Būna, kad žmogus fiziškai pasilieka grupėje, lanko pamokas, dalyvauja įvairiuose renginiuose, o iš tikrųjų jis jau pasitraukė iš kelio ir jo širdis – kažkur kitur.
Klausimas. Kaip nuo šito apsisaugoti?
Atsakymas. Tik palenkiant galvą. Kiekviename plieskia egoizmas ir todėl mano pirmasis veiksmas – tai pasilenkti prieš mokytoją, mokymąsi, grupę. Visų pirma, aš anaiptol nesu pats protingiausias iš draugų – atvirkščiai, aš noriu, kad jie nulemtų mano gyvenimo kelią. Juk nulemdamas jį pats aš tiksliai vykdysiu egoizmo paliepimus. It tuomet aš jau nebebūsiu grupėje. Išlipęs iš grupės „traukinio“ iškart atsiduriu savimeilės valdžioje.
Apskritai, viso labo esama dviejų „valdų“:
•    grupė, kurioje mokytojas, draugai, pirminiai šaltiniai ir Kūrėjas sudaro vieną visumą;
•    aš ir supantis pasaulis.
Klausimas. Aš galiu išoriškai „palenkti galvą“. Bet kaip lenktis viduje? Ką daryti su savo mintimis ir jausmais? Ar žmogus gali pajungti juos grupei?
Atsakymas. Yra dvi „svarstyklių lėkštės“: iš vienos pusės – grupė, pritraukianti supančią Šviesą (or makif – OM), o iš kitos pusės – egoizmas ir išorinis pasaulis. Kas man svarbiau?

Suprantama, aš negaliu užtikrinti savo rytojaus, tačiau panaudodamas visas turimas galimybes galiu nusverti svarstykles į dešinę. Kitaip nieko nebus.
Klausimas. Jeigu matau, kad mano grupė ne visai atitinka Bnei Baruch dvasią, kaip galiu pasilenkti prieš draugus?
Atsakymas. Stenkis „lenkti galvą“ prieš juos visame kame, išskyrus tas sritis, kuriose privalai jiems duoti.
Tėvai lenkiasi prieš vaikus ne todėl, kad ima klausytis jų nuomonės. Jų lenkimasis – tai irgi rūpinimasis. Mama tarnauja mažam vaikui tenkindama jo reikmes, o ne jo norus. Jis gali rėkti: „Duok man!“, bet ji neduos, ir tai bus ištikima tarnystė.

Iš 2013 m. gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas ne kliūtis, o vystymosi priemonė

Traukinys važiuoja į kūrinio tikslą su visais sustojimais

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Bulgarijos kongresas. Trečioji pamoka
Klausimas. Mūsų Izraelio grupės užsiima platinimu. Joms reikia visų draugų iš viso pasaulio pagalbos.
Atsakymas. Mūsų draugams iš Izraelio visų pirma reikia Kūrėjo pagalbos. Jis juos muš ir lamdys iki visiško išsekimo, stumdys iš kampo į kampą, darys viską, kad išmuštų iš jų visą paikybę, visą egoizmą, visą gyrimąsi, esą „mes-mes-mes!“, tam, kad visiškai nelikus jėgų jie šauktųsi Jo, kaip pasakyta: „Ir ėmė šaukti Izraelio sūnūs nuo šito darbo“.
Reikia laikytis visiems kartu ir daryti, kas tik įmanoma. Bet drauge reikia nepamiršti, kad viską daro Kūrėjas, ir tik nuo Jo mes priklausome – tai svarbiausia! Juk viską darydami mes norime, kad Jis nulemtų reikiamą veiksmų rezultatą. Jokiu būdu negalima laikyti tikslu kokias nors žemiškas pergales ir pasiekimus. Tikslas gali būti tik vienas – dar labiau susilieti su Kūrėju, dar labiau nuo Jo priklausyti.
Jeigu mes to pasiektume, tai nieko kito mums nereikėtų! Tai, kas vyks žemiškame lygmenyje, neturi jokios reikšmės! Viskas susitvarkys. Nuo mūsų priklauso tik viena – nuolat reikalauti, kad Jis nepaliktų mūsų ir visą laiką žadintų mūsų ryšį, susiliejimą su Juo. Kad suteiktų mums ketinimą viską daryti tam, kad pripildytume Jį, kaip Jis mus pripildo – kaip svečio ir šeimininko pavyzdyje. Štai ir viskas.
Aš be galo džiaugiuosi, aš tiesiog džiūgauju dėl to, kas dabar vyksta. Ko mums dar trūksta, kad jaustume mirtiną baimę, visiško vidinio ir išorinio sudužimo būseną? Jeigu Jis dar pridėtų, būtų dar geriau. Be šito mes neišeisime iš Egipto (egoizmo) tremties.
Taigi nereikia nieko gailėti. Reikia, atvirkščiai, kartu su jais džiaugtis ir tik stiprinti juos ir save mintimi, kad Kūrėjas viską daro tam, kad mes per visas kančias, per visas šias sudėtingas būsenas, pakildami virš jų užmegztume ryšį su Juo. Šiomis būsenomis Jis ir sukuria mums sąlygas, kad mes pagalvotume apie Jį – žinoma, kol kas egoistiškai, drebėdami iš baimės dėl savęs, bet kartu puoselėdami bent kokią nors mintį, kad galime šiais veiksmais pasiekti davimo Jam veiksmą.
Visas mūsų vidinis darbas turi būti visiškai nukreiptas į ryšį su Juo. Išorėje turime daryti viską, ko reikia, o viduje būti tik kartu, susilieję tarpusavyje ir su Kūrėju.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. Bulgarijos kongreso trečiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tai, ką brangina Kūrėjas

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Klausimas. Kaip judėti pirmyn optimaliai vartojant degalus? Kaip sumažinti sąnaudas iki minimumo?
Atsakymas. Kitaip tariant, kaip sutrumpinti laiką? Kaip pasiekti didžiausio efekto dedant pastangas reikiamoje vietoje ir reikiama forma?
Labai teisingas požiūris. Tiesa, kyla klausimas, ar šis požiūris neatsiranda dėl tingumo. Nors, kita vertus, ir tai gerai – juk, vienaip ar kitaip, mūsų kelias prasideda nuo egoistinio noro.
Dvasiniame pasaulyje dėdami pastangas ir įgydami žinių mes kaip tik ir mokomės, kaip gerinti savo pastangas tam, kad dėtume jų tiksliai tiek, kiek reikia, nė gramo daugiau, ir taip pat tam, kad stengtumėmės ten, kur reikia, ir nenukryptume nė milimetro.
Būtent tai ir aiškina mums kabalistai. Jie sako, kad dirbti reikia tik grupės centre, visiems esant kaip vienam žmogui su viena širdimi, palaikant tarpusavio laidavimą. Jeigu to pasieksite – Kūrėjas atsiskleis.
O vos jums to pasiekus, esamoji pakopa išnyks ir vietoj jos vėl iškils Sinajaus kalnas –neapykantos tarp jūsų kalnas. Ir vėl jūs turėsite vienytis apie tą kalną, vėl kiekvieno jūsų taškas širdyje jungsis su kitų taškais širdyje ir kils virš kalno, virš neapykantos – vienybės ir abipusio davimo link. Jūsų pastangoms esant sėkmingoms, jūs pakilsite į „antrąjį aukštą“, ir taip toliau.
Tokiu būdu tau tiksliai nurodoma pastangų vieta ir koncentracija – nurodoma darbe, mokymosi, draugų susirinkimų metu, kada ir kur tik nori. Apie šią vienybę tu turi nuolat galvoti.
Kaip? Padedant aplinkai. Kitaip negalėsi apie tai galvoti. Čia reikia bendro rūpesčio: tu pasinėręs į jį, jame gyveni, ir jis veikia taip, kad imi drebėti nuo išgyvenimų.
Įsivaizduok kokį nors ryškų gyvenimo atsitikimą: problemas su policija, šaukimą į teismą, fizinio susidorojimo arba viešo pasmerkimo grėsmę… Nelaimingas žmogus, kuriam nieko panašaus nebuvo atsitikę. Taigi lygiai taip pat tu turi jaudintis siekdamas grupės centro. Tuomet sutaupysi laiko ir pastangų.
O jeigu tu dėl to neišgyveni, tai jaudinkis dėl to, kad neišgyveni. Tai vadinama „malda prieš maldą“.
Juk širdies viltys aiškiai jaučiamos aukštesnėje pakopoje. Tu kol kas nežinai, bet tavo širdis jau ten. Ir širdžiai vos sutapus, susijungus su šia pakopa, kaip kad elektros lizdas susijungia su jungikliu, aukštesnė pakopa pradės tau ryškėti.
Tad reikia rūpestingai stebėti, kas slypi tavo širdyje. Ir jeigu širdis „trūkčioja“ – reikia gailėtis. Tik ne dirbtinai, ne pasyviai. Priešingai, reikia atsiduoti aplinkos poveikiui, kad gailėtumeisi iš tikrųjų. Juk tik aplinka geba pakeisti tavo kriterijus, tavo vertybes.

Iš 2013 m. gruodžio 6 d. pamokos „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Dienotvarkė – tai gelbėjimosi ratas

Bulgarijos kongresas. 4–oji pamoka
Klausimas. Jūs dažnai sakote, kad pavydas, pyktis ir garbės troškimas padeda grupės draugams pajudėti susivienijimo link.
Atsakymas. Jeigu draugai grupėje siekia susivienyti ir pajunta įvairiausias kliūtis – pavydą, neapykantą, atstūmimą, – tai jie turi suprasti, kad tai specialiai duoda Kūrėjas tam, kad jie siekdami vienybės įgautų papildomų jėgų, reikalingų pirmajai pakopai įveikti.
Todėl, kai einame pirmyn, visada gauname kliūčių, nes mūsų potencialo per mažai tam, kad pakiltume aukštyn. Truputį pakilau, bet to per mažai, ir esu numetamas žemyn. Dar truputį pakilau – ir vėl bloškiamas žemyn. Visos šios mažos kliūtys paskui sumuojamos.
Negalime vienu šuoliu pasiekti pirmosios pakopos. Sakykime, kad esu ant „nulinės“ pakopos, nuo kurios turiu pakilti iki pirmosios.
Kaip galiu tai padaryti? Kūrėjas suskirsto šią pakopą į daugybę būsenų, kurių metu judu aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn.

Negaliu pakilti aukščiau tam tikro lygmens, todėl pakylu, bet nežymiai.
Užtat po to sumuojamos visos mano buvusios būsenos, kurios buvo būtinos, kad pakilčiau į pirmąjį lygmenį.
Žmogui atrodo, kad nuolat vyksta vienas ir tas pats – netgi galbūt viskas vyksta blogiau nei anksčiau! O iš tikrųjų visa tai sumuojama, kaip pasakyta, kaip kad dedant grašį prie grašio susikaupia didelė suma, kol po grašį surinksime visą mūsų turtą, kuris pasireikš vienu kartu.
Todėl pats svarbiausias dalykas mūsų kelyje – tai kantrybė! O tas, kuriame prabyla išdidumas, pasiliks, kaip sakoma, prie savo interesų nieko nepešęs, jam nieko neišeis. Svarbiausia – kantriai palenkti pačiam save.
Juk visos būsenos, kurias išgyvename – dar kongresas, dar platinimo akcija, dar pamoka, dar seminaras ir t. t., – viskas kaupiasi. Šie veiksmai niekur nedingsta, jie amžiams įtraukiami į jūsų „apskaitos lapą“, kuris nurodo, kiek jums dar liko iki pirmosios pakopos.
O ją pasiekus viskas tampa aišku, toliau einate matydami. Bet pirmoji pakopa pati sunkiausia, todėl ji vadinama „išėjimu iš Egipto“. Visos kitos pakopos irgi nėra paprastos, bet jas įveikiame suprasdami, sąmoningai, jausdami pažangą. O pirmoji pakopa – visiškai mums uždengta.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. 4-osios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagrindinis skirtumas

„Išėjimas į žmones“ – pirmas žingsnis Kūrėjo link

Klausimas. Gyvendamas integraliame pasaulyje aš negaliu žinoti, dėl kokių neištaisytų dalykų patiriu smūgius. Galbūt nukrypau nuo kelio ir Kūrėjas tokiu būdu mane grąžina į jį, o galbūt tai vyksta dėl išorinių, visos kartos problemų? Kaip žmogus gali pasitikrinti kelyje, kad jis atlieka teisingą darbą?
Atsakymas. Integralus pasaulis – tai Begalybės pasaulio projekcija. Begalybės pasaulyje mes jau esame, tik jis nuo mūsų yra paslėptas. Turime kreipti save tos Begalybės link, kad būtų  „veiksmo pabaiga pradiniame sumanyme“. Tai yra aš turiu suprasti, kad prieš save matau sudužusią tikrovę – taip aš jaučiu savo jutimo organais. O iš tiesų, ji vienalytė: yra tik viena siela, užpildyta viena Šviesa, ir viena jėga, kuri  palaiko viso to vientisumą.
Kaip man savo asmeninėmis pastangomis pasiekti, kad  kiekvieną savo gyvenimo akimirką aš tai jausčiau?
Yra nedidelių problemų, kurios žmogui duodamos spręsti dabar, nes tai įmanoma. O yra globalesnių problemų, kurių kol kas jis nepajėgus ištaisyti.
Tarsi atsistoju priešais rentgeno aparatą, mane peršviečia ir rodo nuotrauką. Aš joje matau žvaigždes, planetas, Žemę, Žemės rutulyje kažkokius darinius: akmenis, augalus, gyvūnus, žmones. Kažkur sprogsta žvaigždės, skrieja galaktikos, pats Žemės rutulys viduje kaista, o mes gyvename ant jo plonos plutos, šiek tiek padengtos augalija, it galva plaukais. Po ją braido kažkokie gyvūnai ir maži žmogučiai. Visa tai aš matau savo rentgeno nuotraukoje.
Vis dėlto man yra sakoma: „Nekreipk dėmesio į šį visą didelį vaizdą! Kol kas palik tas žvaigždes ir visą Žemės rutulį su jo biosfera. Susitelk į tai, ką šiuo metu gali ištaisyti.“
Ir tuomet aš apriboju savo požiūrio kampą, nustoju jaudintis dėl viso pasaulio, juk vis tiek neturiu instrumentų jam ištaisyti. Nėra prasmės tiesiog sėdėti nusiminusiam ir verkti dėl to, kas vyksta kur nors Honolulu.
Pirmiausia man duodama dešimties žmonių grupė. Daugiau negu dešimt aš savo galvoje sutalpinti negaliu. Į šitą dešimtuką aš turiu sutelkti visą savo dėmesį ir suformuoti savo santykį su visu pasauliu, kurį matau rentgeno nuotraukoje, bet per šių dešimties žmonių prizmę. Juos aš galiu išlaikyti dėmesio centre. Ir vienydamasis su jais aš galėsiu teisingai žiūrėti į visus kitus, į tai, kas vyksta už grupės ribų.
Aš turiu tikėti, kad jeigu sukursiu teisingus santykius grupėje, to pakaks, kad įgyčiau teisingą požiūrį į visą pasaulį. Jeigu dabar kas nors man reikš pretenzijas, kad nepasirūpinau kokia nors tolima zulų gentimi, esančia kitame Žemės gale, tai pasakysiu: „Negalėjau, nes į visą pasaulį žvelgiau per grupę. Pažiūrėkite į objektyvą patys ir įsitikinkite!“ Jie ateina, žiūri, mato, kad iš tiesų aš nieko negalėjau padaryti, ir atsiima visus kaltinimus.
Taip aš visą laiką žvelgiu per grupę. Ir jeigu mane pasiekia problemos, susijusios su visa grupe, tai galbūt jos iškilo visai žmonijai arba visai Žemei, bet turiu žinoti, kad jos atsiskleidė man todėl, kad dėl ryšio su grupe jau galiu į jas susitelkti. Jos jau yra tame paveiksle, kurį matau objektyve, fokusuojančiame mano žvilgsnio spindulį. Tai yra šis įvykis patenka į grupės matymo lauką.
Taip aš tobulėju. Kol kas negaliu aprėpti viso pasaulio ir viskuo pasirūpinti. Aš žinau tik vieną dalyką: jeigu rūpinsiuosi tuo, ką turiu daryti savo lygyje, tai ir bus mano teisingas poveikis tikrovei. O daugiau aš nesugebu, ir daugiau iš manęs nereikalaujama, kaip kad iš mažo vaiko, kurio prašoma daryti tai, kas tinka jo amžiui.

Iš 2013 m. spalio 28 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Grupė ir dešimtukai

Dvasinės linijos pradžios taškas

Sąlygos, kurias reikia įvykdyti grupėje:
1. Nusižeminti prieš grupę ir rodyti, kad esi dėl jos pasiryžęs viskam, net visiškai anuliuoti save.
2. Aukštinti grupę ir įkvėpti tam draugus.
3. Didinti tikslo svarbą: davimo, Kūrėjo – kaip ištaisyto, altruistinio mūsų atvaizdo ir dvasios, užpildančios mus visus kartu tarsi vieną žmogų su viena širdimi, kurioje išnyksta visos mus skiriančios ribos ir skirtumai.
4. „Vadovautis išminčių patarimais“, tai yra mokytoju ir knygomis, kelti mokytojo ir mokymosi svarbą. Negalime keliauti be mokytojo, nukreipiančio teisingu keliu, kitaip visada suksime ten, kur ves mūsų egoizmas, ir net nesuprasime, kad einame ne į tą pusę. Būsime tikri, kad einame teisingai, bet tai neabejotinai bus priešinga kryptis.
5. Visas mūsų darbas ir pastangos, iš esmės, turi atvesti prie maldos: noro, kurio negalime realizuoti – davimo, susiliejimo su aukštesniuoju pasauliu per draugus, siekio. Šis noras pritrauks grąžinančią į šaltinį Šviesą, ištaisysiančią mus. Malda – tai pats galutinis veiksmas.
6. Papildoma ir būtina sąlyga – platinimas! Tik platindami galime gauti tikrą norą duoti. Jeigu noriu suteikti Kūrėjui džiaugsmą – tai mano asmeninis noras, į kurį įsiterpęs mano egoistinis interesas. Todėl turiu prisijungti prie tų, kurie žemiau manęs, ir pakelti jų norus aukštyn, pradžiugindamas Kūrėją galimybe užpildyti žemesniuosius. Aš pats lieku viduryje – nesiekiu naudos. Teprašau leisti atlikti šitą veiksmą. Tai reiškia – būti vamzdžiu, jungiančiuoju kanalu.
7. Paskutinė sąlyga – nuo viso šito jausti didžiulį džiaugsmą, užpildantį mane ir visus pasaulius!
Šios sąlygos apibrėžia būseną, kurią turime pasiekti ir kurioje turime gauti visą mums priklausantį apdovanojimą.

Iš 2013 m. lapkričio 29 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Bulgarijos kongresas. Ketvirtoji pamoka
Klausimas. Pasakyta, kad turime prieiti ligi ašarų vartų. Kaip suprasti, jog neapgaudinėjame patys savęs?
Atsakymas. Negalėsime apsigauti, nes esame taip kratomi iš aukščiau, kad galiausiai būtinai prieisime prie to, jog tikrai prašysime Kūrėjo dvasinio išgelbėjimo. Mes turime tiesiog stengtis maksimaliai vykdyti visus reikalavimus, greitinti vystymosi procesą, ir būtinai prie to prieisime. Pažadu jums, nes pats pajutau, kaip veikia ši metodika.
Taip mes vystomės. Pagrindinė žmonių masė, kasdien dalyvaujanti mūsų raidoje, žengia pirmyn. Tikiuosi, kad tai iš tikrųjų artimiausiu laiku ims reikštis mumyse.
Jau šiandien, skaitant Torą ir kitas kabalistines knygas, jums tampa aišku, jog esame teisingame kelyje. Imate jausti ir suprasti, apie ką tose knygose kalbama. Taigi nesijaudinkite, anksčiau ar vėliau vis tiek pravirksite.
Ašaros – tai savojo bejėgiškumo, menkumo būsenos (tai ir vadinama „ašarų vartais“) suvokimas, kai nieko nepajėgiu pats padaryti ir suprantu, kad tik Kūrėjas viską gali atlikti vietoj manęs.
Klausimas. Vis dėlto kaip suprasti, kad iš tikrųjų priėjau prie to, o neapsigaudinėju?
Atsakymas. Nesijaudinkite, jums bus leista tai suprasti. Darykite viską, kas nuo jūsų priklauso, ir jumyse ims skleistis vis naujos ir naujos būsenos. Tai – nauji rešimot. Jiems atsiradus, žmoguje kyla nauji pojūčiai. Tiesiog eikite į priekį ir pamatysite, kaip viskas atsiranda savaime.

Iš 2013 m. lapkričio 1 d. ketvirtosios Bulgarijos kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskleisti Kūrėjo didybę

Melsti vidinės davimo jėgos

Visi mes susiję vieni su kitais panašiai kaip vieno kūno organai ir ląstelės. Mūsų organizmas – tai persipynimas begalės ryšių tarp mažyčių fragmentų, sistemų ir visumos. Taip pat ir mes persipynę tarpusavyje. Tarsi esame tam tikroje sferoje, kuri sklidina įvairiausių siūlų, rišančių mus į vieną visumą. Jų –  nesuskaitoma daugybė, ir kiekvienas ryšys suveikia lazerio greičiu, akimirksniu.
Neprivalome patys tiesti ir formuoti šių ryšių – jie atsiskleidžia mums kaip esantys. Atsiskleidžia iš Begalybės pasaulio Malchut būsenos: ji patiria sudužimą, todėl jos dalys mums atrodo kaip atskiros, nutolusios viena nuo kitos.
Šis atstumas tarp jų reikalingas tam, kad sukurtų perspektyvą, ekrano gebą, kuri leis mums įžvelgti jas ir ryšius tarp jų. Kitaip tai būtų neįmanoma – mes gebame pamatyti vaizdo detales tik su sąlyga, kad jos atsiskyrusios viena nuo kitos.
Kad galėtume pamatyti visiškai vientisą sistemą ir įsijungti į ją, privalome įgyvendinti principą „mylėk artimą kaip patį save“. Juk „artimas“ – tai ne prašalaitis, o aš pats. Į ką bežiūrėčiau, matau savo dalis, esančias manyje, kurios man rodosi atitolusios, priešingos: šitaip galiu geriau matyti sudužimą. Jis manyje veikia tuo stipriau, kuo labiau suskaidytą ir nepasiekiamesnį pasaulį matau savo akimis. Šis išfokusavimas patvirtina atskirtumą manyje pačiame.

Iš 2013 m. spalio 18 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik vienas dėsnis

Stipriau prilipti prie Kūrėjo

Prasiskverbimo į Aukštesnįjį pasaulį formulė

Klausimas: Kaip pamatyti savyje blogį ir sužadinti neapykantą jam?
Atsakymas: Neįmanoma savyje įžvelgti blogio, jei nesi grupėje, vienybės taške, susivienijime. Reikia prisišlieti prie šio susivienijimo ir visą laiką į jį gilintis, tyrinėti, tikrinti, stengtis įsiskverbti į  jo vidinę esmę.
Mūsų susivienijimo gelmėje atskleidžiu vidinę, dvasinę sistemą. Kai atskiros dalys ima teisingai jungtis, jose palaipsniui atsiranda dvasinė konstrukcija, kuri sudaryta iš dviejų priešingų, bet viena kitą papildančių jėgų. Šitaip aš jau pats kuriu vienybę  ir taip surenku savo dvasią, suklijuoju indą. Visas jo dalis sudaro noras mėgautis, bet jos susisieja tam, kad papildytų viena kitą, tai yra – dėl davimo.
Pagal tai, kiek įeinu, įsigilinu į tokios konstrukcijos, surinktos iš priešingų elementų, aiškinimąsi, analizę (skaidymą dalimis) ir sintezę (sujungimą), palaipsniui randu visus atsakymus. Todėl nuolat mąstyti apie žmonių vienijimąsi, stengiantis matyti juos tarpusavyje susijusius – tai reiškia siekti dvasinio pasaulio atskleidimo. Juk visa žmonija savo vidumi susijusi, tik mes šito nematome.
Noras atskleisti šį ryšį, būti ir gyventi jame, jį jausti – reiškia siekti Kūrėjo. Juk jėga, iš vidaus jungianti visas dalis, – tai Aukštesnioji jėga.
Mūsų susivienijimo viduje atskleidžiu, kad „Nėra nieko kito, tik Kūrėjas“. Aš ne šiaip sau surenku visas mūsų dalis, sudėdamas bendros sielos dėlionę, bet stengiuosi joje atskleisti Kūrėją. Tai Jis man suskaidė visą pasaulį į dalis tam, kad surinkčiau jas atgal į vieną paveikslą ir pamatyčiau Jį. Sudėdamas šią dėlionę, aš atkuriu Kūrėjo paveikslą.
Paprastose dėlionėse nupiešti medžiai, žolė, saulė, o šitoje – Kūrėjo paveikslas. Jei pasieksiu Šviesą Chasadim, ji man padės sujungti šią dėlionę – jos dalys jau nebebus priešingos viena kitai ir nebeatstūminės viena kitos. O kai imsiu dirbti su gavimu dėl davimo, tada šios dalys bus pasiruošusios prilipti viena prie kitos kaip magneto gabaliukai.
Iš visos šios skirtingų dalių tarpusavio sąveikos, jų teigiamo ir neigiamo požiūrio į vienijimąsi lipdau Kūrėjo formą. Jį sukurti galima tik tokiu būdu. Neįmanoma Jo atskleisti tik su viena teigiama davimo jėga, prieš kurią niekas neveikia. Todėl tik suskaldymas mums suteikia galimybę atskleisti Kūrėją.

Iš 2013 m. lapkričio 26 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Susieti vienu tinklu

Atsistosime po Šviesa

Aplenkiant gamtą

Sakoma: „Stengeisi ir radai“, tai yra rezultatas tarsi atitolęs nuo pastangų. Pastangos priklauso nuo tavęs, dėl jų tavęs laukia netikėtas radinys. Todėl visada reikia stengtis tol, kol rasi!
Bet patikrink, ar tikrai dalyvauji tame procese ir iš tikrųjų stengiesi, ar tau tik taip atrodo? Kartais žmogus gyvenime labai sunkiai dirba, o visos pastangos nueina veltui. Todėl mums ir duotas kabalos mokslas, daugybė knygų ir straipsnių, kad paaiškintų, kaip teisingai stengtis.
Juk žmogus gimsta, gyvena ir miršta, vėl gimsta – gyvena – miršta taip ir neatskleidęs dvasinio pasaulio. Galima kaltinti Kūrėją, bet juk Jis davė mums visas priemones. Iš tiesų, kiekvienas žmogus kada nors gyvenime gauna tokią galimybę priklausomai nuo savo noro mėgautis, bet ja nepasinaudoja! Nepasinaudoja ir tęsia savo gyvenimą paprastame gyvuliniame lygmenyje, nepakildamas ant žmogaus pakopos. Kiekvienas kada nors gauna tokią galimybę…
Bet jeigu žmogus teisingai stengiasi, galiausiai jo laukia radinys. Toks įstatymas. Radinys – tai Kūrėjo atskleidimas kūriniui pagal jo pakopą: jo norą ir pastangas. Mokydamasis, platindamas, visu savo jėgomis atliktu darbu jis susikuria savo formą, maksimaliai panašią į Kūrėjo, kaip tik sugeba tą formą įsivaizduoti.
Ir galų gale mato, kad jam vis tiek nepavyko sukurti Kūrėjo, duodančiojo, vaizdo, jis taip ir liko savo egoistinėje materijoje. Kaip jis besistengtų tapti duodančiuoju, viduje lieka noru mėgautis dėl savęs. Tada jis sprogsta maldoje, tai yra dirba su savo noru mėgautis, kol pasiekia galutinę maldą. Į šitą norą, prašymą, jaučiamą noro viduje, ateina grąžinanti į šaltinį Šviesa: ji perkeičia šitą norą ir paverčia jį duodančiuoju.
Ketinimas, apvelkantis tą norą, keičia jo prigimtį į priešingą. Jeigu iki tol noras buvo svarbiausias, tai dabar svarbiausiu tapo ketinimas. Tai vadinama radiniu, nes patys to padaryti nesugebame. Kūrėjas imasi valdyti kūrinius, nes mes patys panorome, kad Kūrėjas mus valdytų – davimo jėga pradeda vadovauti mūsų egoizmui.
Todėl visas pasiruošimas nukreiptas prieš mūsų garbėtrošką, norą valdyti – visas egoizmo apraiškas. Tam reikia anuliuoti save prieš draugus, „sudaužyti savo širdį“.

Iš 2013 m. lapkričio 11 d. pamokos „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Dėl ko aš stengiuosi ir ką randu?

Ar esi pasirengęs pabėgimui?