuoja JTO grupė ir ima visiems dalinti po kilogramą duonos ir butelį pieno sakydami: „Vaikai, jeigu gerai elgsitės, mes jus pamaitinsim, o tiems, kurie gerai valgys, parodysime filmą“. Taigi atsiveria visai kitas pasaulis, visai kitos sąlygos.
Ar galiu pasiekti tokias naujas sąlygas? Esmė tokia, kad kai gyvenau Afrikos kaimelyje, kilogramas duonos per dieną atrodė kaip rojus žemėje. Tačiau jeigu atsidūriau kokioje nors išsivysčiusioje šalyje, tai diena, kuri nesibaigia pasisėdėjimu su draugais restorane, – man yra prapuolusi diena. Mane apima dar didesnė depresija nei tada, kai negaudavau kilogramo duonos Afrikos kaimelyje.
Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogui  suteiktų sąlygų. Todėl neįmanoma nustatyti absoliučios kančių vertės.
Aš, normalus apsirūpinęs žmogus, staiga loterijoje laimiu šimtą milijonų dolerių. Dešimt kartų tikrinu skaičius – viskas gerai, visi atitinka esančius laikraštyje. Man „išdygsta sparnai“. Savaitgalį yra išmokamas laimėjimas, ateinu jo pasiimti, ir man sako: „Laikraštyje įsivėlė spaudos klaida“. Ką aš galiu padaryti? Mane apima visiška neviltis, beje, dirbtinė, nes anksčiau jos nebuvo. Ji atsirado tada, kai ėmiau galvoti, kad laimėjau loterijoje, o tai pasirodė klaida.
Vadinasi, mes galime prieiti tokios būsenos dirbtinai, kai būsiu apimtas didžiulio nusivylimo dėl to, kad aistringai trokštu gauti Aukštesniąją šviesą ir jos neturiu.
Kaip galiu tai padaryti? Padedant aplinkai. Su draugais galiu įsibėgėti iki tokios būsenos, kai aš: „Aaa! Noriu štai dabar, nagi nagi“, – ir kartu gaunu aiškų suvokimą, kad, išskyrus „į dantis“, nieko negaunu.
Mes šitai turime padaryti patys. Tai nelengva. Žinoma, turime tokiu būdu truputį save sukrėsti, tačiau šitaip pasieksime milžiniško noro būseną, o kartu atitinkamą milžinišką nusivylimą savo jėgomis ir reikalausime Kūrėjo: „Čia Tu turi man padėti! Niekur nedingsi, aš reikalauju!“. Mums reikia save padaryti iš tikro labai stipriai norinčius ir labai stipriai nusivylusius. Tada viskas pavyks.

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Svajoju tapti davimo vergu

Klausimas: Kartais kritimas atima visas jėgas ir žmogus bando išsisukti nuo darbo grupėje. Kaip greičiau pereiti  tokias būsenas?
Atsakymas: Neleistina bėgti iš grupės. Tas, kuris neateina kritimo metu, kenkia visai grupei. Kiti privalo atnešti jį  tiesiog ant neštuvų. Draugai turi labai jautriai reaguoti į tai, kas vyksta. Jei jie nekreipia dėmesio į tai, kad draugai krenta ir neateina į užsiėmimus, tai reiškia rimtumo ir bendros atakos pojūčio trūkumą.
Jei kiekvieną dieną jausimės kaip fronte, tai suprasime, kad nelaimėsime  praradę netgi vieną draugą. Vienas, kritęs kovoje, jau padaro mūsų armiją netobulą ir suskaldo mūsų gretas. Bet mes nejaučiame jokios atsakomybės ir tie patys kritę draugai nesupranta, kokią žalą padaro kitiems. Tai reiškia, kad nedirbame dėl savo susijungimo, o tai labai stabdo mūsų tobulėjimą.
Mes atliekame daugybę veiksmų, bet visi jie turi būti nukreipti į tai, kad jaustume mūsų vienybę, kuri yra visų mūsų pastangų ir apdovanojimų centre. Kūrėjo atskleidimo ir galutinio išsitaisymo epicentras – visa tai sukoncentruota mūsų vienybės taške.
Jei žiūrėsime tik į šį centrinį grupės susijungimo tašką – tik ten išryškinsime tarpusavio neapykantą, atstūmimą, nutolimą, o paskui – ryšį, vienybę ir Kūrėjo atskleidimą. Tai tas pats taškas, kurio visą laiką turime siekti ir žiūrėti tik į jį. Bet vietoj to kiekvienas žiūri į savo kišenę.

Iš 2013 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Stora žievė, kuri slepia tuštumas

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Klausimas: Kai baigsis platinimo laikotarpis, Jūs vėl kalbėsite apie vienijimąsi?
Atsakymas: Platinimo laikotarpis negali baigtis. Baal Sulamas rašo: „Aš laimingas, kad gimiau šioje kartoje, kai galima platinti kabalos mokslą“.
Kabalos mokslas – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniams mūsų pasaulyje, o ne tik išrinktiesiems mokiniams. Atskleidimas grupei mokinių nėra Kūrėjo sumanymo įgyvendinimas mūsų pasaulyje, kadangi mokiniai viso labo tik laidininkai, tarpininkai, dirbtinis elementas. Todėl atskleidimas jiems – tai nėra kabala, o tik pirminė sąlyga.
Kai kalbama apie Kūrėjo atskleidimą mūsų pasaulyje, turima omenyje Jo akivaizdų atskleidimą visiems 99 proc. žmonių. Tai vadinama kabala! Visų 99 proc. troškimai – tai ir yra mūsų siela, mūsų indas (kli). Ten mes pradedame suvokti Kūrėją!
O šiandien, kai jūs, mokiniai, tai tyrinėjate savyje, sėdėdami uždaroje patalpoje, jūs tiesiog ruošiatės tai įgyvendinti, bet taip Kūrėjo neatskleisite. Mūsų užduotis – paimti iš masių jų norus, pakelti iki Kūrėjo ir pareikalauti juos užpildyti. Tada Aukštesnioji Šviesa praeis ne šalia mūsų, o per mus – masėms, kad atsiskleistų tokia forma, kokia liaudis to trokšta. Ir tuomet jūs pradėsite atskleisti būtent Kūrėją.
Masėms Kūrėjas neatsiskleis, jie tiesiog pajus, kad jiems gera vienytis ir eis vis toliau. Palaipsniui pajutę vienijimosi naudą, jie ims keisti savo požiūrį: „Vienijimasis įkvepia mums gyvybės, padeda, suteikia galimybę geriau sutvarkyti gyvenimą sau ir savo šeimai. Vienybė – tai šaunu!“
Jie ims garbinti patį vienijimąsi, jo jėgą, o ne rezultatą, kitaip sakant, ne patį faktą, kad pasveiko, o priemonę, kuriai padedant pasveiko: padedant vienijimuisi, tai jėgai, kuri jame atsiskleidžia. Šią jėgą jie gerbs, mylės, sieks jos.
Taip pasireiškia vienijimosi jėgos siekis, kitaip tariant, taškas širdyje! Juk man buvo gera su šia jėga. Dabar noriu solidarizuotis su ja, nes ji suteikia man gėrį. Tegul tai vyksta egoistiškai (ir mokiniams pradžioje vyksta taip pat), bet aš jau susijęs su šia jėga ir toliau kryptingai siekiu jos. Ir ji jau veikia mane kitaip, pertvarko mane į altruistą. Taip tai veikia.
Bet masės yra ant žemesnės pakopos nei mokiniai, todėl jos pradeda nuo paprasto egoistinio indo, o jame paskui atsiranda taškas širdyje. Mokiniai pradeda nuo taško širdyje ir paprasto egoistinio indo. Apatinė pakopa, liaudis, yra po mumis, todėl turime ją perleisti per save ir tik tada pakilsime. Tokia ypatinga sąlyga mums duodama!

Iš 2013 m. rugpjūčio 25 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“ rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laiko greitinimo  misija

Ar reikalinga kabala masėms?