Visas mūsų pasaulis – tai negyvoji, augalinė, gyvūninė ir ypač žmogiška prigimtis – vienas gryniausias egoizmas.
Kiekvienas gamtos elementas ir visų jų vienijimasis į gyvus ar negyvus, augalinius, gyvūninius organizmus veikia vienu principu: kaip galima daugiau įsisavinti tai, kas man naudinga, ir pašalinti tai, kas man netinka, neteisinga, negera. Tai grynas egoizmas, sveika gamtos programa, kuri mus valdo.
Kiek mes galime tai valdyti? Praktiškai negalime. Mes esame marionetės. Kiekviename iš mūsų yra egoistinė programa, pagal kurią mes veikiame.
Mums atrodo, kad mes veikiame savarankiškai, o iš tiesų mus valdo gamtos jėga. Ji mus sukioja kairėn ir dešinėn, kur nori ir kaip nori, – mes vykdome jos programą, net neįsivaizduodami, kad esame jos valioje. Mes egzistuojame egoistinėje prigimtyje, kaip visiškai valdomi elementai.
Kai žmogui kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, tai gamtoje tarsi kyla kažkoks prieštaravimas, klaida. Kaip gali būti, kad visiškai valdomas žmogus staiga klausia: „Kas aš? Dėl ko gyvenu, kodėl?“
Pati gamta iškelia mums tokį klausimą, duoda mums kažkokią valios laisvę, kad klausinėtume apie save, savo likimą: „Kam? Kaip?“.
Tai nelengva. Tokie klausimai kyla ne visiems. Tačiau mūsų egoistinio vystymosi procese vis daugiau žmonių pradeda apie tai klausinėti.
Iš principo, tai vienintelis klausimas, kurį gamta iškelia mums, kad mes susidomėtume savo veiksmų, vystymosi, gyvenimo programa: „Kam? Kodėl? Ką mes veikiame? Ar mes veikiame instinktyviai, ar kažkokiu būdu galime keisti savo elgseną arba vertinti ją kritiškai, iš kur atsiranda šios mintys?“
Nuo to momento žmogus tampa žmogumi. Ir tada stengiasi suvokti, kad jis valdomas, kad jis nenori to, ką jam skyrė jo prigimtis, kad tai kenksminga, bloga, reikia su tuo kažką daryti ir t. t. Žmogaus dvasinis vystymasis prasideda nuo klausimo: „Dėl ko man gyventi? Kodėl aš gyvenu?“
Atrodo, kad tai depresyvus klausimas, o iš tiesų jis labai reikalingas, nes būtent iš tokios būsenos žmogus pradeda tyrinėti: „Kas mane valdo? Kodėl? Kam? Sutinku aš su tuo ar ne? Aš noriu atskleisti mano valdymo šaltinį. Aš su juo nesutinku, aš noriu veikti ir gyventi kitaip. Aš noriu pakilti virš valdymo šaltinio, aukščiau šios jėgos. Aš nesutinku, kad mane išnaudoja.“
Kai žmogus pradeda save tyrinėti, jis atranda teisingų knygų. Paprastai jos būna susijusios su kabalos mokslu. Kartais, pradžioje, pasitaiko knygų apie psichologiją. Tačiau, jei gilinasi toliau, jis atranda kabalą.
Ir tada jam darosi aišku, kad jį valdo aukštesnė jėga – Gamta arba Kūrėjas, kas yra vienas ir tas pats. Jis stengiasi išsiaiškinti, kur jį veda, dėl ko jis egzistuoja, kaip jį valdo.
Jis pradeda suprasti, kad jį valdo dvi jėgos: teigiama ir neigiama, o jis pats yra neutralus. Net jam būdingas egoizmas, noras mėgautis – tai irgi ne jo, – jis nuleistas iš viršaus.
Taigi, jis yra absoliučiai neutralus kūnas, kurį iš vienos pusės veikia egoistinė jėga, o iš kitos – galimai altruistinė jėga.
Žmogus pradeda save tyrinėti.
Neigiamą, egoistinę, jėgą, kuri visuose gamtos objektuose, taip pat ir žmoguje viską sugeria, gauna, naudoja, mes vadiname moteriška jėga. O teigiamą, duodančią, užpildančią jėgą vadiname vyriška, Kūrėju. Gamta mus dalija į dvi dalis.
Tačiau tai neturi nieko bendra su mūsų pasaulio vyrais ir moterimis. Čia mes vienodai egoistiški. Mus veikia praktiškai tik viena neigiama jėga, o teigiama reikalinga tik tam, kad išvystyti dar didesnę mūsų neigiamą jėgą.
Klausimas. Klausimas apie gyvenimo prasmę – tai moteriškas klausimas?
Atsakymas. Ne. Kai tuštuma žmoguje pasiekia tam tikrą būseną, ir jis supranta, kad jo gyvenimas bereikšmis, jis teatlieka mechaninius veiksmus, tada jis pradeda klausinėti: „Kam ir kodėl?“ Ir nors veiksmus sukelia neigiama jėga, jie jau priklauso teigiamai.
Žmoguje pradeda kalbėti Kūrėjo dalelė, davimo savybė. Jam jau kyla prieštaravimas tarp dviejų jėgų.

Tęsime.
#247105

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Jei žmogus pasiekė dvasinį pasaulį, ar jis tuo renkasi geresnį gimimą kitame persikūnijime?
Atsakymas. Jis nieko nesirenka, visas jo kelias jau iš anksto nubrėžtas.
Esmė ta, kad eidamas pirmyn, jis tegali pasirinkti, ar eis pats prašydamas, melsdamasis, sąveikaudamas su kitais, ar lauks, kol jį stums.
Kam studijuojame kabalą? Tik tam, kad žinotume, kaip sąveikauti tarpusavyje, kad greitai ir tinkamai eitume pirmyn.
#250830

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė ir kam gyventi?

Nuo ko priklauso tobulėjimo sparta

Kodėl žmonės ima studijuoti kabalą?

Klausimas. Kas yra grupės malda? Mes turime susėsti prie vieno stalo ir dirbti kaip seminare? Ar skaityti maldaknygę (Sidur), ar kažką iš pirminių šaltinių?
Atsakymas. Grupės malda – kai jūs jaučiate vieną temą. Kiekvieno draugo širdyje – viena tema.
Daug mėnesių kalbate apie būtinybę būti susijusiems su Kūrėju, kaip Jį pasiekti, kaip Jį sužadinti, kaip susijungti ir susirišti su Juo, kitaip tariant, atkreipti Jo dėmesį į grupę. Nuolat susikoncentruodami į tai, jūs tarsi kreipiatės į Jį. Norite nustatyti ryšį su Juo, iš Jo to ryšio prašote. Tai ir yra malda.
Žinoma, jūs galite skaityti maldų rinkinį (Sidur). Jį prieš du su puse tūkstančio metų sudarė Didžiojo susirinkimo dalyviai, kurie buvo dideli kabalistai. Jie aprašė tai, ką jautė ir matė, todėl jų maldos – absoliučios, jos skirtos kiekvienam. Kiekvienas, kas jas ištaria, atlieka tam tikrą veiksmą. Bet mes turime daugiau kreiptis iš savo širdies – iš grupės širdies.
#247475

Iš 2019 m. balandžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas mus girdi?

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūrėjas girdi kiekvieno maldą

Klausimas. Ką reiškia „pajausti Kūrėją per grupę“? Kaip tai vyksta?
Atsakymas. Jei neįsijungiu į grupę, tai negaliu pajausti Kūrėjo. Juk tesu vienas mažas parametras. Norint pajausti Kūrėją, be manęs turi būti dar devyni tokie pat parametrai, ir tuomet turėsiu modelį, kuris vadinasi AVAJA (Kūrėjo vardas).
Todėl būtinai turi susijungti su dar devyniais draugais. Drauge mes, kad ir kokia tai būtų būsena, turime mėginti būti tarpusavyje susiję, kad it lokatorius mėgintume pagauti tarpusavyje tokias būsenas, kurios pagautų Kūrėjo pavidalą.
Tai vyksta su sąlyga, kad visi nusižeminame kitų atžvilgiu ir mėginame padėti vieni kitiems, susisiejame kolektyvine atsakomybe – abipusiu laidavimu, ir esame susivieniję, sąjungoje („brit“).
Tai tos sąlygos, apie kurias mums rašo Rabašas. Jei esame daugiau mažiau į jas nukreipti, ir mėginame susitelkti, kas jų laikytumės – viskas! 100% pagavome Kūrėją.
#251417

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nusitaikyti į Kūrėją

Rato centre tarp mūsų

Ar galima judėti pirmyn be grupės?

Komentaras. Vabzdžiai masiškai nyksta ir toliau. Tai gali sukelti katastrofą, kaip sako mokslininkai. Per du dešimtmečius išnyko daugiau nei 40% rūšių. Be jų neliks ir kitų gyvūnų, nukentės paukščiai, ropliai, amfibijos, žuvys ir, žinoma, žmogus. Daugės tarakonų, musių – ko tik nerašo!
Atsakymas. Žemė palaipsniui miršta.
Komentaras. Nyksta bitės. Tai rodiklis, kad bus blogai.
Atsakymas. Žinoma. Nes bitės reikalingos augalų dauginimuisi. Tai – problema!
Klausimas. Ar galima tai sustabdyti moksliniu metodu, kaip dabar bandoma daryti?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma. Niekaip. Padarysit dirbtines bites?
Klausimas. Taigi, jūs netikite „bitėmis-robotais“?
Atsakymas. Aš netikiu jokiais žmogaus gudravimais, į kuriuos investuojami milijardai. Aš netikiu, kad tai padės sustabdyti moralinį žmonijos nuosmukį, pakeis jų neigiamus tarpusavio santykius ir leis išgyventi. Žmonija laidoja save. Visos šios mokslinės gudrybės mus tik painioja. Jei jų nebūtų, mes jau seniai išrėktume sau klausimą: „Ką mums daryti?!“
Klausimas. Taigi, jie suteikia viltį?
Atsakymas. Taip. Mes viską permetame mokslui, manydami, kad sukišime ten milijardus dolerių ir viskas bus gerai, jie viską sutvarkys, ir mes ilsėsimės ant laurų. Ne, to nebus.
Turime suprasti, kad tik mūsų išsitaisymas padarys pasaulį vientisą, ir viskas atsikurs, viskas, kas reikalinga integraliam gamtos vystymuisi. Gamta – tai uždara sistema, ir jei mes pažeidžiame jos integralumą, tai niekas jos neatkurs.
Klausimas. Net jei mes pažeidžiame ją mintimis, ne tik veiksmais?
Atsakymas. Žinoma! Tačiau mes vis dar tikimės, manome: „Mes pastatysime šiltnamius. Vienas toks gali atstoti milijoną hektarų žemės. Ir viskas bus gerai. Šiltnamyje galima augalus apdulkinti ir veisti“.
Komentaras. Beje, jau yra tokių pasiūlymų…
Atsakymas. Taip, aš juos suprantu. Tačiau, tai – neveiks! Gamta labai išmintinga. Ji turi mus atvesti į tokią būseną, kad mes būtume priversti pasikeisti. Ne sutvarkyti, ką sugadinome, o patys turime keistis. O mes to nenorime. Mes išsisėjame po visą pasaulį, bandome užkariauti gamtą, užpildyti savo egoizmą ir, galų gale, matome, kad nė vienas iš mūsų nėra laimingas.
Komentaras. Visa žmonija gerbia mokslininkus, Nobelio laureatus, profesorius, žmones kurie tyrinėja, išranda. Tačiau, kai kalbu su jumis, jaučiu kad jie visi kaip vaikai, nesupranta svarbiausio dalyko.
Atsakymas. Aš gerbiu mokslą tik tokiu pavidalu, kuriuo jis padeda mums pamatyti gamtos vientisumą, kur viskas tarpusavyje susiję. Gamtos integralumas, jos harmonija labai svarbi žmogui. Tai suvokdamas jis pats padeda siekti harmonijos ir integralumo. Todėl reikia apie tai kalbėti, tokius pasiekimus, išvadas mums reikia imti iš mokslo ir įtraukti į žmonių visuomenę. Visi kiti mokslo pasiekimai neatneš žmogui laimės.
Komentaras. Ir išvados, kad galima kažką pasiekti moksliniais būdais, yra neteisingos?
Atsakymas. Tai atves tik į tokią būseną, kur privalėsi pasikeisti.
Klausimas. Ką daryti, kad vabzdžiai neišnyktų ir būtų normali ekologija?
Atsakymas. Tik paaiškinti žmogui, kad jis integrali būtybė ir privalo tinkamai sąveikauti su gamta. Tada pamatysime, kaip parašyta Biblijoje, kad po žmogaus visi gyvūnai, augalai, negyvoji gamta egzistuos harmonijoje: „Ir gyvens taikiai vilkas su ėriuku, o mažas berniukas juos ganys.“
#246228

Iš 2019 m.kovo 12 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? 1 d.

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, 2 d.

Žmogaus ir gamtos tarpusavio ryšys

Iš pamokos tema „Susiliejimas“
Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jis tarsi šoka į jūrą ir iš pradžių nesuvokia gilių, subtilių apibrėžimų. Kaip naujagimis, kuris pirmomis dienomis nieko nesupranta, nemato, negirdi. Svarbiausia, jis tvirtai susietas su savo noru mėgautis, egoizmu. Pirmas dvasinio darbo etapas yra atsiplėšti nuo šio egoizmo, atsitolinti nuo jo ir pažiūrėti į jį iš šono.
Reikia daug metų, kad Grąžinanti į šaltinį šviesa padarytų savo darbą su žmogumi ir jį pakeistų. Pirmi pokyčiai – kad mes pradedame girdėti, apie ką kalba kabalistai.
Tam, kad įeitum į dvasingumą, reikia išeiti iš savęs, padaryti save nuliu, t. y. išeiti iš savo noro mėgautis, iš savo siekių, lūkesčių kažką pasiekti dėl savęs. T. y. aš sutinku su viskuo, ką gaunu, ir nieko nekritikuoju.
Viskas ateina iš Kūrėjo ir yra geriausia man. Todėl aš apie tai visai negalvoju: Kūrėjas veikia tik gerai. Taip aš žiūriu į materialų gyvenimą.
Ir dėl dvasingumo aš gaunu viską optimaliai. Tačiau juk nieko neturiu?! Ir puiku, tai geriausia, nes aš tai gaunu iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį!
Žmogus prieina prie tokios išvados, priimdamas savo materialią padėtį, kaip optimaliausią ir nereikalauja jokio priedo, visiškai save anuliuodamas. Viena, ko prašau materialume ir dvasingume – kad Kūrėjas darytų su manimi, ką nori, ir padėtų man su tuo sutikti.
Pirmoji dvasinė pakopa – tai sugebėjimas visiškai prisilipinti prie Kūrėjo dieną ir naktį, šviesoje ir tamsoje, nelaimėje ir džiaugsme, nesvarbu, kas vyksta. Jei aš taip anuliuojuosi, tai patenku į dvasinį pasaulį, atsistoju ant jo pirmojo laiptelio. Tai – pakilimas tarp dviejų būsenų: apačioje – žinojimas, viršuje – tikėjimas virš žinojimo.

* * *
Viskas ateina iš Kūrėjo, kuris žino, ko man reikia. O mano darbas – visa tai priimti. Tai nereiškia, kad aš užmirštu apie materialias reikmes: privalau rūpintis savo šeima ir sveikata.
Bet kad ir kokia būtų mano vidinė būsena – tamsa ir neviltis, sumišimas ir nesusipratimas, painia ir jausmų atbukimas – sutinku su viskuo, ką siunčia man Kūrėjas, ir esu pasiruošęs likti tame amžinai.
Reikia prašyti ne pakeisti mano būseną, o pakeisti mano požiūrį į šią būseną. T. y. aš noriu sutikti su tuo ir nieko nereikalauti. Jei tai atėjo iš Kūrėjo, man daugiau nieko nereikia.
Aš nieko neturiu nei dabar, nei perspektyvoje, – visiška tamsa, pasaulis išnyko. Viena, už ko aš laikausi, tai būsena, kurią atsiuntė Kūrėjas – geras, darantis gėrį, ir nelaukiu jokių pasikeitimų. Aš nereikalauju, kad tamsa išsisklaidytų ir būčiau pažinime bei atskleidime, aš pasiruošęs būti šioje būsenoje, kiek tik reikia.
Taip aš sukuriu savo pakopą Keter, davimo indą (kli). Juk apatinė aukštesniojo pakopa – tai Malchut, kurioje nieko nėra. Ir jei aš priimsiu su džiaugsmu tą aukštesniojo karalystę (Malchut) tokiu pavidalu, kokiu ji pasireiškia – tamsa, beviltiškumu – ir dabar, ir ateityje, tai ji tampa mano Keter pakopa, pačiu subtiliausiu, duodančiuoju kli, kuris man šviečia ir leidžia keliauti toliau.
Visose pakopose iki pat ištaisymo pabaigos mums reikia anuliuotis savo pakopoje, ir tada iš viršaus gausime papildomas aukštesniąsias pakopas. Tai įėjimas į dvasinį pasaulį ir pirmas aukštesniojo kontaktas su žemesniuoju. Aukštesnysis tampa mano pirmąja dvasine būsena.
#247269

Iš 2019 m. birželio 1 d. pamokų

Klausimas. Kodėl mane taip traukia jūsų paskaitos ir pokalbiai?
Atsakymas. Nes klausotės apie save, apie savo sielą, apie tai, kaip įstengsite pasiekti amžinybę, tobulą būseną, kai kūno gyvenimas ir mirtis neveiks jūsų, ir imsite jausti, kad gyvenimas beribis, ir teka visai kitaip, nei mums atrodo šiandien.
Jei imsime burtis draugėn, tai tarpusavio vienybėje pajausime tarsi praėjimą į kitą būseną – į aukštesnįjį pasaulį. Jis yra mūsų sąveikos centre.
Kaip sako astronomai, kad kosmose egzistuoja perėjimas iš vienos būsenos į kitą – taip ir čia. Tai savotiškas praėjimas, landa iš mūsų pasaulio į kitą pasaulį.
#251423

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neišvengiama būtinybė vienytis

Pastangos – dvasinis kapitalas

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?

Klausimas. Laikas nuo laiko mus atjungia nuo dešimtuko, paskui mes vėl į jį įeiname ir tas dažnis nurodo darbo kokybę. Pagal kokį kriterijų man tai išmatuoti?
Atsakymas. Dešimtuko ir jame esančio Kūrėjo atžvilgiu!
Aš visąlaik su jais susijęs, tai ir yra mano siela, su tuo einu per gyvenimą. Fiziškai dirbu, rūpinuosi šeima, dalyvauju įvairiausiuose žemiškuose reikaluose, tačiau savyje nuolatos jaučiu, kad laikausi už dešimtuko ir Kūrėjo jame. Tai mano vienintelis kriterijus.
Klausimas. O jeigu dabar turiu atsitiktinį dešimtuką, o rytoj jis bus vėl kitas?
Atsakymas. Nėra jokio skirtumo. Galiausia visi dešimtukai susijungs į vieną. Ir apskritai, viskas, kas sukurta, susivienys į vieną dešimtuką, apimantį negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos lygmenis.
#251465

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas kaip susiliejimo instrumentas

Dešimt draugėn surinktų elementų

Susijungti širdimis

Klausimas. Ar yra prasmė galvoti apie ateitį, jeigu Šviesa veikia tik dabartį?
Atsakymas. Bet aš juk kuriu savo ateitį. Kodėl negaliu apie ją galvoti? Tik to nevadinu ateitimi.
Kitaip tariant, kita akimirka – tai ateitis. Paprastai ateitimi vadiname tai, kas ateina mums savaime, be mūsų dalyvavimo. O kai kuriame ją pamažu, pakopiškai, tai šitai jau ne ateitis, o tikrų tikriausia dabartis.
Klausimas. Ar tikslo apibrėžimas ir jo siekimas – tai rūpinimasis savo gera ateitimi?
Atsakymas. Ką reiškia gera ateitis, jei tikslas jau duotas. Jis duotas! Klausimas tik kaip pasieksi tą ateitį (pats ar gaudamas smūgius iš gamtos), kaip ateisi į ją, kaip įvertinsi. Tai priklauso nuo tavęs.
#250791

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar gali kabalistas numatyti ateitį?

Patiems kurti ateitį

Ateitis kuriama dabartyje, 1 d.

Klausimas. Jei Kūrėjas Vienas, Vienintelis, tai kodėl Jis turi daug vardų?
Atsakymas. Priklausomai nuo to, kaip žmogus suvokia Kūrėją, jis suteikia Jam vardus. O kada žmogus Jį atskleidžia, tai vardas iš viso išnyksta, lieka tik keturių raidžių pavadinimas, kuris parodo, kaip mes Jį suvokiame savo pojūčiuose. Kitaip tariant, egzistuoja šaknis, arba nulinė stadija, po to pirma, antra, trečia ir ketvirta.Visos jos, išskyrus šaknį, yra Kūrėjo vardai, t. y. Kūrėjo pasireiškimas mumyse. Šaknis – tai davimo savybė, tai yra tai, kas išeina iš Kūrėjo. Vėliau tai įeina į mūsų norą.
Klausimas. Net jei aš jaučiu, kad Jis žiaurus ir taip Jį vadinu, tai irgi Kūrėjo vardas?
Atsakymas. Taip. Tai, ką tu jauti, ir yra Kūrėjo vardai. Be to, ir tai, ką tu dabar jauti kasdieniniame gyvenime, tai irgi Kūrėjas ir Jo pasireiškimai tavo noruose. Taigi, nėra nieko, išskyrus Jį, ir dabar taip pat.
Kyla klausimas: kaip galima įsivaizduoti Kūrėją, vietoj to, kas vyksta aplink mus negyvajame, augaliniame ir gyvūniniame pasaulio lygmenyse, kaip Jo savybių pasireiškimą mūsų atžvilgiu? Jei mes tinkamai visa tai įtraukiame į save, tai mus veikia tik šaknis.
#246214

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų kalba