Klausimas: Kai kalbame apie Adam Rišon sielos sudužimą į šešis šimtus tūkstančių sielų, omenyje turime tas sielas, kurios išėjo iš Egipto, ir tas, kurios dabar ketina taisytis ir juda Galutinio Taisymosi link?
Atsakymas: Pasaulyje yra nuolatinis besitaisančių sielų skaičius. Jos skyla į dalis, kurios taisosi, o paskui vėl susijungia į bendrą dalį. Ir tai vyksta tarsi pati dėlionė save dėliotų.
Todėl norime siekti bendro tikslo, pakilti patys ir kartu su savimi pakelti dar keletą tūkstančių, su mumis turinčių ryšį, žmonių. Iš tiesų jų gerokai daugiau nei keletas tūkstančių, tai šimtai tūkstančių. Netrukus įsitikinsime, kad viskas būtent taip ir nutiks.
O toliau vis labiau vienydamiesi galėsime gauti tikslesnius duomenis apie mūsų jungimąsi. Ir taip eisime pirmyn, vis stipriau jausdami, kaip judame Galutinio Taisymosi link.
Atskleisime, kas yra Adomas, Ieva, angelai (malachim) ir pan., nes imsime suvokti dvasiniame pasaulyje visą pasaulių valdymo sistemą.
#328396
Iš 2024 m. balandžio 21 d. pamokos pagal Rabašo užrašus
Daugiau šia tema skaitykite:
Klausimas: Kaip laikyti pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio?
Klausimas: „Išėjimas iš Egipto“ – tai paskutinė materiali egoistinio pasaulio riba. Už jos yra sąlyginė linija, kurią praėjęs žmogus ima jausti meilę, davimą Kūrėjui. Kokia ši mūsų praeinama transformacija?
Žmogui duotą protą reikia tinkamai išnaudoti, kad iš visų kabalistinių straipsnių išgrynintume davimo ir tikėjimo aukščiau žinojimo principus, ir taip suformuotume savo ketinimą.
Dvasiškai tobulėti – tai labiau susijungti su draugais, kreiptis į Kūrėją, atskleisti Jį iš bendro vienybės taško. Ši būsena reiškia, kad jūs kartu su Kūrėju.
Klausimas: Kaip galime pamilti tai, kas nuo pat pradžių prieštarauja mūsų prigimčiai ar yra aukščiau jos, kad imtume veikti iš meilės, o ne iš pavydo ir garbės troškimo?
Kalbama ne apie meilę tarp vyro ir moters ar tarp tėvų ir vaikų, bet apie tokią meilę, kuri aukščiau kūno, aukščiau visų išskaičiavimų – tiesiog begalinis vandenynas, į kurį galima įbristi ir išnykti jo gelmėse. Štai taip mums reikia panirti į savo jausmus tarsi į vandenyną.
Jei permatytume gamtą kiaurai, pastebėtume, kad kiekviena gamtos dalis yra priešinga ir atskirta nuo kitų dalių.
Kaip susijungti tartum būtume vienas žmogus, jeigu iš pradžių visi esame tokie skirtingi? Nėra nė vieno visiškai panašaus į kitą žmogaus. Taip sutvarkyta visa gamta, kad kiekvienos būtybės savybės yra unikalios, skiriančios ją nuo kitų ir net priešingos.
Klausimas: Būna būsenų, kai „geriau mirti, nei taip gyventi“. Kūrėjas tarsi parodo tavyje tavo blogį. Ir tampa labai baisu nuo kylančių minčių. Kaip su jomis dirbti?