Įsijungti į kitus ir įveikti pasipriešinimą tam įsijungimui įmanoma, tik pavertus save nuliu. Tada galiu nepastebimai prasiskverbti į sistemą tarsi virusas, ir ji manęs nepajus. Nuo virusų taip sunku apsiginti būtent todėl, kad jie sugeba tapti nepastebimais apsauginėms organizmo sistemoms.
Kuo labiau kiekvienas iš mūsų jaus ir anuliuos save prieš grupę, tuo labiau galės į ją įsijungti. Kuo didesnė tavo pastanga nusižeminti prieš kitus, tuo gilesnis tavo įsijungimas. Būtent šitaip tinka rungtyniauti: kas labiau anuliuos pats save. Šito turi siekti kiekvienas ir įkvėpti kitus.
Kuo kiekvienas draugas labiau anuliuos save prieš kitus, tuo labiau susitelks grupė. Kai tik šis visų įsijungimas pasieks pirmąją pakankamą pakopą, mes tapsime viena visuma ir nedelsiant pajausime pirmąjį ryšį su Kūrėju. Kadangi būsime anuliavę savo asmeninę egoistinę formą ir pasiruošę tapti moliu Meistro rankose, mumyse pasireikš Kūrėjo forma.
Po to mums pridės egoizmo ir vėl turėsime anuliuoti save, kad įsijungtume vienas į kitą. Taip dirbsime, kol susijungsime į vieną visumą, kuri neturi jokios formos ir yra pasiruošusi viskam, kitaip tariant, sutiksime tapti medžiaga Meistro rankose. Tada vėl įgysime Kūrėjo formą: jau tikslesnę ir konkretesnę, dar geriau Jį pažinsime.
Kūrėjas valdys mus ir pripildys savo daugialypėmis savybėmis, įsikūnydamas į visas mūsų mintis ir troškimus bei suteikdamas jiems savo formą. Taip pirmą kartą pasieksime tokią būseną, kad visoje mūsų medžiagoje egzistuos tik Aukščiausiojo forma.
Tačiau pakeliui į šią būseną vienos dalys gali su ja sutikti, o kitos negali, todėl susitraukia ir atsiskiria. Taip stumiamės į priekį: svarbiausia yra abipusis įsijungimas, o jis vyksta tik anuliuojant save prieš tuos, į kuriuos nori įsijungti.

Iš 2014 m. sausio 21 d. paruošiamosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!

Proveržis pro bendro rato centrą

Kongresas Maskvoje.  2-oji pamoka
Klausimas: Kas yra greitis ir pagreitis dvasiniame pasaulyje ir kaip galime tuo pasinaudoti?
Atsakymas: Gamta verčia mus vystytis patiriant kančias, tai yra jaučiant, kad nėra pripildymo esant šios būsenos ir turint galimybę prisipildyti esant kitos būsenos.
Kuo labiau  tobulėjame, tuo daugiau neigiamų jėgų kaupiasi už mūsų ir tuo mažiau teigiamų jėgų traukia mus pirmyn. Matome, kad judant pagal savo egoistinę prigimtį priekyje mums mažai kas šviečia. Todėl pasaulį yra apėmusi apatija ir depresija.
Čia mes pasiekiame tokią būseną, kai žmonėms turim aiškinti, kad visos neigiamos jėgos mus stumia ne tam, kad mes nuo jų bėgtume, o tam, kad galėtume suvokti naują savo vystymosi kelią, t. y. pakeisti ketinimą, požiūrį į artimą, į pasaulį ir per jį – į Kūrėją.
Svarbiausia – ketinimas. Norai  yra pastovūs ir jų realizavimas priklauso tik nuo mūsų teisingo  ketinimo.
Mūsų pasaulyje tobulėjimo greitis priklauso nuo mus stumiančių neigiamų poveikių ir judame pirmyn iš inercijos.
Kabalos mokslo studijavimas  suteikia mums galimybę pagreitinti arba sutrumpinti laiką, kas yra vienas ir tas pats, pasitelkus tris komponentus: grupę, mokymąsi ir platinimą.
Greitis – tai parametras, kuris nuo mūsų nepriklauso: tokiu būdu Gamta mus stumia į tikslą. O pagreitis priklauso nuo mūsų.
Greitis – tai ne laiko trumpinimas. Žinoma, kad išsitaisymo kelias trunka šešis tūkstančius metų, skaičiuojant nuo pirmo išsitaisymo, kurį atliko Adomas prieš 5770 metų , iki paties paskutinio, kurį mes norim nenorim pasieksime po 220 metų.Tai vadinama greičiu kelyje.
Tačiau yra ir pagreičio galimybė. Ir kiek pagreitiname savo kelią, tiek jį kokybiškai keičiame, nes patys to norime.
Juk, pavyzdžiui, yra skirtumas tarp mažo vaiko,  kurį verčia mokytis ir jis nuolat yra spaudžiamas, ir vaiko, kuris pats viskuo domisi ir sėkmingai mokosi. Jis gali greičiau baigti mokyklą, jaustis patogiai ir gerai tarsi žaisdamas žaidimą. Taip ir mes.
Jeigu pasirenkame grupę ir joje kaip mažame pasaulyje, mažoje visuomenėje kuriame tokias sąlygas, kurios stums mus į priekį, tai į tikslą ateisime daug greičiau negu spaudžiami Gamtos.

Iš 2013 m. sausio mėn. 13 d. Maskvos kongreso  antrosios  pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Išeiti iš savimeilės kelio

Kiekvienas nors kartą gauna galimybę

Egoizmo patarimai: visiškai priešingai

Klausimas: Kaip galima judėti pirmyn patiriant smūgius, kurie stumia mus į neviltį? Ką daryti, jei jaučiame, kad Kūrėjas mums nepadeda?
Atsakymas: Smūgiai, stumiantys į neviltį, – tai geri smūgiai. Juk jie vis dėlto palieka tau vietos, būseną, kurios būdamas gali juos nugalėti, pridėti pastangų, keistis.
Kita vertus, daug stipresni smūgiai nesuteiks tau nei jausmų, nei proto, nepaliks laisvos vietos, kurioje galėtum apmąstyti tai, kas vyksta. Tau teks tik bėgti nuo jų šalin, drebant iš siaubo, neturint galimybės pakilti aukščiau jų, analizuoti situaciją ir priimti sprendimus.
Vadinasi, reikia tik teisingai pasinaudoti tuo, kas stumia tave į neviltį. Kitu atveju ateis tokios stiprios kančios, kad dėl jų sunkumo tu jau nebegalėsi „sėdėti ir jausti neviltį“.
Ką gi daryti? Problema sprendžiama paprastai: pageidautina kaip galima greičiau pasinerti į teisingą aplinką. Tik ji padės, o vienas tu niekada nesusitvarkysi. Juk paprastai gavęs smūgį sieki izoliuotis, nori užsisklęsti, nenori nieko matyti: „Palikite mane ramybėje!“ Tai štai, vietoj to reikia iš karto eiti pas draugus. Tai tiesiog privaloma. Nenori – nesvarbu. Išsitaisymas prasideda nuo to, kad tu „mechaniškai“ eini į grupę.
Iš tikrųjų visi išsitaisymai įgyvendinami tik tarp tavęs ir draugų. Ir todėl jokiu būdu negalima pasitraukti, užsidaryti savyje, pasiduoti spaudimui ir nuo visų nusisukti. Būtent dabar, kai tu nenori nieko matyti, tavo išsitaisymas – būti tarp draugų.
Vienatvė patiriant tokias būsenas neleistina. Kiekvieną kartą, kai jos ateina, veik priešingai tam, ką tau kalba egoizmas, blogio pradas.

Iš 2014 m. sausio 7 d. pamokos pagal „Pratarmę knygai Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ilgas kelias iki pirmosios dvasinės pakopos

Sąlygos dvasiniam pasauliui pasiekti

Diagnozė: silpnas ryšys su aplinka

Klausimas: Kaip žmogui, kuris pirmą kartą nusprendė dalyvauti kongrese, įveikti visus sunkumus ir nieko nepaisant išlaikyti jo svarbą?
Atsakymas: Tiesiog būti kartu su mumis, palaikyti ryšį per televizijos kanalą arba internetą. Tada situacija per likusias savaites pasikeis į gerą.
Juk kelyje į kongresą nebūna neįveikiamų kliūčių. Ir būtent atvažiavęs ir prisijungęs prie mūsų žmogus pamatys, kaip gerai tai veikia visas jo gyvenimo sritis. Pastangos „aukščiau žinojimo“ padės jam išspręsti daugelį savo problemų, atsikratyti daugelio bėdų.
Aš nebijau taip sakyti, nes tokios kabalistų garantijos, pateiktos pirminiuose šaltiniuose. Šis žinojimas ne mano, o jų.
Jeigu žmogus, kuris du metus mus mato tik ekrane, turi galimybę dvi su puse dienos paskirti kongresui, kurio po to teks laukti mažiausiai metus, kaip galima neatvažiuoti? Kaip galima sau taip pakenkti? Galiausiai kas jam liks iš gyvenimo? Kaip jis tikisi jį realizuoti?
Pasakyta, kad gyvenimo pabaigoje žmogaus sielos klausiama, ar jis studijavo Torą ir ar laukė išsilaisvinimo? „Siela“ – tai indas, kuris gauna pripildymą, t. y. Kūrėjo pajautimą. „Ar studijavo Torą“ reiškia: ar jis norėjo pritraukti Šviesą, grąžinančią prie Šaltinio? Ar veržėsi ten, kur turi būti meilė?
Juk „Tora“ – tai „prieskonis“ nuo blogio prado, ta pati priemonė, kurioje slepiasi Šviesa, grąžinanti prie Šaltinio . Būtent tam ir skirtas kongresas – visiems kartu pritraukti Šviesą ir atskleisti ryšyje tarp mūsų esantį Kūrėją.
Apie tai ir klausia žmogaus sielos: „Ar siekei pritraukti Šviesą, kad taptum panašus į Kūrėją? Ar laukei išsilaisvinimo?“ Čia veikia principas: „darbavaisi – ir radai“. Šis „radinys“ ir yra dvasinis išsilaisvinimas.
Kada gi užsiiminėti tuo žmogui, esančiam kitapus ekrano? Iš kur jam žinoti, kaip tai daroma? Todėl jis kviečiamas į ypatingą renginį, kur viskas paruošta jo atvykimui, kur jam „ant lėkštutės“ atnešama galimybė užsiimti tik tuo, kas jo gyvenime svarbiausia. Ir tada, be abejonės, jam bus ką atsakyti į šį svarbiausią klausimą.
Angelas, klausiantis sielos prie dvasinio pasaulio vartų, – tai metafora, kuri mums aiškina, kaip svarbu nepraleisti gyvenimo veltui.Ypač kai turi galimybę, kaip pasakyta, „įgyti savo pasaulį per akimirką“. Ir tu dar galvoji? Jeigu turėtum kokią nors kitą galimybę, tai nedelstum nė sekundės. Taigi turime suprasti, kad būtent čia iš esmės ir pasireiškia blogio jėgų pasipriešinimas.

Iš 2014 m. sausio 16 d. pamokos pagal „Pratarmę Knygai Zohar“

Klausimas: Kur rasti jėgų blogį branginti kaip gėrį?
Atsakymas: Savaime aišku, mes neturime tiek jėgų, mes – tai egoistinis noras. Mums reikalingi ramsčiai, Toros palaikymas, Šviesa. Visą laiką turime stengtis būti švytėjime, kuris mus palaiko, suteikia tvirtą pagrindą, įkvėpimą ir valią tarsi būtume ant oro pagalvės.
Pats žmogus tokių jėgų neturi. Bet tiek, kiek sugeba save anuliuoti grupėje, vertina draugus ir garbina Kūrėją, jis gali visus blogus įvykius priimti kaip galimybę, kuri jam pasiųsta tam, kad judėtų į priekį. Jis jau nekaltina Kūrėjo už jam pasiųstas problemas. Atvirkščiai, jis gali dėkoti Kūrėjui, kad šis tokiu būdu rūpinasi juo, duoda jam vis sunkesnių pratimų, padedančių augti ir tobulėti.
Gyventi ne savo pilve, ne nore mėgautis, o prote, „ekspertinės sistemos“ ribose, kuri viską sprendžia objektyviai – tai labai didelis pasiekimas, kuris įmanomas tik palaikant visuomenei. Net mūsų pasaulyje viskas taip sutvarkyta: jeigu žmogaus nepalaiko visuomenė, jis labai greitai degraduoja ir sulaukėja.

Iš 2013 m. sausio 11 d. pamokos „Klausimai ir atsakymai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupirk tiesą ir neparduok!

Mokytis dirbti nepriklausomai nuo rezultato

Klausimas: Per pamokas jaučiame galią, siekiame vienybės, neriame į gelmę – bet paskui viskas kažkur dingsta. Vienuoliktą ryto nieko nebelieka. Kurgi yra grupės centras? Ką daryti? Kaip išlaikyti impulsą?
Atsakymas: Visų pirma tai, ką aš suteikiu per pamokas, niekur nedingsta, o pasilieka kiekviename. Dvasiniame pasaulyje nėra tuštumos.
Tegul žmogus negirdi, nesuvokia žodžių, tegul gyvena kitoje šalyje, tegul net nemoka kalbos – niekas nedingsta. O pamokos įspūdžiai praeina, susilpnėja tam, kad jūs, kiek tai įmanoma, patys tai atnaujintumėte. Ir bet kuriuo atveju viskas taip ir liks, kol aš būsiu pajėgus dėstyti pamokas.
Mokymosi metu jūs esate mano įtakoje. Žmogui, kuriam to norisi, bėgant laikui suteikiama pasirinkimo laisvė ir jo pastangos tampa kokybiškesnės. Bet, šiaip ar taip, šis poveikis tam tikra prasme yra injekcija, infuzija, kurią gauna kiekvienas. Ir jūs turite pabandyti iš jos ką nors išgauti.
Juk jei tu panašus į negyvą kūną, tai į jį nenaudinga švirkšti „maistinių medžiagų tirpalą“. Ne, jūs turite kasdien rodyti, kad išaugote dėl eilinio „įšvirkštimo“, pasistūmėjote teisinga kryptimi – grupės centro, vienybės link, reikalavimo atskleisti Kūrėją, kitaip tariant, tarpusavio davimo Jėgą, link.
Taip, dvasios pakilimas, patirtas per pamoką, praeina. Bet ar tai reiškia, kad kiekvieną kartą ateini tik dėl to, kad iš naujo gautum įkvėpimą, o ne dirbtum? Negalima prie to priprasti. Negalima pamokos paversti standartiniu ritualu. Priešingai, kiekvieną dieną reikia reikalauti rezultato: ką aš padariau, ko pasiekiau?
Kas susiję su dalyvavimu rytinėje pamokoje, tai padariau ne aš. Galbūt dėjau ypatingas pastangas kartu su mokytoju ir draugais – tai kitas reikalas. Bet jei klausiausi pasyviai ir svajingai sėmiausi įkvėpimo, kad vienuoliktą valandą likčiau be nieko, – vadinasi, visas penkias valandas po pamokos praleidau tuščiai, nieko nepadaręs su savo įkvėpimu. Ir tai yra blogai.
Man reikia susitarti su draugais: „Vaikinai, pabaikime su šiuo blogu įpročiu, imkime daryti tai, apie ką mums rašo kabalistai. Juk jie nelinki mums blogo, jie mums – tėvai. Teisingai, mes neturime jėgų, nenorime, esame prieš – bet juk pasakyta: jei suformuosime tarp mūsų kitą tarpusavio santykių sistemą, kuri ir vadinama grupe, tai joje galėsime dėti pastangas. Bent jau pajėgsime patys žengti nors mažą žingsnelį pirmyn“.
Taigi susitarti su draugais – tiesiog būtina.

Iš 2013 m. gruodžio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jos esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nupirk tiesą ir neparduok!

Vienas žmogus gali sukelti pasaulio pakilimą arba kritimą

Klausimas: Draugai mėgina įtikinti mane pakeisti savo nuomonę ir sutikti su grupe. Ir tai mane liūdina, nes aš atleidžiu jiems jų klaidas ir esu pasirengęs tęsti savo kelionę drauge su jais. Kodėl gi jie nemano, kad galiu turėti savo nuomonę, skirtingą nuo grupės? Man tai nemalonu!
Atsakymas: Aišku, kad tau nemalonu. Rytoj draugai gali ateiti pas tave ir pasakyti, kad grupė priėmė sprendimą visiems vilkėti vienodas uniformas – klouno kepurę ir liemenę – viena pusė mėlyna, o kita raudona. Ir ką tu pasakysi?
Tai jau ne kažkoks racionalus ginčas apie tai, kokiu keliu eiti, kai nuomonės išsiskiria, bet abi puses palaiko daug žmonių. Ir todėl galima pasirinkti bet kurią iš jų ir bet kuriuo atveju laikytis visuomenės nuomonės: ne tos, tai kitos, ne su „komunistais“, tai su „kapitalistais“. Nėra problemų, juk visuomenė pripažįsta ir vienus, ir kitus.
Bet jeigu rytoj grupė tau pasakys kažką tokio, kas iš viso nepriimta visuomenėje? Tu sakai, kad negali vaikščioti su klouno kepure, ir ką gi tada su tavimi daryti? Neįmanoma, kad vieni būtų su kepurėmis, o kiti be jų – grupė turi būti vieninga. Privalome priartėti prie tikslo. Jeigu, pasak Baal Sulamo, tikslas reikalauja tokio kelio, tai mes būsime priversti taip daryti.
Komentaras: Aš ir toliau būsiu jūsų draugu, tik be klouno kepurės!
Atsakymas. Bet tada tu mums – ne draugas. „Draugas“ (haver) – iš žodžio „susijungimas“ (hibur). Jeigu nesutinki su mumis, tai negali būti mūsų draugu. Lygiai taip pat besąlygiškai kaip įpareigojimą nešioti klouno kepurę privalai prisiimti pareigą platinti integralųjį ugdymą.
Tai apskritai neturėtų kelti tau klausimų. Yra mokytojas, kuris priima sprendimą, ir tas mokytojas – ne aš, o Baal Sulamas. Aš tik aiškinu jo idėjas, ir mums tereikia jas įgyvendinti. O jeigu žmogus to nedaro, tai kam jam būti su mumis ir be reikalo gaišti laiką? Jis vis tiek nieko nepasieks, juk eina su mumis tik ten, kur leidžia jo egoizmas. O kai tik egoizmas protestuoja ir prireikia eiti truputį aukščiau žinojimo, – per tai jis jau nebegali perlipti.
Aš neignoruoju tokių žmonių, juk jie turi stiprią nuomonę. Ir jeigu jie įveiks tą savo pasipriešinimą, tai stipriai patobulės. Bet jeigu neįveiks – tai taps tiesiog kliūtimi visiems likusiems. Tai ir vadinama „gręžti skylę bendros valties dugne“. Todėl jiems nėra vietos mūsų tarpusavio pasitikėjimo valtyje.
Kelias kuriamas iš visumos taškų, kurių kiekvienas ne iškrenta iš visų kitų, o yra susijęs su esančiais prieš jį ir po jo. Todėl visi drauge jie sudaro liniją. Tik taip šis takas atves tave į Karaliaus rūmus.
O visur kitur, kur karaliauja tavo egoizmas: iš kairės ir iš dešinės kelio pusės, tu gali sutikti su grupe. Bet visa tai nėra dvasinis kelias. Iš visko, kas yra prieš tavo akis, tau reikalingi būtent šie ginčytini taškai. Todėl Baal Sulamas rašo, kad džiaugiasi atsiskleidžiančiais nusidėjėliais. Be šio atsiskleidimo būtų neįmanoma tobulėti. Būtent atsiskleidžiantys nusidėjėliai atveda prie dienos šventumo. Dėl Šviesos, nušviečiančios kelią, tu staiga matai priešais esančias kliūtis ir džiaugiesi, kad jos atsiskleidė.
Todėl džiaugiuosi matydamas, kaip šie nusidėjėliai atsiskleidžia mokiniuose, juk be to neturėtume su kuo dirbti. Jeigu nenori šio darbo, tai gali eiti į kitą vietą: į kairę arba į dešinę pusę – religijos arba chasidizmo link. Ten iš tavęs nereikalaus įveikimo ir tikėjimo aukščiau žinojimo, ir tu tiesiog mokysies.
Čia tu neišsiversi be grupės jėgos, mokytojo ir Kūrėjo jėgos tam, kad pritrauktum Šviesą, grąžinančią į Šaltinį. Tu privalai stovėti su draugais aplink Sinajaus kalną – tarpusavio neapykantos kalną, ir būtent nepaisydamas neapykantos norėti susijungti. Tokia Toros, Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, kuris šviečia tau nuo šio kalno viršūnės, gavimo sąlyga.

Iš 2013 m. gruodžio mėn. 13 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Daugiau norų – gerų ir skirtingų…

Kaip prieiti ligi ašarų vartų?

Kaip rasti kryptį Šviesos jūroje

Klausimas. Kaip pamatyti aplink save savybes, sfiras, o ne žmones?
Atsakymas. O kam tau matyti žmones mūsų, žemiškąja, šio žodžio prasme? Kam tau veidai? Negi kūnas kažką reiškia? Jis nieko nepasako apie žmogų.
Tiesą sakant, greitai nustosime kreipti dėmesį ir į charakterio savybes. Juk žmogus gauna jas gimdamas arba perima iš aplinkos. Tai nėra jis pats.
Jį paleido į šį pasaulį tėvai, jis buvo mokomas vienose ar kitose įstaigose, kurių jis pats nepasirinko, ir visą gyvenimą žmogų supo kokia nors aplinka. Galiausiai šiandien matome jame būtybę, sukurtą pagal tam tikrą šabloną. Toks jis yra „padarytas“ ir toks nugyvens gyvenimą nuo pradžios iki pabaigos.
Tai nėra tikrasis jis, čia nėra ko jam priskirti. Jame nėra nė trupučio ko nors pirminio, savito – nei jo kūno savybėse, nei charakterio bruožuose. Viskas – pasekmė to, ką jis vienaip ar kitaip gavo iš kitų…
Žmogus manyje prasideda nuo to, ką gaunu iš aukščiau. Jeigu tampu grupės nariu ir joje veikdamas stengiuosi, tai ir tas pastangas paskatino atitinkamas mokymas. Tai irgi tik auklėjimas. O jeigu pradedu gauti „apšvietimą“ iš aukščiau, dėl kurio manyje gimsta naujos savybės, priešingos ankstesnėms, tai jau yra naujos būtybės užuomazga, ir ta nauja būtybė neturi jokio ryšio su mano kūnu ar charakteriu. Todėl siela ir vadinama „Dieviškąja dalimi iš aukščiau“.
Štai ir išeina, kad išorinis pavidalas ir žmogaus elgesys visiškai nieko nesako. Svarbus tik žmogaus įnašas į grupę, jo pastangos – į jas žmogus galbūt gaus atsaką iš aukščiau ir įgis tai, kas vadinama „Žmogumi“ (Adam).
O iki tol jis ne Žmogus, jis neturi nieko iš tikrojo jo „aš“. Jeigu per gyvenimą jis neištaisė nė vieno savo noro padedamas Šviesos, grąžinančios prie Šaltinio, tai tarsi ir negyveno. Juk jo dvasinė sąskaita tuščia, jis drauge su visais dalyvauja tik istoriniame evoliucijos procese. Čia nieko neišmatuosi, neįvertinsi, nepasversi dvasinėmis „svarstyklėmis“…
Yra tik viena išlyga: žmogus netuščiai nugyveno gyvenimą netgi neištaisęs savęs, jeigu padėjo išsitaisyti kitiems, jeigu priartino juos prie tiesos. Bet kuriuo atveju verta taip veikti kiek galima daugiau. „Gyvenimo užduotis, – „Paskutiniojoje kartoje“ rašo Baal Sulamas, – yra ta, kad nusipelnytum susilieti su Kūrėju, skrupulingai laikydamasis sąlygos veikti tik Jo naudai, arba padėtum daugeliui kitų susilieti su Juo.“

Iš 2013 m. lapkričio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prašau padaryti mane žmogumi

Mūsų keturių aukštų namas

Kongresas Maskvoje. Ketvirtoji pamoka
Klausimas: Ar turi moterys įkvėpti vyrus?
Atsakymas: Moterys gali įkvėpti vyrus kaip niekas kitas. Įsivaizduokite, kad jūsų žmona nuolatos jumis žavisi: „Koks tu protingas, gražus, ypatingas! Aš žvelgiu į kitus vyrus ir matau, kiek tu geresnis ir stipresnis už juos!“
Jei jaustumėte tokį žmonos dėmesį, bėgtumėte namo, sėdėtumėte šalia jos kaip vaikas ir klausytumėte visko, ką ji besakytų. Tokia vyrų prigimtis.
Moterys gali vyrus sukioti kaip panorėjusios. Jei moteris išmintinga, jei ji siekia tikslo ir supranta, dėl ko tai daro, būsiu jai dėkingas, kad dirba, naudodamasi mano prigimtimi. Aš nesmarkausiu ir nesididžiuosiu, kad esu mačo.
Priešingai, būsiu jai ypač atviras: „Egoizmas yra mano prigimtis – niekinga ir šlykšti! Padėk man iš jo išeiti! Imkime ir kartu pasipriešinkime, pakeiskime ją. O paskui tą patį padarykime ir su tavimi.“
Būtent taip turime elgtis su savimi. Tapkime sau psichologais ir pažvelkime į save iš šalies. Tik taip galėsime išeiti iš šios būsenos. Juk lygiai tą patį bandome atlikti grupėje, pozicionuodami save tai aukščiau jos, tai žemiau, kad ji paveiktų mus.
Taip pat reikia elgtis ir šeimoje, nuolatos pakylant ir nusileidžiant vienas kito atžvilgiu. Dėl ko? Kad pasiektume aukštesnįjį tikslą! Todėl man nesvarbu, kokie mano santykiai bus šeimoje, jei tik jie bus teisingai nukreipti į tikslą.
Žmona – jūsų pirmasis pagalbininkas. Ji pažįsta jus kaip niekas kitas, todėl jos teisingas požiūris į jus gali padėti jums greitai pakeisti savo prigimtį.
Turime pradėti specialius mokymus šeimoms, kaip vystyti teisingus tarpusavio santykius ir kaip pakeisti egoistinę prigimtį. Jūs pamatysite, kad po to galėsite teigiamai veikti savo vaikus. Jie bus geraširdžiai, geri, paklusnūs ir išmintingi. Turime pasinaudoti šiomis galimybėmis. Svarbiausia būti brandesniems. Tikslo svarba pateisina viską.
Iš pirminių šaltinių žinoma, kad kabalistai praeityje, priešingai, buvo patenkinti tuo, kad turi piktas ir vaidingas žmonas. Bet mūsų žmonos ne piktos ir ne vaidingos, jos eina su mumis dvasiniu keliu, padeda mums, pataria, kaip dirbti su savo egoizmu ir naudotis juo geriems tikslams.
Turime suprasti, kad mes susiję tik su šiuo bendru tikslu ir viską darome vardan jo – jis mums diktuoja mūsų santykius. Kitaip tariant, aš jokiu būdu nenoriu žaisti su tavo egoizmu, nenoriu naudotis juo, kad įgelčiau tau, – ne! Mes labai išmintingai, subtiliai, taktiškai elgiamės tarpusavyje tiek, kiek teisingai galime išnaudoti ir save, ir savo partnerį.
Šito reikia mokytis. Jūs neįsivaizduojate, kokia tai puiki priemonė mūsų išsitaisymui! Su tuo galima apversti Žemę! Atvirai kalbant, išskyrus žmoną bendražygę jums, gali būti, nieko daugiau ir nereikia. Grupė reikalinga tik tam, kad jus teisingai sujungtų.
Juo labiau, mūsų pereinamajame laikotarpyje yra nemažai šeimų, kur sutuoktiniai juda skirtingomis kryptimis. Tokiu atveju žmogui reikalinga grupė. Tarp kitko, moterų grupė vyrų grupei irgi yra labai stipri paspirtis. Turėkite tai omenyje. Mokykitės teisingų tarpusavio santykių metodų, ir pamatysite, kaip smarkiai tai jums padės.

Iš 2013 m. gruodžio 13 d. ketvirtosios kongreso pamokos Maskvoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Patikimiausias dalykas pasaulyje

Be moterų pagalbos nepasiseks

Klausimas: Jeigu žmogus išėjo iš grupės, ar išliko jo sukauptas „bagažas“, ar sugrįžus neteks pradėti visko iš naujo?
Atsakymas: Iš naujo pradėti nereikės. Jis jau turi karčios patirties, kuri kaip tik padės greitai ir su naujomis jėgomis prisišlieti prie draugų.
Vis dėlto geriau apsieiti be to. Yra pamatinė taisyklė: „Kad ir kas atsitiktų – nepalik grupės“. Su draugais visada veržiamės tik pirmyn. Juk išsiskyrimas su jais – tai atotrūkis, atsijungimas nuo Kūrėjo, ko negalima jokiais būdais leisti. Tai prieštarauja dvasiniam procesui, kurio metu neužsilieku savo būsenose, o tik veržiuosi pirmyn.
Tegu Kūrėjas „kiša man koją“ nors ir kiekviename žingsnyje – tai Jo reikalas. Dėkoju už blogą taip pat kaip už gerą ir jokiu būdu nesu nusiteikęs nukrypti nuo kurso.

Iš 2013 gruodžio 10 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslas ir jo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp dviejų valdų

Degalų suvartojimas

Rinkis: 3 – 5 ar 35 metai