Klausimas. Mes pastebėjome, kaip seminare gimsta bendra mintis, bendra nuomonė, kuri formuojasi tiesiog akyse. Kyla jausmas, kad mes – viena visuma. Kodėl vėliau jis išnyksta?
Atsakymas. Tarkim, šiandien turite draugų susirinkimą. Jūs bandote būti kartu kaip vienas žmogus su viena širdimi, kad galbūt šiame susirinkime pajustumėte Aukštesniojo pasaulio, Kūrėjo lauką.
O rytoj šis jausmas dings, kad turėtumėte galimybę vėl, naujame lygmenyje, su naujomis savybėmis kurti tarpusavio bendrumą ir atskleisti tą bendrą lauką, jau su kitomis savybėmis. Ir taip – kaskart.
Vėliau, kai šie pojūčiai nuo jūsų pabėgs, o jūs juos savo tinkamu susijungimu pavysite, atsiras būsena, kuri liks jumyse visam laikui. Jūs tik atnaujinsite, pakelsite ją, išplėsite ir sustiprinsite.
Tai kaupiamoji būsena, tačiau kol kas ji negali likti jumyse, nes tai trukdytų jums kurti naujus ryšius su Kūrėjo lauku.
#220581

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasaulis, materialus pasaulis

Atskleisti Kūrėjo lauką

Proveržis pro bendro rato centrą

Klausimas. Kas yra amžinas gyvenimas?
Atsakymas. Amžinas gyvenimas – tai būsena, kai to, ko nori, dabar turi, ir tuo pat metu priešais tave atsiveria kitos, tobulesnės būsenos.
Mūsų pasaulyje nesuprantame, ką reiškia tobulybė, jeigu ji keičiasi, mat tobulybė turi būti nuolatinė. O dvasiniame pasaulyje tobulybė visąlaik keičiasi, nes ji grįsta ne davimu, o gavimu. Būtent čia slypi nesibaigiantis, nepraeinantis judėjimas tobulybės link.
#233394

Iš 2018 m. birželio 3 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Įgyti amžiną gyvenimą

Harmoningo gyvenimo priemonė

Tobulybė

Klausimas. Ar mes turime galimybę pažinti visatos protą ir išmokti teisingai suvokti, reaguoti ir formuoti savo elgesį visuomenėje ir pačią visuomenę?
Atsakymas. Jei žvelgsime tik į mūsų gyvenimą, į mūsų ribotas galimybes ir savybes, tai jokia ateitis mums neprašvis.
Mes matome, kas vyksta pasaulyje: egoizmas auga, žmonija jam pataikauja, niekas nesiruošia jo apriboti ir negali, niekas išmintingai nevaldo pasaulio.
Jei ir yra atskiros didžios asmenybės, kurios tai supranta, tai jų įtaka visuomenei tokia maža, kad tikimybė ištaisyti pasaulį praktiškai lygi nuliui.
Kabalos mokslas kalba apie labai įdomius ir netgi revoliucingus dalykus. Jis aiškina, kad išorėje nieko nėra. Viskas, ką aš stebiu, ir viskas, kas man matosi, yra mano vidinės savybės. Absoliučiai viskas yra manyje. Bet aš matau tai tarsi išorėje kaip negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmogų tik dėl to, kad galėčiau geriau pajausti, nes savyje to suvokti negaliu.
Jei pradedu priimti ir pažinti išorinį pasaulį, kaip savo vidinį, išplėsdamas savo dalyvavimą jame, susiedamas save su pasauliu geru ryšiu ir su meile, tai pradedu jausti savyje šias savybes. Jos tarsi iš išorės grįžta į mane.
Aš suvokiu jas savyje ir taip suprantu, kad išskyrus mano tikrąjį suvokimą, t. y. didžiulį informacinį lauką, išorėje nieko nėra, ir jo atžvilgiu aš egzistuoju. O visi kiti kūriniai, įskaitant žmones, egzistuoja manyje, kaip mano vidinės savybės.
Kai pradedi į tai įsiskverbti, tai supranti, kad čia nėra jokių prieštaravimų – tau tiesiog matosi kiti žmonės, kurie turi tam tikrų savybių ir tarsi egzistuoja kaip tu, o iš tikrųjų egzistuoji tu vienas vienoje sąmonėje.
Pasak kabalos, žmonija pasieks būseną, kai galutinai įsitikins, kad jai gresia susinaikinti. Bet ji negali susinaikinti, kadangi tai prieštarauja bendrai vystymosi programai. Todėl žmonės supras, kad jie turi susikurti tokį tarpusavio ryšį, kuris suteiktų galimybę pajausti save egzistuojančiais kitame lygmenyje – ne tik gavimo, bet ir davimo jėgoje.
Ir tada tarp šių dviejų plokštumų – žemesnės (egoistinės) ir aukštesnės (altruistinės) – galėsime egzistuoti taip, kad ir egoizmas veiks davimo ir meilės naudai, juk jis mums reikalingas, kad pajaustume kitus ir žinotume, ką jiems duoti ir kaip teisingai su jais komunikuoti.
#220091

Iš 2017 m. lapkričio 24 d. TV programos „Kartu apie svarbiausia. Aleksandras Ždanovas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Kur atsiskleidžia Aukštesnysis pasaulis

Laidavimo jėga

Klausimas. Kodėl norint išplėsti savo pasaulio ir savęs suvokimą, geriausia studijuoti būtent kabalą, o ne ką nors kitą?
Atsakymas. Nieko negaliu jums pasakyti, tai jūsų pasirinkimas. Jūsų vietoje pagalvočiau, ar verta studijuoti. Visa širdimi turite jausti, kad čia gaunate teisingus atsakymus.
Galbūt jie pernelyg įmantrūs, ne itin suprantami, o galbūt reikalauja tam tikro tvirto jūsų požiūrio.
Tačiau svarbiausia – ar jaučiate, kas čia yra tiesa? Tai kriterijus.
Jūsų širdis tiksliai supranta, kad čia jums duoda teisingus atsakymus? Galbūt jų dar nesuprantate, tačiau iš esmės jie teisingi.
Jūsų nepaperka nei dovanomis, nei būsimu rojumi, nei dar kuo nors, tiesiog pateikia žinių sistemą, kuri padės jums išplėsti savo pojūčius, kad už mūsų pasaulio išvystumėte paslėptą aukštesnįjį pasaulį, kuris pamažu jums atsiskleis.
Sėkmės!
#233695

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos I dalis

Kam skirtas kabalos mokslas?

Bendra jėga atskleisime dvasingumą!

Komentaras. Šiais laikais žmonės vis mažiau bendrauja. Jie įsikniaubia į savo mobiliuosius, kompiuterius, permetinėja vieni kitiems ženkliukus.
Atsakymas. Tai sukuria bendravimo iliuziją: kažkas tau parašė, kažkam tu atrašei, kažką perskaitei, kažkas atrašė, – ir viskas, pabendravome.
Klausimas. Koks tuomet yra bendravimas, apie kurį kalba kabalistai?
Atsakymas. Kabalistinis bendravimas susideda iš kelių dalykų.
Pirmiausiai, bendraudami tarpusavyje kalbame apie tai, kaip galima sureguliuoti savo jausmus, kad jie derėtų tarpusavyje ir pradėtume vienas kitą suprasti. Tai vyksta ne tik per raštą, garsą ir informacijos nešiklius, ne tik per jausminius kanalus tarpusavyje, – stengiamės prieiti prie to, kad patektume ant vienos dvasinės bangos, kuria užpildyta visa kūrinija.
Stengiamės pagauti tokią bendrą dvasinę bangą, kai galėsime ją pajusti visi kartu, žinoma, kiekvienas savaip. Lygiai taip tą pačią melodiją kiekvienas girdime ir jaučiame savaip, tačiau pajuntame turį kažką bendra.
Bendrumas – ta melodija, kuri išeina iš vieno šaltinio ir sujudina mumyse, galbūt, šiek tiek skirtingas savybes, tačiau jos adekvačios šaltinio atžvilgiu, ir jame susitinkame.
Mes išliekame skirtingi, tačiau jaučiame tuos skirtumus. Svarbiausia, kuomet kiekvienas susijungia su šaltiniu, jis sujungia mus tarpusavyje, jame mes lygūs. Kitaip negalime bendrauti vienas su kitu, ir staiga suprantame, kad pajėgiame palaikyti ryšį tik per mobiliuosius.
Dėl to kabalistinis bendravimas yra visiškai kitoks – jis vyksta be žodžių. Mes nesiunčiame pranešimų, o stengiamės pakilti į vieną bangą, atskleisti Kūrėjo lauką ir jame būti.
Klausimas. Kas verčia mus taip bendrauti? Mes matome, kad žmonija bendrauti nenori.
Atsakymas. Iš tiesų, žmogus visai nenori bendrauti su kitais. Nebent tai jį ramina ir pripildo. Iš principo, jam bendravimo nereikia.
Tačiau kabaloje – visiškai kitaip, nes bendraudami pasiekiame savo vidinį, dvasinį, gyvenimą. Atskleidžiame amžiną nesibaigiančią būseną, kuri visą laiką kyla aukštyn, įtraukdama viską, kas egzistuoja, ko paprastas žmogus nejaučia.
Kai pradedame suprasti, ką mums paruošė kabala, tai pribloškia. Tuomet nustojame naudotis įvairiomis techninėmis priemonėmis tarpusavio ryšiams kurti ir stengiamės susijungdami tarpusavyje į dešimtuką pasiekti kontaktą mintyse ir jausmuose. Šis ryšys apima visą dabartį, praeitį, ateitį – su mumis, su visa žmonija. Tai visiškai kitas jungimo būdas.
#220569

Mokymasis – tai malda. Negalima užsikabinti vien už mechaninių žinių apie pasaulių schemas. Teisingiausias pojūtis – pakibti ore, kai nėra nieko, už ko galima užsikabinti. Šis mokslas priešingas mūsų racionaliam protui.
Žmogus turi suprasti, kad kol nepasieks dvasinio pasaulio, jis nieko neturi. Kabalistai meldėsi, kad pamirštų visas gautas žinias, juk tuomet jų noras bus tyras. Tereikia išmokti prašyti: širdimi susijungti su draugu ir pakelti maldą.
Pasakyta: „Kuo didesnis žmogus, tuo didesnis jo egoizmas.“ Noras auga, bet neprisipildo: prisipildo noras duoti, kurį kuriame atvirkščia forma, o ne noras gauti aiškias žinias.
Davimo noras kuriamas virš gavimo noro, yra priešingas šiam, kad jame atskleistume visą Begalybės pasaulį su visomis jo detalėmis. Tampame Begalybės pasaulio Malchut šeimininkais, turėdami vien norą jai duoti, užpildyti ją pasitelkus apribojimą, ekraną ir atspindėtą Šviesą.
Pasakyta: „Ir pakanka suprantančiam“, tačiau supratimas – tai Binos pakopa. Ir todėl sakome, kad „širdis supranta“. Suprantama būtent širdimi, o ne galva ar protu. Todėl, tik ištaisius norą, galime jame gauti suvokimą.
Manome, kad nore galima pajausti skonius, o suvokiama tik prote. Tačiau – ne, viskas suvokiama nore. Protas tik tarnauja, kad organizuotų norus suvokimui. Todėl pasakyta: „Pamėginkite ir įsitikinsite, koks geras Kūrėjas.“
Vadovaujamės jausmais, o ne protu. Protas dirba tik tam, kad suteiktų mums malonių pojūčių. Norint suvokti dvasinį pasaulį reikia pakilti virš gyvūninio proto ir imti dirbti su savo norais, kad pripildytum draugus. Tuomet tapsime savo norų bei naujo proto šeimininkais ir iš tikrųjų galėsime suvokti, kur esą.
#233966

Iš 2018 m. rugsėjo 25 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos pamokos I dalis

Širdyje slapta auganti malda

Prašau padaryti mane žmogumi

Klausimas. Kas pažadina norą? Kas kabaliste nulemia, kad noras bus realizuotas ir kokia forma?
Atsakymas. Norus pažadina Šviesa arba Kūrėjas, kuris veikia mus daugiau ar mažiau intensyviai. Pagal tai manyje kyla didesnis ar mažesnis noras.
Noras yra bendras, tačiau veikdama mus pati Šviesa kiekviename iš mūsų nupiešia sugraduotus norus, priklausančius negyvajam, augaliniam, gyvūniniam ar žmogaus lygmenims. Tokiu atveju jaučiu save esantį ant visų šių pakopų.
Kalbame apie bet kokius norus, nuo pačių žemiausių iki pačių aukščiausių, juk viskas kyla iš vieno šaltinio.
Klausimas. Kas norui suteikia jėgą?
Atsakymas. Ant jo nusileidžiančios Šviesos intensyvumas.
#233391

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Instrumentas norams valdyti

Norų gilinimas

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Klausimas. Kiek žmogui svarbu žinoti pasaulio ir savo tautos istoriją?
Atsakymas. Žmogus, žinantis savo istoriją, jaučia, kad jis turi šaknis, stuburą, jėgą ir savo vietą pasaulyje. Jis gimė ne atsitiktinai, o kaip tęsinys daugelio kartų, kurios egzistavo iki jo ir sukūrė jam gyvenimą. Jis iš protėvių gavo kalbą, kultūrą, išsilavinimą, artimus ir tolimus giminaičius, net priešus.
Jis jaučia, kad paveldėjo šį pasaulį iš ankstesnės kartos ir yra šiame pasaulyje, nes supranta ir jaučia nesibaigiantį kartų kaitos procesą. Jam tai nėra istorija, o jo gyvenimas.
Žmogus gyvena šioje planetoje jau ne vieną milijoną metų, ir visa tai – jo gyvenimas. Iš kartos į kartą jis gyvena ir miršta, bet miršta tik jo išorinė dalis, o vidinė visą laiką atsinaujina ir gyvena toliau, vystosi.
Mes matome daugybę kūnų, kurie gyvena ir miršta, bet į tai turime žvelgti kitaip: kaip į visumą fizinių kūnų, kurie atsinaujina, tarsi gulasi miegoti ir nubunda.
Tada istorija tampa mūsų gyvenimu. Neverta žvelgti į istoriją kaip į kažką, kas buvo iki mūsų gimimo ar bus po mūsų mirties, – reikia pakilti aukščiau viso to. Aš noriu žvelgti ne į žmogų, o į tautą ar visas tautas.
Toks turi būti žvilgsnis į istoriją: niekas nemiršta, neišnyksta ir negimsta, o tiesiog vyksta labai ilgas procesas, prasidėjęs prieš milijonus metų, ir kas žino, kada jis baigsis.
Toks požiūris suteikia žmogui savo šaknų, pagrindo pojūtį. Jis nesijaučia vienišas, atkirstas nuo tikrovės, o priešingai, egzistuoja joje, vystydamasis kartu su ja. Jis yra tas pats žmogus, gyvenęs akmens amžiuje, o paskui variniame, bronziniame, geležiniame, kol šiandien priėjo iki plastikinio amžiaus. Visą istoriją aš apimu vienu žvilgsniu.
Žmogus negali egzistuoti be šaknų. Tačiau negalima užsidaryti vien praeityje, reikia visą laiką ieškoti saugesnės ir teisingesnės, tikros ateities, vis artėjant prie didesnio gamtos dėsnių suvokimo.
#221064

Iš 2018 m. sausio 7 d. 943-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio istorija pagal kabalą, I dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, II dalis

Pasaulio istorija pagal kabalą, III dalis

Klausimas. Kas yra gėrio įsikūnijimas mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje nėra gėrio įsikūnijimo, kaip ir blogio, nes tiek gėris, tiek blogis yra dvasinės, nuo mūsų paslėptos savybės.
Mūsų pasaulis – tai itin žema būsena, visiškai atitolinta nuo dvasinio pasaulio. Čia vyksta mažos fluktuacijos (pliusas – minusas), kad šiek tiek pasižaistume. Kaip kad vaikui leidžiama žaisti smėlio dėžėje, taip ir mes žaidžiame, ne daugiau.
Gerai, jei iš smėlio imame statyti kažką panašaus į tai, ką daro suaugusieji. Tai jau tam tikras priartėjimas prie reikiamo darbo. O visas likęs pasaulis ir to nedaro.
Sukurti grupę – svarbiausia, tai vienintelis teisingas veiksmas, kurį galime atlikti, kad tarpusavyje sukurtume dvasinį indą, sielą. Ją surenkame dalimis. Tarkime, grupėje yra dešimt žmonių, ir mes imame jausmais ir protu jungtis tarpusavyje tokia kombinacija, kuri, kaip mums atrodo, ir yra pilna dvasinė konstrukcija.
#233430

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesidrovėkite žaisti

Gyva Aukštesniojo pasaulio kopija

Dėl ko sukurtas šis pasaulis?

Ankstesnėse kartose Israel turėjo pakilti ir nusileisti: Egipto tremtis ir išėjimas iš jo, pirmosios Šventyklos pastatymas, paskui jos sugriovimas, nauja tremtis ir išėjimas iš jos, kad pastatytų antrąją Šventyklą.
Taip parengėme visus norus per sudužimą ir tarpusavio įsijungimą. Ir dabar esame taisymosi laikotarpiu, kuris turi apimti visas noro dalis, visą pasaulį.
Visi per istoriją atlikti taisymai priskiriami „Israel“ – išsitaisyti siekiantiems norams. Tačiau dabar „Israel“ turi atlikti išsitaisymą kartu su visu pasauliu.
„Israel“ savo viduje negali atlikti netgi mažiausio išsitaisymo, jeigu neįjungia į save pasaulio tautų. Juk būtent dėl jų – visi taisymai, kaip pasakyta: „Israel buvo ištremti tik tam, kad prisijungtų prie savęs kitų tautų sielas.”
Jeigu žmogus siekia Kūrėjo, t.y. siekia išsitaisyti, jis turi suprasti, kad šiandien taisymasis galimas tik kartu su pasaulio tautomis. Pasaulio tautos pasyviai įsijungia į taisymąsi, o „Israel“ aktyviai dirba ties tuo. Tam, kad pakeltų maldą, „Israel“ turi įimti į save ACHAP, pasaulio tautų, norus.
Parašyta, kad pasaulio tautos kelia „Israel“ ant savo pečių, kitaip tariant, stumia taisytis, įpareigodami pakilti į Kūrėjo kalną, ir kiekviename žingsnyje susijungti su Šviesa, ištaisyti ACHAP norus. „Israel“ ir kitos tautos taisosi kartu, juk tai viso pasaulio problema.

#233419

Iš 2018 m. rugsėjo 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulam straipsnį „Tarnaitė, einanti šeimininkės įpėdine“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Israel“ – kibirkštis širdyje

Kaip prilygti Kūrėjui?

Faraono sutikimas