Nereikia stebėtis kritimais, nes jie visi susirenka ir pamažu veda žmogų pirmyn. Ir tai – kaip mokėmės, kad nėra tuštumos dvasiniame pasaulyje. Žmogus krenta tik tam, kad įimtų papildomas kibirkštis, sudužusias bendro indo dalis.
Žmogui galima patarti tik viena: nelaukti kol jį nuleis per pakopą, o jaučiant savo niekingumą – vėl pakilti kaip senukas, kuris eina ir ieško, ar nieko nepametęs. (Rabašas, Laiškas Nr. 77)
Turime mėginti pakilti iš bet kokios būsenos. Nepasitenkinti tuo, kad tai kilimas ar kokia nors vidurinė būsena, o visuomet bet kokia būseną traktuoti kaip kvietimą kitam kilimui, kad visąlaik būtų vien kilimai. Tai įmanoma, jeigu iš anksto savo būseną vertiname kaip dar netobulą.
O kaip galiu jį įvertinti kaip netobulą? Tik jeigu esu grupėje ir galiu iš jos gauti supančią Šviesą (or makif). Matau, kad dar ne iki galo joje, ne visiškai susilieju su draugais, ir tuomet turiu galimybę prašyti.
Grupė – tai mano būsimas kli/indas, mano kita pakopa. Todėl negali žmogus sakyti: „Gavau tokį pakilimą, kad toliau nėra kur eiti.“ Taip nebūna. Iki pat taisymosi pabaigos taip negali būti.
Nežinau, kas vyksta ten, pačiame gale. Tačiau visada, kol esu aplinkoje, turiu galimybę sustiprinti vienybę su draugais ir dėti dar kokias nors pastangas.
Tai ir yra „aušros žadinimas“, „apyaušrio žadinimas“. Kai būdamas bet kurios būsenos koncentruojuosi ne į save, o į grupę ir mėginu daugiau į ją įsijungti, tada matau, kad visuomet turiu galimybę dar ką nors pridėti prie to kli, ir galiu nuolatos eiti pirmyn.
Tokiu atveju „žadinu aušrą“. Juk niekuomet iš aukščiau negausiu atstūmimo, atitolinimo, apsunkinimo, visuomet pats sieksiu grupės, vienybės, ir pats komanduosiu visoms savo būsenoms. Tai pats optimaliausias judėjimas pirmyn.
#255069

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikinti tamsą kaip šviesą

Prieš aušrą

Naujos būsenos pradžia