Esame integralioje sistemoje, tarsi tarpusavyje sujungti dantratukai. Tai dešimtuko forma, kur kiekvienas turi praktiškai, jausmiškai atskleisti, kad sukamės kartu kaip vienas nuo kito priklausomi dantratukai.
Kiekvienas savo sukimusi lemia visų kitų judėjimą. Jei nors truputį pasisuku, tai atsakau už tai, kad pasuku visus kitus ratukus dešimtuke. Visi draugai sukasi dėl manęs ir todėl esu atsakingas už savo sukimąsi.
Privalau atsižvelgti į visą bendrą judėjimą, kurį sukeliu ir įvertinti, ar jis bus naudingas visam dešimtukui, ir tik tokiu atveju imti optimaliai suktis optimalia kryptimi. O iki tol negaliu pakrutėti.
Įsivaizduokite, kad esate dešimt sukibusių dantratukų vieno mechanizmo viduje, kur kiekvienas sukdamasis, suka kitus. Todėl, prieš pasisukdamas, turiu atsižvelgti į tai, kaip pasuksiu visus, ar tai bus visiems naudinga. Man draudžiama atlikti net menkiausią veiksmą neatsižvelgiant į visus.
Bet taip neįmanoma gyventi! Todėl mums suteikta ypatinga galimybė, vadinama „šiuo pasauliu“ – tai tokia mašina, kuri leidžia kiekvienam suktis, kaip jis nori. O vėliau iš aukščiau perjungia greičio pavarų dėžes svirtį ir perkelia mus į kitą, aukštesnę pavarą, kur atsiduriame iš tikrųjų sujungti vienas su kitu ir esame priversti paisyti bendro judėjimo.
Taip pakylame į pirmąją dvasinę pakopą. Ir jeigu kuriame santykius šioje pakopoje ir galime drauge suktis, nepalikdami nė vieno nesukibusio su kitais, tai galime patobulinti save ir perjungti į trečiąją pavarą.
O paskui į ketvirtą, penktą ir taip pereiti 125 pakopas. Kiekvienoje pakopoje tampame vis glaudžiau susiję ir kiekvienas atsižvelgia į vis didesnį dantratukų skaičių sistemoje. Jis mato juos, jaučia ir gali apskritai atlikti išskaičiavimą visos sistemos atžvilgiu.
O bendras išskaičiavimas visai sistemai ir yra Kūrėjas, nes taip kuriame Jį, kaip pasakyta: „Jūs sukūrėte Mane“.
Nūnai susiduriame su problema: tarsi važiuojame mašina, įjungę materialią pavarą, leidžiančią nepaisyti kitų, o iš mūsų reikalauja pereiti prie pirmos dvasinės pavaros.
Todėl pasirodo koronavirusas, atnešantis mums nemalonumus ir neleidžiantis elgtis, kaip anksčiau, įpareigojantis mus pakilti. O norint pakilti į dvasinę pakopą reikia imti jausti vieni kitus, itin prisitaikyti vieniems prie kitų
Kaip tai padaryti, jei tokio jausmo nėra? Dėti pastangas, kartu prašyti, melstis, ir tada iš aukščiau mums leis pajausti bendrą jėgą. Kūrėjas suderins mūsų sukibimą, sujungs mus, leis pajausti tarpusavio priklausomybę, duos protą, supratimą, kaip visą tai sukurti bendrai. Ir taip eisime pirmyn.
Tai turime atlikti dabar. Tai įvyks bet kokiu atveju, norime to ar ne. Bet perjungti galima mūsų pastangomis, sąmoningu dalyvavimu, ir tada veiksmas bus geras, malonus, lygus, minkštas.
Kitaip, tai nutiks per dar vieną pasaulinį karą: trečią, ketvirtą, penktą, šeštą… Kas žino, kiek karų ir asmeninių bėdų mūsų dar laukia, geriau mums patiems perjungti pavarą.
#263815

2020 m. balandžio 26 d. iš pamokos pagal straipsnį „Pasaulio vienijimas paskutinėje kartoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai už sienos Kūrėjas

Visas pasaulis – vienas dešimtukas

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Vakar atvėrėme vienas kitam sielas ir jautėmės esą kartu, vienoje širdyje. O šįryt jau niekas nejaučia jokio ryšio su draugais dešimtuke, nebereikia jokios kabalos, Kūrėjo, vienybės ir dvasinio kelio, norisi tik miegoti tarsi gyvūnui.
Ir dabar man reikia tikėjimu aukščiau žinojimo priimti, kad šią būseną gavau iš Kūrėjo, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Taip Kūrėjas žaidžia su manimi, siųsdamas visokias būsenas, ir Jis dabar privertė mane pasijausti gyvūnu.
Beje, gyvūninė būsena yra geriausia iš visų, nes būtent iš jos mums reikia pakilti į žmogaus pakopą. Ir jeigu šiuo metu esu gyvūno laiptelyje – tai rodo, kad pabaigiau savo ankstesnę būseną ir ją ištaisiau. Ir dabar nusileidžiu į gyvūninę būseną, kad vėl pakelčiau save į žmogaus, turinčio naujų savybių, pakopą.
Todėl džiaugiuosi, kad tapau gyvūnu, juk dabar pradedu darbą iš naujo naujoje pakopoje. Taigi grašis prie grašio susikaupia į didelę sumą. Tad dieną pradedu geros nuotaikos, kupinas jėgų ir pareiškiu visam pasauliui: „Žiūrėkite, kaip aš, gyvūnas, paversiu save žmogumi!“
#264451

Iš 2020 m. gegužės 9 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kritimas dvasiniame pasaulyje?

Kaip gyventi Žmogaus gyvenimą

Gyvenimo tikslas – tapti Žmogumi

Galiu patirti sunkią, nesuprantamą, bejausmę būseną, kai neturiu kuo remtis, tačiau, jeigu teisingai ją suvokiu (t. y. per dešimtuką), viską priimu kaip siunčiamą Kūrėjo.
Ir tuomet per ryšį su dešimtuku galiu pakelti tą tamsią būseną į tokią pakopą, kad ji iš juodos Malchut virs šviečiančia Kėtėr. Išeitų, kad suvokiu tą juodą būseną, kaip priklausančią dvasiniam pasauliui, kuris dabar šviečia juoduma. Tačiau tai dvasinis pasaulis, ir esu pasirengęs prie jo prilipti.
Ir tai reiškia, kad nekeliu jokių specialių sąlygų. Mano noras mėgautis dabar nesidžiaugia ir negauna užpildymo, jis nesiekia dvasingumo dėl to, kad ten yra malonumas. Kūrėjas organizuoja man juodą būseną, kad su dvasingumu ieškočiau ryšio ne per savo egoistinius norus.
Ir todėl šią būseną priimu su džiaugsmu, o aukštesniosios pakopos juodoji Malchut virsta Kėtėr, šviečiančia žemiau esančiam, t. y. man.

* * *
Aukščiausia dvasinė pakopa reiškia, kad mano nore mėgautis nieko nėra, bet jaučiuosi maksimaliai aukštai: egoistiniame nore – nulis užpildymo, o jaučiuosi šimtaprocentu duodantis. Taip reikia ištaisyti save, kad niekas, kas vyksta nore mėgautis, nepakeistų mano susiliejimo su Kūrėjo visa širdimi ir siela.
Iš kur imti tokias jėgas? Prašyti Kūrėjo. Kaip prašyti? Per grupę, kreipiantis į Kūrėją iš bet kokios būsenos. Ir prašyti ne užpildyti, o kad nesant užpildymui galėčiau prilipti prie Jo taip, kad visko gaučiau pilnai.
#263413

Iš 2020 m. balandžio 20 d. rytinės pamokos, tema „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Nereikia stebėtis kritimais, nes jie visi susirenka ir pamažu veda žmogų pirmyn. Ir tai – kaip mokėmės, kad nėra tuštumos dvasiniame pasaulyje. Žmogus krenta tik tam, kad įimtų papildomas kibirkštis, sudužusias bendro indo dalis.
Žmogui galima patarti tik viena: nelaukti kol jį nuleis per pakopą, o jaučiant savo niekingumą – vėl pakilti kaip senukas, kuris eina ir ieško, ar nieko nepametęs. (Rabašas, Laiškas Nr. 77)
Turime mėginti pakilti iš bet kokios būsenos. Nepasitenkinti tuo, kad tai kilimas ar kokia nors vidurinė būsena, o visuomet bet kokia būseną traktuoti kaip kvietimą kitam kilimui, kad visąlaik būtų vien kilimai. Tai įmanoma, jeigu iš anksto savo būseną vertiname kaip dar netobulą.
O kaip galiu jį įvertinti kaip netobulą? Tik jeigu esu grupėje ir galiu iš jos gauti supančią Šviesą (or makif). Matau, kad dar ne iki galo joje, ne visiškai susilieju su draugais, ir tuomet turiu galimybę prašyti.
Grupė – tai mano būsimas kli/indas, mano kita pakopa. Todėl negali žmogus sakyti: „Gavau tokį pakilimą, kad toliau nėra kur eiti.“ Taip nebūna. Iki pat taisymosi pabaigos taip negali būti.
Nežinau, kas vyksta ten, pačiame gale. Tačiau visada, kol esu aplinkoje, turiu galimybę sustiprinti vienybę su draugais ir dėti dar kokias nors pastangas.
Tai ir yra „aušros žadinimas“, „apyaušrio žadinimas“. Kai būdamas bet kurios būsenos koncentruojuosi ne į save, o į grupę ir mėginu daugiau į ją įsijungti, tada matau, kad visuomet turiu galimybę dar ką nors pridėti prie to kli, ir galiu nuolatos eiti pirmyn.
Tokiu atveju „žadinu aušrą“. Juk niekuomet iš aukščiau negausiu atstūmimo, atitolinimo, apsunkinimo, visuomet pats sieksiu grupės, vienybės, ir pats komanduosiu visoms savo būsenoms. Tai pats optimaliausias judėjimas pirmyn.
#255069

Iš 2019 m. rugsėjo 8 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 7

Daugiau šia tema skaitykite:

Sveikinti tamsą kaip šviesą

Prieš aušrą

Naujos būsenos pradžia

Klausimas. Ar yra tikslūs nurodymai, kokios egoistinės savybės atitinka kurią pakopą? Kitaip tariant, kokiose pakopose reikia ištaisyti konkrečias egoistines savybes?
Atsakymas. Žmogus yra mūsų pasaulyje. Tos egoistinės savybės, kurios atsiskleidžia kiekvienu metu, turi būti apribotos („cimcum“), žmogus neturi jomis naudotis.
Tokiu atveju žmogus jaučiasi esąs tam tikros dvasinės būsenos, davimo savybėje. Dabar jis gali šią savybę padidinti kitų atžvilgiu, Kūrėjo atžvilgiu ir kilti aukštesnėmis pakopomis.
Drauge jis jaučia aukštesniąją prigimtį, jos davimo, meilės, vienybės savybę. Jis ima suprasti, iš kur apskritai mūsų pasaulis, kodėl jis valdomas būtent taip. Žmogus mato ir supranta visas priežastis ir pasekmes to, kas čia vyksta. Visa tai jis atskleidžia iš savo suvokimo tam tikroje dvasinio pasaulio pakopoje.
#254493

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apribojimas – vystymosi sąlyga

Laidavimo jėga

Šviesos gavimo suvokimas

Klausimas. Ar vieno žmogaus savybė vienu metu gali būti visuose pasauliuose? Ar vystomasi griežtai nuosekliai?
Atsakymas. Vystomasi griežtai nuosekliai, nes žmogus negali šuoliais keisti savo savybių. Kiekvienoje pakopoje jame atsiskleidžia norai (nulis, vienas, du, trys, keturi) ir jis turi virš jų sukurti ekraną, o paskui vadinamąjį „zivug dė akaa“ (smūginis susijungimas), gauti tiesioginę Šviesą atspindėtoje Šviesoje ir t. t.
Kitaip tariant, visi veiksmai yra tiksliai, nuosekliai apibrėžti, ir niekas iš mūsų negali peršokti per pakopas, ar juolab vienu metu būti ant kelių pakopų.
Jei esate vienoje iš aukštesniųjų pakopų, tuomet galite įsivilkti į bet kurią žemesniąją, kad su ja atliktumėte kokius nors veiksmus, kaip mūsų pasaulyje suaugęs žmogus žaidžia su vaiku vaikišką žaidimą. Bet vis tiek savo atžvilgiu liksite savo pakopoje.
#254554

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Kaip atpažinti gėrį ir blogį?

Dar kartą apie dvasines pakopas

Malda būtinai turi būti grupėje, kitaip Kūrėjas jos neišgirs. Tai studijuojame iš dešimties sfirų struktūros, iš viso mūsų dvasinio darbo.
Kūrėjas – tai kėtėr (karūna), virš kurios yra vadinamasis „kuco šėl jud“ – aukščiausias kėtėr (aukščiausios sfiros) taškas. Ten yra kontaktas su Juo.
Tik po to, kai „pagaunu“ visus savo draugus, esu pasirengęs juos visus įjungti į save, viską jiems daryti, ko tik reikia, kad jie sutiktų susivienyti, esu pasirengęs būti pats žemiausias, pats mažiausias jų atžvilgiu – tokiu atveju galiu tikėtis, kad jie atsakys man tuo pačiu ir susiformuos grupė, kitaip tariant, struktūra, kurioje atsiskleis davimo savybė, Kūrėjas.
Šiame judėjime nesvarbu, kiek krisiu, nes eiti pirmyn be pertrūkio neįmanoma. Tai nuolatinis start-stop, kaip švytuoklė laikrodyje. Negalime praryti didžiulio egoizmo ir pakilti virš jo, vėl gauti didelį egoizmą ir pakilti virš jo. Mes galime dirbti su mili-, mikrosekundėmis. Tokiomis mikro dozėmis judame pirmyn.
Todėl tiek, kiek turime tarpusavio laidavimo (arvut), grupės palaikymo, tiek galime gauti iš Kūrėjo daugiau kritimų ir atitinkamai aukštai pakilti.
Mūsų kritimai ateina iš Kūrėjo. Jie visi iš anksto Jo apskaičiuoti, kad galėtume pakilti, beje, patys, sąmoningai. Jis neduoda mums tokių kritimų, kad sužlugtume nežinodami, kur suklupę.
Jie visuomet kaip santykiuose tarp mamos ir vaiko yra apskaičiuoti, tiksliai sugraduoti taip, kad galime šiek tiek susibūrę draugėn po kritimo, rasti savyje tam tikrų jėgų ir vėl imti kilti.
Tad nereikia galvoti, kad Kūrėjas nori mus sudaužyti. Jis nori tik šiek tiek mus nuleisti, kad pamatytume kitą mūsų iš anksto sudaužyto egoizmo lygmenį ir imtume jį kelti. Kaip semiame vandendį iš šulinio – dar šiek tiek ir dar keliame į viršį – taip dirbame.
Ir tai, kad neva netenkame aukštesnės pakopos – tai ne netektis, o būtent pirmoji pakilimo pakopa, kairioji dalis. Ėjimas pirmyn prasideda nuo kairiosios kojos, nuo blogo atskleidimo, kurį Kūrėjas iš anksto sukūrė. O po to būna kompensacija dešiniąja linija. Taip einame pirmyn.
Todėl Baal Sulamas sako, kad vos tik pabundame ryte, iš karto turime imtis darbo – vienytis tarpusavyje ir su Kūrėju. Būtent nuo šios akimirkos. Tai itin svarbu! Visąlaik laikau šią mintį savyje, ir tuomet pavyksta greitai ir lengvai.
#254251

Iš 2019 m. rugsėjo 7 d. kongreso Moldovoje pamokos Nr. 4

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti iš savojo Kėtėr į aukštesniojo Malchut

Kreiptis į Kūrėją per grupę

Pažadinti Kūrėją

Klausimas. Baal Sulamas mini sąvokas „mūsų pasaulis“ ir „šis pasaulis“. Kuo jie skiriasi vienas nuo kito?
Atsakymas. Mūsų pasaulis – tai, ką jaučiame savo savybėse.
O „šis pasaulis“ – taip kabalistai įvardiją žemiausiąją pakopą, kuri tuo pat metu vadinama „mūsų pasauliu“.
Viskas priklauso nuo stebėtojo. Jeigu stebime, kas vyksta aplinkui, tai vadiname šitai „mūsų pasauliu“. Jeigu kabala apie tai kalba kaip apie žemiausią visų pasaulių pakopą, tuomet vartojamas „šis pasaulis“.
#254750

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pasaulis – pati tamsiausia vieta

Kuo pasauliai skiriasi vienas nuo kito

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Klausimas. Kuo skiriasi Asija pasaulio ir Brija pasaulio tikrovės? Ten kitaip teka laikas, kitas materijos tankumas, kitas matavimų skaičius?
Atsakymas. Ne! Pamirškite apskritai visus savo apibrėžimus, nieko tokio dvasiniame pasaulyje nėra: nei materijos tankumo, nei laiko, nei atstumo, nei judėjimo.
Jie skiriasi tik tuo, kad kiekviename pasaulyje arba kiekvienoje šių pasaulių pakopoje egzistuoja tam tikra davimo jėga. Tik tuo pasauliai ir jų pakopos skiriasi vienos nuo kitų.
#254123

Iš 2019 m. spalio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Prigimties paslaptis

Kam mūsų pasaulio lygmenyje atlikti dvasinius veiksmus?

Iliuzinis pasaulis

Klausimas. Sielų sistema dvasiniame pasaulyje – tai pati aukščiausia pakopa ar yra kas nors aukščiau?
Atsakymas. Sistema nėra pakopa. Sistema – tai sistema.
Bendras, Kūrėjo sukurtas noras sudužo į atskiras dalis. Tos atskiros dalys susijusios tarpusavyje ir mums reikia jas surinkti taip, kad jos egzistuotų kaip viena bendra visuma.
Tokiu atveju, nors jos ir atskirtos tarpusavyje, jų funkcionavimas kaip vienos bendros visumos įgyja 620 kartų didesnę jėgą nei ta, kuri buvo iki sudužimo.
#251002

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės