Klausimas. Kūrinio vaidmuo – vystyti norus, kuriuos jam davė Kūrėjas? Kokius laisvus veiksmus kūrinys atlieka noro, kurį atskleidžiame gyvendami, atžvilgiu?
Atsakymas. Galime valdyti visus savo norus, bet tik tuomet, jeigu imsime juos kreipti visų kitų labui – į savo išorę. Antraip, būsime kaip paprasti žmonės.
Iš esmės, pati kabalos metodika itin paprasta, tačiau ją perimti nepaprasta, nes turime veikti prieš savo dabartines savybes, t. y. visus savo norus taikyti davimui, gėriui, ryšiui su kitais, ir tuomet galėsime juos valdyti pasitelkę Šviesą. Priešingu atveju jie mus valdys taip, kaip tai vyksta dabar.
#233147

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikia bijoti norų

Instrumentas norams valdyti

Protas ir norai

Klausimas. Žmogus skirsto laiką į tris kategorijas: praeitis, dabartis ir ateitis. Kas tai yra?
Atsakymas. Dabarties laikas – tai jausmas, kylantis dėl vidinės šviesos veikimo. Tai sudėtingiau, nei Einšteino reliatyvumo teorija. Einšteinas aprašė ypatingą išorinio pasaulio suvokimą, o kabala aprašo ypatingą žmgaus vidinio pasaulio suvokimą, kuris gerokai sunkiau suprantamas. Juk būtina perversti visą save tam, kad jį suprastum. O reliatyvumo teorijos suvokimui reikia perversti tik smegenis.
Praeities pajautimą lemia šviesa, tai yra sielos pripildymas, kuris buvo nore ir išėjo iš jo. Esamas vidinis sielos pripildymas – tai dabartinis laikas. O pripildymas, kuris laukia sielos, kad pripildytų ją po akimirksnio, vadinasi ateitimi.
Klausimas. O kas yra „siela“?
Atsakymas. Siela – tai sistema, dėl kurios mes jaučiame save egzistuojančiais ir kuri prisipildo Aukštesniąja šviesa. Jeigu save vystome pagal kabalos metodiką, tai pradedame jausti šiuos pripildymus ir su jais susijusią praeitį, dabartį, ateitį.
Praeitis, dabartis, ateitis – tai šviesos poveikis man, kuris buvo, yra ir bus. Mano noras gauti malonumą užsipildo Aukštesniąja šviesa, vadinama Kūrėju.
Jautimas praeities, dabarties ir ateities priklauso nuo žmogaus išsivystymo lygio. Kai kurių žmonių apskritai nejaudina ateitis, o yra tokių, kurie tučtuojau užmiršta praeitį. Iš dabarties dauguma taip pat suvokia tik ribotą dalį. Laiko pojūtis kiekvieno žmogaus individualus.
Klausimas. O kur aš pats egzistuoju: praeityje, dabartyje ar ateityje?
Atsakymas. Tu esi ir praeityje, ir dabartyje, ir ateityje, nes laikas neegzistuoja atskirai, o tiktai tavo pojūčiuose. Visos tavo būsimos būsenos jau egzistuoja, iki pačios paskutinės, kur tu ir Kūrėjas susijungiate pagal savybių panašumą, ir tu atskleidi, kaip tave pripildo Aukštesnioji jėga, išorėje likusi šviesa. Pasiekę pačią paskutinę būseną, kuri vadinama išsitaisymo pabaiga, mes užsipildome visa šviesa, kuri šiuo metu yra ne mumyse.
#220122

Iš 2017 m. gruodžio 19 d. 934-osios TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Ateitis kuriama dabartyje, II dalis

Išeiti už laiko ribų

Klausimas. Iš kur kabalistas žino, kad yra visuotinis gėris? Tai kvepia komunizmu ir noru visus padaryti laimingais be jų noro.
Atsakymas. Ne, taip negali būti. Negalima žmogaus padaryti laimingo, jei jis pats to nenori.
Egzistuoja aukštesnioji gausa, kurios šaltinis – Kūrėjas. O mes turime vystyti savo teisingus norus, kad būtume užpildyti. Todėl kabala vadinama „mokslu gauti“.
Dvasiniame pasaulyje nėra prievartos. Turime patys norėti, paprašyti, įtikinti save ir savo draugus, kad būtent gavimas dėl davimo yra tobulas, nes jis begalinis, neribotas.
Gaudamas tam, kad perduočiau kitiems, tampu laidininku, kaip vamzdis, per kurį teka užpildymas. Bet, kadangi viskas pereina pro mane, tai viskas mano, ir visa tai perduodamas toliau tiek pat atlaisvinu vietos naujam gavimui.
#233809

Iš 2018 m. gegužės 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam ir ką duoda kabalistas?

Kur yra dvasinis pasaulis?

Kabalos mokslas: begalinio malonumo patentas

Klausimas. Ar būna nesavanaudiška draugystė? Jei taip, tai kur santykių lygybė ir priklausomybė?
Atsakymas. Materialiame pasaulyje nėra nieko nesavanaudiško, nes viskas grįsta egoizmu – mūsų prigimties pagrindu. Tad nereikia skraidyti padebesiuose.
Visa prigimtis grįsta egoistiniu principu – noru mėgautis. Esmė ta, kad padedant Šviesai, t. y. veikiant Kūrėjui, galime pakilti aukščiau mūsų prigimties ir pradėti išnaudoti ją kitaip – dėl naudos kitiems. Mes tarsi pakylame virš žemės, įveikiame Žemės traukos jėgą, bet tik padedant Šviesai.
#233806

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra draugystė?

Altruizmo nėra!

Ką taisyti?

Mokslininkai siūlo žmogų laikyti paaugliu iki 24 metų. Pagrindinės priežastys – socialinės: šiandien poindustrinėse šalyse ilgiau mokosi, vėliau tuokiasi, vėliau susilaukia vaikų. Šitaip biologinis amžius sulėtėja.
Spėju, kad susidūrėme su žmonijos vystymosi stabdymo faze. Visuomenę apėmė tokia atmosfera, kurioje žmonės nenori augti. Jiems patogu ir be šito, jiems norisi likti vaikais.
Mes stovime ant naujo pasaulio slenksčio. Ankstesni stimulai nustoja veikti: profesinė karjera nevilioja taip, kaip anksčiau, o robotai grasinasi panaikinti daugumą specialybių. Artimiausią dešimtmetį mokymosi įstaigos persikels į virtualią erdvę, gamyba vis labiau automatizuojama, produktų ir paslaugų teikimas persikelia į internetą.
Galiausiai tik nedaugelis žmonių sugebės užsiimti kūrybine veikla, kurti kažką nauja. O kas bus su likusiais?
Paauglystės kartelę galima pakelti ir iki 40 metų – koks skirtumas? Jeigu žmogus realizavosi kažkurioje sritye, tai paaugo. Jeigu ne, tai užstrigs paauglystėje, gaudamas minimumą.
Dar neseniai aktyvus žmogaus gyvenimas tęsėsi nuo 15–20 iki 60–70 metų. Dabar perspektyvoje ilga vaikystė ir ilga senatvė.
Tai – natūralu. Kai egoizmas užauga, nėra paprasta iš jo išeiti, pradėti kažką daryti, kažkaip su juo dirbti. Paprasčiau užsidaryti kompiuteryje ar mobiliajame, lindėti valandų valandas mažame kambarėlyje, žinant, kad mama ką nors išvirs.
Kokia gi išeitis?
Išėjimas iš paauglystės – tai noras save realizuoti. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jis silpsta. Daugumai užtenka virtualiosios realybės žaislų. Žmonės neturi akstino suaugti, net materialinio.
Kartu jiems atsiranda laiko ir galimybė suvokti, kad yra savo egoizmo įkaitai. Jis atitraukia juos nuo svarbiausio – nuo galimybės pakilti virš operacinės sistemos, paimti valdymą į savo rankas ir realizuoti save iš tikrųjų.
Supratęs tai, žmogus pagaliau išeis iš vaikiškumo ir suras save.
#223315

Daugiau šia tema skaitykite:

Paauglių depresija

Žvilgsnis į augančią kartą I dalis

Geriausia dovana vaikui

Klausimas. Apie ką reikia galvoti dienos metu, kad dėtume teisingas pastangas?
Atsakymas. Yra didžiulis kiekis informacijos, kuri kasdien įkeliama į mūsų tinklalapius: pamokos, blogas, žinutės Twitteryje ir t. t. – iš manęs asmeniškai ir iš kitų draugų. Jeigu užsuksite ten ir mėginsite mokytis, neliks laiko niekam kitam.
Medžiagos labai daug, pasistenkite visuomet joje būti, ir viskas ateis.
Klausimas. Kaip suprasti, kokius veiksmus reikia atlikti mūsų pasaulyje, kad atitiktume dvasinį pasaulį?
Atsakymas. Reikia tik ryšio su draugais grupėje. Pasistenkite suorganizuoti grupe taip, kad ji iš tikrųjų pasitarnautų jums tuo pagrindu, kurioje prisijungtumėte prie to didžiulio pasaulinio kli, ir iš tikrųjų galėtume mėgautis ryšiu tarp mūsų, kuriame paskui atsiskleis Kūrėjas.
#233823

Iš 2018 m. balandžio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Matrica, kurioje yra Kūrėjas

Dvasiniai veiksmai kasdieniniame gyvenime

Dvasinis judėjimas pirmyn

Pradėdami dvasinį darbą, nejaučiame jokio ryšio su Kūrėju. Kartais iš Jo tikimės, kartais keliame Jam pretenzijas – psichologiniu lygmeniu.
O dar kabala moko mus, kad nuo Kūrėjo priklauso viskas. Žmogus viską gauna iš aukščiau – klausimas tik tas, kaip jis dalyvauja procese.
Apskritai mūsų dalyvavimas – tai prašymas ir dėkingumas. Ir todėl mums reikia kuo greičiau išvystyti jautrumą Kūrėjui, pajausti ryšį su Juo. Jis geras ir kuria gėrį, Jis sukūrė viską, viską pateikė, išskyrė mums tam tikrą „teritoriją“, kurioje galime veikti, formuodami savo kreipimąsi į Jį.
Sakoma, kad gerai žmogui melstis visą dieną. Tačiau pirmiausia reikia suprasti, kas yra „malda“. Ši sąvoka kabaloje neatitinka tradicinių įsivaizdavimų.
Pagal kabalistinę terminologiją, prašymas, kurį keliame Kūrėjui, vadinasi pažodžiui „moteriški vandenys“ (mei nukvin arba MAN). Kalbama apie kūrinio (Malchut) norą, kuris nori įsijungti į aukštesniąją pakopą (Biną), turinčią „vandens“ savybes (Šviesa Chasadim).
Galiu kreiptis į Kūrėją pavydėdamas draugams, arba nusivylęs savo jėgomis. Priežasčių būna įvairiausių – malonių ir nemalonių mano egoistiniam norui. Esant galimybei tikrinu jų norą duoti, savo požiūriu į davimą, kuris man atrodo artimas ar tolimas.
Vienaip ir kitaip, žmogui verta pasikapstyti savyje: kas būtent jį judina, kas ir kaip jį nukreipia? Kam jam reikia Kūrėjo?
Jeigu suteiksime svarbą kreipimuisi į Kūrėją, tai eisime geru, greitu keliu. Kitaip raidos mechanizmai pažadins mus savo laiku griežtais metodais.
* * *
„Dvasingumui“ reikia suteikti kuo tikslesnį apibrėžimą. Tai ne šiaip kreipimasis į Kūrėją ar grupę ir net ne svarstymas apie tai, kad nėra nieko kito, tik Jis. Daug religijų, tikėjimų ir praktikų užsiima kuo nors panašiu.
Iš tikrųjų „dvasingumas“ – tai davimas virš gavimo jėgo, tikėjimas aukščiau žinojimo. Tai kai noriu, kad mane judintų artimųjų, o ne mano paties poreikiai.
Man artimo noras užima centrinę vietą visoje kūrinijoje ir įgyja didesnę svarbą. Visas mano dvasinis ieškojimas susiveda į tai: kur slypi esminis noras kūrinijoje – „taškas širdyje“? Ir kiek jis „kalba“ manyje?
Taip aš kokybiškai einu pirmyn, kreipdamasis į Kūrėją. Juk dvasiniame pasaulyje svarbiausia – kokybė, o ne kiekybė.
Šis svarbiausias, centrinis noras išreiškiamas vienybės siekiu. Jis pažadina mus pačius ir skatina paaiškinti jį kitiems taip, kad jie galėtų jį realizuoti.
Susivieniję visi atksleidžiame abipusio davimo jėgą, kuri vadinama „Kūrėju“. Iš esmės, Jo ir prašome vienybės, ar tai būtų dešimtukas, ar daug dešimtukų, Izraelio tauta ar visa žmonija, prisijungusi prie altruistinio ketinimo.
#232923

Iš 2018 m. rugsėjo 4 d. rytinės pamokos tema „Gimimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus ir jo aplinka

Akmeninės širdies malda

Aukščiau žinojimo – bilietas į naują pasaulį

Klausimas. Kaip galima pasikliauti jausmais ir norais, esančiais egoistiniame pasaulyje, egoistiniame kūne? Kaip sužinoti kylančių norų ir jausmų tikrumą?
Atsakymas. Mūsų noruose nėra jokio tikrumo. Visi jausmai ir mintys egoistinės. Todėl reikia tik pritraukti Šviesą, kuri pamažu išryškins kiekvieno jausmo, kiekvienos minties ydingumą, ir tiek galėsime juos ištaisyti. Žmogus negali, net pagal savo egoistinę prigimtį, laikyti savyje to, kas jam kenkia.
Klausimas. Koks ryšys tarp noro, minties ir proto?
Atsakymas. Mūsų prigimties pagrindas – noras (širdis). Mintis (protas) egzistuoja tik tam, kad rūšiuotų, tinkamai nukreiptų mūsų norus. Todėl esame sudaryti iš širdies ir proto. Protas būtinas, kad tinkamai tvarkytumės su norais.
Yra noras mėgautis ir mintis, kaip realizuoti tą norą. Noras (širdis) pirminis, mintis (protas) antrinis. Protas aptarnauja norą.
#233829

Iš 2018 m. gegužės 13 d. rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Protas ir jausmai dvasinio vystymosi kelyje

Norų gilinimas

Minties jėga, I dalis

Dvasiniame pasaulyje yra vidinė ir išorinė dalis. Vidinė dalis vadinama „siela“ arba žmogus, Adam. Žmonės – tie, kad turi norą suvokti Kūrėją. Ir yra aplinka, skirta jam tame pagelbėti: sumažinti iš Kūrėjo kūriniams nusileidžiančią Šviesą ir pakelti maldą, MAN, – iš kūrinių Kūrėjui.
Šis adapteris tarp sielų ir Kūrėjo vadinasi „pasaulis“. Pasaulis taip pat sukurtas iš noro mėgautis, tačiau neturi valios laisvės ir savęs pojūčio. Tai tarsi prigimtis aplink mus: akmenys, augalai, gyvūnai, egzistuojantys pagal Kūrėjo juose įspaustus dėsnius.
Gamta evoliucionuoja, nes turi padėti žmogui, kuris vystosi, kad susilietų su Kūrėju. Todėl staiga jaučiame savyje gamtos smūgius – tokia forma gamta pažadina mus ir padeda pakilti.
#233948

Iš 2018 m. rugsėjo 25 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mokymasis – tai malda

Mes ir kaip mus valdo

Pamatyti pasaulį nuo vieno krašto iki kito

Klausimas. Kaip kabala žvelgia į įvaikinimą?
Atsakymas. Jei tai daroma vaiko naudai – tada teigiamai. Žmogus turi galvoti ne apie tai, kad nori vaikų, ir todėl juos turi, o suprasti, ką nori duoti vaikui. Ir tuomet jis gali įsivaikinti.
Paprastai įvaikius myli labiau nei savus vaikus, nes į juos deda didžiules pastangas, nuolatos įrodydami sau savo tinkamą santykį su jais.
#233732

Iš 2018 m. balandžio 29 d. pamokos rusų k.