Klausimas. Kabalos išminties esmė – norų, ketinimų, minčių, sielų vienybė. Koks pagrindinis instrumentas, kuris dvasiškai suklijuoja mus? Kas visa tai sujungia?
Atsakymas. Juos jungia mūsų noras, kai dešimtuke taip norime būti drauge, kad jaučiame tarpusavio siekį, sąveiką, mintis, kitaip tariant, atsiskleidžia visiškai naujas abipusis jausmas, kurio anksčiau niekas nepatyrė.
Jis irgi dar ne dvasinis, tačiau tai jau tam tikro vieningo, Kūrėjo laiminamo lauko atsiskleidimas. O paskui susijungsime vis labiau, kol prote, širdyje, ketinimuose imsime jausti, kaip norime padėti kitas kitam, atsirasti vienas kitame, susivienyti tarpusavyje.
Tuomet megzdami vienybės tinklą imsime jausti, kad ten yra Kūrėjas, tarsi mes pagavome Jį į tą tinklą kaip didžiulį delfiną.
#262915

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – dvasinė mintis

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Klausimas. Ką daryti, norint greičiau pakelti MAN už draugus?
Atsakymas. Nereikia laukti to momento. Galite nuolatos jausti, kad esate grupėje, net jeigu fiziškai nesate su mumis, ir visąlaik galvoti apie tai, kaip sustiprinti ryšį su draugais. Ir viskas.
Reikia, kad šis noras be perstojo pabustų jumyse. Jis visąlaik judins jus ir jūs jausite, kad jums reikia ką nors daryti, kol pajausite ryšių tinklą tarp savęs ir draugų kaip vieną visumą.
#262861

Iš 2020 m. kovo 1 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Grupė“ – šventa sąvoka

Ryšys su draugais – ryšys su tikslu

Kaip materiali grupė gali veikti dvasinį pasaulį?

Klausimas. Vienas iš vienijimosi būdų – bendras darbas platinant. Bent jau paskutiniuoju laiku visi kabalistai rašė apie tai, kad kabalos žinias būtina platinti visai žmonijai. Ar bendras darbas irgi kuria grupę?
Atsakymas. Taip. Šis darbas atliekamas jau keletą šimtmečių. Tačiau pradedant XX am., o juolab mūsų laikais, visiems aišku, kad kabala turi duoti žmonijai jos teisingo vystymosi programą. Kitaip, žmonija vėl pereis prie atominio karo, didžiulių pralaimėjimų, sudužimo, savęs susinaikinimo.
Todėl rūpindamiesi, kaip perduoti tą informaciją kitiems žmonėms, pasauliui, leidžiame laikraščius, knygas, kuriame filmus, klipus. Ir šis bendras darbas suartina mus.
#259205

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Klausimas. Kas vyksta su tašku širdyje, jei žmogus su užsidegimu ateina į grupę, o po kurio laiko dėl tam tikrų priežasčių ją palieka? Ar galima matyti, kas vyksta su tašku širdyje?
Atsakymas. Žinoma. Deja, yra tokių rezultatų. Jei žmogus palieka grupę, vadinasi jis grąžina save į šį patį žemiausiąjį pasaulį, atsisako dvasiškai tobulėti. Dažniausiai tai vyksta dėl to, kad žmogaus išdidumas neleidžia jam nusilenkti priešais draugus ir įsijungti į grupę.
Jam reikia suprasti, kad, nesvarbu, kokia žema, maža ir menka jam atrodo grupė, jis turi nusilenkti, įeiti į ją ir būti kartu su visais kaip lygus ar net žemiau jų.
Paskaitykite, ką rašo Rabašas apie įsijungimą į grupę.
#261920

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Mums reikia nuolatos kreipti dėmesį į kritimus. Jokiu būdu nereikia sėdėti juose ir verkti, bet labai rimtai, blaiviai žvelgti į juos suprantant, dėkojant už tai, kad Kūrėjas atskleidė juos savo šviesa.
Iš tikrųjų tai ne kritimas, taip atskleidžiama dar viena, kita neištaisyta vieta, kurią man duoda ir taip suteikia galimybę ištaisyti bendrą indą.
Čia turiu tiksliai susijungti su savo draugais, ir taip kiekvienas iš mūsų atskleidžia asmenines, o paskui bendras būsenas, kai drauge jausime nuopuolius ir pakilimus, įvairiausius šuolius ir kartu juos taisysime.
Jausdami asmeninius ar bendrus nuopuolius, turime iš karto siekti centro, dešimtuko, ir būtinai mėginti laikytis kits už kito. Tik dar labiau susitelkę tarpusavyje, galėsime ištaisyti šiuos nuopuolius, šią tamsą, šiuos nesusipratimus.
Visi jie ištaisomi vienu vieninteliu judėjimų – į vienybę. Daugiau nieko! Tai gali būti įvairiausi nesusiderinimai, nepatogumai, rietenos, nesusipratimai, nutolimas vieni nuo kitų – asmeniniai ar bendri – nesvarbu kas. Visa tai kyla dėl to, kad mūsų vienybė nepakankama, ir todėl galime jas ištaisyti tik drauge susivieniję.
Vos tik imame siekti vienybės, mums tučtuojau reikia prašyti Kūrėjo, kad Jis „suklijuotų“ mus, nes be Jo neįstengsime susivienyti, neturime kitų „klijų“, kurie sulipdytų mus vienas prie kito.
Pirmiausia mums reikia apriboti kiekvieno egoizmą, kad juo nesinaudotume, paskui kiekvieno egoizmui ekranas ir atspindėta Šviesa, nukreipta viena į kitą ir paskui į Kūrėją. Visa tai turime gauti iš aukščiau.
Kaip Kūrėjas atskleidžia mumyse dabar kitą mūsų sudužimo lygmenį, taip Jis turi jį ištaisyti. O mes turime tik tiksliai susieti tai su Juo. Kaip paprastai sugedusį daiktą nešame į taisyklą, kur jį sutaisys, suklijuos, ištaisys – toks ir yra mūsų darbas: nurodyti Meistrą, kuris visa tai atliks.
Kūrėjas nori, kad pripažintume Jame Meistrą iš didžiosios raidės.
#251262

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Koks mūsų taisymasis?

Perėjimas į kitą matavimą

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės

Klausimas. Kaip visiškai materiali, fizinė grupė gali paveikti dvasinį pasaulį, mano ketinimą ir Šviesą?
Atsakymas. Grupė – tai ne fizinė ir ne materiali substancija. Grupė – tai ryšiai tarp žmonių, ir jie patys savaime jau yra dvasiniai, jeigu grįsti davimo savybe.
Jei žmonės siekia davimo savybės, bendros vienybės, taip, kad tarp jų atsiskleistų Kūrėjas, tai šitai nėra materialu. Mes susiburiame draugėn, kad atliktume dvasinius veiksmus, kad prilygtume Kūrėjui, davimo savybei ir tuomet tarpusavyje pajausime Kūrėjo savybę, atskleisime Jį. Todėl mūsų siekiai ir ryšiai nėra materialūs.
Iš esmės, idėja labai paprasta. Juolab, kad jau suprantame, kaip tai turėtų būti ir kaip tai realizuoti. Tikiuosi, kad to pasieksime.
#262216

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Kodėl davimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Grupė – Kūrėjo tyrimo laboratorija

Turime nuolatos dirbti su savo egoizmu, stumti save vienybės link, o jos viduje – į susiliejimą su Kūrėju. Jei negalėsime susivienyti dešimtuke, tai negalėsime susilieti ir su Kūrėju. Todėl parašyta: „Nuo meilės kūriniams prie meilės Kūrėjui“.
Kaskart stengdamiesi susivienyti tarsi minkome savo tešlą, maišydami miltus su vandeniu. Ir kol minkome šią tešlą, kuri dar nėra paruošta kepimui, ji nerūgsta. Svarbiausia – nesiliauti dėjus pastangų, tada tai netaps „chamec“. Galima dirbti nors ir visą dieną! Noras mėgautis laikomas nesugadintu, kol su juo dirbame.
Kai pasiekiama teisinga būsena, t. y., teisingas ryšys, ir jaučiu, kad esu pasirengęs visko nepaisyti dėl ryšio su draugais, tuomet jo viduje galiu susijungti ir su Kūrėju.
Taip išeinu iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią, matydamas dešimtuką kaip priemonę, traukiančią mane iš „Egipto vergijos“ ir atvedančią į Kūrėjo valdžią. Dešimtukas yra viduryje tarp mūsų, kaip tarpinė stotis.
Iš to aišku, kokia svarbi yra maca – pagrindinis Pesacho simbolis; ši šventė – tai išsivadavimo šventė, išėjimas iš Egipto, iš egoistiškų ketinimų į davimą, iš faraono valdžios į Kūrėjo valdžią.
Nevalia nustoti dirbti su savimi, su vienybe grupėje, spaudžiame save kaip tešlą, kol tešla taps visiškai vienalytė. Neliks nei miltų, nei vandens – viskas susilies į viena.
Taip suspaudę save, atlikę tokius pratimus ir pavertę dešimtuką į vieningą monolitinę medžiagą, pajausime, kad esame pasirengę ryšiui su Kūrėju. Kūrėjas savo išoriniu spaudimu žadina mus tokiam susijungimui. Tačiau kyla klausimas, ar mes kaip grupė įstengsime pažadinti save patys, kad dar greičiau išminkytume savo tešlą ir taptume maca.
Maca reiškia, kad žmogus yra pasirengęs įsitraukti į ginčą su savo egoizmu, kad galėtų susivienyti su grupe. Jis pasirengęs daryti spaudimą sau, kad padarytų iš savęs tešlą, kurioje atskirai nėra nei miltų, nei vandens, o tik jų junginys. Miltai, t. y. noras mėgautis, sugėrė į save vandenį, tapdami viena medžiaga.
Dešimt draugų yra taip stipriai įsijungę vienas į kitą siekdami Kūrėjo, kad jau nesvarbu, kokia buvo kiekvieno kryptis anksčiau: mes pasiekiame vieną kryptį, vieną supratimą, vieną pojūtį, kuris apibendrina viską kartu. Taip priimame macos formą, „skurdo duoną“, kitaip tariant, esame pasirengę būti kartu be jokio skirtumo tarp mūsų.
Būtent taip ruošiamasi išeiti iš Egipto. Darome iš savęs macą ir iškepame ją dar Egipte. Maca – tai naujas susivienijusios grupės bruožas.

* * *
Mūsų noras mėgautis – tai miltai, o noras duoti, Šviesa, kuri šiek tiek šviečia mums iš aukštai, – tai vanduo. Išliejame šį vandenį ant miltų ir pradedame dirbti, minkyti tešlą, kad ji būtų parengta kepimui.
Tai reiškia, kad turime gauti iš aukščiau, iš Kūrėjo šiek tiek supratimo apie davimo bei vienybės savybes (kiek pajėgiame tai suprasti) ir imti vis labiau realizuoti tai vis dar egoistiniame savo nore.
Svarbiausia ne tai, kiek kiekvienas turi asmeninio noro duoti, o mūsų bendros pastangos. Kiek stengsimės įsiskverbti į šį davimo norą, kad mūsų miltai įgautų vandens savybes, tiek panorėsime sujungti norą mėgautis su ketinimu duoti ir tiek judėsime į priekį.
Jei ryšys grupėje bus dešimtuko visų kartu atliekamų pastangų rezultatas, tuomet pritrauksime Šviesą, grąžinančią į Šaltinį, kuri mus suvienys. Kiekvienas vandens lašas, kurį gausime, kad dar vieną gramą miltų sujungtume į vieną tešlą, į vieną kūną, priklauso nuo visų mūsų bendrų pastangų grupėje.
Jei tešla tapo minkšta ir vienalytė, kitaip tariant, dingo visas mūsų egoizmas, visos kiekvieno individualios formos, tuomet esame pasirengę kepimui ir iš mūsų galima pagaminti macą.
Maca vadinama skurdžia duona, juk ją kepame iš skurdo, trūkstant jėgų, pojūčių ir supratimo mintyse ir širdyje. Bet po to, pasitelkę šią naują gautą formą, galime peržengti ribą tarp faraono valdų ir Kūrėjo valdų, išsilaisvinti iš mirties angelo, mūsų egoistinio noro.
#263078

Iš 2020 m. balandžio 12 d. rytinės pamokos

Klausimas. Kaip egoistiniai žemiški veiksmai, pavyzdžiui, mokymasis, gali pritraukti visiškai nežemišką davimo jėgą iš aukštesniojo pasaulio?
Atsakymas. Iš tiesų, jeigu mūsų pasaulis neturi jokio ryšio su aukštesniuoju pasauliu, kaip galiu ką nors daryti savo fiziniais veiksmais, savo egoizmu?
Esmė ta, kad nieko negaliu daryti. Tačiau mums duota galimybė susirinkti į dešimtuką ir pamėginti susijungti tarpusavyje nepaisant egoizmo, virš jo. Ir nors esu visiškai nepajėgus to atlikti, tačiau tiek, kiek stengiuosi susijungti su draugais, iššaukiu sau Šviesą. Kitaip tariant, egzistuoja vadinamasis šakos su šaknimi ryšys ir galiu tai atlikti.
Jei tam tikru būdu elgsiuosi grupėje su draugais, kartu mokysimės pagal kabalistinius šaltinius, sukursime tarpusavyje ryšį, mėgdžiodami tuos pavidalus ir veiksmus, apie kuriuos rašo kabala, tai net būnant egoizme, manyje atsiras tokia indukcija, kad pažadinsiu sau aukštesnią supančią Šviesą (or makif).
Ši Šviesa tikslingai supa egoizmą ir kiek ego siekia jos, norėdamas neva tapti panašus į ją, tiek ji veikia ego ir jį keičia.
#242572

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip veikia Šviesa?

Kaip maksimaliai pritraukti Šviesą?

Viskas keičiasi veikiant Šviesai

Klausimas. Šiuolaikiniai draugų susitikimai yra transliuojami visame pasaulyje. Juose dalyvauja grupės ir pavieniai asmenys iš šimtų šalių. Jų atstovai kalba apie tikslo svarbą. Mes rodome vaizdo medžiagą, pasakojame platinimo naujienas, klausome muzikos.
Ar tai gerai? Ar yra koks nors klasikinis susitikimo variantas? Vienas dalykas, kai sėdi 5–10 žmonių grupė intymioje aplinkoje, ir kitas dalykas, kai matai aplink tūkstančius žmonių ir, žinoma, iš jų kalba tik tam tikri asmenys, turintys techninių galimybių ir pan.
Atsakymas. Manau, kad tai nesvarbu. Atvirkščiai: kai didelis būrys žmonių iš visų šalių žavisi sistema, kurioje jie gyvena, tikslu, kurio jie siekia, – tai labai padeda.
Nemanau, kad dėl to gali būti atitolimas ar painiava judant tikslo link. Ne. Man patinka tai, kas vyksta. Manau, kad tai ir yra mūsų tinkamo vystymosi raktas.
Pasaulis juda tikslo link, kad žmogus ir visa žmonija pakiltų virš savo žemiško, seklaus, smulkaus buržuazinio įvaizdžio, uždaryto valstybių ribose, mažose grupėse su asmeniniais mokytojais. Matome, kad visa tai jau byra, nes viskas turi didėti, stiprėti ir eiti Kūrėjo link.
#258713

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Dvasinis darbas priklauso nuo to, kaip mes sukuriame grupę, kaip save joje valdome, kaip keičiame visus įmanomus ryšių ir derinių variantus grupėje. Šia prasme mes kaip laboratorijoje pradedame jausti Kūrėjo įtaką mums: daugiau–mažiau, arčiau–toliau ir pan.
Visos mūsų grupės pasaulyje gali jau organizuoti tokias sąlygas, kuriose jie pradės tyrinėti Kūrėją. Ir artėjant, plečiantis, tolstant vieniems nuo kitų, žmonės pradės Jį jausti.
Kūrėjas yra tiesiog bendra jėga, o mes esame tie, kurie gali ją pajausti ir pakeisti savyje. „Savyje“ reiškia grupėje, mūsų ryšyje, kuriame atskleidžiamas Kūrėjas.
Todėl mes visada patariame kurti grupes ir vienytis jose pagal mūsų kabalos mokytojo Rabašo rekomendacijas. Jei taip dirbsime, tada artėdami ir toldami vienas nuo kito, nors ir dirbtinai, pradėsime jausti Kūrėjo atsiskleidimą mumyse. Tada įgysime patirties, kaip galime su Juo dirbti.
Tai labai įdomus veiksmas, kuris vadinamas „dvasiniu darbu“. Jis vykdomas tol, kol mus užpildo Kūrėjas. O mes, užsipildydami Juo, pasijausime esantys aukštesniuose pasaulėdaros lygmenyse, aukščiau mūsų pasaulio.
Šiandien mes irgi esame užpildyti Kūrėju, tačiau pačiame žemiausiame, gyvūniniame lygmenyje, o šis lygmuo nesuteikia mums amžinybės, tobulumo jausmo. Kadangi visi esame Kūrėjo sukurti vienodai, kaip žmonės, kurie yra panašūs vienas į kitą ir kažkaip sujungti vienas su kitu būtent Kūrėjo, mes nejaučiame tos vienybės ir Kūrėjo.
Tačiau, kai pradėsime vienytis tarpusavyje, tada iš karto Jį pajausime. Todėl kiti lygmenys, kurie priklauso nuo mūsų didesnio susivienijimo, pasireikš mumyse kaip pažinimas.
#258781

Iš 2019 m. gruodžio 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Žaisti su savo egoizmu

Pagrindinis dvasinės raidos principas

Idealus ateities visuomenės principas